Full text of "Stasys Šalkauskis. Rinktinė"

See other formats

ŠSALKAUSKIS 


RAŠTAI 


VII 


IE 


Vilnius 


Mintis 


Serija leidžiama nuo 1987 metų 
Parengė ARŪNAS SVERDIOLAS 


Redagavo MIMOZA KLIGIENĖ 


ISBN 5-417-00840-0 © Sudarymas ir paaiškinimai, 


Arūnas Sverdiolas, 2002 


FIZINIS LAVINIMAS 
IR 
JO TIKSLAI* 


* Iš pedagoginių paskaitų, skaitytų Teologijos ir filosofijos fakultete 
1926 m. rudens semestre. — St. S. 


Įžanga 


Fizinio lavinimo teorija 
kaipo pedagogikos mokslo dalis 


Fizinio lavinimo teorija nėra pavadinimas, kuris negalė- 
tų sukelti priekaištų jo tinkamumo klausimu. Tam pačiam 
reikalui galima beveik lygiomis teisėmis naudotis tokiais 
sudėtingais terminais, kaip fizinio auklėjimo mokslas, kū- 
no kultūros teorija, nekalbant jau apie kitus pavadinimus, 
kurie šiais laikais atsitiktinai vartojami sąryšyje su įsigalė- 
jusiu susidomėjimu gimnastika ir sportu. Vis dėlto esu pa- 
sirinkęs pavadinimą „fizinio lavinimo teorija“ dėl kelių mo- 
tyvų, kurie verčia jį pripažinti pranašesniu už kitus 
paminėtuosius pavadinimus. Pirma, yra patogiau ir teisin- 
giau kalbėti apie fizinį lavinimą negu apie kūno lavinimą, 
nes pirmasis terminas yra, ir parinktuoju reikalu privalo 
būti, platesnis už antrąjį: fizinis žmogaus lavinimas iš tik- 
rųjų siekia giliau ir toliau negu paprastas kūno globojimas 
bei mankštymas. Antra, fizinės pratybos, vartojamos daž- 
niausiai kūno kultūros reikalams, daugiau užsipelno lavi- 
nimo vardą negu auklėjimo, nors giliausiose savo apraiško- 
se fizinis lavinimas gali ir net turi turėti auklėjamosios 
reikšmės. Pagaliau trečia, yra tikslingiau kalbėti apie fizi- 
nio lavinimo teoriją negu apie jo mokslą, nes kitaip galima 
sudaryti įspūdį, kad tokiu atveju turima reikalo su atskiru 
mokslu, nepareinančiu nuo pedagogikos. Kalbėti apie tokį 
mokslą juo labiau neparanku, kad moksliškas fizinio lavi- 
nimo tyrinėjimas yra palyginti naujas dalykas. Tai, žino- 
ma, fizinio lavinimo teorijai nekliudo būti mokslu ta prasme, 


7 


kad ją, tąją teoriją, laikytų specialiąja platesnės mokso sis- 
temos šaka. Fizinio lavinimo teorija ir yra iš tikrųjų atskira 
pedagogikos mokslo dalis. 

Reik tačiau čia pat pasakyti, kad ne visų pedagogų te- 
orininkų fizinio lavinimo teorija yra pripažįstama pedago- 
giniu mokslu. Pavyzdžiui, S. Gessenas savo „Pedagogikos 
pagrinduose“ griežtai teigia, kad „fizinio auklėjimo teorija 
ne tik nėra pedagogikos, kaipo lavinimo teorijos, šaka, bet 
dar nurodo šiai ribas“*. Gesseno supratimu, mokslinimas 
(obrazovanije) turi paruošti žmogų kultūriškai gyventi; to- 
dėl pedagogika, kaipo lavinimo teorija, tetyrinėja vien už- 
davinius, kurie susidaro dėl šito tikslo. Tuo tarpu fizinio 
auklėjimo teorija, kaipo higienos dalis, Gesseno supratimu, 
panašaus uždavinio turėti negalinti. „Fizinis lavinimas, — 
sako jisai, ~- savo esmėje yra ne kas kita kaip dorinio, meni- 
nio ir mokslinio lavinimo derinimas, taikomas žmogaus kū- 
nui kaipo savo medžiagai“, ir todėl „jam nėra atskiro užda- 
vinio, kuris, smulkiau analizuojamas, nesusiskirstytų į 
žinomus jau mums lavinamuosius uždavinius“. 

Gesseno teigimas, kad fizinio auklėjimo teorija nėra pe- 
dagogikos šaka, ne tik paradoksaliai skamba, bet yra klai- 
dingas, ir būtent todėl, kad jis neteisėtai susiaurina peda- 
gogikos objektą, apribodamas jį viena tik kultūros sritimi. 
Iš tikrųjų pedagogika turi apimti visą ugdymo plotą, o ne 
vieną tik kultūrinio lavinimo sritį. Ugdymu, imamu visoje 
jo platumoje, žmogus turi būti ruošiamas pilnutiniam gy- 
venimui, kuris yra žymiai platesnis už kultūros reiškimosi 
plotą. Pilnutinis gyvenimas suima į save, tarp kitko, fizinės 
žmogaus prigimties klestėjimą, ir to pakanka, kad jis būtų 
pedagoginio tyrinėjimo objektas, kai jis yra siekiamas su- 
augusios kartos veikimu nesuaugusiajai. 


* Gessen S. I. Osnovy pedagogiki. - 1923. - S. 353, 
** Ten pat. — P. 346. 


Tuo būdu fizinis lavinimas yra plačiai suprantamo ugdymo 
dalis, ir atitinkamai fizinio lavinimo teorija yra viso pedagogikos 
mokslo šaka. Jei fizinio lavinimo teorija nepipažįstama atski- 
ra pedagogikos mokslo šaka, vis dėlto tenka, pavyzdžiui, 
sykiu su tuo pačiu Gessenu kalbėti apie fizinio lavinimo 
teoriją (kas yra neišvengiama) ir laikyti jinai plačiai supras- 
tos higienos šaka, — higienos, kuri fizinės žmogaus gerovės 
anaiptol nestato į sąryšį su ugdomuoju suaugusios kartos 
veikimu nesuaugusiajai. 

Taigi ugdymo vardu turi būti apimtas visas suaugusios 
kartos veikimas nesuaugusiajai, kad pastaroji pasiruoštų pil- 
nutinio gyvenimo tikslams. 

Taip suprasto ugdymo mokslas yra pedagogika. O ka- 
dangi prie ugdymo pridera ir fizinis lavinimas, kuris ruo- 
šia naujas kartas fizinės prigimties tikslams, tai fizinio la- 
vinimo teorija yra atskira, arba specialioji, pedagogikos 
šaka. Kaip labai platus mokslas pedagogikos teorija yra 
vadinama kartais sistemos vardu, tarsi atskiros jos šakos 
būtų vertos atskiro mokslo vardo. Šitokia prasme fizinio 
lavinimo teorija gali būti pavadinta mokslu, nors šitas var- 
das pilna teise tegali būtį taikomas visai pedagogikos sis- 
temai. i 

Kaip pedagogikos mokslo dalis, fizinio lavinimo teorija 
įgauna iš jo visas mokslines jo savybes. Todėl šita teorija, 
kaip ir visas pedagogikos mokslas, pasižymi praktiniu, nor- 
matyviniu ir pritaikomuoju pobūdžiu. Jinai yra praktinis 
mokslas, kadangi tyrinėja žmogaus veiksmus, turinčius sa- 
vo objektu fizinį naujųjų kartų ugdymą. Normatyvinis 
mokslas jinai yra todėl, kad tyrinėja vedamuosius fizinio 
lavinimo principus, arba normas. Pagaliau pritaikomoji dis- 
ciplina jinai yra todėl, kad lavinimo tikslams nustatyti ir 
lavinamajai medžiagai pažinti jai patarnauja visa eilė moks- 
lų. Fizinio lavinimo teorija, kaip pedagogikos šaka, nety- 
rinėja, iš vienos pusės, fizinio gyvenimo tikslų, o iš antrosios — 


9 


fizinės žmogaus, taigi ir auklėtinio, prigimties. Tuo tarpu ir 
vienas, ir antras dalykas reikia pažinti, jeigu norime suda- 
ryti moksliškąją fizinio lavinimo teoriją. Šitam reikalui pa- 
tarnauja atitinkami mokslai, kurie pedagogikos atžvilgiu 
turi padedamosios reikšmės. 

Kaip kitose pedagogikos mokslo šakose, taip ir fizinio 
lavinimo teorijoje padedamieji mokslai gali būti suskirstyti 
į dvi pagrindines grupes pagal tai, ar jie suteikia davinių 
apie fizinio gyvenimo tikslus, ar apie fizinės žmogaus pri- 
gimties savybes. Mokslai, teikią žinių apie fizinės žmogaus 
prigimties savybes, yra fizinio lavinimo teorijai grindžia- 
mieji mokslai ta prasme, kad jie suteikia ugdomosios me- 
džiagos pažinimo. Dėl to mokslai, teikią žinių apie fizinio 
gyvenimo tikslus, yra jai vedamieji mokslai, nes nurodo fi- 
zinio lavinimo pakraipą. Prie grindžiamųjų fizinio lavini- 
mo teorijos mokslų priklauso visų pirma visi tie mokslai, 
kurie gali būti apimti vienu bendru somatologijos vardu, 
reiškiančiu kūno mokslą apskritai. Tokie mokslai yra, pa- 

„vyzdžiui, anatomija, fiziologija, higiena, medicina. Einant 
dar toliau, pasirodo, kad grindžiamaisiais fizinio lavinimo 
teorijos mokslais gali eiti ir tokie mokslai, kaip antai: biolo- 
gija, chemija, fizika, mechanika ir t. t. Suprantama savaime, 
kad ne visi šitie mokslai vienodai tarnauja savo daviniais 
fizinio lavinimo teorijai. 

Grindžiamieji fizinio lavinimo teorijos mokslai yra spe- 
cialieji prigimties bei gamtos mokslai, o vedamieji jos moks- 
lai priklauso jau prie pasaulėžiūros mokslų, kurie yra, iš 
vienos pusės, filosofija, ir iš antrosios — teologija. Kitaip ta- 
riant, fizinio gyvenimo tikslus, su kuriais galutinėje sąskai- 
toje sutampa fizinio lavinimo tikslai, nustato disciplinos, 
kurios tyrinėja ex professo! žmogaus gyvenimo prasmę, jo 
pašaukimą ir tikslus, ir tuo patim nustato siekiamąją fizi- 
nės prigimties priežastį. Nekalbant čia apie teologijos dok- 
triną, kuri remiasi Apreiškimu, reik pasakyti, kad fizinio 


10 


lavinimo teorijai turi pagrindinės vedamosios reikšmės toji 
filosofijos dalis, kuri gali būti pavadinta gyvenimo filosofi- 
ja ir kuri susideda iš prigimties, kultūros ir religijos filoso- 
fijos disciplinų. Suprantama savaime, kad prigimies filoso- 
fija turi fizinio lavinimo teorijai didžiausios reikšmės, kaip 
mokslas, tyrinėjąs tolimiausias fizinės žmogaus prigimties 
priežastis. 

Padedamųjų pedagogikos mokslų susiskirstymas į grin- 
džiamuosius ir vedamuosius nėra, kaip matėme, atsitikti- 
nis, nes jis atsako dviem paruošiamiesiems ugdymo teori- 
jos reikalavimams, būtent: pirma, pažinti ugdymo objektą, 
arba medžiagą, ir antra, nustatyti ugdymo tikslą. Ugdomo- 
jo veikimo normos, kurios rūpi pedagogikos mokslui, ir yra 
nustatomos tada, kai taip ar šiaip yra derinama žmogaus 
prigimtis su jos siektinais tikslais. Ir iš tikrųjų, negalima pri- 
deramai nustatyti jokios pedagoginės normos, nepažinus 
ar ugdomojo objekto, t. y. auklėtinio prigimties, ar atitinka- 
mo siektino tikslo. Žodžiu tariant, ugdomasis veikimas yra 
pagrįstas auklėtinio prigimties pažinimu ir yra vadovauja- 
mas nusimanymo apie jo gyvenimo tikslus. Šituo atžvilgiu 
jokios išimties nesudaro ir fizinis lavinimas, kurs iš grin- 
džiamųjų mokslų turi pasisavinti fizinės auklėtinio prigim- 
ties pažinimą, o iš vedamųjų mokslų - patirti fizinio jo gy- 
venimo tikslus. 

Negalėjimas apsieiti be vedamųjų pasaulėžiūros moks- 
lų reiškia pedagogikai tam tikrą pareinamybę nuo pa- 
saulėžiūros apskritai. Atsipalaiduoti nuo šitos priklau- 
somybės pedagogika negali todėl, kad ne jos vienos tik 
darbas spręsti žmogaus gyvenimo tikslų klausimas, o an- 
tra - ji negali nesirūpinti šitų tikslų pažinti. Išeitis telie- 
ka viena, būtent: tenka skolintis gyvenimo principų pa- 
žinimo iš pasaulėžiūros mokslų, renkantis jų iš tos 
konkrečios pasaulėžiūros, kuri yra priimtina pačiam pe- 
dagogui. Todėl ne tik nenuostabu, bet tam tikra prasme 


11 


normalu, kad ir fizinio lavinimo pakraipa taip ar šiaip 
pareis nuo ideologinio nusistatymo pasaulėžiūros srity- 
je. Pavyzdžiui, vienaip žiūrės į fizinio lvinimo uždavi- 
nius asketiškai nusistatęs stoikas, kitaip - eudemoniškai 
nusiteikęs epikūrininkas; kitaip spręs apie fizinio lavini- 
mo tikslus indų jogas ir kitaip krikščionis; kitaip normuos 
fizinį lavinimą spiritualistas ir kitaip - materialistas, ma- 
tąs visą žmogų žmogaus kūne. Todėl nesąmoningai ap- 
gaudinėja save ir kitus tie fizinio lavinimo šalininkai, ku- 
rie skelbia, kad fizinio lavinimo esmė neturinti pareiti 
nuo ideologinio nusistatymo pasaulėžiūros srityje. Iš tik- 
rųjų šitokis principialus nusistatymas faktinai yra jau idę- 
ologinis nusistatymas, nes jis vis dėlto remiasi tam tikra 
kritikos nekontroliuojama pažiūra į gyvenimo tikslą, - 
pažiūra, kuri leidžia ar net reikalauja atpalaiduoti fizinį 
lavinimą nuo aukštesniųjų gyvenimo tikslų ir imti fizi- 
nės prigimties vertybes nelygstamais tikslais. Nuo šito 
nekritiškumo tegalima visiškai išsigelbėti tik tada, jei yra 
tinkamai suprantamas pritaikomasis pedagogikos, todėl 
ir fizinio lavinimo teorijos, pobūdis, kuris ne tik leidžia, 
bet ir reikalauja skolintis gyvenimo principų, tarp kitko, 
iš gyvenimo filosofijos. 

Kalbant apie fizinio lavinimo teoriją, kaip apie vieną pe- 
dagogikos mokslo šaką, reik dar pasakyti, kad jai, kaip ir 
kitoms pedagogikos dalims, pritinka visi bendrieji peda- 
gogikos principai ir ypač bendrosios metodologinės taisyk- 
lės. Dėl šitos priežasties fiziniam lavinimui, tarp kitko, turi 
. galingos reikšmės trys pagrindiniai pilnutinio ugdymo sis- 
temos principai, būtent tie, kurie reikalauja iš šitos siste- 
mos pilnatvės, sutartinės ir priklausomybės. Pilnatvės, ar- 
ba integraliteto, principas reikalauja iš fizinio lavinimo, iš 
vienos pusės, to, kad jis apimtų visą fizinę Žmogaus pri- 
gimti, o iš antrosios — rastų sau prideramą vietą visoje ug- 
dymo sistemoje. Sutartinės, arba harmonijos, principas rei- 


12 


kalauja, kad įvairios fizinės žmogaus pajėgos būtų harmo- 
ningai išlavintos ir kad pats fizinis lavinimas harmoningai 
sutartų su kitomis ugdymo sritimis. Pagaliau priklausomy- 
bės, arba subordinacijos, principas reikalauja, iš vienos pu- 
sės, kad fizinės žmogaus prigimties galios būtų sutvarky- 
tos hierarchinėje priklausomybėje pagal savo vertingumą, 
o iš antrosios, kad visas fizinis lavinimas būtų palenktas 
aukštesnėms ugdymo sritims, tarsi lygstamsis tikslas - ne- 
lygstamiesiems. 

Nusakytieji trys pagrindiniai ugdymo sistemos princi- 
pai padaro tai, kad, kalbant apie fizinio lavinimo teoriją, 
svarbu turėti dėmesio centre ne anatominis, fiziologinis, hi- 
gieninis ar kitas kurs specialusis dalyko atžvilgis, bet gry- 
nai pedagoginis, t. y. toks atžvilgis, kuriuo nustatoma ug- 
domojo veikimo norma, derinant Žmogaus prigimtį su 
atitinkamu jo gyvenimo tikslu. Šitas atžvilgis ir jungia fizi- 
nį lavinimą su bendra pilnutinio ugdymo sistema. Atitin- 
kamai ir fizinio lavinimo teorija turi uždavinį nustatyti ben- 
druosius fizinio lavinimo principus, arba vedamąsias 
normas, organingame sąryšyję su visa pedagogikos moks- . 
lo sistema. 

Neatsižvelgimas, iš vienos pusės, į organingą fizinio la- 
vinimo sąryšį su pilnutinio ugdymo sistema, o iš antros, į 
išvidinį fizinio lavinimo pareinamumą nuo bendrų peda- 
goginės sistemos principų, yra dažniausiai priežastis vie- 
našališkų pažiūrų į fizinio lavinimo esmę ir uždavinius. Ra- 
cionalus fizinio lavinimo problemos išsprendimas tegali 
įvykti vien pareidamas nuo visos pedagoginės sistemos, nu- 
statytos pagal racionalią pasaulėžiūrą: Todėl, pavyzdžiui, 
tarp vienašališko atletizmo ir racionalios kūno kultūros bus 
tas skirtumas, kad galutinėje sąskaitoje pirmasis atpalaiduo- 
ja kūną nuo protingos žmogaus prigimties tikslų, tuo tarpu 
antroji stengiasi išlavinti žmogaus kūną šitų aukštesniųjų 
tikslų priklausomybėje. 


13 


I. Bendrieji paaiškinimai 
apie fizinį lavinimą 


1. Fizinio lavinimo sąvoka 


Kai buvo kalbėta apie fizinio lavinimo teoriją ir jos san- 
tykiavimą su pedagogikos sistema, buvo suponuojama, kad 
fizinis lavinimas turi paruošti fizinę žmogaus prigimtį jo 
gyvenimo tikslams. Šitame bendrame pasakyme fizinio la- 
vinimo sąvoka, aiškus dalykas, nėra turinio atžvilgiu išse- 
miamai nusakoma. Iš tikrųjų šituo atžvilgiu ji gali būti ir 
dažnai yra labai įvairiai suprantama. Siauriausias jos su- 
pratimas šiais laikais bene bus tasai, kuriuo ji privedama 
prie gimnastikos ir sporto. Tuo tarpu toks fizinio lavinimo 
sąvokos susiaurinimas negali būti nieku pateisintas, nes fi- 
zinis lavinimas turi apimti visa tai, ką suaugusi karta gali 
padaryti nesuaugusiajai, norėdama tinkamai išugdyti fizi- 
nęjos prigimtį ir pritaikinti šitą prigimtį gyvenimo tikslams. 
Pasirodo, kad ne vienais tik fiziniais judesiais globojama ir 
lavinama fizinė žmogaus prigimtis ar jo kūnas. 

Iš tikrųjų gali būti tiek fizinio lavinimo būdų, kiek yra 
atskirų fizinio gyvenimo apraiškų, kurios gali būti taip ar 
šiaip normuojamos ugdomuoju auklėtojo veikimu. Šita pras- 
me fizinis lavinimas prasideda net anksčiau, negu žmogus 
užgimsta šiame mūsų pasaulyje. Nuo pat pradžios kūdikio 
atsiradimo motinos įsčiose galimas ir net privalomas tėvų 
susirūpinimas būsimąja jo sveikata ir apskritai fiziniu stip- 
rumu. Tokiu atveju plačiai suprastos eugenikos patarimai 
gali būti pildomi ugdomuoju fizinio lavinimo tikslu. O kū- 
dikiui užgimus, tuoj atsiranda ištisa eilė fizinio jo gyveni- 
mo apraiškų, kurios turi būti normuojamos fizinio lavini- 
mo sumetimais. Dabarjau kvėpavimas, kraujotaka, mitimas, 
kūno apdanga, fiziniai judesiai, miegas ir kiti panašūs da- 
lykai gali būti normuojami pagal fizinio lavinimo princi- 


14 


pus bei taisykles. Vėliau šitokis normavimas turi apimti žai- 
dimus, gimnastiką, sportą, iškylas, darbą bei poilsį, bendrą 
gyvenimo būdą ir t. t. Pasirodo, kad gimnastika ir sportas 
toli gražu nėra vienintelės priemonės, kurios gali būti pa- 
naudotos fizinio lavinimo tikslams, nors reik pripažinti, kad 
juodu vaidina labai žymią rolę fizinio lavinimo visumoje. 

Kai fizinis lavinimas apima tik gimnastiką ir sportą, fak- 
tinai jo sąvoka manoma išsemti dviejų priemonių nurody- 
mu. Fizinio lavinimo sąvoka pasiliktų neišsemta ir tada, jei, 
apibrėždami ją, nusakytume visas suminėtąsias fizinio la- 
vinimo priemones arba būdus, - nes priemonių išskaičia- 
vimas visados yra apytikris dalykas. Panašiai apytikris fi- 
zinio lavinimo sąvokos apibrėžimas gaunamas ir tada, kai 
ji manoma nusakyti nurodymu atskirų fizinio lavinimo tiks- | 
lų. Taip, pavyzdžiui, ją apibrėžia Georges'as Hėbert'as, 
prancūzų kūno kultūros žinovas, sakydamas, kad fizinis 
lavinimas yra „metodingas, pažangus bei nenutrūkstamas 
nuo kūdikystės iki pilno subrendimo-veikimas, turįs savo 
objektu laiduoti pilnutinį fizinį išsivystymą, padidinti orga- 
niškąjį kūno atsparumą, padėti pasireikšti sugebėjimams 
natūraliose, naudingose ir būtinose įvairių rūšių pratybose 
(žygiavimas, bėgimas, šokimas, laipiojimas, kopimas, mė- 
tymas, gynimasis, plaukiojimas), išugdyti energiją ir kitas 
aktyviąsias bei vyriškąsias kokybes, pagaliau palenkti įsi- 
gytą tokiu būdu fizinį ir vyriškąjį galingumą vienos dori- 
nės idėjos viešpatavimui, būtent altruizmui“*. 

Nors šituo apibrėžimu pirmas fizinio lavinimo tikslas 
nurodytas labai bendrai, būtent, laiduoti pilnutinį fizinį iš- 
sivystymą, tačiau šalia atskirų tikslų nerandame, pavyz- 
džiui, tokio, kaip kūno gražumas. Iš kitos pusės, fizinis la- 
vinimas turi savo uždavinį palenkti fizinį žmogaus 


* Hébert G. Le Sport contre l'Education physique. - Paris, 1925. - 
P. 12-13. 


15 


galingumą ne vienai tik dorinei altruizmo idėjai, bet ir ki- 
tiems dorinio gyvenimo principams, pavyzdžiui, susival- 

“ dymo reikalui. Iš šito matyti, kad kiekvienas fizinio lavini- 
mo apibrėžimas, kuris remiasi tikslų ar priemonių 
išskaitymu, yra apytikris ir todėl netikslus. Todėl patogiau 
ir tikslingiau pasitenkinti iš pradžios bendra fizinio lavini- 
mo sąvoka, o paskui atitinkamuose fizinio lavinimo teori- 
jos skyriuose kiek galint išsamiau tyrinėti fizinio lavinimo 
tikslai ir priemonės. Ogi ta bendra sąvoka, kuria reik iš pra- 
džios pasitenkinti, mums ir sako, kad fizinis lavinimas yra 
fizinės auklėtinio prigimties ruošimas gyvenimo tikslams ugdo- 
mojo veikimo priemonėmis. 


2. Fizinio lavinimo reikšmė 


Nors paskutiniais laikais susidomėjimas fiziniu lavini- 
mu yra žymiai padidėjęs, vis dėlto bus ne pro šalį pasa- 
kius šis tas apie fizinio lavinimo reikšmę. Tai juo labiau 
yra pateisinama, kad iš tikrųjų fizinis lavinimas labai re- 
tai randa tinkamą sau įvertinimą. Pasirodo, būtent, kad 
fizinis lavinimas nepakankamai yra vertinamas ne tik tų 
žmonių, kurie su panieka žiūri į kūno reikalus, bet ir tų 
žmonių, kurie kūno galybę laiko svarbiausia gyvenimo gė- 
rybe. Rodos, keista pastarieji žmonės kaltinti mažu fizinio 
lavinimo vertinimu, tuo tarpu faktinai šitokis daromas 
jiems priekaištas yra visai teisingas. Pirmieji neįvertina fi- 
zinio lavinimo todėl, kad nemato fizinio galingumo reikš- 
mės aukštesniam dvasiniam gyvenimui, o antrieji tinka- 
mai neįvertina fizinio lavinimo todėl, kad mato fizinėje 
galybėje nepriklausomą materialinę gėrybę. Tuo tarpu ma- 
terialinė gėrybė, nestatoma į priklausomybę nuo aukštes- 
nių tikslų, nustoja tikrosios savo reikšmės. Todėl ir fizinė 
galybė tik pastatyta į sąryšį su dvasiniu žmogaus gyveni- 
mu tegali įgyti aukštesnės vertės. Sykiu didesnio vertin- 


16 


gumo įgauna išto ir pats fizinis lavinimas, atitinkamai su- 
prastas. 

Pasirodo tuo būdu, kad ir fizinio lavinimo niekintojai, ir 
kraštutiniai fizinio lavinimo gerbėjai lygiai klysta, nes pir- 
mieji pakankamai nenusimano, kad lemtas dvasinis auklė- 
jimas bei lavinimas negali būti vykdomas be reikiamo fizi- 
nio lavinimo, o antrieji - kad lemtas fizinis lavinimas negali 
būti vykdomas be atsižvelgimo į dvasinio auklėjimo bei la- 
vinimo uždavinius. Teisingas nusistatymas fizinio lavini- 
mo atžvilgiu bus tokia sintetinė pažiūra, kuri leidžia su- 
prasti, kad lemtas žmogaus dvasios išauklėjimas bei 
išlavinimas tegali būti pasiektas vien sąryšyje su tam tikru 
kūno lavinimu ir kad, antra vertus, lemtas kūno lavinimas 
tėra galimas vien sąryšyje su dvasiniu auklėjimu bei lavini- 

"mu. 

Žmogus nėra nei vienas tik kūnas, nei viena tik dvasia, 
bet sudaro vieną psichofizinę substanciją, kurioje kūnas turi 
įtakos dvasios reiškimuisi, o iš kitos pusės, dvasia veikia 
kūną. Kitaip tariant, žmogaus kūnas ir dvasia turi viens ant- 
ram grįžtamosios įtakos. Maža to, kiekvienoje savo gyveni- 
mo apraiškoje žmogus dalyvauja taip ar šiaip visa savo bū- 
tybe, t. y. ir savo kūnu, ir savo siela. Todėl, lavinant žmogaus 
sielą, negalima nesidairyti į kūną, ir, atvirkščiai, lavinant 
kūną, negalima nesidairyti į sielą. Ir gyvenime, ir ugdyme 
privalu todėl taip derinti dvasinė ir fizinė žmogaus pusės, 
kad jiedvi tiktų substancialinės vienybės reikalavimams pa- 
gal tuos pilnatvės, sutartinės ir priklausomybės principus, 
apie kuriuos anksčiau buvo kalbėta. Iš čion aiškėja, kad be 
fizinio lavinimo negali būti ne tik išugdytas pilnutinis žmo- 
gus, bet ir deramai išlavintos aukštesnės jo galios. Iš čion 
irgi gaunama ta sintetinė pažiūra į fizinį lavinimą, kuri rei- 
kalauja lavinti žmogaus kūną aukštesnių žmogaus galių pri- 
klausomybėje, nes tik tokioje priklausomybėje teigiamosios 
kūno savybės įgauna tikros savo reikšmės. 


Kai sakoma, kad kūno lavinimas turi priklausyti nuo 
aukštesnių žmogaus galių, tai dax nereiškia, kad kūnui nė- 
ra pripažįstamos prideramos jam teisės. Aišku savaime, kad 
fizinis lavinimas turi padėti pamatą kūno gerovei; bet čia 
pat reikia suprasti, jog tikra kūno gerovė negalima, nepa- 
lenkus jo psichinėms žmogaus galioms. Todėl teisinga yra 
sakyti, kad fizinis lavinimas turi būti vykdomas sykiu ir 
kūno, ir sielos gerovei. Žinoma, šitas konstatavimas dar ne- 
kliudo fiziniam lavinimui būti visų pirma kūno lavinimu. 
Fizinis lavinimas padarytų didelę klaidą, nutraukdamas de- 
ramus santykius su dvasiniu lavinimu, bet, kaipo speciali 
ugdymo sritis, jis gali ir privalo turėti savų objektų, meto- 
dų ir priemonių. 
Jei fizinis lavinimas, atpalaiduotas nuo aukštesnių žmo- 
gaus ugdymo uždavinių, nustoja tikrosios savo reikšmės, tai 
šitokis jo nuvertinimas pareina nuo to, kad fizinė žmogaus 
prigimtis pašaukta tarnauti materialine priemone aukštes- 
nei jo prigimčiai. Kai šitoji fizinė prigimtis yra nepalenkta 
„idealiniams žmogaus uždaviniams, ji ne tik nustoja savo tik- 

rosios vertės, bet dargi dažniausiai idealiniai žmogaus už- 
: daviniai pasidaro neįvykdomi, bent maždaug patenkinami. 
Tokiu būdu tikra fizinio lavinimo reikšmė pasirodo parei- 
nanti nuo to, kiek jis palengvina žmogui atlikti savo gyveni- 
mo uždavinius ir pasiekti savo pašaukimo tikslus. 

Tuo tarpu gerai išlavinta ir tvirta fizinė prigimtis yra vie- 
na iš elementarinių žmogaus pasisekimo sąlygų šiame pa- 
saulyje. Šitos sąlygos elementarumas dažnai stengiamasi 
ypatingai pabrėžti pikantiškomis formulėmis. Pavyzdžiui, 
Emersonas, tai konstatuodamas, išsireiškia šitokiu būdu: 
„Pirmutinė sąlyga pasisekimui šiame pasaulyje yra būti ge- 
ram gyvuliui, ir pirmutinė tautos gerovės sąlyga yra tai, 
kad ji susidarytų iš gerų gyvulių“. Iš esmės tą pačią mintį 
pareiškia ir Wilbois, sakydamas šitokį dalyką: „Ugdymas 
turi sudaryti pilnutinį žmogų. Tuo tarpu šitokis žmogus yra 


18 


tiek tamprus skilvys, kiek tvirta galva“. Įdomūs yra fiziškai 
silpno Pascalio žodžiai, kad „nedera niekinti savyje gyvu- 
lio, nes jis visuomet keršija“. Compayrė prie šitų žodžių pri- 
deda, kad gyvulys iš tikro atkeršijo Pascaliui, jį užmušda- 
mas: kaip žinoma, genialusis Pascalis mirė 39 metų, 
nepadaręs nė mažos dalies to, ką būtų galėjęs padaryti, tu- 
rėdamas gerą sveikatą. Rousseau pasakymu, juo silpnesnis 
yra kūnas, juo daugiau jis viešpatauja. Morionas tą pačią 
idėją išreiškia sakydamas, kad „nėra nieko labiau tironiška 
už susilpusį organizmą“. 

Ir iš tikro, silpni ir nesveiki žmonės labiau priklauso nuo 
įvairių materialinių gyvenimo aplinkybių negu stiprūs, svei- 
ki. Juos, galima pasakyti, tironizuoja piktas gyvulys, atsi- 
palaidavęs nuo aukštesnių žmogaus galių. Žinoma, tai ne- 
reiškia, kad fiziškai silpni žmonės negali apskritai turėti 
tvirto būdo ir galingos valios. Tačiau šitos ypatybės yra jiems 
taip sunkiai įgyjamos, jog maža yra šansų, kad galėtų atsi- 
rasti tarp silpnų žmonių daug stiprios dvasios individų. Yra 
tad išmintingumo įsakymas be reikalo negundyti žmogaus 
dvasios fizinėmis silpnybėmis ir iš anksto pasirūpinti už- 
bėgtijoms už akių arba su jomis kovoti, kai tik jos ima reikš- 
tis. Todėl visai pedagogiškas yra žinomas Juvenalio pasa- 
kymas, kad „orandum est, ut sit mens sana in corpore sano” 
(reikia maldauti, kad sveika dvasia gyventų sveikame kū- 
ne). Kartais šitas Juvenalio pasakymas yra suprantamas ta 
prasme, kad tik sveikame kūne tegali būti sveika dvasia. 
Tačiau šitokis jo supratimas nėra visai tikslus. Žmogus, tu- 
rįs nesveiką kūną, aiškus dalykas, nėra visiškai normalus 
žmogus; tai betgi dar nereiškia, kad kūno nesveikata būti- 
nai turėtų gimdyti sielos nesveikatą. Nesveikas kūnas ne- 
gali visai gerai tarnauti aukštesnėms žmogaus galioms, tai- 
gi šitos galios, arba, plačiau tariant, žmogaus siela savo | 
ruožtu negali tinkamai reikštis. Bet tai dar nėra psichinė 
liga tikrąja to žodžio prasme. Lo 


19 


Šiaip ar taip, kūnas yra tasai instrumentas, kuriuo žmo- 
gaus siela prisiima pasaulio veikimą, o iš kitos pusės, jis 
pats veikia šitą pasaulį. Jei šitas instrumentas, arba padar- 
gas, yra sugadintas, tai žmogaus reiškimasis šiame pasau- 
lyje turi mažiau ar daugiau nukentėti, nors gyvenimo 
tikslingumas kartais randa išmintingą išeitį iš tokio nenor- 
malaus stovio ta prasme, kad pralaimėjimas vienur gali tapti 
laimėjimu kitur. Pavyzdžiui, fizinis silpnumas gali paska- 
tinti Žmogų labiau susidomėti dvasinio gyvenimo turiniu 
ir pakilti protiniu bei doriniu atžvilgiu. Tačiau dažniausiai 
esti atvirkščiai: kūno nenormalumas arba išsigimimas trau- 
kia žmones į dorinį ištvirkimą. Štai kodėl tarp įvairių rūšių 
nusikaltėlių yra labai žymus nuošimtis fiziniu atžvilgiu iš- 
sigimusių žmonių. Tai įvyksta todėl, kad fizinė nesveikata 
susilpnina dorinį žmogaus atsparumą ir tuo pačiu leidžia 
stipriau pasireikšti pagundoms, kurios paskatina blogus po- 
linkius. Stipresnės dvasios žmonės šiaip ar taip šitoms pa- 
gundoms atsispiria, bet užtat silpnesnės dvasios žmonės 
lengvai puola ir, vieną kartą puolę, kaskart smunka gilyn į į 
nedorybės bedugnę. 

Jei taip yra su fizine nesveikata, tai ne geresnių vaisių 
turi duoti ir nepakankamas ar netinkamas fizinis lavinimas. 
Blogas fizinis lavinimas ar dėl apsileidimo, ar dėl klaidin- 
gos pakraipos padaro. netvarką fiziniame gyvenime. Ogi 
paskui pasirodo, kad daugumoje atsitikimų šitokis blogas 
fizinis lavinimas turi doriniam gyvėfiimui liūdnų išdavų. 
Būtų įdomu statistiniais daviniais nušviesti šitas klausimas; 
bet kol šituo klausimu negalima turėti tikslių statistinių da- 
vinių, galima laikyti pakankamai reikšmingais bendri pe- 
dagogų pareiškimai. Tuo tarpu šitie pareiškimai vis labiau 
sutaria su Kriego teigimu, kad „žymi dorinio ištvirkimo da- 
lis turi savo pagrindą klaidingame kūno lavinime“. Tai ypač 
teisinga yra mūsų amžiui, kuris pasižymi, tarp kitko, tuo, 
kad žmonėse labai dažnai pasireiškia stoka pusiausvyros 


20 


tarp jų nervų sistemos ir raumenų. Neproporcionaliai su- 
žadinti nervai reikalauja sau kaskart naujų paraginimų ir 
pagaliau išsisėmę ima reaguoti vien į narkotikus. Ieškoma 
ypatingų įspūdžių, kurie dažniausiai esti nenormalūs bei 
nepadorūs. Galų gale pairęs organizmas sudrimba fizinėje 
ir dorinėje depresijoje. Pervargimas, neurastenija, isterija ir 
kitos įvairios neurozės ima vis labiau viešpatauti mūsų pa- 
saulyje. Tokiu laiku gerai sutvarkyto fizinio lavinimo klau- 
simas įgauna ypatingos reikšmės, tiesiog tampa gelbėjimo P 
obalsiu, nekalbant jau apie tai, kad geras fizinis lavinimas | 
tiekia elementarinių sąlygų žmogaus džiaugsmingumui, lai- 
mingumui, darbingumui, padorumui. 

Visa fizinio lavinimo reikšmė turės paaiškėti iš smulkes- 
nėsjo tikslų apžvalgos; šiam kartui pakaks to, kas pasakyta 
apie tą bendrą jo reikšmę sąryšyje su pilnutinio ugdymo 
sistema, kuri mūsų laikais ypač didėja akivaizdoje nenor- 
malios mūsų vadinamojo kultūringo gyvenimo pakraipos. 


II. Bendrasis fizinio lavinimo tikslas 
ir atskiros ugdomosios jo vertybės 


1. Bendrasis fizinio lavinimo tikslas, 
imamas objektyviniu ir subjektyviniu atžvilgiu 


Bet kurios ugdymo dalies tikslas galutinėje sąskaitoje su- 
tampa su atitinkamos gyvenimo srities tikslu. Pavyzdžiui, 
protinio gyvenimo tikslas yra šiaip ar taip pati tiesa; vadi- 
nasi, ir intelektualinio lavinimo, arba protinimo, galutinis 
tikslas yra ta pati tiesa. Tačiau šita tiesa protinimui yra toli- 
mesnis tikslas, nes protinimas turi tik žmogų paruošti rei- 
kalui pažinti tiesą. Kad šitas galutinis protinimo tikslas ga- 
lima būtų pasiekti, reikia auklėtinio prigimtyje sudaryti tam 
tikrų dispozicijų, arba nusiteikimų, kurie yra reikalingi 


21 


tiesai siekti. Šitokie nusiteikimai iš tikrųjų yra artimesnis 
protinimo tikslas, kuris tolimesiam tikslui tarnauja tarsi tam 
tikra priemonė. Protiniai nusiteikimai, reikalingi tiesai pa- 
žinti, gali būti pavadinti vienu intelektualinio išsilavinimo 
posakiu. Tokiu būdu tiesa yra tolimesnis, o intelektualinis 
išsilavinimas - artimesnis bendrasis protinimo tikslas. Pir- 
masis tikslas yra dar vadinams objektyviniu, antrasis - sub- 
jektyviniu. Kitu atžvilgiu pirmasis yra pedagoginė gėrybė, 
antrasis - ugdomoji vertybė. Tiesa tampa protinimui peda- 
gogine gėrybe, kai jinai yra objektyvuojama mokslo pavi- 
dalu. Intelektualinis išsilavinimas yra subjektyvinė verty- 
bė ta prasme, kad ji glūdi auklėtinio prigimtyje, t. y. subjekte, 
ir kad jį tarsi daro vertą tiesos pažinimo. 

Kalbant apie fizinį lavinimą, visai teisėtai gali kilti klau- 
simas, kas čia yra tolimesnis objektyvinis ir artimesnis sub- 
jektyvinis tikslas, kitaip tariant, kas čia yra pedagoginė gė- 
rybė ir ugdomoji vertybė. 

Galima bendrai sutikti, kad fizinio gyvenimo, todėl ir 
fizinio lavinimo tikslas yra tam tikras fizinis galingumas. 
Šitas fizinis galingumas, kaipo materialinė gėrybė, tegali 
būti lygstamas tikslas fiziniam lavinimui, kadangi tegali 
įgauti aukštesnės prasmės vien būdamas tikslingai palenk- 
tas aukštesniems gyvenimo tikslams. Tiesa yra nelygsta- 
mas gyvenimo tikslas, nes ji turi nelygstamos reikšmės pro- 
tingai Žmogaus prigimčiai; bet fizinis galingumas teįgauna 
tikros reikšmės vien tada, kai yra palenkiamas kitiems pro- 
tingo Žmogaus gyvenimo tikslams. Todėl, norint visai tiks- 
liai aptarti tolimesnį fizinio lavinimo tikslą, reik pasakyti, 
kad toks tikslas yra fizinis žmogaus galingumas, palenktas aukš- 
tesniems gyvenimo tikslams. 

Jei dabar turėsime nustatyti artimesnį Hizinio lavinimo 
tikslą, t. y. tą bendrąjį fizinės prigimties nusiteikimą, kuris 
yra ugdomoji vertybė, tai iš tikrųjų teks ieškoti tokio ben- 
drojo fizinio nusiteikimo, kurs padėtų maksimumą fizinės 


22 


žmogaus galybės palenkti aukštesnei jo prigimčiai. Tai ir 
yra ne kas kita kaip tik didžiausias kūno nusiteikimas aukštes- 
niems gyvenimo tikslams. Vadinasi, tikrai galingas yra tasai, 
kas sugeba visas savo kūno jėgas palenkti aukštesnėms sa- 
vo galioms, siekiančioms aukštesnių gyvenimo tikslų. Kū- 
no nusiteikimas aukštesniems gyvenimo tikslams faktinai 
reiškia tokį jo nusiteikimą, kuris yra palankiausias tiesos 
pažinimui, doriniam veikimui ir dailiajai kūrybai. Visiems 
šitiems reikalams kūnas, arba, plačiau tariant, fizinė žmo- 
gaus prigimtis gali būti mažiau ar daugiau nusiteikusi, tuo 
tarpu visai neišlavinta arba net pairusi fizinė prigimtis gali 
net statyti šitoms aukštesnėms gyvenimo apraiškoms tram- 
domųjų kliūčių. 

Taigi fizinė žmogaus galybė yra bendriausia pedagogi- 
nė gėrybė fizinio lavinimo srityje, o kūno nusiteikimas aukš- 
tesniems gyvenimo tikslams yra bendriausia ugdomoji ver- 
tybė. Gerai suprasta fizinė galybė yra ne kas kita kaip 
tikslingai panaudojama fizinė energija. Tuo tarpu energija 
apskritai yra tinkamas nusiteikimas veiksmui. Žmogus, ne- 
turįs energijos, faktinai yra nenusiteikęs veiksmui, ypač tam 
veiksmui, kuris pagal posakį actus est perfectio rei? yra filo- 
sofijoje vadinamas daikto tobulumu. Tačiau ne kiekviena 
energija turi tikros reikšmės žmogaus gyvenimui. Tokios 
reikšmės, pavyzdžiui, neturi energija, bergždžiai eikvoja- 
ma netikslingam krutėjimui. Žmogiškajame veikime tiks- 
lingas energijos panaudojimas yra vienas iš pagrindinių rei- 
kalavimų. Bet šitas reikalavimas vien tada tegali būti 
tinkamai vykdomas, jei jam atsako žmogaus prigimtyje tam 
tikras pastovus bei sąmoningas pasiryžimas tikslingai nau- 
doti savo energiją teisėtiems žmogiškojo gyvenimo reika- 
lavimams. Šito pasiryžimo sėkmingumas pareina nuo kū- 
no nusiteikimo aukštesniems gyvenimo tikslams. 

Dabar, kaijau yra aiškus tolimesnis fizinio lavinimo tiks- 
las, t. y. fizinė žmogaus galybė, ir artimesnis jo tikslas, t. y. 


23 


kūno nusiteikimas aukštesniems tikslams, galima nurody- 
ti bendrasis fizinio lavinimo uždavinys. Apskritai ugdoma- 
sis uždavinys yra ne kas kita kaip ugdomojo tikslo pasieki- 
mas, suteikiant auklėtinio prigimčiai atitinkamo pastovaus 
bei sąmoningo nusiteikimo. Pasirodo, kad bendrasis fizinio 
lavinimo uždavinys ir yra suteikti auklėtiniui maksimumas fizi- 
nės energijos, išskleidžiant fizinėje jo prigimtyje, arba kūne, nu- 
siteikimą tarnauti aukštesniems gyvenimo tikslams. 

Įdomu pažymėti, kad daromi čia teoretiniai išvadžioji- 
mai apie bendrąjį fizinio lavinimo tikslą ir uždavinį randa 
ryškiausio pritaikinimo praktinėje Indijos jogų sistemoje, 
kurios dalis, paskirta fiziniam lavinimui, vadinama „hatha 
joga“. Jogas Rama-Čaraka, parašęs to pačio pavadinimo 
knygą, kurjis išdėsto normalaus fizinio lavinimo principus 
bei taisykles, šitaip rašo apie jogų fizinio lavinimo tikslus 
bei uždavinius: „Jogai žino, kad kūnas yra savo rūšies rū- 
bas, kuriuo kartais apsivelka dvasia. Jie žino, kas yra kū- 
nas, ir todėl yra tolimi nuo jo laikymo tikru žmogaus „aš“; 
bet jie irgi žino, kad kūnas yra įrankis dvasiai reikštis ir 
veikti, kad kūniškasis kevalas yra reikalingas tikrai žmo- 
gaus esmei apsireikšti ir tobulinti dabartiniame augimo 
tarpsnyje. Jie žino, kad kūnas yra dvasios šventovė, kad rū- 
pinimasis kūnu yra drauge ir tikslas aukštesnėms žmogaus 
pajėgoms ugdyti <...> Jogai pasisavino šitokią pažiūrą ir 
remiasi dar principu, kad kūnas turi būti nuolat dvasios 
kontrolėje ir sudaryti tarsi instrumentą, kuris būtų klusnus 
kiekvienam jo savininko rankos palytėjimui. Jogai žino, kad 
visiškai klausyti proto tegali vien taisyklingai išmiklintas, 
išmaitintas ir išugdytas kūnas; ogi gerai išugdytas kūnas 
turi būti visų pirma sveikas bei stiprus <...> Fizinės Vakarų 
kultūros principų šalininkai stengiasi išauginti kūną dėl kū- 
no, manydami, kad jis yra pats žmogus. Jogai, lavindami 
kūną, žino, kad jis tėra vien įrankis aukštesniems žmogaus 
pradams ir kad privalu tobulinti įrankis kaip tik tam, kad 


24 


galėtų jis tarnauti sielos išsiskleidimui. Vidutiniai fizinio 
lavinimo šalininkai pasitenkina tuo, kad sustiprina raume- 
nis tam tikra paprasta mechaninių makštymų eile. Jogai ap- 
šviečia savo uždavinį mintimi ir sustiprina ne tik raume- 
nis, bet kiekvieną organą, kiekvieną ląstelę, apskritai 
kiekvieną kūno dalį, besimokydami sykiu kontroliuoti vi- 
sus savo kūno organus, tiek pareinančius, tiek nepareinan- 
čius nuo valios, - kas yra jau visai svetima Vakarų fizinio 
lavinimo mokyklų atstovams“ (A. Lange's lenkiškasis ver- 
timas, p. 7-8). Taip kalba Rama-Čaraka. Jo nusakytas fizi- 
nio lavinimo uždavinys apskritai gali būti pateisintas pe- 
dagoginės teorijos šviesoje, nors jogai savo praktikoje kartais 
per toli nueina ir įpuola į savo rūšies akrobatizmą, demonst- 
ruodami kūno pareinamybę nuo žmogaus proto ir valios. 
Šiaip ar taip, pacituotose Rama-Čarakos mintyse pagrindi- 
nis turinys gali būti suderintas su gerai suprasto fizinio la- 
vinimo reikalavimais. 

Iš to, kas buvo anksčiau pasakyta apie pagrindinį fizi- 
nio lavinimo uždavinį, galima buvo pastebėti, kad šitas už- 
davinys siekia gretimai ir didžiausio fizinio galingumo, ir 
didžiausio nusiteikimo palenkti fizinę galybę aukštesniems 
gyvenimo tikslams. Fizinis žmogaus galingumas yra ben- 
drasis objektyvinis fizinės kultūros tikslas, tuo tarpu kūno 
nusiteikimas aukštesniems gyvenimo tikslams yra atitin- 
karnai bendrasis subjektyvinis šitos kultūros tikslas. Tačiau 
tokie posakiai, kaip fizinis žmogaus galingumas arba kūno 
nusiteikimas aukštesniems gyvenimo tikslams, yra tiek ben- 
dri, kad iš jų sunku susidaryti kiek konkretesnis suprati- 
mas apie fizinio lavinimo turinį, Todėl nuosekliai tenka eiti ` 
nuo bendrų bendriausių fizinio lavinimo tikslų prie spe- 
cialesnių jo tikslų, kuriems paskui reiktų parinkti objektai, 
priemonės ir metodai. | 

Jei paimsime fizinį žmogaus galingumą, kaipo bendrąjį 
objektyvinį fizinio lavinimo tikslą, tai galėsime įsitikinti, kad 


25 


jo pagrindą sudaro sveikata, jo dinaminį pasireiškimą - stip- 
rumas iz išviršinę jo išraišką - gražumas. Kitaip tariant, spe- 
cialesni objektyviniai fizinio lavinimo tikslai yra sveikata, 
stiprumas ir gražumas. Jei, antra vertus, paimsime kūno nu- 
siteikimą aukštesniems tikslams, kaipo bendriausiąjį sub- 
jektyvinį fizinio lavinimo tikslą, tai įsitikinsime, kad šitas 
nusiteikimas gali reikštis arba teorinėje pažinimo srityje, ar- 
ba praktinio veikimo srityje, arba pagaliau estetinės kūry- 
bos srityje. Teorinio pažinimo atžvilgiu yra svarbus tikslus 
juslių bei jauslių veiklumas, kaipo patirtinis pažinimo pa- 
grindas. Praktinio veikimo atžvilgiu yra svarbus kūno pa- 
slankumas palenkti visą savo energiją valios reikalavimams, 
kas sudaro palankų materialinį veikimo pagrindą. Pagaliau 
dailiosios kūrybos atžvilgiu yra svarbus fizinis žmogaus nu- . 
siteikimas savaimingai kūrybai, kas tiesia materialinį pa- 
grindą dailiajam menui. Žmogaus kūnas yra gerai nusitei- 
kęs patarnauti aukštesniems gyvenimo tikslams, jei jis 
pasižymi reikiamu savo juslių bei jauslių veiklumu, yra pa- 
klusnus valios įsakymams ir visai instinktyviai bei lengvai 
apsisprendžia savaimingai kūrybai materialinio gyvenimo 
srityje. Šie trys pagrindiniai nusiteikimai yra specialūs sub- 
Kiek susidomėjus objektyvinių ir subjektyvinių fizinio 
lavinimo tikslų palyginimu, galima pastebėti, kad tarp jų 
esama tam tikro atitikimo. Būtent, sveikata ir tikslus juslių 
bei jauslių veiklumas atitinka vienas antrą jau todėl, kad 
tarp jų dviejų yra net priežastingumo sąryšio: tikslus juslių 
beijauslių veiklumas yra tam tikra psichinė plačiai supras- 
tos sveikatos apraiška. Fizinis stiprumas ir kūno paslankų- 
mas būti paklusniam valios įsakymams yra tarp savęs atiti- 
kimo santykyje jau todėl, kad tikrai stiprus žmogus yra tasai, 
kurio fizinė jėga yra palenkta valios reikalavimams. Paga- 
liau kūno gražumas ir jo nusiteikimas savaimingai kūrybai 
atitinka vienas antrą jau todėl, kad abudu šiaip ar taip pri- 


26 


dera prie estetinės gyvenimo srities. Gauname tuo būdu fi- 
ziniam lavinimui šešetą specialinių tikslų, kurie yra: svei- 
kata, stiprumas, gražumas, tikslus juslių bei jauslių veiklu- 
mas, kūno paslankumas valios reikalavimams ir fizinis 
nusiteikimas savaimingai kūrybai. Kiekvienas iš šitų tikslų 
susideda dargi iš visos eilės sudedamųjų savybių, kurios 
fiziniame lavinime savo ruožtu gali būti siekiamos kaipo 
smulkiausi jo tikslai. Dėl šitos priežasties tenka toliau iš ei- 
lės išanalizuoti kiekvienas iš šešeto minėtų fizinio lavini- 
mo tikslų, imant juos koreliatyviniais, t. y. atitinkančiais sau 
dvejetais. 


2. Tvirta sveikata ir tikslus juslių bei jauslių veiklumas 


Visų pirma, kaip reikia suprasti sveikata? Analizuoda- 
mas šitą sąvoką iš sudedamųjų jos dalių, Alfredas Binet pri- 
eina išvadą, kad sveikatos stovis gaunamas tada, kai yra 
suvedamos į krūvą keturios pagrindinės kokybės, būtent: 
a) nebuvimas ligūstų polinkių, pavyzdžiui, palinkimo į tu- 
berkuliozę, b) nebuvimas aktualių ligų, c) lengvas organiz- 
mo prisitaikinimas prie nukrypimų nuo įprastos normalios 
gyvenimo tvarkos ir d) organizmo nusiteikimas ilgai gy- 
venti. Iš visų šitų keturių sveikatos kokybių Binet laiko reikš- 
mingiausia trečiąją, būtent lengvą organizmo prisitaikini- 
mą prie nukrypimų nuo įprastinės normalaus gyvenimo 
tvarkos, ir kaip tik todėl, kad sveikatos laipsnis nepasireiš- 
kia reguliariame, išmintingai sutvarkytame gyvenime. 

Su Binet sveikatos aptarimu galima sutikti, jei kalbama 
apie fizinę kūno sveikatą medicinos atžvilgiu. Dėl to svei- 
katos sąvoka reikės žymiai praplėsti, norint pažiūrėti į da- 
lyką platesniu filosofiniu atžvilgiu. Šituo atžvilgiu žmogaus 
sveikata yra toks normalus jo kūno ir sielos sutarimas, ku- 
ris leidžia visoms žmogaus būtybės pareigoms reikštis der- 
nai, pareinamai. Iš čion matyti, kad tikra žmogaus sveikata 


27 


nėra tas pat, kas paprastai vadinama kūno sveikata medici- 
niška prasme. Kalbant apie kūno sveikatą, teatsižvelgiama 
labiausiai į augamąsias ir juntamąsias žmogaus būtybės pa- 
reigas. Bet kūno sveikata, kaip kad žmogaus kojos sveika- 
ta, dar nėra visa jo sveikata. 

Taigi tikra sveikata gaunama tada, kai vienybės pradas, 
kuris yra siela, tobulai vado visas fizinės žmogaus prigim- 
ties pareigas ir jas deramai koordinuoja organingos vieny- 
bės tikslams. Pilnas sveikatos nustojimas yra ne kas kita 
kaip mirtis, nes mirties įvykiu fizinė žmogaus prigimtis nu- 
stoja buvusi valdoma to vienybės prado, kuris vadinamas 
siela. Apmiręs kūnas, nebepalenkiamas vieningo organiz- 
mo tikslams, virsta pairusia medžiagos krūva, vadinama 
lavonu. Iš čion galima padaryti išvada, kad galutinoje są- 
skaitoje sveikata yra deramas santykiavimas tarp atskirų 
dalių ir vieningos visumos fizinėje žmogaus prigimtyje. 

Plačiai suprasta sveikata yra normalus pagrindas paži- 
nimo tikslams; Aristotelio žodžiais tariant, gerai jaustis, reiš- 
kia būti gerai nusiteikusiam pažinimo tikslams. Todėl, fi- 
ziologinė kūno sveikata yra labiausiai mediciniškos higienos 
tikslas, o fiziniam lavinimui, kaipo pedagoginiam veikimui, 
tenka specialiai susirūpinti juslių bei jauslių lavinimu, nes 
kaip tik jose privalo glūdėti tasai nusiteikimas, kuris yra 
pageidaujamas teoretinio pažinimo atžvilgiu, kaipo mate- 
rialinė šiojo atrama. 

Apskritai teorinėje kultūros srityje bendra ugdomoji ver- 
tybė, kaip žinoma, yra intelektualinis, arba protinis, išsila- 
vinimas. Tuo tarpu pažinimo tvarkoje protinis aktas remia- 
si jusliniu patyrimu, kaipo materialine savo atrama, nes 
niekas nepatenka į mūsų protą, kas pirma nėr perėję per 
mūsų juslių bei jauslių aparatą. Vadinasi, nuo mūsų juslių 
bei jauslių aparato veikimo taip ar šiaip pareina mūsų pro- 
tinis pažinimas. Todėl yra labai svarbu, kad šitas juslių bei 
jauslių aparatas, kuris patiekia juslinio pažinimo ir todėl 


28 


pagrindžia protinį pažinimą, veiktų pilnai, greit ir tiksliai. 
Tuo tarpu toksai juslių bei jauslių aparatas priklauso fizi- 
nei mūsų prigimčiai, turinčiai tam reikalui jutimo bei jauti- 
mo organus, t. y. nervų ir smegenų sistemą. Ir štai pasiro- 
do, kad jutimo bei jautimo organai gali įsigyti tam tikromis 
fizinio lavinimo priemonėmis palankių funkcionavimo ypa- 
tybių, kurios sudaro juslėms bei jauslėms nusiteikimo veikti 
greit, pilnai ir tiksliai. Šitas nusiteikimas ir dera pavadinti 
normaliu, t. y. tiksliu bei tikslingu, juslių bei jauslių veiklu- 
mu. Tai yra pagrindinis fizinės prigimties nusiteikimas, tin- 
kąs teoretinėje srityje aukštesniam intelektualinio pažini- 
mo reikalui, kuris galutinėje sąskaitoje yra tiesos pažinimo 
reikalas. Šitam nusiteikimui lavinti fizinės kultūros moks- 
las žino jau atskirą skyrių, vadinamą juslių bei jauslių lavi- 
nimu. Tokiame skyriuje ir privalu tyrinėti tie fizinio lavini- 
mo objektai, priemonės ir metodai, kurie turėtų išlavinti 
lytėjimo, regėjimo, girdėjimo, ragavimo ir užuodimo juslės 
ir tokias išvidinio jautimo išgales, kaip pusiausvyros jaus- 
mą, vaizduotę, pajustinę atmintį, nuvokimą, arba percepci- 
ją, vertinamąją jauslę, arba instinktą, ir t. t. 

Reik pasakyti, kad fizinio lavinimo uždavinys - lavinti 
juslės bei jauslės - yra dar menkai suprantamas įvairiose 
fizinio lavinimo sistemose ir todėl atitinkamas fizinio lavi- 
nimo teorijos skyrius dar nėra tinkamai išplėstas. Be to, sy- 
kiu su šituo fizinio lavinimo uždaviniu yra suplakami arti- 
mi dalykai, kurie aiškiai sutampa su kitais gretimais fizinio 
lavinimo tikslais. Pavyzdžiui, prancūzų fizinio lavinimo 
profesorius Georges'as Demėny jutimų bei nuvokimų (per- 
cepcijos) lavinimą įglaudžia į lavinimą tos bendresnės fizi- 
nės savybės, kuri jo vadinama terminu „adresse“, kas reiš- 
kia apsukrumą, vikrumą, miklumą, rusiškai „lovkostj“. 
Sveikata yra, Demėny supratimu, higienos išdava, o mik- 
lumas yra judesių ekonomijos išdava, kuri pareina nuo jus- 
lių bei jauslių lavinimo. „Galutinoje sąskaitoje, - sako jisai, - 


29 


miklumas ir menas panaudoti savo jėgas pareina vien nuo 
nervų sistemos išlavinimo. Iš tikrųjų tai yra raumenų para- 
ginimų tvarkos reikalas“*. Galima sutikti, kad miklumas 
yra ekonominis žmogaus energijos panaudojimas, pareinąs 
nuo nervų sistemos išlavinimo. Bet reik taip pat pastebėti, 
kad šitas miklumas sykiu gali būti ir praktinė, ir kuriamoji 
fizinio gyvenimo apraiška. Praktiniame gyvenime žmogaus 
miklumas didina jo galingumą, suvaldytą valios reikalavi- 
mais, o estetinėje srityje miklumas yra sąlyga ne tik judesių 
gražumui, bet ir savaimingam kūrybiniam nusistatymui. 
Tuo būdu pasirodo, kad miklumas yra sudėtinga išdava, 
kuri pareina sykiu ir nuo juslių bei jauslių išlavinimo, ir 
nuo praktinio nusistatymo ekonomiškai naudoti savo ener- 
giją, ir nuo kuriamojo tikslingumo. 

Sąryšyje su juslių bei jauslių lavinimu būtų visai ne pro 
šalį kalbėti apie tokius atskirus dalykus, kaip tikroji akis, 
ritmo jausmas ir apskritai pusiausviras temperamentas, ar- 
ba pobūdis, kurie šiaip ar taip pareina nuo deramo nervų 
bei smegenų sistemos ir tuo pačiu juslių bei jauslių išlavi- 
nimo. Bet čia pasitenkinsiu vien šituos dalykus tepaminė- 
jes- 


3. Fizinis stiprumas ir kūno paslankumas paklusti 
valios reikalavimams 


Antrasis dvejetas koreliatyvinių, arba atitinkančių sau, 
fizinio lavinimo tikslų yra, kaip žinome, fizinis stiprumas 
ir kūno klusnumas valios įsakymams. Čia bus pravartu pra- 
dėti nuo kūno stiprumo sąvokos. Minėtasis Binet nustato, 
kad fizinis stiprumas pareina nuo dviejų rūšių veiksnių, bū- 
tent: pirma, nuo kūno išsiskleidimo laipsnio ir, antra, nuo 
darbo kiekio, kurį pajėgia atlikti individas tam tikru laiku. 


* Demény G. Les bases scientifiques de l'éducation physique. - P. 262. 


30 


Kūno išsiskleidimas pasireiškia ūgiu, svoriu, pečių pločiu, 
raumenų stangrumu ir plaučių pajėgumu. Yra tai vis ap- 
raiškos, kurios gali būti matuojamos tam tikrais prietaisais. 
Sunkiau yra nustatyti tas darbo kiekis, kurį gali individas 
atlikti tam tikru laiku, nes čia reik skaitytis su tuo, koks yra 
jėgos maksimumas, kuris gali būti pasiektas vienu momen- 
` tu, ir su tuo, koks yra pastangos patvarumas, arba atsilai- 
kymas prieš nuovargį. 

Jei žiūrima į fizinį žmogaus stiprumą grynai išviršiniu 
būdu, t. y. su natūralistiniu objektyvumu, tai, žinoma, ga- 
lima sutikti su Binet fizinės žmogaus galybės apibrėžimu. 
Bet jei panorėsime pažiūrėti į dalyką labiau pedagoginių 
atžvilgiu, tai šitą apibrėžimą turėsime papildyti kokybė- 
mis, kurios reikalauja palenkti fizinę žmogaus energiją do- 
riniams jo valios reikalavimams. Hėbert'as, sumanus fizi- 
nio lavinimo pedagogas, daro šituo atžvilgiu žymų žingsnį 
į priekį. „Jėgos kodekse“ jis nustato šitokias kokybes, rei- 
kalingas fiziniam stiprumui: 1) patvarumo jėgą, arba ga- 
lėjimą ilgai išlaikyti didesnę pastangų įtampą, 2) raume- 
nų jėgą, sugebančią atskirais kūno organais daryti įvairių 
reikiamų pastangų, 3) vikrumą, t. y. sugebėjimą veikiai 
pereiti iš rimties į veiksmą ir, atvirkščiai, iš veiksmo į rim- 
tį, 4) miklumą, arba sugebėjimą taupyti savo jėgas, norint 
ilgiausiai apsiginti nuo nuovargio, 5) vyriškąsias kokybes, 
t. y. energiją, valingumą, drąsą, šaltą kaują, greitą apsi- 
sprendimą, tvirtą pasiryžimą, tvirtybę, pastovumą, fizi- 
nės bei dorinės pastangos pamėgimą, susivaldymą aki- 
vaizdoje pavojaus, aukštybės, fizinio bei moralinio 
skausmo, 6) teorinį nusimanymą ir praktinį sugebėjimą 
atlikti naudingas bei neišvengamas fizines pratybas, pa- 
galiau 7) užsigrūdijimą šalčiu, karščiu ir kitomis krašty- 
bėmis ir dargi saikingumą bei paprastumą valgyme bei 
gėrime. „Tvirtoji būtybė, - sako Hėbert'as, viską glaus- 
damas į krūvą, — yra patvari, raumeninga, vikri, mikli, 


31 


energinga, užgrūdyta, nelepi ir saikinga. Be to, ji sugeba 
žygiuoti, bėgti, šokti, laipioti, kopti, mėtyti, gintis ir plau- 
kioti“*. 

Pirmoje vietoje Hėbert'as stato patvarumo jėgą, nes „kad 
būtybė galėtų trukti laike, prigimtis įsako jai patverti. Tad 
patvarumo jėga yra pirma iš kokybių, kurių jai privalu tu- 
rėti“**. Bet toliau jis dar prideda: „Vikrumas, miklumas ir 
aktyviosios arba vyriškosios kokybės yra taip pat pagrindi- 
niai jėgos pradai“***. Pagaliau nuo aktyvių vyriškujų ko- 
kybių jis pereina prie reikalavimų fiziniam lavinimui gry- 
nai dorinių kokybių. „Fizinis lavinimas reikalauja sveikos 
doros, orientuojamos į gėrį. Besirūpinant vien materialinė- 
mis fizinių pratybų išdavomis ir nenustatant aukštesnės jų 
prasmės, dirbamas vien gyvulio auginimo, bet ne žmogaus 
auklėjimo darbas“ ****. 

Ši linkmė nuo grynai fiziologinio mato prie dorinio ver- 
tingumo fiziniame lavinime yra visai natūrali, jei atsižvel- 
giama į tai, kad bet kuris ugdymo uždavinys turi būti su- 
derintas su visa pilnutinio ugdymo sistema pilnatvės, 
sutartinės ir priklausomybės principais. Šituo atžvilgiu tik- 
ras nuoseklumas fizinio stiprumo lavinime bus šitokis. Iš 
pačios pradžios tenka, žinoma, rūpintis pilnutiniu kūno iš- 
ugdymu ir tvirta jo sudėtimi. Paskui, bet faktinai gretimai, 
dera rūpintis fizinės prigimties darbingumu. Toliau priva- 
lu suteikti fizinei prigimčiai aktyvių vyriškųjų savybių. Pa- 
galiau reik visos šitos fizinio stiprumo apraiškos tobulai pa- 
lenkti doriniams valios reikalavimams. Tuo būdu kaip tik 
pasireiškia nuoseklus pedagoginis ėjimas nuo objektyvaus 
fizinės prigimties tikslo prie subjektyvaus. 


* Hébert G. Le Sport contre l'Education physique. - P. 6. 
** Ten pat. - P. XV. 
*** Ten pat. - P. XV-XVI. 
"et Ten pat. =P. 5. 


32 


Kai kuriais iš suminėtų keturių momentų bus ne pro šalį 
dar kiek susidomėti. Visų pirma svarbu gerai suprasti žmo- 
gaus organizmo darbingumas. Čia ypatingai privalu skai- 
tytis su faktu, kad gyvenimas reiškiasi visuomet tam tikru 
veikimu. Bet kad būtybė veiktų, ji turi turėti jėgų, kurias 
galėtų eikvoti. Tam tikra prasme gyverumas yra net ne kas 
kita kaip asimiliuotų energijų eikvojimas. Todėl juo dau- 
giau darbo žmogus turi atlikti savo gyvenime, juo daugiau 
jėgų jis reikalingas šitam tikslui. Žinoma, tai nereiškia, kad 
gyvenimo darbingumas reikia matuoti grynai fizinės ener- 
gijos kiekiu. Jei taip iš tikrųjų būtų, išeitų, kad atletai turi 
pasižymėti didžiausiu darbingumu. Tuo tarpu labai gali- 
ma abejoti atletų darbingumu, jei tik darbingumą suprasi- 
me tikslingo kuriamojo produktingumo prasme. Atletai pa- 
prastai suvartoja neproduktyviai raumenų sklaidai tiek 
fizinės energijos, kad dažnai intelektualinės jų pajėgos nyks- 
ta, neproporcionaliai jų raumenų sistemai išsiskleidus. To- 
dėljau Platonas, aukštai vertinęs fizinį lavinimą ir, tarp kit- 
ko, gimnastiką, teigė, kad gimnastika virsta atletų 
pabjaurinimo priemone, jei ji tampa raumenų kultūra. To- 
dėl ir Euripidas buvo pareiškęs apie atletus šitokį pasmer- 
kimą: „Atikoje yra daug dykūnų, bet blogiausi iš jų yra at- 
letai“. . 

Tikrasis, t. y. produktyvus, žmogaus darbingumas gali 
būti matuojamas tuo, kiek kultūrinės kūrybos žmogus gali 
atlikti fizinėmis savo pajėgomis. Kiekvienas kultūrinis dar- 
bas turi būti atliktas taupiai energiją eikvojant, bet reikia 
turėti maksimumas fizinės energijos, kad galima būtų at- 
likti maksimumas kultūrinio darbo. Todėl, lavinant žmogų 
fiziniu atžvilgiu, visuomet svarbu turėti galvoje uždavinys 
suteikti žmogui tokis maksimumas fizinės energijos, kad 
jis galėtų atlikti maksimumą kultūrinio darbo. Toks bus 
kaip tik dinaminis energijos stovis, kuris skiriasi nuo sta- 
tinio jos stovio. Atletas, sutaupęs daug fizinės energijos 


33 


savo raumenyse, arba nutukęs žmogus, sutaupęs jos savo 
taukuose, pasižymi labiau energija, esančia statiniame sto- 
vyje, bet kaip tik todėl jie nepasižymi maksimaliniu pro- 
duktyviu darbingumu. Darbingiausias kultūrinio produk- 
tyvumo atžvilgiu bus tasai, kas lengvai pasisavina fizinę 
energiją ir sykiu produktyviai ir taupiai ją eikvoja kultūri- 
niam darbui. Jo energija yra, galima sakyti, nuolatos dina- 
miniame stovyje. Toks bent pageidaujamas yra santykis tarp 
fizinės energijos ir produktyvaus kultūrinio darbo, kuris 
prasideda nuo tikslingo rankų darbo ir baigiasi aukščiau- 
siais dvasiniais laimėjimis. 

Aktyviomis vyriškosiomis savybėmis, kurios turi būti su- 
teiktos toliau fizinei žmogaus prigimčiai, paprastai vadi- 
namos žymės, kuriomis dažniau pasireiškia vyriškasis 
pobūdis. Štai žymiausios aktyvumo savybės: šaunus nar- 
sumas, energinga valia, lengvai besiryžtanti veikti, šaltas 
kraujas, tvirtas pastovumas, dvasios tvirtybė pavojuje ir t. 
t. Nors senovės pasauly šitos žymės buvo laikomos pagrin- 
dinėmis dorybėmis, kaip parodo faktas, kad lotynų virtus 
buvo tada didžiausioje pagarboje, tačiau iš tikrųjų tai yra 
labiau vyriškojo temperamento, t. y. pobūdžio, negu dori- 
nio apsisprendimo dalykas. Beveik visos šitos savybės ga- 
li būti pakreiptos į neigiamąjį veikimą, koks, pavyzdžiui, 
yra imperialistiškasis kariškumas, tuščias avantiūrizmas, 
donkichotizmas, įvairios atletiškos rungtynės ir t. t. Fizinė 
energija ir vyriškieji jos reiškimosi būdai tampa doriniam 
tobulėjimui tikrai teigiamu veiksniu, kai kūnas įgauna pa- 
stovaus nusiteikimo visai savo energijai palenkti doriniams 
valios reikalavimams. Šitas kūno nusiteikimas ir yra aukš- 
čiausias fizinio stiprumo laipsnis, imamas kokybiniu, bet 
ne kiekybiniu atžvilgiu. Jo siekimas fizinio lavinimo prie- 
monėmis, atsižvelgus į praktinę gyvenimo sritį, turi suda- 
ryti pedagogui pagrindinį uždavinį. Tai yra, taip sakant, 
telkiamoji fizinių pastangų linkmė, kuria einant, fizinė ener- 


34 


gija turi būti suimta į tvirtas valios sąvaržas, kreipiančias ją 
į dorinį tikslą. 

Jei kūno kultūra pasitenkina fiziniu stiprumu, palenktu 
vyriškojo pobūdžio reikalavimams, bet atpalaiduotu nuo 
dorinių tikslų, tai jos išvadoje gaunamas tasai vienašališ- 
kas atletizmas, kurio apraiškų tiek daug galime matyti 
paskutiniais laikais vadinamajame kultūringame pasau- 
lyje. Imkime, pavyzdžiui, vieną tik reikšmingą rungtynių 
atsitikimą, kuris įvyko 1926 m. rudenį Jungtinių Amerikos 
Valstijų Filadelfijos mieste. Ten pasaulinis bokso čempio- 
nas Dempsėjus turėjo rungtis su kitu boksininku Tenėjumi, 
kuris, žinoma, tikėjosi paveržti pasaulinę garbę iš besiilsė- 
jusio jau trejus metus ant laurų kumščio žygininko. Pažiū- 
rėti nepaprasto reginio buvo suvažiavę į Filadelfijos stadio- 
ną apie 150 000 žmonių, kurių tarpe, kaip rašė laikraščiai, 
buvo irgi visuomenės žiedas. Belaukdami reginio, žmonės 
susijaudino, geiduliai įkaito, prasidėjo azarto žaismas pini- 
gais už spėjamą laimę. Tuo tarpu rungtynių pradžia skel- 
biama ir žygininkai sueina į kumšties kovą. Tenėjui sekasi. 
Pirmame raunde jis smarkiai suduoda Dempsėjui į smak- 
rą. Radiotelegrafas, kurio klausosi milijonai žmonių, iškil- 
mingai praneša į visus pasaulio kraštus: Dempsėjus gavo į 
smakrą. Po antro raundo radijas pranešė pasauliui, kad Te- 
nėjus smogė savo priešininkui dar tris kartus į veidą. Po 
aštunto raundo pasaulis sužinojo, kad viena Dempsėjaus 
akis užsimerkė. Po devinto raundo atėjo naujiena, kad an- 
tra jo akis irgi pamušta. Einant dešimtam ir paskutiniam 
raundui nebuvo jau abejojama, kad Tenėjus turi išeiti lai- 
mėtoju. Sužavėta nepaprasto įvykio publika ir jos tarpe at- 
vykęs specialiais traukiniais visuomenės žiedas nebesitvė- 
rė džiaugsmu ir nepaisė dangaus, kuris bandė ją atvėsinti 
lietaus srovėmis. Nugalėtasis Dempsėjus nemanąs vis dėl- 
to nurimti ir tikisi, atsipeikėjęs nuo smūgių, atgausiąs pa- 
saulinio čempiono titulą, juo labiau kad vienas iš naftos 


35 


pramonininkų paskyrė premijai 750 000 dolerių už rungty- 
nių atkartojimą Los Andžele. Tai yra faktai, apie kuriuos 
rašė visi žymesni pasaulio laikraščiai, dargi su pastaba, kad 
šitos rungtynės sužadinusios daugiau susidomėjimo negu 
įvykusios maždaug vienu laiku Floridoje baisios katastro- 
fos. 

Lengva įsitikinti, kad nei Dempsėjui, nei Tenėjui nega- 
lima nepripažinti aktyvių vyriškojo pobūdžio žymių, bū- 
tent: nei narsumo, nei šalto kraujo pavojuje, nei pastovu- 
mo pasiryžime, nei užsigrūdijimo prieš fizinius likimo 
smūgius; bet taip pat lengva pastebėti, jei neapankama nuo 
sensacingo reginio, kad kumštininkų žygiai neturi jokio 
teigiamo sąryšio su protingais gyvenimo tikslais ir kad fi- 
zinis lavinimas jaunimo šitokia brutalaus atletizmo pakrai- 
pa, kad ir ne taip ryškiai pažymėta, neturi nieko bendro 
su tikraisiais pedagoginiais kūno kultūros reikalais. Pa- 
našus fizinis lavinimas yra ne kas kita kaip amoralinio gy- 
vulio dresūra, kuri pažemina žmogaus vertę ir padaro jį 
neproduktyvų kultūrinei kūrybai. Žmogaus stiprumas te- 
gali rasti savo žmogiškąjį pateisinimą vien tik tada, kai jis 
- yra verčiamas klausyti jo valios, palenktos doriniam tiks- 
lui. Tik tada fizinis lavinimas, duodąs žmogui fizinio stip- 
rumo, turi pedagoginės reikšmės. Tik tada tegalima kal- 
bėti apie racionalią kūno kultūrą, t. y. apie kultūrą, kuri 
susiderina su racionaliais, arba protingais, gyvenimo tiks- 
lais. Todėl tikru fiziniu galingumu pasižymi tik tasai, kas 
sugeba suderinti savyje ir tvirtai išugdytą kūną, ir akty- 
viąsias vyriškojo pobūdžio savybes, ir maksimalinį pro- 
duktyvų darbingumą, ir kūno paslankumą pasiduoti do- 
riniams valios įsakymams. 

Čia gali sukelti klausimą aktyviosios vyriškojo pobū- 
džio savybės, kurios tarsi tampa fizinio stiprumo sude- 
damąja dalimi. Išeina, kad moterys arba negali pasiekti 
fizinio stiprumo, arba jį pasiekia įsigijusios vyriškųjų sa- 


36 


vybių. Iš tikrųjų dalykas neturėtų būti taip griežtai ima- 
mas, kai yra kalbama apie vyriškąsias grynai fizinio ak- 
tyvumo savybes. Iš vienos pusės, negalima abejoti, kad 
fizinė jėga yra matuojama grynai kiekybiniu būdu, ir to- 
dėl fizinis vyro energingumas didesnis negu moters. Šita 
aplinkybė dar toli gražu neparodo, kad vyro organizmas 
būtų vertingesnis kokybiniu atžvilgiu, nes, nuosekliai 
sprendžiant, reikėtų sutikti, kad dramblio organizmas 
esąs vertingesnis kokybiniu atžvilgiu už vyro organiz- 
mą. Vis dėlto ta aplinkybė, kad fizinė vyro jėga ir fizinis 
jo aktyvumas pralenkia tas pačias moters kokybes, įgali- 
na tam tikras fizinio stiprumo apraiškas vadinti vyriško- 
siomis savybėmis. Jei fizinis žmogaus stiprumas tereikė- 
tų matuoti vien kiekybiniu atžvilgiu ir dargi šitų 
vyriškųjų savybių prasme, tai moterį turėtume pripažin- 
ti nepalyginti silpnesne už vyrą ir todėl menkesne fizi- 
nės kultūros atžvilgiu. 

Bet antra vertus, kaip matėme, fizinė žmogaus ener- 
gija įgauna tikros, arba žmogiškosios, vertės tik tada, jei 
ji yra panaudojama produktyviam darbui ir tuo pačiu pa- 

` lenkiama doriniams valios reikalavimams. Jei fizinio mo- 
ters stiprumo įvertinimas turi pareit nuo to, kiek ir kaip 
tosios fizinės energijos gali išsiugdyti moteris savo orga- 
nizme, kuris turi tarnauti fiziniam jos pašaukimui ir ap- 
skritai kultūriniam produktyvumui, tai tuomet galima 
teigti, jog fizinis moters organizmas yra lygiai vertingas, 
nes jis lygiai gerai gali prisitaikinti prie moters pašauki- 
mo uždavinių, kurie yra vienodai vertingi su vyro pa- 
šaukimo uždaviniais. Kur kitur man teko išrodinėti, kad 
vyras aktyviau reiškiasi išviršiniais veiksmais, tuo tarpu 
moteris pasižymi labiau receptyvumu, arba pasyvumu, 
surištų su išvidiniu veiklumu. Todėl irgi turėjau pripažinti, 
kad kultūros srityje vyras pasireiškia didesne kuriamąja 
iniciatyva, tuo tarpu moteris labiau pasižymi kultūrinės 
37 


` - 


kūrybos realizavimu, tarp kitko per savo pašaukimą šei- 
mynoje“. 

Tai, kas pasakyta apie pagrindinį vyriškojo ir moteriš- 
kojo pobūdžio skirtumą, turi lygios reikšmės taip pat vyro 
ir moters palyginimui fizinio galingumo atžvilgiu. Vyras 
aktyviai pasireiškia fizine savo enrgija, kuri dažnai spiria jį 
į šaunų žygį, tiek puolant, tiek besiginant ar net riteriškai 
ginant kitą. Todėl žmonijos istorijoje karžygio tipas iš es- 
mės priklauso vyrui. Tiesa, istorija žino ir riteriškų moterų, 
pasižymėjusių kariškojo heroizmo žygiais. Bet būtų klai- 
dinga manyti karžygiškumą lygiai pritinkant moteriai kaip 
ir vyrui. Šituo atžvilgiu yra labai reikšmingas senovės grai- 
kų mitas apie amazones, pasižymėjusias savo karžygišku- 
mu. Šitame mite reikšminga yra tai, kad amazonės, norė- 
damos prisitaikinti prie ginklų vartojimo reikalavimų, turėjo 
deformuotis, arba nusigamtinti, gražiąją savo lytį. Joseph 
de Maistre'as sakė, kad nėra tokios tiesos, kurios mes ne- 
rastume šiaip ar taip įvystytos į senovės mitologiją, taigi ir 
amazonių mite yra įvystyta tiesa, kad moterims kariškasis 
žygiškumas nepritinka iš prigimties, nors, tuoj pažvelgus, 
rodos, kad amazonės moterys yra idealizuojamos. 

Moterims iš prigimties pritinka pasyvus heroizmas, ku- 
ris savo vertingumu gali būti ne žemesnis už aktyvųjį žy- 
giškumą. Ir šitas faktas randa jau fizinį pagrindą materiali- 
nėje moters prigimtyje. Jei moteris iš tikro nori tikti 
prigimtam savo pašaukimui tiek fizinės prigimties, tiek kul- 
tūros atžvilgiu, ji negali ir neprivalo ekspansyviai išsisemti 
išviršinių žygių srityje. Ji, atvirkščiai, turi sutelkti savyje la- 
bai daug išvidinės energijos, reikalingos tam išvidiniam 
veiklumui, kuris yra pagrindinė kūrybinio jos pasiryžimo 
priemonė. Vienas tik naujo žmogaus kūno suformavimas 


* Žr. mano straipsnį „Lyčių skirtumai ir ugdymo individualizacija“ 
„Naujojoje vaidilutėje“ 1926 m. 3 ir 4 numeriuose. - St. Š. 


38 


yra tiek ypatingas išvidinės kūrybos atsitikimas, kad jis ir 
savo tikslingumu, ir savo panaudotos energijos kiekiu, ir 
nepaprastu savo patvarumu gali būti statomas greta di- 
džiausių fizinio vyriškojo aktyvumo žygių. Čia ir pasirodo, 
kad vadinamasis aktyvumas ir vadinamasis pasyvumas yra 
sąlyginės kategorijos, kurios kokybiniu atžvilgiu negali būti 
atitinkamai laikomos viena teigiama, antra neigiama. Pa- 
syvus moters heroizmas gali būti todėl lygiai, nors ir kito- 
kiu būdu, produktyvus ir kuriamasis, kaip ir aktyvi kūry- 
binė vyro iniciatyva. 

Turint visa tai galvoje, tenka padaryti moterims korek- 
tyvų tame fizinio jų stiprumo apibūdinimę, kuris buvo iš 
pradžios taikomas vyrams, kaipo stipriosios lyties reiškė- 
jams. Fiziniame moterų lavinime nedera siekti tų vyriškųjų 
savybių, kurios nesusiderina su jų prigimties pašaukimu. 
Antai moterims nėra prigimta pasižymėti nei atletiška rau- 
menų jėga, nei ypatingu narsumu, nei šauniu žygiškumu, 
besireiškiančiu išviršiniais veiksmais. Atpalaiduotas nuo 
protingų gyvenimo tikslų atletizmas vyre nedaro gero įspū- 
džio neapakusiam nuo sensacijos estetui, o moteryje atle- 
tizmas jam yra tiesiog nepakenčiamas, kaipo einąs priešin- 
ga pakraipa su jos prigimtimi. Žinoma, tai toli gražu 
nereiškia, kad visi kiti racionalūs fizinio lavinimo uždavi- 
niai nebūtų statomi moterų kūno kultūrai ir kad sykiu ne- 
galėtų būti moterims vartojamos tokios priemonės, kaip 
gimnastika ir sportas. Nekalbant jau apie normalų kūno au- 
gimą, fizinis lavinimas turi stengtis padidinti moters orga- 
nizme ir pagrindinį fizinį atsparumą, ir produktyvų jo pa- 
tvarumą, ir organinės jėgos kiekį, ir raumenų pastangumą, 
ir vikrumą, ir miklumą, ir t. t. Bet šitas fizinis lavinimas turi 
visados aiškiai orientuotis išvidiniu fiziologiniu moters or- 
ganizmo darbingumu, atitinkančiu jos pašaukimą. Tik tuo 
būdu fizinis lavinimas gali pasiekti tą visų gyvybinių ir 
todėl iš esmės produktyvių jėgų pusiausvyrą, kuri yra 


39 


geriausias ženklas ir geros sveikatos, ir gerai suprasto fizi- 
nio stiprumo. 

Būtų ne pro šalį čia pažymėjus, kad vyras pralenkia :10- 
terį fizine energija, matuojama grynai kiekybiniu buzlu, o 
moteris, tarsi atsilygindama už tai vyrui, pralenkia jį esteti- 
nėje fizinės prigimties reiškimosi srityje. Kaip lengvai gali- 
ma įsitikinti, moteris pralenkia vyrą plastikos ir ritmikos 
srityje, kur prasiveržia visai ypatingu būdu išvidinis mote- 
riškosios psichikos veiklumas. 


ynhČia turiu dar pažymėti, kad galutinis fizinio galingumo 
"lavinimo tarpsnis, kuriuo turi būti pasiektas maksimalinis 
„kūno klusnumas valios reikalavimams, turi, žinoma, lygios 
Sieikšmės tiek vyrų, tiek moterų gyvenimo tikslams. Tikras 
fizinis lavinimas visuomet stengiasi padaryti žmogaus kū- 
ną pareinamą nuojo valios, kad jis pasidarytų klusniu įran-- 
kiu aukštesnių žmogaus galių valdžioje. Žmogus tuo tarpu 
tegali tapti tikru savo kūno viešpačiu tik atkariavęs arba 
išvadavęs jį iš aklų gaivalų prievartos. Jau šituo kūno su- 
valdymo faktu įvyksta savo rūšies jo perkeitimas, arba, anot 
Gesseno, tikras jo sužmoginimas. Ir, žinoma, kūno sužmo- 
ginimas, arba, kas išeina į vieną, tobuliausias jo palenki- 
mas aukštesniems žmogiškojo gyvenimo tikslams, turi bū- 
ti vienas iš svarbiausių fizinio lavinimo rūpesnių. į 
Kiek toli galima nueiti šita pakraipa visai prigimtomis 
fizinio lavinimo priemonėmis, gali mums liudyti jogų prak- 
tikos patyrimai. Šitie laimėjimai tiek yra nepaprasti Vakarų 
Europos žmonėms, kad jie čia yra arba neigiami atkakliu 
būdu, arba fantastiškai aiškinami okultiškais būdais. Tuo 
tarpu visos jogų praktikos apraiškos, kurios taip stebina va- 
dinamojo kultūringo pasaulio Žmones, pareina nuo fiziolo- 
ginio gyvenimo palenkimo tokioms psichinėms žmogaus 
galioms, kaip vaizduotė, protas, valia. Jogas pradeda nuo 
paprasto tvarkymo savo gyvenimo pagal higienos reikala- 
vimus. Į mitimą, kvėpavimą, į judesių sistemą jis įveda pa- 


40 


prasčiausią tvarką, geriausiai atitinkančią savaimingus pri- 
gimties polinkius. Eidamas toliau, jis stengiasi visiškai są- 
moningai suvaldyti pusiau sąmoningas organizmo apraiš- 
kas, pavyzdžiui, kvėpavimo vyksmą. Pagaliau jis ima 
kontroliuoti ir veikti net visai nesąmoningus organizmo 
vyksmus, kokie yra kraujotaka, virškinimas, širdies plaki- 
mas ir įvairūs kiti instinktyvūs bei reflektoriniai vidaus or- 
ganų judesiai. Visas šitas organizmo suvaldymas ir jo pa- 
reigų kontroliavimas yra jogo siekiamas išviršinėmis 
juslėmis ir išvidinėmis jauslėmis, kurių funkcionaliniu iš- 
skleidimu jisai nuolatos rūpinasi. Tarp kitko, čia ypatinga 
rolė tenka tai psichinei galiai, kuri yra vadinama vaizduo- 
tės vardu. Yra juk žinoma iš psichologijos mokslo, kad vaiz- 
duotė per savo padarus, arba vaidinius, turi galingos judi- 
namosios jėgos visam Žmogaus organizmo funkcionavimui. 
Vaizduotės galybę jogai ir sunaudoja sąmoningų ir nesą- 
moningų savo organizmo funkcijų kontrolei. Jei sykiu iš- 
viršinės juslės ir išvidinės jauslės ir, tarp kitko, vaizduotė 
yra tvirtai palenkiamos proto ir valios galioms, tai pagaliau 
gaunamas toks kūno suvaldymas hierarchinėje jo pareigų 
tvarkoje, kuris įgalina protą valdyti bet kurią organizmo 
pareigą. Todėl nenuostabu, kad jogai sugeba demonstruoti 
tokių dalykų, kaip kraujotakos reguliavimas, vietinė arba 
bendra anestezija, nepaprastas juslių bei jauslių tikslumas, 
galinga autosugestija ir hipnozės jėga, didelis patvarumas 
bei atsparumas ir t. t. | 
Iš tikrųjų jogų praktikoje nėra nieko okultiško arba ant- 
gamtiško; tai yra perdėm natūrali fizinio išsimankštymo sis- 
tema, kuri gali būti pateisinta ir išaiškinta visai racionaliu 
būdu, nors jų teoretiniuose išvadžiojimuose prisimaišo ne- 
maža dalykų, vienašališkai suprantamų rytiškosios jų pa- 
saulėžiūros šviesoje. Svarbiausia yra čia suprasti, kad bet 
kuris gyvybės apsireiškimas yra šiaip ar taip substancinės 
lyties veikimas medžiagos, o kalbant apie žmogų, - sielos 


41 


veikimas kūno. Tarp aukščiausiųjų žmogaus sielos galių, 
t. y. proto ir valios, iš vienos pusės, ir žemiausiųjų fiziolo- 
ginių žmogaus organizmo pareigų, iš antrosios, yra visa ei- 
lė tarpinių pareigų, kurios dera tam tikromis fizinio lavini- 
mo priemonėmis padaryti hierarchiškai priklausomos taip, 
kad žemiausios iš jų kuo tobuliau būtų paklusnios aukš- 
čiausioms, t. y. proto ir valios reikalavimams. Žmogaus kū- 
no gyvenimas bei veikimas yra tada tvarkomas aukštesne, 
vadinasi, protinga jo sielos prigimtimi, kas ir yra tikras šito 
kūno sužmoginimas. Kaip parodo jogų patyrimas, kūno 
sužmoginimas yra naudingas ne tik produktyvaus darbin- 
gumo atžvilgiu, bet ir kitais pagrindiniais fizinio gyveni- 
mo atžvilgiais. Pasirodo, kad jogai pasižymi dideliu atspa- 
rumu prieš ligas, yra užgrūdyti oro ir šilumos atmainoms, 
ilgai palaiko kūno jaunumą ir apskritai ilga gyvena dar- 
bingumo stovyje. 

Tai, kas joguose nemaloniai stebina racionalios gyveni- 
mo filosofijos šviesoje, yra, iš vienos pusės, fantastiškas aiš- 
kinimas kai kurių gamtos bei prigimties apraiškų, o iš ant- 
rosios, tam tikras akrobatizmas, žinoma, neatletiškas, su 
kuriuo jie kartais demonstruoja savo kūno klusnumą pro- 
tui ir valiai. Tai pareina nuo to, kad jogams trūksta raciona- 
lios askezės supratimo, t. y. tos askezės, kuri fiziniam lavi- 
nimui gali suteikti aukščiausio tikslingumo. Ir iš tikro, kai 
žmogaus kūnas yra pasidaręs paslankiu klausyti aukštes- 
nių žmogaus galių, vienintelė teisinga jo klusnumo pakrai- 
pa tegali eiti pagal dorinio gyvenimo principus. Gerai su- 
prasta askezė ir yra vyriausias principas fiziniam lavinimui, 
kaipo dorinis jo orientacijos pradas. 

Askezės terminas nei savo istorine kilme, nei savo są- 
vokos turiniu visai dar nereikalauja būti suprastas su vi- 
su vienuoliškojo šventumo griežtumu. Graikų žodis 
acxnotę reiškė iš pradžios reikalingą bėgtynėms ir pra- 
tyboms kūno nusiteikimą. Tuo būdu pačioje istorinėje žo- 


42 


džio kilmėje religinės žymės nėra buvę. Ilgainiui aske- 
zės sąvoka praplito ir apėmė visą kūno lavinimą pagal 
graikiškąjį idealą, kuris reikalavo galimos harmonijos, pu- 
siausvyros, jėgos, gražumo ir miklumo. Spartiškasis fizi- 
nis lavinimas įnešė į askezės supratimą kiek daugiau do- 
rinės prasmės, reikalaudamas griežtesnio fizinės 
prigimties palenkimo susivaldymo principams. Tiesa, jau 
senovės laikais į askezės supratimą kartais buvo įneša- 
mas religinis pradas. Bet jis įgavo ypatingos reikšmės tik 
krikščioniškojoje pasaulėžiūroje, kur askezė dažnai bu- 
vo suprantama kaip kova su geiduliais dėl religinio ide- 
alo arba net kaip pratinimasis dorintis. Miuncheno pro- 
fesorius Franzas Walteris, parašęs žymų veikalą „Der 
Leib und sein Recht im Christentum“, vis dėlto tvirtina, 
kad askezės sąvokoje nėra nieko specifiškai krikščioniš- 
ko, nes jos esmę sudaro dvasinio gyvenimo atlaikymas 
prieš grynai fizinį buvimo būdą. Pasak jo, „Askezė nori 
ne ko kito, tik laiduoti tikrą Žmogaus laisvę, išvaduoti 
dvasią iš prievartos sąvaržų, statomų jai to pikčiausio 
priešo, kuris yra žemas geidimas, taip prieštaraująs pro- 
tui ir tikėjimui. Visa nelaisvės sritis žmogaus prigimtyje, 
"arba prigimties sąvaržos, yra arena, kur laisva dvasia lai- 
mi kilniausių, visuomet žaliuojančių laurų. Askezė yra 
savęs paneigimas, kiek ji neigia prievolę pripažinti že- 
mesnio egoistiško užsigeidimo valdžią ir visu pajėgumu 
spiriasi prieš šitą užsigeidimą. Jinai yra savęs paneigi- 
mas, kiek neigia jungo bei verguvės būtinumą ir sykiu 
teigia mūsų geresnio aš, mūsų dvasinės asmenybės išsi- 
skleidimą ir jos laisvę. Jinai stengiasi nugalėti, pažaboti, 
net užmušti to pikto geidimo demoną, kuris yra įsisprau- 
dęs į Žmogaus prigimtį sykiu su įgimtąja nuodėme. To- 
kia prasme askezė yra numarinimas“*. 


* Walter F. Der Leib und sein Recht im Christentum. - S. 98. 


43 


Nesigilindamas toliau į fizinio lavinimo santykį su as- 
keze, turiu konstatuoti, kad racionali fizinio lavinimo siste- 
ma, jei ji nori būti nuosekli, turės fizinį lavinimą pastatyti į 
sąryšį su tuo askezės supratimu, kurio laikosi dedama į ug- 
dymo pagrindą pasaulėžiūra. Fizinis lavinimas nebūtinai 
tarnauja, nors privalo tarnauti, doriniams askezės tikslams; 
bet užtat askezės uždaviniai būtinai reikalauja tam tikro fi- 
zinio lavinimo. Iš kitos pusės, fizinis lavinimas, atpalaiduo- 
tas nuo askezės tikslų, nustoja, kaip matėme, tikrosios savo 
prasmės, nes fizinė žmogaus galybė tegali turėti tikros žmo- 
giškosios vertės vien sąryšyje su tuo paskyrimu, kuris yra 
daromas pagal aukštesnius žmogaus gyvenimo bei veiki- 
mo tikslus. 


4. Kūno gražumas ir fizinis nusiteikimas 
savaimingai kūrybai 


Trečias dvejetas atitinkančių sau fizinio lavinimo tikslų, 
kaip žinome, yra, iš objektyvinio atžvilgio, fizinis gražu- 
mas, o iš subjektyvinio atžvilgio — fizinis nusiteikimas sa- 
vaimingai kūrybai. Tai yra fizinio lavinimo tikslai, kurie 
statomi estetinio gyvenimo srityje. Čia ir tenka išaiškinti, 
kas yra tikrasis fizinis žmogaus gražumas ir fizinis nusitei- 
kimas savaimingai kūrybai. 

Nėra abejonės, kad žmogaus kūno gražumas yra verty- 
bė, kuri labai aukštai yra statoma šalia kitų mūsų pasaulio 
grožybių ir todėl būtent, kad jinai yra lengviau įmanoma 
estetiniu atžvilgiu, nes labai dažnai jautrumas fiziniam kū- 
no gražumui yra sustiprinamas mažiau ar daugiau jaučia- 
ma erotinę emocija, kuri idealinėje savo esmėje yra ne kas 
kita kaip estetinis pergyvenimas. Tačiau kiek aukštai yra 
vertinamas fizinis gražumas, tiek retai yra tinkamai nusi- 
manoma, kas yra tikra kūniškoji grožybė, kuri šiaip ar taip 
turi būti siekiama žmogaus gyvenimo priemonėmis. Ir čia, 


44 


kaip ir kūno sveikatos bei fizinio stiprumo supratime, fizi- 
nio gražumo sąvoka gali būti nuosekliai gilinama, einant 
nuo išviršinių žymių prie giliausios žmogaus esmės pasi- 
reiškimo. Būtent, tikras fizinis gražumas yra ne kas kita kaip 
ryškus idealinio sielos prado pasireiškimas kūne. 

Tuo būdu trys pagrindinės objektyvinės fizinio lavini- 
mo vertybės - sveikata, stiprumas ir gražumas - pasirodo 
giliausioje savo esmėje nuosekliai susijusios, nes normalus 
sielos ir kūno santykiavimas, arba sveikata, yra reikalinga 
sąlyga kūno paslankumui paklusti doriniams valios reika- 
lavimams, ogi šitas paslankumas yra reikalinga sąlyga tam, 
kad žmogaus siela galėtų visa idealine savo esme pasireikšti 
regimose kūno žymėse. Bet kol bus nuosekliai prieita šita 
paskutinė išvada, tenka padaryti visa eilė tarputinių kon- 
statavimų bei išvadžiojimų. 

Visų pirma, pagal kokias išviršines žymes paprastai 
sprendžiama apie kūno gražumą? Pasirodo, kad žymės, pa- 
gal kurias sprendžiama apie kūno gražumą, gali būti su- 
skirstytos į dvi pagrindines grupes, iš kurių viena atsako 
konstruktyviniam kūno atžvilgiui, o antra - plastiškajam. 
Konstruktyvinės kūno žymės išeina aikštėn kūno sąrango- 
je per jo formas, arba lytis, tuo tarpu plastiškos jo žymės 
pasireiškia per funkcionalinius jo judesius, arba motorinia- 
me jo įdvasinime. Kūno lyčių gražumas pareina savo ruož- 
tu nuo kūno bruožų ir spalvų harmonijos, tuo tarpu funk- 
cionalinių kūno judesių gražumas pareina visų pirma nuo 
lankstumo, miklumo, judrumo ir tikslingo nuoseklumo. 

Kalbant apie kūno bruožų bei spalvų harmoniją, žino- 
ma, negalima pasitenkinti vienu tik žmogaus veidu, nors 
žmogaus veidas užima centrinę vietą kūno gražume, kaipo 
tikriausias sielos reiškimosi veidrodis. Konstruktyvinis kū- 
no arba jo sąrangos gražumas, besireiškiąs kūno lytimis, 
pareina taip pat ir nuo proporcingo visų griaučių suren- 
gimo, arba nuo proporcijos tarp atskirų kūno narių ir jo 


45 


stuomens, ir nuo reikiamo raumenų išsiskleidimo ir jų reikš- 
mės deramai kaulų padėčiai, ir nuo tam tikro taukų kiekio, 
kuris suteikia kūno organams lengvai apvalias, švelnias li- 
nijas, ir nuo sveikos kūno spalvos, kuri apdovanoja jį gyvy- 
bės žavesiu. 

„Kiekvienas normalus žmogus, - sako Georges Demény, - 
besidžiaugiąs sveikatos ir vidutinio stiprumo gėrybėmis, 
pasituri tvirtais griaučiais, simetriškai surengtais ir netu- 
rinčiais iškrypimų; jis turi išaugusius raumenis, lengvai iš- 
siduodančius iš po odos; pilnus ir gerai nešamus pečius; 
plačią ir atdarą krūtinę; įtrauktą pilvą, pridengtą raumenų 
tinklo, - tai vis yra gražumo žymės“*. 

Konstruktyvinės kūno sąrangos žymės, besireiškiančios 
lyčių bruožais ir spalvomis, atvaizduoja žmogaus gražumą 
stovimoje padėtyje, t. y. nejudomajame stovyje erdvėje. Mo- 
torinis, arba judomasis, kūno funkcionavimas erdvėje bei lai- 
ke reiškiasi visa eile plastiškų žymių, kurių svarbiausios, kaip 
sakyta, yra lankstumas, miklumas, judrumas ir tikslingas 
nuoseklumas. Plastiškosios žymės gaunamos tada, kai kūno 
medžiaga įgauna tam tikro tamprumo, arba stangrumo, kai 
kūno lytys ima gyvuoti tarsi per išvidinius judesius, įdvasi- 
nančius šitą medžiagą, iki pasireiškiant joje tam tikros reali- 
zuojamos joje idėjos. Tokiu atveju lankstumas sudaro kūnui 
pirmą sąlygą judesių laisvingumui; miklumas padaro judė- 
jimą ekonomišką ir lengvą; judrumas leidžia reikštis gyvy- 
bės pulsavimui ir ritmui, švelniai ir veikiai pereinant iš rim- 
ties į judesį ir, atvirkščiai, išjudesio į rimtį; pagaliau tikslingas 
nuoseklumas duoda galimybės tinkamai reikštis judėjimo 
tikslui, kuris yra realizuojama jame idėja. 

Taigi, kaip matome, plastiškosios kūno žymės papil- 
do konstruktyvines jo žymes, t. y. kūno bruožus bei spal- 
vas, kad šie įgytų gyvybės erdvėje bei laike ir galėtų rea- 


* Demény G. Les bases scientifiques de education physique. - P. 161. 


46 


lizuoti tam tikras žmogaus dvasios idėjas. Pasirodo, kad 
ir vienos, ir antros žymės tik tada tegali būti tikrai gra- 
žios, kai jos natūraliose prigimties lytyse tikslingai reali- 
zuoja dvasinę žmogaus esmę. Tokiu būdu žmogaus kū- 
no gražumas pareina nuo trijų bendrų pagrindinių 
sąlygų, kurios yra natūralumas, tikslingumas ir aukštesnis 
idėjingumas. Tai, kas nenatūralu, arba kas eina prieš svei- 
kos prigimties linkmę, negali būti gražu, nes normalios 
šitos prigimties lytys yra objektyviai įkūnytas estetinio 
gražumo kriterijus. Tai, kas nėra tikslinga, užgauna mū- 
sų subjektyvinį jausmą ir todėl negali sudaryti vieno su- 
harmonizuoto estetinio pergyvenimo. Pagaliau tai, kas 
neturi savyje aukštesnio idėjingumo, neturi savyje irgi 
jokios aukštesnės prasmės ir todėl negali būti vertingas 
dalykas ir estetiniu atžvilgiu. 

Kai iki šiolei buvo kalbėta apie konstruktyvines ir plas- 
tiškąsias kūno gražumo žymes, iš tikrųjų tebuvo labiausiai 
atsižvelgiama į natūralumo sąlygą, kuri pareina nuo pri- 
gimties. Jei dabar iškelsime klausimą, kas privalu reikalau- 
ti iš fizinio gražumo, kad jis atsakytų žmogiškojo tikslingu- 
mo reikalavimui, tai pamatysime, kad čia jau atsiranda 
reikalo žymiai pagilinti fizinio gražumo supratimą. Papras- 
tai apie kūno gražumą sprendžiama iš išviršinių jo bruo- 
žų -jų reguliarumo, proporcionalumo, švelnumo ir t. t. Tuo 
tarpu šitie išviršiniai bruožai nesudaro dar tikro žmogaus 
gražumo: jie yra tarsi rėmai, į kuriuos įtaisomas aukštesnis 
žmogaus būtybės turinys. Gražus paveikslas galima įtaisy- 
ti į negražius rėmus ir, atvirkščiai, negražus paveikslas - į 
gražius rėmus. Mažai nusimaną mene žmonės spręs apie 
paveikslą pagal rėmus, nes jų įvertinimas yra lengvesnis 
profanų masei; bet tikras estetas spręs apie paveikslą pagal 
tikrą estetinę jo vertę ir rinksis verčiau gražų paveikslą ne- 
gražiuose rėmuose, negu negražų paveikslą gražiuose rė- 
muose. 


47 


Panašiai yra ir su fiziniu žmogaus gražumu. Tikras žmo- 
gaus gražumas iš tikrųjų ne tiek pareina nuo prigimtųjų bei 
patobulintų fizinio lavinimo priemonėmis kūno bruožų, kiek 
nuo to, kokiu laipsniu dvasinė sielos esmė peršviečia iner- 
tingą kūno medžiagą ir ją tikslingai apvaldo. Juk ir pats gro- 
žis yra ne kas kita kaip išvidinio esybės tobulumo žydėjimas 
pro išviršinę jos lytį. Išviršiniai kūno bruožai yra, galima sa- 
kyti, tik rėmai, į kuriuos įtaisomas žmogaus paveikslas, ap- 
reiškiąs regimu būdu idealią jo esmę. Tuo tarpu išvidinis žmo- 
gaus gražumas, kuriame regimu būdu apsireiškia idealinė 
jo esmė, yra vertingesnis už išviršinį jo gražumą, besireiš- 
kiantį išviršiniais jo kūno bruožais. Sykiu tas faktas, kad iš- 
viršinis žmogaus gražumas yra labiau pripuolamas, o išvi- 
dinis jo gražumas pareina nuo jo nusistatymo visame 
gyvenimo plote, yra paguodos ir padrąsinimo dalykas tiems 
žmonėms, kurie dėl kokios nors priežasties nepasižymi iš- 
viršinės išvaizdos, pareinančios nuo kūno bruožų, gražumu. 
Jie visuomet gali savo gyvenimo žygiais įtaisyti į negražius 
palyginti rėmus gražų žmogiškojo turinio paveikslą. Žmo- 
gaus gražumo tikslingumas ir pasireiškia tuo, kad jis turi tar- 
nauti žmogaus esmei išreikšti. 

Ir iš tikro, kūnas yra sielai materialinė atrama, kuri turi 
reikšti jos esmę regimu būdu. Kiekvienoje jo apraiškoje turi 
atsispindėti tikra žmogiškosios sielos vertė, ir tai iš tikrųjų 
įvyksta, kai kūno ir sielos sutartinė reiškiasi išsyk dvejopu 
būdu, būtent, kai kūnas, taip sakant, sumedžiagina arba su- 
daiktina sielos pergyvenimus, o siela sudvasina kūno me- 
džiagą pagal psichinę savo esmę. Šita prasme fizinis žmo- 
gaus gyvenimas yra tam tikra dailioji kūryba. Dailusis 
menas, Hello žodžiais tariant, sudvasina medžiagą, nepa- 
šalindamas materialinės josios substancijos. Dailėje medžia- 
gos sudvasinimas įvyksta sykiu su idėjos sudaiktinimu ta 
prasme, kad grožis yra idėjos apreiškimas regimu ženklu. 
Nematerialinė idėja nužengia čia prie materialinio ženklo, 


48 


taip sakant, juo reiškiasi arba jame įsidaiktina; ogi materia- 
linis ženklas pakyla prie idėjos: jis keičiasi pagal nemate- 
rialinę idėjos esmę, josios prisisunkia, taip sakant, įsidvasi- 
na. Štai kodėl grožis yra išvidinio esybės tobulumo 
žydėjimas pro išviršinę jos lytį. 

Jei dabar paimsime kūno ir sielos santykiavimą žmogaus 
gyvenime, tai pamatysime, kad jis atitinka idėjos ir ženklo 
santykiavimą dailiajame mene. Kaip dailiojoje kūryboje idė- 
ja keičia ženklą pagal nematerialinę savo esmę, taip siela 
keičia žmogaus kūną pagal psichinę savo esmę. Tikras tad 
kūno gražumas reiškiasi tuo, kad tobulai išsiskleidęs kū- 
nas yra taip palenkiamas sielos valdžiai, kad jos psichinė 

` galybė peršviečia ir įdvasina materialinį jo turinį. 

Kalbant čia apie žmogaus sielos esmę, tenka, žinoma, 
jinai imti teigiamąja prasme, t. y. dorinio jos vertingumo 
šviesoje. Todėl fizinis gražumas yra tikras vien tada, kai jis 
yra sykiu dorinio vertingumo atspindys. Dorinė vertė yra ! 
čia tarsi aukštesnė idėja, kuri yra apreiškiama regimu žen- : į 
klu žmogaus kūne. Jei panaikiname fizinio gražumo sąryšį 
su dorine žmogaus verte, pats šitas gražumas dažniausiai 
virsta žmogaus gražumo karikatūra. Todėl irgi tariamasis “ 
žmogaus gražumas dar gali nebūti tikras žmogaus gražu- 
mas ir atvirkščiai, tariamasis žmogaus negražumas nėra dar 
neperžengiama kliūtis tikram žmogaus gražumui reikštis. 
Išvidiniais dorinio gyvenimo žygiais fizinis žmogaus ne- 
gražumas, paveldėtas iš prigimties, gali būti, taip sakant, 
nustumtas į tolimesnį planą, sumažintas bei perkeistas tuo 
doriniu skaistumu, kuris visados sudaro tikrą žmogaus kū- 
no aureolę. Taigi norint įsigyti tikrąjį fizinį gražumą, tiek 
tada, kai išviršinė išvaizda yra daili, tiek tada, kai šitokia 
išvaizda yra menka, reik fizinio gražumo klausimas pasta- 
tyti į priežastingą sąryšį su doriniu žmogaus turiniu ir šita 
pakraipa nuosekliai eiti, pradedant nuo sveikos racionalios 
kūno kultūros priemonių. 


49 


Nusakytąją harmoniją tarp kūno ir sielos graikai vadin- 
davo vienu žodžiu xaAvxa7a Jia, kas reiškia „gražų geru- 
mą“. Graikai, būtent, sakydavo, kad žmogus turi būti xa Adg 
x "Aya V66,t. y. gražus bei geras. Gražumas buvo reikalau- 
jamas iš kūno, gerumas - iš sielos, ir sykiu buvo tikima, 
kad racionali kūno kultūra turi teigiamos įtakos doriniam 
žmogaus vertingumui, panašiai kaip dorinė kultūra turi tei- 
giamos reikšmės fiziniam žmogaus gražumui. Todėl, lai- 
kydami dvasios ir kūno harmoniją kultūros idealu, graikai 
tarp kitko rūpinosi kuo glaudžiausiai sujungti kūną ir sielą 
savitarpiniame santykiavime. Todėl irgi dvasios lavinimas 
buvo jiems priemonė kūnui tvardyti ir atvirkščiai, kūno la- 
vinimas buvo priemonė tobulinti dvasiai. Ypač artimą są- 
ryšį tarp sielos ir kūno pergyvenimų jie pasiekdavo ritmiš- 
kais judesais, kurių reikšmę Platonas įvertino šitokiais 
žodžiais: „Per kūną euritmija, arba ritmo jausmas, įsisun- 
kia į sielą, ogi tai, kas lavina euritmijos nusiteikimą, yra gim- 
nastinis šokis“. 

Ir iš tikro pasirodo, kad ritmiškasis kūno lavinimas yra 
geriausia priemonė nustatyti deramus santykius tarp kūno 
ir sielos. Ritmikos menas pakelia į aukštesnį laipsnį plastiš- 
kąsias kūno ypatybes, ir būtent todėl, kad judėjimas įgau- 
na meniško pobūžio per jo ritminimą erdvėje ir laike. O ka- 
dangi muzika yra judomoji garsinio ritmo lytis, tai ritmiški 
judesiai tenka jungti su muzikaliniu ritmu, arba net muzi- 
kalinis ritmas įkūnyti plastiškajame judėjime. Tokiu būdu 
ritmiškoji gimnastika, arba net gimnastiškas šokis, yra ne 
kas kita kaip plastiškas muzikos atvaizdavimas. Kiekvie- 
nas muzikalinis taktas gali būti išreikštas tam tikra judesių 
eile, įvykstančia erdvėje ir išsivystančia laike, ir dargi taip, 
kad sykiu paliekama ritmikos reiškėjui laisvė įnešti į savo 
judesius savaimingo kuriamojo individualumo. Šitaip su- 
tvarkytas ritmikos menas ne tik lavina žmogaus jėgas ir mik- 
lumą sąryšyje su erdvės ir laiko proporcijomis, bet yra la- 


50 


bai sėkminga gimnastika sykiu ir raumenims, ir nervams, 
ir valiai. Anot vieno sporto žurnalo, „Ji išugdo organingą 
vienybę tarp šitų trijų judėjimo veiksnių, iš vienos pusės, ir 
įvairių žmogaus kūno dalių, iš antrosios. Ji moko susival- 
dymo, koordinacijos, pusiausvyros, trumpai tariant, jinai 
yra sintezės veiksnys. Štai kodėl ji suteikia savo adeptams 
jų buities pilnatvės jausmą, didindama harmoningai fizi- 
nes, dvasines ir gyvybines jų jėgas“*. 


Norėdamas kūniškai išreikšti muziką, ritmikos reiškėjas 
turi pasiduoti meniškajai emocijai, kad ji persiduotų jo kū- 
nui ir surastų reikiamą ritmą jo judesiams. „Ritmininkai, — 
rašoma ten pat toliau, - yra radę kilniai muzikos emocijai 
išreikšti visai paprastų, amžinai žmogiškų gestų, kuriuos 
žmonija buvo pamiršusi. Kokia išraiškos įtampa, koks iš tik- 
ro gražumas šituose natūraliuose judesiuose, šitose savaimin- 
gose padėtyse! Tr tai todėl, kad mintis yra gyva šituose žmo- 
nių kūnuose; tai ji apsirėdo lytimi. Ritmika yra menas; jei 
norima, tai yra šokis, nes vien joje šokis tegali atgauti savo 
prarastą vertę. Leisti kūnui apreikšti dvasią reiškia grąžinti | 
jam tikrąjį vaidmenį. Tai yra suteikti minčiai didesnę kuria- 
mąją galybę, būtent, sudaiktinimo galybę. Kokia fizinės jė- 
gos versmė glūdi galėjime išreikšti be baimės, be teatralinio 
perdėjimo savo kūno judesiais sielos judesius! Kūnas yra pa- 
sidaręs permatomas sielai, „perkeistas“. Dvasia ir kūnas te- 
sudaro viena** <...> Pagaliau kūnas tarnauja ne tik dvasiai 
reikšti. Jis tarnauja irgi jos lavinimo reikalui ir gali liudyti 
apie jos pažangą. Medžiagos dvasinimas eina gretimai su 
dvasios sudaiktinimu“***. Tuo būdu pasirodo, kad ritmikos 
menas yra individualinio tobulinimosi priemonė. 


+ Schweizer Sport. - 1919. - Nr. 2. - 5. 30. 
*+ Ten pat. 
+++ Ten pat. - P. 31. 


51 


Esu padaręs ilgoką ištrauką apie ritmikos meną kaip tik 
todėl, kad ji labai gerai charakterizuoja aukštesnį fizinio la- 
vinimo uždavinį estetinės gyvenimo srities atžvilgiu. Pasi- 
rodė, jog fizinio gražumo klausime negalima pasitenkinti 
ne tik natūraliais išviršiniais kūno bruožais, bet ir paprastu 
kūno funkcionalinio reiškimosi tikslingumu; tenka eiti to- 
liau, norint suteikti kūnui aukščiausią fizinio gražumo laips- 
nį ir padaryti jį aukštesnio idėjingumo reiškėju. 

Sąryšyje su tuo, kas yra pasakyta apie kūno gražumą, 
galima išsiaiškinti visa eilė klausimų, apie kuriuos telkiasi 
visados nemaža nesusipratimų, nes žmonės vadovaujasi jų 
sprendime ne racionaliais argumentais, bet pašaliniais mo- 
tyvais, nieko bendro neturinčiais su estetiniais kriterijais. 
Čion patenka tokie artimai surišti su fiziniu gražumu klau- 
simai, kaip apsitaisymo racionalumas, kosmetikos prasmė, 
mados pateisinamumas. Lengva įspėti, kad, norint visuose 
šituose klausimuose sąmoningai ir racionaliai nusistatyti, 
reik išlaikyti bendras reikalavimas, kad šitų klausimų spren- 
dimas neprieštarautų estetiniams fizinio gražumo princi- 
pams. Tai reiškia, kad tik toks apsitaisymas gali būti laiko- 
mas gražiu, tokia kosmetika leistina ir tokia mada 
toleruojama, kurie ne tik nemažina fizinio gražumo, bet dar- 
gi harmoningai su juo susiderina natūralumo, tikslingumo 
ir aukštesnio idėjingumo principais. Tuo tarpu kaip maža 
faktinai skaitomasi su šitų principų reikalavimais, kai gy- 
venime praktiškai sprendžiama apie šituos dalykus! 

Imkime visų pirma apsivilkimo klausimą. Drabužis iš 
esmės tarnauja dviem pagrindiniam tikslam: pirma, apsau- 
go kūną nuo klimatinių atmosferos pasikeitimų, ir antra, 
saugo įgimtą gėdos jausmą. Gyvuliai gauna sykiu su pri- 
gimtimi priemones apsisaugoti nuo klimatinių atmosferos 
atmainų; pavyzdžiu teesie šilti jų kailiai. Tuo tarpu žmo- 
gus turi šitų priemonių pasigaminti kultūrinės industrijos 
pagalba. Dėl tojo prisitaikinimo ribos kur kas yra platesnės 


52 


negu atskirų gyvulių rūšių. Antra vertus, gyvuliai neturi 
gėdos jausmo, tuo tarpu žmonės jau dėl vienos šitos prie- 
žasties visur ir visados turi mažiau ar daugiau naudotis pri- 
sidengimo priemonėmis. 

Dėl šitų dviejų apsitaisymo tikslų tik toks drabužis tega- 
li būti pripažintas racionaliu, kuris apsaugo žmogų nuo kli- 
matinių sunkenybių ir sutaupo jo gėdumo jausmą. Žino- 
ma, apsitaisymo lyčių gali būti neišsemiama daugybė, bet 
vadovaujantis vien tik natūraliais dangstymosi tikslais, ten- 
kajau atmesti visos tos apsidengimo lytys, kurios nepaten- 
kina atitinkamų reikalavimų. Kitaip tariant, nepateisinami 
yra tokie drabužiai, kurie neatsako apsitaisymo tikslingu- 
mo principui. Tokie drabužiai yra, pavyzdžiui, išeiginiai 
ponių tualetai, kurios, įtikdamos iškraipytam mados sko- 
niui, mažiausiai stengiasi sudaryti apsitaisymo įspūdį, nors 
ir neduodamos teisės pasakyti, kad jos esančios visai neap- 
sitaisiusios. Šitokioje madoje, kuri nėra graži jau todėl, kad 
neatsako tikslingumo reikalavimui (o tikras grožis turi vi- 
suomet su šituo reikalavimu skaitytis), glūdi fariziejiškas 
noras sujungti padorumo žymes su nepadoriu tikslu. Šita 
prasme taip pat neracionalus ir todėl negražus yra perma- 
tomas kojų apavimas. 

Toliau, tik toks apsitaisymas tegali pritikti fiziniam žmo- 
gaus gražumui, kuris atsako natūralumo reikalavimui. Ži- 
noma, kiekvienas drabužis pridengia tam tikru laipsniu pri- 
gimtąsias kūno lytis, ir tai yra neišvengiama sąryšyje su 
dengimosi tikslų siekimu. Bet tai toli gražu nereiškia, kad 
drabužiai gali defigūruoti, arba nugamtinti, prigimtąsias kū- 
no lytis. Ir korsetas, nenatūraliai įspaudžiąs stuomenį, ir kri- 
nolinai, neproporcionaliai išpučiantys apdangos lytis, ne- 
gali būti pateisinti natūralumo principo atžvilgiu, ir todėl 
irgi nėra gražaus apsitaisymo priemonės. Bet antra vertus, 
nepateisinamas irgi yra matomas kūno palaidumas, kadangi 
tamprus apvaldymas visų savo kūno narių yra tasai fizinės 


53 


vienybės pradas, be kurio negali būti sudaryta gražių ly- 
čių. Kaip matome, visos trys pasikeitusios iš eilės mados, 
t. y. krinolinai, korsetai ir permatomas kūno palaidumas, 
beišimties yra negražios ir nepateisinamos racionalių prin- 
cipų šviesoje. Panašiai galima būtų įrodyti, kad nėra gra- 
žūs ir sykiu nėra racionaliai pateisinami aukšti bačiukų kul- 
nai, nes jie deformuoja natūralią kojos lytį. Žinoma, tai 
nereiškia, kad paprastos naginės gali būti laikomos gražia 
avalyne. 

Jei paimsime kosmetikos sritį, pamatysime beveik tokias 
pat apraiškas. Kosmetikos priemonės vadinamajame kul- 
tūringame pasaulyje labai dažnai nepasitenkina odos, plau- 
kų ir nagų išlaikymu sveikatos, natūralumo ir švarumo sto- 
vyje, bet kaip tik, atvirkščiai, nusideda prieš natūralumą, 
švarumą ir todėl sveikatą, kai, būtent, yra vartojama pud- 
ra, dažai, svaiginantieji kvepalai ir panašūs dalykai. Šitos 
barbariškos iš esmės priemonės ne tik negali būti pripažin- 
tos fizinio gražumo veiksniais, bet dargi yra simptomingos 
moralinių defektų žymės. Žmogus, kuris gali pasidėti ant 
žmogiškojo savo veido, turinčio apreikšti jo dvasinę esmę, 
spalvotas dulkes arba tepalus, nusideda vienu iš dviejų da- 
lykų: jis arba neturi tikro savo vertės pajautimo, nors turi 
daug tuščios ambicijos, arba stengiasi pridengti dvasinę sa- 
vo tuštumą ir net pagedimą dirbtiniu būdu. Aiškus daly- 
kas, pasiektos šitomis priemonėmis išdavos negali būti gra- 
žios. 

Kai paskui kyla klausimas, kodėl fizinio gražumo ir jo 
dekoravimo kultūros priemonėmis klausimuose elgiamasi 
tarsi tyčia priešingai tam, ko reikalauja natūralumas, tiks- 
lingumas ir idėjingumas ir tuo pačiu faktinai nusidedama 
prieš estetikos taisykles, tenka konstatuoti keletas priežas- 
čių, kurių pirmoje eilėje stovi mados hipnozė. Apie šitos 
hipnozės reiškimąsi sąryšyje su fiziniu gražumu neišken- 
čiu čia šį tą nepasakęs. 


54 


Negalima paneigti, kad mados faktas remiasi tuo-naujo- 
vės reikalavimu, kuris šalia ir net gretimai su tvirtais įpro- 
čiais bei tradicijomis šiaip ar taip reiškiasi žmogaus psichi- 
koje. O kadangi naujovė, kaipo atitinkanti tam tikrą 
psichikos reikalavimą, gamina tuo pačiu pasitenkinimo 
jausmą, tai jos pasisavinimas yra visados mažiau ar dau- 
giau vertinamas. Šitas naujovės pasitenkinimo įspūdis, kai- 
po emocija, dar nieko bendra neturi su estetiniu jausmu. 
Todėl ir mada, kuri yra ne kas kita kaip sugestinis naujovės 
reikalavimų tenkinimas, iš savo esmės dar nėra estetinio 
jausmo apraiška. Ji gali būti graži, jei atsako estetikos reika- 
lavimams; bet ji taip pat gali būti negraži ir net turi dau- 
giau davinių būti tokia dėl įvairių priežasčių. Pasirodo, kad 
nekritinga žmonių masė, nepajėgianti sąmoningai taikinti 
estetikos kriterijų madai įvertinti, orientuojasi pagal naujo- 
vės patirtą emociją, kuri ir yra jos laikoma estetinio spren- 
dimo matu. Tokiu būdu ne gražumas, bet prašmatnumas 
tampa mados pasisekimo veiksniu plačiose masėse. Jei ma- 
da iš tikro būtų visados graži, ji turėtų žymiai mažiau pa- 
linkimo dažnai keistis pagal naujovės reikalavimus. Tuo tar- 
pu perėjimas nuo vienos kraštybės prie kitos priešingos 
sustiprina naujoviškumo įspūdžius ir sykiu verčia banguoti 
toliau pasitenkinus valandėlei keistu prašmainumu. 

Mūsų kapitalistinėje visuomenės ūkio santvarkoje ma- 
da ypač yra paskatinama chroniška prabangos dalykų hi- 
perprodukcija, kuri tarsi randa išeities mados bangavime. 
Todėl kapitalistinis ūkis yra sukūręs visą sugestinės rekla- 
mos sistemą, kuri įkaitina žmonių geidulius ir eksploatuo- 
ja juos savo tikslams. Čia kaip tik reik pasakyti, kad į šituos 
kapitalistinio ūkio spąstus patenka visų pirma moteriškoji 
psichika, kuri ir yra eksploatuojama be jokios atodairos. Ko- 
dėl taip atsitinka, yra irgi savų priežasčių. 

Iš prigimties daugiau pasyvinio nusiteikimo, negu vy- 
ras, moteris labiau yra suinteresuota patikti išviršiniu savo 


55 


pavidalu. Pats šitas noras patikti yra ne tik suprantamas, 
bet ir teisėtas, jei tik jis nesireiškia priemonėmis, nesutaiki- 
namomis su etikos ir estetikos principais. Maža to, ir pri- 
gimties apraiškos, ir dorovės įpročiai padaro tai, kad mo- 
ters išvaizdai ir jos užsilaikymui estetinis matas turi žymiai 
didesnės reikšmės negu vyrui, kuriam, palyginti, yra svar- 
besnis praktinio aktyvumo kriterijus. Bet, deja, noras pa- 
tikti pasigaunant mados priemonių didžiausią moterų dau- 
gumą veda ne gražumo, bet prašmatnumo keliais ne tik 
todėl, kad šita dauguma nesugeba suprasti ir pritaikinti to- 
kių estetinių reikalavimų, kaip natūralumas, tikslingumas 
ir aukštesnis idėjingumas, bet ir todėl, kad moters jautru- 
mas mados sugestijai yra labai didelis kaip tik dėl jos pasy- 
vinio nusiteikimo. Ir reik tiesiog stebėtis, prie kokių monst- 
rualių defigūracijų sugeba prieiti net vadinamojo kultūringo 
pasaulio moteris, kuriai, rodos, estetiniai reikalavimai tu- 
rėtų būti statomi ne tik moteriškosios prigimties vardu, bet 
ir kultūrinio susipratimo. 

Baimė per daug nukrypti nuo tiesioginio objekto verčia 
mane pasitenkinti šitomis bendromis pastabomis apie klau- 
simą, kuris yra įdomus ir labiau reikšmingas, negu papras- 
tai manoma. Pridėsiu dar šia proga, kad už mados keiste- 
nybes, nesuderinamas nei su estetikos, nei su etikos 
reikalavimais, atsako ne vienos tik moterys. Jei moterys daž- 
nai susižavi lengvai kintančios naujovės masinimais ir pi- 
giais efektais stengiasi patikti, tai visa tai gali trukti ilgesnį 
laiką tik todėl, kad ir bendra vyrų masė nesugeba kritiškai 
įvertinti, ko yra verta visa šita pigių efektų sistema, ir ją 
pasmerkti aktyviu savo užsilaikymu. „Vertinkime motery- 
je tikrą gražumą, — sako G. Demény, - ir ji nesvyruodama 
ims tuoj jo ieškoti, kad galėtų mums patikti, ir ji tesistengs 
mus sužavėti, nenusileisdama prie mados kančių“*. „Mo- 


* Demény G. Les bases scientifiques de V'education physique. - P. 162. 


56 


teris, - sako jis kitoje vietoje, - stengiasi visų pirma patikti; 
todėl dera jai įteigti supratimą apie tikrą gražumą, kad ji 
išsivaduotų svyravusi. Jei ji kartais save kankina, norėda- 
ma atsiekti tariamąjį gražumą, kodėl nepritiktų jai būti tik- 
rai gražiai be kentėjimo“*. 

Baigdamas apie fizinį gražumą, kaipo apie vieną iš ob- 
jektyvinių fizinio lavinimo tikslų, turiu dar primygtinai pa- 
brėžti, kad kūno gražumas atsiekiamas tam tikrose ribose 
ne vieno tik fizinio lavinimo priemonėmis, bet yra viso pil- 
nutinio ugdymo išdava, nes iš tikrųjų kūno gražumas par- 
eina ne tik nuo jo sveikatos, stiprumo, miklumo, pakanka- 
mo bei proporcionalaus išsiskleidimo ir funkcionalinio jo 
reiškimosi, bet ir nuo to, kokiame laipsnyje jis yra nusitei- 
kęs paklusti valios reikalavimams, ir net galutinėje sąskai- 
toje nuo to, kaip jame pasireiškia aikštėn dorinis žmogaus 
vertingumas, kuris turi įdvasinti žmogaus kūną ypatingos 
aureolės šviesa. Tikras žmogiškasis kūno gražumas turi būti 
ne kas kita kaip regimas pasireiškimas aikštėn idealinio 
žmogaus tipo, kuris yra realizuojamas viso gyvenimo žy- 
giais. Žodžiu tariant, ugdymo sistema turi pastatyti žmo- 
gaus vaizdą į priežastingą sąryšį su dvasiniu žmogaus turi- 
niu, nės šis pastarasis turi keisti fizines žmogaus kokybes 
pagal aukštesnę savo esmę. 

Estetinėje gyvenimo srityje objektyvinis fizinio lavini- 
mo tikslas yra fizinis gražumas, o subjektyvinis jo tikslas 
yra, kaip žinome, fizinis nusiteikimas savaimingai kūrybai. 
Apie šitą nusiteikimą, labai mažai dar ištirtą ir retai siekia- 
mą fizinio lavinimo priemonėmis, ir turiu šį tą dabar pasa- 
kyti. 

Kūryba apskritai yra intensyviausias žmogaus gyveni- 
mo reiškimosi būdas. Joje žmogus turi dalyvauti sykiu ir 
fizinėmis, ir dvasinėmis savo išgalėmis. Suprantama todėl 


* Ten pat. - P. 162-163. 


57 


savaime, kad žmogaus kūnas, arba fizinė prigimtis, kaipo 
vienas iš kuriamųjų veiksnių, gali būti mažiau ar daugiau 
nusiteikęs kūrybos tikslams. Fizinis lavinimas, žinoma, ne- 
gali ruošti žmogų prie dailiosios kūrybos tiesioginiu būdų; 
bet užtatjis gali paruošti žmogaus kūną tokiu būdu, kad jis 
būtų geriausiai nusiteikęs kūrybos reikalams. Tai įvyksta 
tada, kai fizinio lavinimo priemonėmis yra atsiekiamas fi- 
zinis nusiteikimas savaimingai kūrybai. 

Savaiminga kūryba tėra vien paruošiamoji materialinė 
atrama aukštesnei sąmoningai dailiajai kūrybai. Savaimin- 
ga kūryba yra tam tikra prasme priešpastatoma sąmonin- 
gai kūrybai, nes pirmojoje kuriamasis aktas įvyksta, galima 
sakyti, savaime, t. y. spontanišku būdu, tuo tarpu antrojoje 
toks aktas yra mažiau ar daugiau sąmoningų Žmogaus pa- 
stangų išdava. Savaiminga kūryba yra pagrįsta refleksine 
organizmo reakcija, arba net automatiškais jo judesiais; tuo 
tarpu sąmoninga kūryba yra pagrįsta intensyviu dėmesio 
sutelkimu, kuris aukščiausiame savo įtampos laipsnyje pa- 
naudoja visą pasąmonio turtą, kas apsireiškia aikštėn kai- 
po vadinamasis kūrėjų įkvėpimas. Ir štai pasirodo, kad aukš- 
tesnė sąmoninga kūryba juo lengviau ir sėkmingiau vyksta 
kūrėjo psichikoje, juo tikriau ji remiasi savaiminga kūryba, 
tiekiančia jai visai automatiniu būdu techninių priemonių. 
Sakysime, pianistas virtuozas improvizuoja naują savo kū- 
rinį. Tuo laiku, kai visos jo pastangos turi būti sutelktos iš- 
vidiniame kuriamajame akte, jis neturi jokios galios mąsty- 
ti apie techninio išpildymo vyksmą. Jo pirštai visai 
automatiškai turi atsakyti tam, kas darosi kuriamosios jo 
psichikos gelmėse. Jei jis nebūtų įsigijęs šitokio automatiz- 
mo ir turėtų sąmoningomis pastangomis jį atstoti, negalėtų 
būti kalbos apie tikslingą ir visiškai suharmonizuotą kūry- 
bą. Tai įvyksta todėl, kad, pasak Jameso, juo daugiau kas- 
dieninio gyvenimo sulkmėnų mes pavedame automatiz- 
mui, nereikalaujančiam sąmoningų pastangų, juo daugiau 


58 


autonomijos laimime savo aukštesnėms galioms ir tuo pa- 
čiu padarome jas sugebančias laisvai atsidėti vien tiesiogi- 
nėms savo pareigoms. 

Tuo tarpu kalbamasis automatizmas, kuris iš tikrųjų yra 
ne kas kita kaip fizinis nusiteikimas savaimingai kūrybai, 
įgyjamas nervų sistemos lavinimu, kurio išdavoje gauna- 
mas judesių koordinavimas į tam tikrą lengvai ir nuosek- 
liai išpildomą sistemą. Pirmutinė savaimingo kuriamojo nu- 
siteikimo apraiška yra automatiškas refleksas, kuriuo, 
pavyzdžiui, žmogus visai be sąmoningų pastangų sugeba 
rasti reikiamų apsigynimo priemonių. Sakysime, žmogaus 
galvai taikinamas staigus smūgis. Tuo atveju žmogus visai 
automatiškai daro reikiamą apsigynimo judesį savo ranka 
arba net kokiu nors improvizuojamu ginklu. Juo šitas re- 
fleksinis judesys bus turtingesnis apsigynimo priemonėmis 
ir tuo pačiu sėkmingesnis, juo didesnis reik pripažinti pas 
žmogų nusiteikimas savaimingai kūrybai. Šitas nusiteiki- 
mas, pasireiškiąs jau refleksiniuose judesiuose, pareina nuo 
nervų sistemos stovio, nuo temperamento, arba pobūdžio, 
nuo atsilaikymo instinkto išsivystymo ir t. t. Bet jis irgi gali 
būti sąmoningai lavinamas, nes reikiamas jam miklumas, 
vikrumas ir kuriamasis jėgų panaudojimas pareina nuo ati- 
tinkamo nervų sistemos lavinimo. 

Kai sąmoningomis atkartotinomis pastangomis yra sie- 
kiama judesių koordinacija, arba jų suderinimas į vieną or- 
ganingą visumą, nervų sistema atitinkamai įpranta veikti 
pastoviu ir suharmonizuotu būdu, taigi ilgainiui pastan- 
gos iš sąmoningų tampa automatiškomis. Tuomet jau jose 
pasireiškia maksimalinis miklumas, vikrumas, ekonomiš- 
kumas energijos eikvojime ir kitos kuriamojo fizinio veiks- 
mo ypatybės. Reikšminga yra tai, kad visos šitos ypatybės 
yra ne tik kuriamojo nusiteikimo apraiškos, bet ir esteti- 
nės funkcionalinio reiškimosi veiksmais žymės. Ir iš tik- 
rųjų kūno miklumas, jo judesių ritmingumas, jo pastangų 


59 


ekonomiškumas, įgalinąs atsiekti maksimumą išdavų su mi- 
nimumu išeikvotos energijos, savaimingas kūno prisitaiky- 
mas prie padėties aplinkybių ir toks pat jo reagavimas prieš 
pavojų, — visa tai yra sykiu ir kuriamojo nusiteikimo sąly- 
gos, ir išviršinės estetinės apraiškos. 

Visos šitos kokybės turi lygiai svarbios reikšmės ir pa- 
prasto mechaninio darbo produktingumui, ir aukštesnės 
dailiosios kūrybos sėkmingumui. Jei, pavyzdžiui, papras- 
tas darbininkas fiziniu savo darbu dalyvauja gamyboje, tai 
visi nusakytieji momentai sudarys jame geriausiąjį kūrybi- 
nį nusiteikimą, kuris šiuo atveju gali būti pavadintas pa- 
prastu produktingumu. Bet ir einant nuo šito paprasto pro- 
duktingumo prie dailiosios kūrybos, visi nusakytieji 
momentai pasirodo ne mažiau reikalingi, tik čia jie jau pri- 
valo įgauti didesnio tobulumo. Fizinis miklumas, judesių 
ritmingumo jausmas, fizinių pastangų ekonomiškumas ir 
apskritai savaimingumas kūrybinių priemonių naudojimesi 
tampa dabar materialine atrama kuriamajam sugebėjimui 
realizuoti meno kūrinį techninėmis priemonėmis. — Šito- 
mis bendromis pastabomis ir pasitenkinsiu palietęs klausi- 
mą apie fizinį nusiteikimą savaimingai kūrybai. 


Užbaiga 
Žvilgis į fizinio lavinimo tikslų realizavimo tvarką 


Kai yra jau nustatyti fizinio lavinimo tikslai, tenka eiti 
prie jų siekimo tam tikrais uždaviniais. Tuo tarpu pasiro- 
do, kad fizinio lavinimo tikslams negalima nustatyti griež- 
tai atitinkančių uždavinių, kad, pavyzdžiui, sveikatos rei- 
kalui atsakytų vienas atskiras fizinio lavinimo uždavinys, 
fiziniam stiprumui — kitas uždavinys ir t. t. Iš tikrųjų nusta- 
tytieji fizinio lavinimo tikslai gali būti realizuojami labai 


60 


įvairiais uždaviniais, kurių atsiranda sąryšyje su įvairiais 
fizinio lavinimo objektais. 

Tuo tarpu fizinio lavinimo objektai yra visos tos fizinio 
gyvenimo apraiškos, arba visi tie jo veiksniai, kurie mažes- 
niu ar didesniu laipsniu, vienu ar kitu atžvilgiu gali būti 

"panaudoti fizinio lavinimo tikslams siekti. Tokie objektai ir 
yra pirmoje eilėje mitimas, kvėpavimas, kraujotaka, kūno 
apdanga, judesiai (žaidimai, fizinis darbas, gimnastika, 
sportas, šokis, kelionės), gyvenimo būdas (darbas bei poil- 
sis), higienos globa ir medicinos intervencija. Kiekvienas iš 
šitų objektų taip ar šiaip gali būti panaudotas fizinio lvini- 
mo tikslams ir todėl su kiekvienu iš jų gali būti surištas tam 
tikras fizinio lavinimo uždavinys, kuris gali turėti savo prie- 
monių, metodų ir šiaip jau pedagoginių principų. 

Jei paimsime, pavyzdžiui, mitimo faktą žmogaus gyve- 
nime, turėsime pastebėti, kad reikalas misti gali būti tenki- 
namas būdu, kuris atsako pedagogikos reikalavimams ir 
kuris todėl privalo turėti sau tinkamų priemonių bei meto- 
dų. Pagal tai ir atsiranda pedagoginis uždavinys sutvarky- 
ti šitą reikalą tokiu būdu, kad jo tenkinimas geriausiai atsa- 
kytų fizinio lavinimo reikalavimams. Panašiai yra ir su kitais 
fizinio lavinimo objektais, su kuriais turi būti surišti tam 
tikri pedagoginiai uždaviniai, per kuriuos gali būt galuti- 
nėje sąskaitoje realizuoti fizinio lavinimo tikslai. Tyrinėji- 
mas kalbamuoju atžvilgiu tokių fizinio gyvenimo objektų, 
kaip mitimas, kvėpavimas, kraujotaka, kūno apdanga, ju- 
desiai ir t. t., sudaro platesnį uždavinį, kuris jau išeina iš 
užbrėžtos šiam rašiniui temos. Todėl šituo labai trumpu nu- 
rodymu į fizinio lavinimo tikslų realizavimo tvarką jis ir 
baigiamas. 


61 


DORINIMO MOKSLAS 


Įžanga 


Dorinimo mokslas ir jo savybės 


Dorinimo mokslas arba dorinio auklėjimo teorija suda- 
ro vieną pedagogikos dalį, kurią kitos kalbos vadina mora- 
line pedagogika arba moralinio auklėjimo teorija. Taigi do- 
rinimo mokslas, dorinio auklėjimo teorija ir moralinė pedagogika 
yra vienas ir tas pats dalykas. 

Kaipo pedagogikos dalis dorinimo mokslas turi savo ob- 
jektu tam tikrą viso pedagogikos objekto dalį. Ugdymas yra 
naujos, nesuaugusios dar kartos pilnutinis brandymas, t. y. 

darymas, kad ji subręstų visais gyvenimo atžvilgiais ir vi- 
` somis savo žmogiškosios prigimties išgalėmis. Šitaip su- 
prastas ugdymas yra visos pedagogikos objektas. Todėl 
kiekvienas atskiras ugdymo uždavinys tegali sudaryti pe- 
dagogikos dalį arba vieną kurią pedagoginę teoriją, bet ne 
atskirą dali. 

Ugdymas tiek turi pagrindinių uždavinių, kiek esama 
pagrindinių gyvenimo sričių. 

Skirstant žmogaūs gyvenimą sritimis gauname tris su- 
skirstymo narius - prigimtį, kultūrą ir religiją, kurios taip 
organingai yra surištos viena su kita, jog jos skirstomos ne 
materialiniais savo plotais, bet gyvenimo laipsniavimo at- 
žvilgiu pagal tai, koks naujas gyvenimo veiksnys įeina į ro- 
lę, kylant gyvenimui iš apačios į viršų. 

Prigimtis yra materialinis gyvenimo pagrindas, prigim- 
tas žmogui iš materialinio pasaulio arba, trumpai tariant, iš 
gamtos. 


65 


f Antra žmogaus gyvenimo sritis yra, kaip sakyta, kultū- 
ra, kuri išdirba ir perkeičia prigimtojo gyvenimo objektus 
pagal aukštesnes idėjas, kylančias iš dvasinės žmogaus es- 
mės. Čia žmogus pasireiškia aukštesniosiomis savo galio- 
mis ir su jų pagalba kuria naujas gyvenimo lytis. Tokios 
lytys yra žinija, atitinkanti žmogaus protą, dora, atitinkanti 
laisvą žmogaus valią, ir menas, atitinkąs estetinį žmogaus | 
jausmą. Visose šitose srityse žmogus kultivuoja prigimtuo- 
sius gyvenimo objektus pagal aukštesnes idėjas, kurios yra: 
žinijos srityje - tiesos idėja, doros srityje - gėrio idėja ir me- 
no srityje - grožio idėja. 

Tačiau kultūra nėra aukščiausias gyvenimo laipsnis. 
Aukščiausios gėrio, tiesos ir grožio idėjos giliausia savo es- 
me turi pirmutinį šaltinį dieviškojo pasaulio buityje, ir to- 
dėl iš kultūros visai nuosekliai ir tiesiai tolimesnis kelias 
veda į religijos sritį. Gyvenime religija yra tasai aukščiau- 
sias laipsnis, kuris, būdamas nelygstamai vieningas ir ne- 
lygstamai vertingas, vienija visą gyvenimą vienu dieviškuo- 
ju būdu ir sykiu suteikia jam tikrai nelygstamos prasmės ir 
reikšmės. 

Fizinė prigimtis pareina žmogui nuo materialinio gam- 
tos pasaulio; kultūros apraiškos pareina nuo tikrai žmogiš- 
kų galių; pagaliau giliausioji religijos esmė pareina žmogui 
nuo Dievo, kai žmogaus nusistatymas prigimties ir kultū- 
ros išgalėmis sudaro tam tikras aplinkybes. 

Gyvenimo suskirstymas sritimis skirsto patį ugdymą, 
kaip buvo sakyta, atskirais uždaviniais. Tokiu būdu fizinę 
prigimtį atitinka tasai ugdomasis uždavinys, kuris yra va- 
dinamas fiziniu lavinimu, religiją atitinka ugdomasis už- 
davinys, vadinamas religiniu auklėjimu, ogi vidury kultū- 
ros sričiai randame ugdomąjį kultūrinimo uždavinį. 
Kultūrinime ypatingai yra lavinamas ir auklėjamas žmo- 
giškumas, arba žmogaus reiškimosi galios. Pagal atskiras 
žmogaus galias ugdomasis kultūrinimo uždavinys yra skirs- 


66 


tomas smulkesniais uždaviniais, tad kultūrinimo srityje 
gauname dar tris stambius ugdymo uždavinius, būtent: pro- 
tinimą, dorinimą ir estetinimą. Protinimas lavina žmogaus 
protą ir ruošia žmogų žinijos reikalams, dorinimas auklėja 
Žmogaus valią ir tuo ruošia žmogų doros reikalams, paga- 
liau estetinimas lavina estetinį skonį ir ruošia žmogų meno 
reikalams. Tokiu būdu galų gale gauname penkis pagrin- 
dinius ugdymo uždavinius: fizinį mankštymą, protinimą, 
dorinimą, estetinimą ir religinimą. Visas dorinimo mokslas 
gali būti suskirstytas dviem stambiomis dalimis - bendrąja 
ir specialiąja. Bendroji dorinimo mokslo dalis tyrinėja tokias 
dorinimo bendrenybes, kaip tikslą, bendrus uždavinius, są- 
lygas ir priemones, pagaliau organizaciją. Specialioji dalis 
tyrinėja specialius ir labiau konkretinius dorinimo uždavi- 
nius ir jų vykdymą sistemingu auklėjimu. Tokiu būtent bū- 
du tyrinėjamas specialiojoje dalyje išviršinio mandagumo 
klausimas, seksualinio auklėjimo problema, vyrų ir mote- 
rų auklėjimas pagal jų pašaukimų ypatybes, visuomeninis 
ir tautinis auklėjimas ir t. t. 

Bendroji dorinimo mokslo dalis atsižvelgia labiausiai į 
„auklėtinio prigimtį ir tyrinėja dorinimo dalykus, taip sakant, 
formaliniu atžvilgiu. 

Smulkesni bendrosios dorinimo mokslo dalies skyriai 
nustatomi pagal dalykus, kurie juose tyrinėjami. 

Specialiąją dorinimo mokslo dalį sudaro materialiniai ar- 
ba konkretiniai dorinimo uždaviniai. 

Apie dorinimo tikslą galima rasti trumpų nurodymų veik 
visuose moralinės pedagogikos vadovėliuose. Ogi specia- 
liai apie dorybą, kaipo apie dorinimo objektą, galima pa- 
semti daug žinių iš 3-iojo tomo veikalo: K. Habrich, Padago- 
gische Psychologie, kur yra kalbama apie valios laisvę ir 
laisvo valiojimo pedagogiką. Šitame veikale galima rasti 
daug žinių ir apie formalinius dorinimo uždavinius.[Skai- 
tytini ir] C. Krieg, Lehrbuch der Pädagogik, G. Grunwald, 


67 


Philosophische Pädagogik. Apie formalinius dorinimo už- 
davinius galima nemaža rasti Hoffmanno veikaluose: J. Hof- 
fmann, Handbuch der Jugendfeunde und Jugenderziehung 
ir trumpesniame to pačio autoriaus „Die Erziehung der Ju- 
gend in den Entwicklungsjahren. 

Gerų nurodymų ir tyrinėjimų apie dorinimo sąlygas ir 
priemones galima rasti dr. W. Fėrsterio veikaluose. Jo vei- 
kalai skiriami labiausiai atskiriems, t. y. materialiniams, do- 
rinimo uždaviniams. 

Iš Försterio veikalų mums labiausiai skaitytini: 

1) Dr. W. Forster, Jugendlehre, — veikalas išverstas M. Peč- 
kauskaitės į lietuvių kalbą ir įvardytas „Jaunuomenės auk- 
lėjimas“, 2) „Erziehung und selbsterziehung“ („Auklėjimas 
bei auklėjimasis“), 3) „Lebensführung“, kur yra aprašomas 
konkretinis gyvenimo idealas, vykdytinas dorinimo prie- 
monėmis. Tolimesnėje eilėje gali eiti Forsterio 4) „Schule 
und Charakter”, 5) „Sexualethik und Sexualpūdagogik“ 
(M. Pečkauskaitės išversta) ir 6) „Politische Ethik und poli- 
tische Pädagogik” (kas nepaskaito vokiškai, galėtų rasti len- 
kiškų vertimų, padarytų iš Forsterio veikalų ir išleistų „Bib- 
lioteka Dzieł Chrześcijańskich”). 


68 


Pirmasskyrius 


DORINIMO TIKSLAI 


A. Tolimesniir artimesni 
dorinimo tikslai 


Aristoteliškojoje filosofijoje tikslas yra vadinamas siekia- 
maja priežastimi ir aptariamas kaipo tai, ko dėlei kas nors 
įvyksta arba daroma. Tikslas patraukia prie savęs žmogaus 
valią dėl to, kad jis yra žmogaus laikomas tam tikra gėrybe: 
pavyzdžiui, grožėjimosi objektas, garbė, materialinis pel- 
nas yra Žmonių laikomi gėrybėmis, kad ir nevienodos ver- 
tės. Grožio idėja, išreikšta išviršiniu pavidalu, yra objekty- 
vi gėrybė, tuo tarpu garbė ir materialinis pelnas yra 
subjektyvios gėrybės. Einant nuo atskiros dailiosios kūry- 
bos pereinama prie viso meno tikslo: grožio idėjos, išreikš- 
tos išviršiniais pavidalais, turi sudaryti prigimtajame mū- 
sų pasaulyje dailiąją grožio tvarką. Pats grožis yra 
vyriausioji šitoje tvarkoje gėrybė ir todėl tolimiausias ku- 
riamojo veikimo tikslas. Tuo tarpu pats grožio pradas yra 
absoliuti esybė arba pats Dievas. 

Panašų kelią tenka padaryti ieškant dorinimui tolimiau- 
sio kelio. Dorinimas turi paruošti žmogų prie gyvenimo do- 
riniu atžvilgiu. Nesunku suprasti, kad gyvenimas turi savo 
tikslą, o jeigu taip, tai ir dorinis auklėjimas šito tikslo sie- 
kia. Dorinio gyvenimo srityje objektyviai pati dora yra tiks- 
las, aišku tad, jog ji yra tikslas sykiu ir doriniam žmogaus 
auklėjimui. Tačiau dora nėra tolimiausias tikslas nei žmo- 
gaus gyvenimui, nei doriniam auklėjimui, nes pati dora ar- 
ba dorovė, kaipo dorinių gėrybių tvarka, įgauna tikros reikš- ` 
mės tik sąryšy su tuo nelygstamuoju gėriu, į kurį kaipo į 


69 


savo vyriausią tikslą turi laisvai ir sąmoningai apsispręsti 
Žmogaus valia. Šitas vyriausias gėris esąs nelygstamasis tiks- 
las žmogaus valiai, yra irgi galutinas arba tolimiausias tiks- 
las doriniam auklėjimui. Taigi tolimiausias dorinis gyveni- 
mo tikslas ir tolimiausias dorinio auklėjimo tikslas supuola, 
ir tas tikslas yra pats Dievas. ; 


B. Objektyviniaiir subjektyviniai 
dorinimo tikslai 


Taip suprantamas gyvenimo ir ugdymo galutinas tiks- 
las yra imamas objektyvine prasme, nes jo vertingumas par- 
eina ne nuo Žmogaus nusistatymo, bet nuo šito tikslo, kai- 
po turinčio savyje buities ir tobulumo pilnatvę. Šalia šito 
tegorija, vadinama artimesniu objektyviniu tikslu. Šitą tikslą 
sudaro bendrieji žmogaus dvasinio veiklumo objektai, ku- 
rie yra tiesa, gėris ir grožis. Tiesa yra protinio veikimo ob- 
jektas, gėris yra valios veikimo objektas ir pagaliau esteti- 
nio jausmo objektas yra grožis. Čia jau kalbama apie tiesos 
pažinimą, gėrio meilę ir grožio realizavimą žmogaus gyve- 
nime. Tiesos pažinimas žmogaus gyvenime reiškiasi žinija, 
gėrio meilė - dora ir grožio realizavimas - menu. Dora yra 
artimesnis objektyvinis praktinio veikimo tikslas ir todėl 
irgi atitinkamas tikslas doriniam auklėjimui. Taigi objekty- 
viu atžvilgiu valios veikimo sričiai ir todėl doriniam auklėjimui 
tolimesnis tikslas yra Dievas, artimesnis — dora, kurios pagrinde 
glūdi plačiai suprasta gėrio meilė. 

Tolimesnis subjektyvinis žmogaus gyvenimo tikslas yra as- 
meniškas laimingumas, įgyjamas siekimu objektyvinių gyveni- 
mo tikslų. 

Dorinio gyvenimo srityje idealinio gėrio meilė ir jo sie- 
kimas valios galia turi patiekti žmogui laimės. Prie taip su- 


70 


prantamos laimės turi ruošti žmogų ir dorinis auklėjimas. 

Artimesniu subjektyviniu žmogaus gyvenimo tikslu yra 
tikslingas žmogaus galių veiklumas. Su veiksmu visuomet 
yra surištas žmogaus laimingumas, kadangi tikslingas žmo- 
gaus galios veikdymas suteikia žmogui malonumo jausmą. 

Taigi artimesnis subjektyvinis dorinimo tikslas yra išvysty- 
mas tos žmogaus galios, kuri tarnauja judinamąja jėga do- 
riniam veikimui. Tai bus būtent žmogaus galios išvysty- 
mas ir išauklėjimas. Artimesnis objektyvinis dorinimo tikslas 
yra praktinė gėrio meilė, kaip vykdoma visame gyvenimo 
plote doros tvarka. Valios kultūra ir turi tik todėl realios 
reikšmės, kai ji yra priemonė doros tvarkai vykdyti gyve- 
nime. Tolimesnis subjektyvinis dorinimo tikslas yra laimingu- 
mas, pareinąs iš meilės gėrio, vykdomo valios galia,ir esąs 
dorinės tvarkos vykdymo išdava, kadangi pasiturėjimas bet 
kuria gėrybe gamina pasitenkinimo jausmų. Pagaliau toli- 
miausias objektyvinis dorinimo tikslas yra pats Dievas arba juo- 
ju pasiturėjimas. Be šito paskutinio tikslo visi kiti dorinimo 
tikslai nustoja tikros vertės ir galutinės sankcijos. Taigi ke- 
turi įvairūs, bet organingai viens su kitu surišti dorinio gy- 
venimo tikslai, vykdytini ugdomojo dorinimo priemonė- 
mis, yra: 1) valios kultūra, kaipo vykdomoji galybė, 2) doros 
tvarka, kaipo gėrio meilė, 3) laimingumas, kaipo doros iš- 
dava ir 4) pasiturėjimas Dievu, kaipo galutinis dorinio gy- 
venimo laimėjimas. 


C. Tiesioginiai ir netiesioginiai 
gyvenimotikslai 


Visi nusakyti dorinimo tikslai yra vis dėlto netiesiogi- 
niai dorinimo tikslai, tuo tarpu šalia jų ir jiems atitiktinai 
esama dorinimui tiesioginių tikslų, kurie atitinka ugdomo- 
jo veikimo prigimtį. 

71 


Visi gyvenimo tikslai, apie kuriuos buvo iki šiolei kalbė- 
ta, ta ar kita prasme yra žmogui gėrybės tiek gyvenimo, 
tiek ugdymo atžvilgiu. Valios galia, pavyzdžiui, būdama 
tokia gėrybe gyvenimui, yra sykiu gėrybė ir pedagoginiam 
veikimui. Taigi jinai ir dera specialiai pavadinti pedagogi- 
ne gėrybe. Panašiai pedagoginėmis gėrybėmis bus ir pati 
dora, ir žmogaus laimė, ir galutinas gyvenimo tikslo laimė- 
jimas. Ruošdamas žmogų prie gyvenimo ugdymas turi iš- 
vystyti jo prigimtyje tokių ypatybių, kurios duotų galimy- 
bės sėkmingai vykdyti gyvenimo tikslus. Šitos ypatybės ir 
yra pastovus ir sąmoningas nusiteikimas bei nusistatymas 
vykdyti kuo sėkmingiausiu būdu gyvenimo tikslus. Šitos 
ugdomosios vertybės ir yra dorinimui artimiausi ir tiesio- 
giniai tikslai, kurie dorinio gyvenimo tikslų atžvilgiu tam- 
pa pedagoginėmis priemonėmis. 

Kalbamieji pastovūs bei sąmoningi nusiteikimai kitose 
kalbose yra vadinami dispozicijomis. Dispozicijomis yra lai- 
koma tiek tai, kas yra žmogui įgimta, tiek tai, ką žmogus 
įgyja darbu ir pratybomis ir kas sustiprina įpratimą veikti 
tam tikru visuomet vienodu būdu. Jei sueina krūvon įgim- 
tas palinkimas, reikiamas ūpas arba pamėgimas veikti tam 
tikru būdu, įpratimas ir sąmoningas apsisprendimas pro- 
tingu motyvu, veikimas bus lengviausiai atliekamas ir to- 
buliausiai išpildomas. Juo daugiau iš šitų sąlygų sueina krū- 
von, juo tobulesnis ir sėkmingesnis bus veikimas. Kiek toks 
nusiteikimas reiškiasi teigiamąja prasme doriniame veiki- 
me, gauname tai, kas vadinama doros moksle dorybės var- 
du. 

Dorybė yra jau įgytas įprastinis pasiturėjimas valios kul- 
tūra, palenkta doriniams tikslams. Ogi įprastinis pasiturėji- 
mas yra stovis, kuriame prigimtoji galia yra įgijusi įpratimo 
veikti ir sugeba lengvai naudotis įgytomis įvykusių veiks- 
mų išdavomis. Taigi dorybė yra pastovus ir sąmoningas va- 
lios nusiteikimas bei pasiryžimas veikti tvirtai ir galingai, sie- 


72 


kiant dorinių gyvenimo tikslų. Štai kokia prasme dorybė yra 
tiesioginis dorinimo tikslas arba ugdomoji vertybė, vadina- 
ma dispozicijos vardu ir reiškianti pastovų bei sąmoningą 
. nusiteikimą veikti priderančiu žmogui būdu. 

Kiekvieną gyvenimo tikslą turi atitikti auklėtinio prigim- 
tyje tam tikra dorybė, kaipo pastovus bei sąmoningas nusi- 
teikimas, kurio pagalba, tarsi vykdomąja priemone, šitas 
tikslas gali būti siekiamas. 

Trys gyvenimo tikslai; kurie rūpi dorinimui, yra, kaip 
jau žinome, valios kultūra, doros tvarka ir laimingumas. 

Būdas, arba charakteris, štai žodis, kuris iškelia aikštėn 
pagrindinį pastovų nusiteikimą, atitinkantį valios kultūrą. 
Būdas ir yra tasai pastovus ir sąmoningas nusiteikimas, kuris 
padeda žmogui laisvai ir nuosekliai apsispręsti protingais moty- 
vais visose gyvenimo aplinkybėse. 

Kaipo pastovus ir sąmoningas nusiteikimas, įgytas pra- 
tinimosi keliu, tvirtas būdas palengvina bet kurį dorinį 
veiksmą ir sykiu sudaro daugiausia laidų, jog žmogaus ne- 
bus iškrypta iš tiesaus kelio, kai gyvenimo priešginybės su- 
darys jam kliūčių žengti doros takais. 

Antras gyvenimo tikslas yra aptartas kaipo doros tvar- 
ka. Pagrindinis žmogaus doros nusiteikimas yra sąžinė, ati- 
tinkanti lotynų k. žodį conscientia, etimologiniu atžvilgiu 
sužinojimą, t. y. žinojimą, taikomą sykiu veikimui. Sąžinės 
žinojimas, taikomas veikimui, yra ne kas kita kaip vertina- 
masis sprendimas. Sąžinė tad yra pastovus bei sąmoningas nu- 
siteikimas, padedąs žmogui vertinamai spręsti apie dorinę veiks- 
mo vertę ir sykiu liepiąs tai, kas yra darytina, ir draudžiąs tai, kas 
yra vengtina. Sąžinė yra aukštesnis žmogaus prigimties bal- 
sas, kuris kartais pastumia žmogų į veikimą arba nuo vei- 
kimo sulaiko, kai visi jo jautuliai paspiria jį visai į kitą pusę. 

Trečias pagrindinis dorinio gyvenimo tikslas yra, kaip 
žinome, žmogaus laimingumas. Žmogaus laimė pereina ne 
tiek nuo išviršinių gyvenimo aplinkybių, kiek nuo išvidinio 


73 


nusistatymo ir sugebėjimo būti laimingam nežiūrint jokių 
nepalankių gyvenimo aplinkybių. Žmogus, šitokį sugebė- 
jimą turįs, ieškos laimės visų pirma dorinės prievolės pil- 
dyme ir aukštųjų idealų vykdyme. Laimė apskritai yra toli- 
mesnis netiesioginis ugdymo tikslas, o sugebėjimas būti 
laimingam visose gyvenimo aplinkybėse yra ugdomoji ver- 
tybė, kuri sudaro tiesioginį ugdomojo veikimo tikslą, kai- 
po atitinkanti laimingumą dorybė. Tinkamas išvidinis žmo- 
gaus nusiteikimas čia ne tik galimas, bet ir privalomas, nes 
nesant tokio nusiteikimo visas dorinis žmogaus gyvenimas 
gali pasirodyti esąs pavojuje. 

Tai yra trys tiesioginiai dorinimo tikslai, kaipo bendriau- 
sios dorybės, kokių galima numatyti doriniam gyvenimui 
plačiausia dorybės žodžio prasme. 


Antrasskyrius 


FORMALINIAI DORINIMO UŽDAVINIAI 


A. Dorinis asmuo 
1. Individas ir asmuo 


Nuo dorinimo tiesioginių tikslų einama prie dorinimo 
uždavinių. Uždavinys yra tai, kas privalu daryti, norint tikslą 
pasiekti. Trys pagrindiniai dorinimo uždaviniai yra: 1) išla- 
vinimas auklėtinyje tvirto būdo, 2) išauklėjimas jame jaut- 
rios valios ir 3) išvystymas jame sugebėjimo būti laimin- 
gam. 

Bendrai suprasti pagrindiniai dorinimo uždaviniai lie- 
čia ne dorinio asmens gyvenimo turinį, arba materiją, bet 
jo tam tikras lytis arba formas. Todėl nusakyti trys pagrin- 
diniai dorinimo uždaviniai yra pavadinti formaliniais do- 
rinimo uždaviniais, kad galima būtų jie principialiai skirti 
nuo materialinių dorinimo uždavinių, kur auklėtinio bū- 
das, jo sąžinė ir jo sugebėjimas būti laimingam yra taikomi 
prie konkretinių gyvenimo aplinkybių. 

Dorinių savybių nešėjas arba subjektas yra dorinis as- 
muo. Asmuo yra individuali protingos prigimties sub- 
stancija, kitaip tariant, asmuo yra individuali substanci- 
ja, turinti protingą prigimtį. Šita Boecijaus asmens aptartis 
visai teisingai yra laikoma klasiška, nes joje yra tiksliai 
nurodyta tiek artimiausioji giminė, tiek rūšinis skirtumas. 
Sąvoka „individuali substancija“ eina čia artimiausia gi- 
mine, ogi posakis „turinti protingą prigimtį“ nurodo rū- 
šių skirtumą. Individuali substancija arba individas yra 


75 


turinti sau buitį esybė, arba sau esanti substancija, neda- 
lijama, kaipo atskira esybė. Kai individuali substancija, 
arba individas, pasižymi dar protinga prigimtimi, esa- 
ma jau kalbos apie asmenį, t. y. sąmoningą ir laisvą indi- 
vidą. Taigi „individas“ yra platesnė sąvoka už „asme- 
nį“, kadangi pirmoji yra.gimininė sąvoka, tuo tarpu 
antroji yra rūšinė. 

Pasiturėti protu tegali dvasinė prigimtis. Neprotingi 
gyvuliai teturi juslinį pažinimą. Be to, protas ir laisvoji 
valia taip organingai yra surišti tarp savęs, kad protas 
neturėtų buvimo racijos be laisvos valios, o laisvoji valia 
nebūtų galima be proto. Todėl kai sakoma, kad asmuo 
yra individuali substancija, pasižyminti protinga prigim- 
timi, tai reiškia, kad asmuo yra esanti savyje ir sau būty- 
bė, turinti dvasinį pradą, kuris yra protingumo ir laisvės 
šaltinis. Tumpai sakant, asmuo yra savistovi, substanciali 
ir protinga būtybė. 


2. Individualybė ir asmenybė 


Kaip žmogybė yra žmogaus esmė, kaip dievybė yra Die- 
vo esmė, taip individualybė yra individo esmė ir asmeny- 
bė yra asmens esmė. Iš vienos pusės, čia esama subjekto 
arba tam tikro esminio turinio nešėjo, ogi iš antros pusės, 
esama šito turinio arba objekto, kuriuo yra nešinas subjek- 
tas ir kurį subjektas realizuoja savo gyvenime bei veikime. 
Dievas tai yra dievybės nešėjas, žmogus - žmogybės nešė- 
jas, individas ~ individybės, individualybės nešėjas, asmuo - 
asmenybės nešėjas. Individualybė yra individo, kaipo esan- 
čio subjekto, objektyvinė esmė, asmenybė - asmens, kaipo 
esančio subjekto, tokia esmė. 

Jei individualybė sudaro individo esmę ir jei asmenybė 
sudaro asmens esmę, tai individualybė pareina nuo to, kas 
sudaro patį individą, ir asmenybė pareina nuo to, kas su- 


76 


daro patį asmenį. Individo sąvoka apima ne tik žmogų, bet 
ir neprotingus gyvulius, augmenis ir net negyvuosius daik- 
tus. Tai reiškia, kad individualumas pereina iš žemesnės 
žmogaus prigimties, bendros jam su kitais prigimtojo mū- 
sų pasaulio daiktais. Taigi individą sudaro arba yra indivi- 
duacijos pradu medžiaga, apspręsta kiekybinėmis žymė- 
mis, kitaip tariant, materialinis kūnas; todėl gyvųjų būtybių 
individualybė pareina nuo materialinių kūno ypatybių, ogi 
asmenybė pareina nuo asmens, kuriuo tegali būti vien bū- 
tybės, turinčios savyje dvasinį pradą, esantį proto ir laisvos 
valios šaltiniu. 

Individualybės ir asmenybės santykiavimo klausimas 
lengvai išsprendžiamas pilnutinio ugdymo sistemos švie- 
soje. Pilnatvės principas reikalauja, kad žmogaus indivi- 
dualybė būtų išvystyta kaipo tvirta materialinė atrama as- | 
menybei, nes individualybės užstelbimas užstelbia pačias 
prigimtojo buvimo šaknis. Sutartinės principas reikalau- 
ja, kad individualybė būtų išvystoma taip ir tokia pakrai- 
pa, kad galėtų sutarti su aukštuoju asmenybės supratimu, 
nes susidarius priešingumo tarp individualybės ir asme- 
nybės, žmogaus gyvenimas ir veikimas atsiduria nelemto 
tragizmo padėty. Pagaliau priklausomybės principas rei- 
kalauja, kad žmogaus individulybė būtų palenkta jo as- 
menybei. Žmogus šalia išvidinio savo tikslingumo, kuris 
liečia jo nuosavą buvimą, turi dargi išviršinio tikslingu- 
mo, kuris išeina iš jo buvimo ribų ir jį palenkia aukštes- 
niems gyvenimo tikslams. Žmogaus asmenybė yra aukš- 
tesnių gyvenimo tikslų išreiškėja, todėl jai turi būti 
palenkta žmogaus individualybė. Todėl kai žmogaus sie- 
la laisvai ir sąmoningai apsisprendžia bei nusistato į aukš- 
tuosius žmogaus gyvenimo tikslus ir palenkia jiems visus 
šito gyvenimo žygius, galima pasakyti, jog ji miršta indi- 
vidualybės srityje, kad pasireikštų aukštesne gyvybe as- 
menybės srityje. 


77 


3. Asmuo ontologiniu, psichologiniu ir doriniu atžvilgiu 


Kalbant apie asmenį psichologiniu atžvilgiu, turima gal- 
voje kuo mažiausiai du asmens pasireiškimu: susipratimas 
ir apsisprendimas. Pirmas pareina nuo proto, antras nuo 
valios. Kartais šalia to kalbama dargi apie nusijautimą, bet 
apie tai galima būtų kalbėti nebent aukštųjų jausmų pras- 
me. Tokie yra dvasinio gėrėjimosi arba dvasinio grožėjimosi 
jausmai, religiniai jausmai ir t. t. Jutimai ir nusijautimai, par- 
einą nuo gyvuliškosios prigimties veiksmų, nesudaro as- . 
menybės apraiškų, kadangi jie yra bendri žmonėms su ne- 
protingais gyvuliais, kurie asmenybės neturi. Tačiau jutimai 
ir nusijautimai aukštesnės prigimties srityje yra apraiškos, 
kurios charakterizuoja žmogaus individualybę. Taigi as-- 
muo, kaipo protingas individas, yra susipratimo, apsispren- - 
dimo ir nusijautimo aukštesne prasme subjektas. Kaipo toks 
jis yra vienybės pradas, kuris išvidiniu būdu telkia visas 
psichinio gyvenimo apraiškas aplink aukštesnę žmogaus 
prigimtį. 

Asmenybė pasireiškia pažinime per susipratimą, sten- 
gimesi-— per apsisprendimą, jautime - per nusijautimą aukš- 
tųjų jausmų srityje. Taigi susipratimas, apsisprendimas ir 
nusijautimas yra trys psichologiniai asmens pasireiškimo 
būdai. Šitie asmens pasireiškimo būdai gali eiti dviem prie- 
šingais krypsniais: individualistiniu ir universaliniu. Susi- 
pratimui linkstant į nuolatinį domėjimąsi savo asmenimi ir 
juo gėrėjimąsi, apsisprendimui linkstant į patenkinimą savo 
žemesnės prigimties, nusijautimui virstant egoistiniu pa- 
sitenkinimu, pataikaujančiu savo užgaidoms, gaunamas 
individualistinis asmens pasireiškimo krypsnis. Ogi pakrei- 
pus susipratimą į visuotinųjų idėjų pažinimą, apsisprendi- 
mą -į visuotinąją pasaulio tvarką, nusijautimą - į aukštųjų 
idealų pergyvenimą, turime universalinį asmens pasireiš- 
kimo krypsnį. Jei žmogus, nusistatęs viską atiduoti visuoti- 


78 


niems idealams, sugeba dargi visus individualinius savo 
polinkius palenkti aukštiesiems savo užsimojimams ir įkin- 
kyti juos į kuriamąjį darbą, jis sujungia savyje stipriai pa- 
teikštą individualybę su asmeniškuoju nusistatymu, turin- 
čiu visuotinos reikšmės. Forsteris teisingai pavadino pirmąjį 
krypsnį išsiblaškymu, antrąjį susitelkimu. Žmogus, nusi- 
statęs tenkinti žemesnės savo prigimties užgaidas, faktinai 
eina savo gyvenime iš centro į periferiją. Užtat nusistatęs 
paaukoti save aukštiesiems idealams, žmogus eina savo gy- 
venime iš periferijos į centrą ir šitam centrui palenkia visą 
savo individualinių apraiškų periferiją. 

Dorinis asmuo yra dorinio gyvenimo subjektas, pajė- 
giąs laisvai apsispręsti doriniu atžvilgiu ir nešti atsakomy- 
bę už savo veikimą. Laisvas apsisprendimas ir sąmoninga 
atsakomybė už savo žygius yra tad esminės dorinės asme- 
nybės žymės. Norint išspręsti klausimą, koks privalo būti 
laisvas dorinio asmens apsisprendimas turinio atžvilgiu, 
privalu užbrėžti dorinei asmenybei dorinį idealą. 


4. Asmenybės idealas 


Prof. Savickis, parašęs asmenybės klausimu dvi labai ver- 
tingas studijas, iš kurių viena pavadinta „Individualität und 
Persönlichkeit”, o antra „Das Ideal der Persönlichkeit”, ima 
išeinamuoju punktu ontologinį asmenybės supratimą. Es- 
minė ontologiniu atžvilgiu imamos asmenybės žymė yra, 
sako jisai, dvasinė prigimtis. Eidami nuosekliai toliau, turi- 
me palaikyti asmenybės idealu dvasios gyvybę aukščiau- 
sioje potencijoje arba galybėje, kaipo pilnutinį dvasinio vi- 
daus pasaulio pasireiškimą arba kaipo dvasinę didybę. Šita 
prasme juo turtingesnis ir galingesnis yra dvasios gyveni- 
mas, juo aukštesnis yra asmenybės pasireiškimas. 

Su dvasios gyvenimo įtampa turi toliau sutapti turtin- 
giausias ir kilniausias turinys, kadangi dorinė asmenybė yra 


79 


ne tik dvasios galybė, bet ir dvasios lobis arba perteklius. 
Žmogaus dvasia pati iš savęs yra tuščia lytis, kuri tik iš ša- 
lies turi įgauti atitinkančio jos aukštas aspiracijas turinio. 
Ogi aukščiausiu ir vertingiausiu žmogaus dvasios objektu 
galutinoje sąskaitoje yra pats Dievas, turįs savyje dvasinės 
buities pilnatvę. Iš čia aišku, kaip svarbi yra religijos reikš- 
mė doriniam asmens idealui. 

Antra esminė asmens žymė, turinti reikšmės dorinės as- 
menybės idealui nustatyti, yra, Savickio supratimu, buvi- 
mas sau ir veikimas iš savęs. Šita prasme asmenybė yra dva- 
_ sinės savivaldos veiksnys. Asmenybė turi išvystyti 
aukščiausią dvasinės laisvės laipsnį. Einant prie šito tikslo 
asmeniui tenka pereiti neigiamąjį nepriklausomybės tarps- 
nį ir teigiamąjį apsisprendimo tarpsnį. Žmogus gimsta pri- 
gimtąja būtybe ir jo gyvenimo uždavinys yra tapti laisva 
dvasios būtybe, nepriklausoma nuo išvidinės prigimties ir 
išviršinės gamtos. Pagaliau dorinė asmenybė privalo būti 
nepriklausoma ir visuomeninės savo aplinkumos atžvilgiu, 
kuri, kaip ir prigimtasis pasaulis, gali slėgti dvasios laisvę 
ir het stumti asmenį į bloga. 

Teigiamąja prasme laisvoji dvasia pasireiškia apsispren- 
dimu, kuris yra gyvenimo išrikiavimas iš asmens esybės 
vidaus, išeinant iš vieno centrinio valdymosi punkto. Taip 
suprasta laisvoji asmenybė yra autonominga dvasia, kuri 
pati sau leidžia valdymosi įstatymus. 

Trečia esminė žymė, charakterizuojanti asmenybės ide- 
alą, yra dvasios viešpatavimas. Ir šituo atveju Savickis daro 
skirtumo tarp dviejų momentų; išvidinio viešpatavimo sau 
ir išviršinio viešpatavimo pasauliui. Pasiliuosavusi nuo iš- 
vidinės prigimties asmenybė negali pasitenkinti neigiamuo- 
ju nepriklausomumu, ji turi dar viešpatauti šitai išvidinei 
prigimčiai, ir tai bus išvidinis viešpatavimas sau, arba susi- 
valdymas. Susivaldymas įvyksta su pagalba išvidinės kul- 
tūros, kuri nuosekliai veda prie askezės. Taip pat pasiliuo- 


80 


savusi nuo išviršinės gamtos prievartos asmenybė turi vieš- 
patauti šitai gamtai, ir tai bus išviršinis viešpatavimas pa- 
sauliui. 

Ketvirta esminė žymė, charakterizuojanti asmenybės ide- 
alą, yra, Savickio supratimu, dvasinė individualybė. Bet ka- 
dangi iš savęs individualybė nėra tobulas dalykas, kaipo 
pareinąs iš apribotos žmogaus prigimties, tai jis pripažįsta 

normalia tik įdvasintą ir sudorintą individualybę. 
"Penkta esminė žymė, charakterizuojanti asmenybės ide- 
alą, yra, anot Savickio, išvidinis atbaigtas dvasios pilnumas. 
Tai reiškia, kad asmenybė turi būti padaryta tarsi iš vieno 
gabalo, kuriame neriogsotų svetimų nepasisavintų kūnų 
nuotrupos. 

Toliau Savickis nustato dorinei asmenybei idealines žy- 
mes visuomeninio gyvenimo atžvilgiu. Viena iš svarbiau- 
sių žmogaus savybių yra tai, jog jis yra visuomeninė būtybė. 
Šeima, valstybė ir Bažnyčia yra visuomeniniai organizmai, 
kuriuose išsivysto, turtėja ir stiprėja žmogaus asmenybė. 
Bet visuomenė ne tik skatina asmens išsivystymą, ji dargi 
riša šitą asmenį, sudaro jam prievolių, dėsnių ir užbrėžia 
ribas. Todėl kaipo visuomenės būtybė žmogaus asmuo dau- 
gelyje dalykų privalo būti surištas atodaira į artimo teisę ir 
klusnumu visuomeniniam autoritetui. 

Bet tai neišsemia dar asmens prievolių visuomenės at- 
žvilgiu. Kiekvienas asmuo, gaunąs kokią gėrybę iš kitų, taip 
ar šiaip turi už ją visuomenei atsilyginti. Todėl tarp kitko 
normaliam asmeniui, gyvenančiam visuomenėje, yra pri- 
valomas meilės ir labdarybės įsakymas. 

Nuo taip užbrėžto idealo prigimtojo gyvenimo ribose Sa- 
vickis pereina į viršprigimtinį gyvenimą, kad paaiškėtų ga- 
lutinis dorinės asmenybės pašaukimas. 

Kaipo sukurtoji esybė, žmogaus asmuo yra nuolatinėje 
priklauomybėje nuo savo pirmutinės priežasties, t. y. nuo 
Dievo, kuris lieka galutinoje sąskaitoje buvimo ir veikimo 


81 


šaltinis. Išdidžiai užsidaręs savyje žmogaus asmuo negali 
atsiekti savo tikslo, kadangi šitas tikslas teatsiekiamas vien 
palenkiant žmogui savo asmenybės esmę Dievo veikmei ir 
leidžiant jai save-vaduoti. Žmogaus idealas yra tad Dievu gy- 
venanti ir Dievu vaduojamoji asmenybė. | 

Žmogaus dvasia iš pat pradžios yra be turinio. Tuo tar- 
pu visą dvasios lobį, arba perteklių, teturi iš savęs vien to- 
bula esybė, nelygstamas absoliutas, arba Dievas. Didžiau- 
sią tad dvasios turtą žmogaus siela randa dievybėje, kuri 
pati iš savęs yra amžina substanciali tiesa, gėris ir grožis. 
Todėl nuo susivienijimo su Dievu tamprumo pareina dva- 
sios kilnumas ir asmenybės didybė. Tad šituo atžvilgiu žmo- 
gaus idealu yra Dievą mylinti ir Dievu pilna asmenybė. 

Dorinimo moksle labai yra svarbu aiškiai įsivaizduoti, 
koks yra asmenybės idealas, kadangi jis, būdamas gyveni- 
mo tikslas, sykiu yra tikslas ir pačiam dorinimui. 


B. Būdo lavinimas 


Būdas yra tik viena sudedamoji dorinės asmenybės da- 
lis, būtent ta, kuri pareina nuo pastovaus valios nusistaty- 
mo. Panašiai ir jautri sąžinė, ir sugebėjimas būti laimingam 
tėra vien dorinės asmenybės atskiros žymės. Todėl dorini- 
mo visumoje tik vienai iš dorinimo pareigų tenka specialiai 
būdo lavinimas. 


1. Būdo aptartis 


Tai, kas lietuviškai vadinama būdu, beveik visose kul- 
tūringose kalbose yra vadinama graikiškos kilmės žodžiu 
„Charakteris“. Doriniam charakterio supratimui ypatingai 
pasidarbavo Kantas. Anot jo, charakteris reiškia „tą valios. 
savybę, kurios veiksmu subjektas pats save riša tam tikrais 


82 


praktiniais principais, proto veiksmais jo paties nepakei- 
čiamai nustatytais“. Tad lietuviškas terminas „būdas“ ati- 
tinka „charakterį“, kuris yra tam tikras valios veikimo bū- 
das L R -| 

Prof. Wiliemnsas visai teisingai mato būdo sąvokoje dvi 
esmines žymes: 1) proto įsitikinimą ir 2) atitinkamą tvirtą 
valios nusistatymą jautime, norėjime ir veikime. Be aiškių 
tikrų įsitikinimų negali būti būdo, nes jis reikalauja visų 
pirma protinio sąmoningumo, nuo kurio pareina paski 
laisvas valios nusistatymas. | -7> > 

Antra esminė būdo žymė, tvirtas valios nusistatymas; 


"atitinkąs proto nusistatymus, kurie atitinka proto įsitikri-- 
-nimus, yra laisvas apsisprendimas pastoviai norėti to, kas 


yra proto nurodoma kaipo gera, ir vengti to, kas proto yra 


"peikiama kaipo bloga. Jei žmogus vaduojasi savo veikime 


vien jausmais, tai nėra galimybės jam pripažinti tvirto bū- 


` do net tada, kai jo veikimas visai neprieštarauja doros rei- 


kalavimams. Jausminga emocija gali prieštarauti proto nu- 
sistatymui, ir tuomet vien tvirta valia, charakterizuojanti 
tvirtą būdą, tegali nulemti žmogaus nusistatymą gera pa- 
Kraipa. | 

Willemsas iš dviejų nusakytų būdo pradų sudaro šito- 
kią jo aptartį: būdas yra apsisprendžiančios laisvos valios 


dispozicija arba nusiteikimas išrikiuoti pagal tvirtus proto 


principus visą protavimą, jautimą ir veikimą. Šita aptartis 
yra priimtina principialiai; būtų tik pageidaujama, kad bū- 
do aptartis išreikštų visai aiškiai faktinąjį būdo našumą ar- 


ba išdavumą. Platoniškasis nusiteikimas, faktino silpnumo 


lydimas, nepakankamas dar būdui sudaryti. Be to, užuot 
išskaičiavus reiškimosi sritis, t. y. protavimą, jautimą ir vei- 
kimą, tikslingiau bus čia kalbėti apie veikimą visame gyve- 
nimo plote.. 

Padarius nurodytas pataisas Willemso aptartyje, gausi- 


me būdui šitokią tikslią aptartį: būdas yra pastovus bei išdavus 


83 


/ 


laisvos valios nusiteikimas vaduotis visame gyvenimo plote pro-į, 
tingais motyvais arba principais. E 

Dažnai yra skiriamu du būdu - įgimtasis ir įsigytasis. 

Tokiu atveju nedaroma deramai skirtumo tarp individuali- 
nio įgimto temperamento ir būdo tikra to žodžio prasme. 
Visa, kas yra žmogui įgimta arba prigimta iš materialinio 
pasaulio, gali sudaryti jo individualybę, bet ne asmenybę. 
Su individualybe tad yra surištas įgimtas žmogaus tempe- 
ramentas, tuo tarpu su asmenybe yra surištas žmogaus bū- 
das, kaipo pastovus, protingas ir laisvas žmogaus apsispren- 
dimas visame gyvenimo plote. 
— Temperamentas nėra. žmogaus laisvos valios padaras, .- 
nors gali ir privalo būti pritaikytas žmogaus valios veiks- 
mais aukštiems gyvenimo tikslams. Kai šitokis pritaikymas 
yra jau įvykęs, temperamentas tampa tvirta materialine 
žmogaus būdo atrama, palenkta aukštesniems gyvenimo 
tikslams. Šita prasme temperamentas yra žmogaus pobū- 
dis, kaipo tai, kas yra po būdu, arba kuo būdas yra pagrįs- 
tas materialiniu atžvilgiu. 

Su būdu painiojama irgi įpratimas veikti vienodai pa- 
stoviu būdu. Tačiau tarp įpročio ir būdo esama dar labiau 
principialaus skirtumo. Įprotis, tiek blogas, tiek geras, ma- 
žina žmogaus veiksmo sąmoningumą ir laisvą apsispren- 
dimą, tuo tarpu būdas visuomet turi savyje sąmoningumo 
ir laisvumo momento. 

Nedera irgi painioti būdas su atkaklumu. Atkaklumas 
teturi vieną būdo žymę, būtent tvirtą valios nusistatymą, 
bet užtat jam stoksta pakankamo sąmoningumo, reguliuo- 
jant valios veikimą pagal protingą motyvą. Atkaklus žmo- 
gus yra praktikas voliuntaristas, kurio veikime turi vado- 
vaujamosios rolės ne protas, bet pati valia. Priešingą jam 
tipą sudaro teoretikas intelektualistas, subtiliai analizuojąs 
visus protingus motyvus, bet nepajėgiąs tvirtai apsispręsti 
savo valia vykdyti tai, kas yra proto nurodyta. 


84 


is 


2. Būdo skirstymas rūšimis 


Būdas vadinamas tvirtu ar silpnu, pilnu ar daliniu, geru 
arblogu. Būdo stoka yra vadinama silpnu būdu. Tačiau sun- 
ku įsivaizduoti žmogus, kuris neturėtų nei mažiausiu laips- 
niu būdo apraiškų. Todėl kalbant apie silpną būdą, faktinai 
kalbama apie nepakankamai tvirtą būdą. 

Pilną būdą turi žmogus, kuris visuose gyvenimo atsiti- 
kimuose veikia vienodai tvirtai prisilaikydamas protingų 
motyvų. pet «bu 

Dalinis būdas reiškia, j jog būdo tvirtumas tam tikruose 
gyvenimo plotuose silpnėja dėl proto silpno nusistatymo 
arba dėl valios neatlaikymo prieš vienos rūšies pagundas. 

Būdo skirstymas į gerą ir blogą yra tos pačios rūšies, kaip 
ir jo skirstymas į tvirtą ir silpną. Silpnam būdui stoksta va- 
lios, tvirto nusistatymo, blogam būdui stoksta protingo mo- 
tyvo. 


3. Būdas ir dorybės 


Būdo pasireiškimas tam tikroje dorinio gyvenimo srity- 
je sudaro ne ką kitą kaip dorybę. Pasireiškiant būdui teisin- 
gumo srityje gauname teisingumo dorybę. Pasireiškiant bū- 
dui tiesumo srityje turime tiesumo dorybę, ir t. t. Būdas yra 
asmens savybė, imama labiau formaliniu atžvilgiu, tuo tar- 


„pu dorybė yra faktinai ta pati asmens savybė, paimta tik 


labiau materialiniu atžvilgiu arba pritaikyta prie vienos ku- 
rios dorinio gyvenimo pareigos. 

Būdas aprėpia žmogaus veikime didesnį plotą negu do- 
rybės, todėl prof. Habricho aptartis, jog būdas yra ilgesne 
praktika išbandyta bei sustiprinta dorybė, nėra visai tiksli. 


. Teisingiausia būtų pasakius, jog; būdas yra pastovi žmogaus 


galybė praktikuoti dorybes. Šitas pasakymas, charakterizuo- 
damas būdo santykiavimą su dorybėmis, vis dėlto neturėtų 


85 


apriboti būdo reiškimąsi dorybių sritimi, kadangi būdas gali 
reikštis ir abejingoje dorybės atžvilgiu veikimo srityje - kiek- 
vienas sąmoningas bei laisvas žmogaus veikimas doriniu at- 
žvilgiu yra geras arba blogas, tačiau darymas gero darbo dar 
nereiškia dorybės praktikavimo. 


4. Būdas kaipo harmonijos ir tikslingumo veiksnys 


Būdas visų pirma charakterizuoja asmens valios kultū-, 

rą, todėl ne intelektualinis ir ne estetinis asmens vertingu- 
"mas išeina per būdą aikštėn, bet asmens praktinio pasireiš- 
„*-kimo galia. Doriniame gyvenime būdas atlieka savo rūšies 
~ griaučių rolę, nes jis yra čia valiai ta tvirta ir pastovi atra- 
"ma, kuri doros stovį iš dinaminio padaro statiniu, vadinasi, ` 

iš svyruojančio ir nepastovaus daro tvirtu ir pastoviai įsi- 
galėjusiu. Būdas padaro, kad asmuo iš tikro yra dvasios di- 
dybė, arba sau viešpats, kuris viešpatauja pasauliui ir val- 
do save, palenkdamas žemesnės savo prigimties polinkius 
aukštesnės savo prigimties nurodymams, sutaikytiems su 
aukščiausiais dieviškais įstatymais. Todėl asmens gyveni- 
me būdas yra ne tik veikiamojo pasireiškimo, bet ir harmo- 
nijos veiksnys. Bebūdis žmogus yra nuolatos blaškomas 
įvairių įvairiausių užgaidų ir nesąmoningų polinkių ir to- 
dėl nėra suharmonizuotas vieninga apsisprendimo pakrai- 
pa. Užtat būdingas žmogus suharmonizuoja visas savo gy- 
venimo apraiškas ir sutelkia jas tarnyboje aukštiems 
gyvenimo tikslams. Todėl irgi būdas yra tikslingumo veiks- 
nys asmens gyvenime. 


5, Būdas ir doriniai pamokymai 


Logiškai proto nusistatymas yra ankstybesnis už valios 
apsisprendimą, todėl, tyrinėjant būdo lavinimo klausimą, 
visai tikslinga pirm susirūpinti proto nusistatymu, atitin- 


86 


kančiu būdo reikalavimus, ir tik paskui tirti klausimą apie 
deramą valios nusiteikimą. 

Dorinių principų pažinimas yra pirma sąlyga būdui iš- 
dirbti. Priimdamas kokį nors dorinį principą proto pritari- 
mu, žmogus gali pats patikrinti šito principo racionalumą, 
ir tuomet dorinis principas sudaro jo įsitikrinimą; arba net 
jis gali pritarti doriniam principui, pasitikėdamas tradicijo- 
mis, pareinančiomis nuo autoritetingų šaltinių. Dorinis 
principas, susidaręs tvirtu proto įsitikrinimu ar įsitikinimu, 
tegali turėti pakankamai sprendžiamosios galios valios nu- 
sistatymui. Pasaulio viliojimas ir, iš antros pusės, jautulių 
arba pasijų klaidinąs balsas yra du pagrindiniu dorinio prin- 
cipo priešininku. Kad žmogus galėtų jiemdviem atsispirti 
grynai protiniu būdu, reikia, kad jis turėtų aiškų dorinio 
principo pažinimą ir tiek išvystytą vertinamojo sprendimo 
galią, kad pajėgtų apginti savo principą nuo jį gundančių 
balsų. 

Doriniam principui apginti yra pageidaujamas kuo di- 
džiausias vertinamojo sprendimo išlavinimas jau vien to- 
dėl, kad ginti teigiamai dorinis principas yra sunkiau, ne- 
gu neigiamai jis griauti. Dėl šitos priežasties iškėlimas 
protinės kultūros į kiek galint aukštesnį sąmoningumo 
laipsnį yra pageidaujamas būdo atžvilgiu, nekalbant jau net 
apie protinės kultūros vertingumą kitais atžvilgiais. 

Toks yra bendras dorinimo reikalavimas, statomas lavi- 
nimui formaliniu atžvilgiu, t. y. vertinamojo sprendimo at- 
žvilgiu. 

Užtat materialiniu atžvilgiu dorinimas gali statyti lavi- 
nimui reikalavimą, kad lavinimas patiektų auklėtiniams do- 
rinių principų pažinimą. Dorinių principų pažinimas gali 
įvykti dvejopu būdu: auklėtinio pasiteiravimu ir auklėti- 
nio pamokymu iš auklėtojo pusės. Pirmas būdas priklauso 
prie auklėjimosi ir lavinimosi apskritai, antras būdas suda- 
ro vieną auklėjamojo lavinimo dalį. Kalbant apie šitą antrąjį 


87 


dorinių principų pažinimo būdą, dera atsižvelgti į: 1) dori- 
nio pamokymo uždavinius, 2) dalyką, 3) būdą, 4) lytis ir 
5) santvarką. 


a. Dorinių pamokymų uždaviniai 

Gėttleris stato doriniam pamokymui keturis bendruo- 
sius uždavinius. 

Visų pirma doriniu pamokymu privalu konstatuoti do- 
rinės prievolės buvimą. Faktinai tai yra auklėjimas įspėja- 
mosios sąžinės, kuri yra artimame sąryšy su būdo apraiš- 
komis. 

Antras dorinio pamokymo uždavinys yra dorinės prie- 
volės pamatavimas pačio dalyko esme, arba laisvai pripa- 
žintų ir pateisintų autoritetų įsakymais. Pirmuoju atveju 
auklėtinis įgauna įsitikrinimą, antruoju įsitikinimą. 

Trečias dorinio pamokymo uždavinys yra patiekimas 
protingų motyvų veikimui pagal prievolę ir pašalinimas ki- 
tų motyvų, raginančių veikti priešinga pakraipa. 

Ketvirtas dorinio pamokymo uždavinys yra auklėtinio 
bendro nusistatymo ir atskirų pasielgimų išnagrinėjimas 
pripažintos prievolės šviesoje. 


b. Dorinių pamokymų dalykai 

Klausimas apie dorinio pamokymo dalykus liečia dori- 
nių pamokymų objektus. Dorinio pamokymo dalyką arba 
objektą nustato dorinimo uždavinys, pildomas auklėjimo 
priemonėmis. 

Kalbant apie dorinio pamokymo būdą, tenka skaity- 
tis su dviem pagrindiniais reikalavimais. Pirmas reika- 
lavimas: pamokymai turi atitikti visas protinimo taisyk- 
les, tarp kitko metodologines protinimo taisykles. Jie turi 
atitikti apercepcijos taisyklę, reikalaujančią nuoseklaus 
ėjimo nuo to, kas yra žinoma, prie to, kas yra nežinoma. 
Antra, jie turi atitikti vaizdumo principą, reikalaujantį 


88 


nuoseklaus ėjimo nuo juslinio pažinimo prie protinio pa- 
žinimo. Trečias protinimo principas yra savarankiško 
veiklumo arba darbo principas, reikalaująs, kad pažini- 
me pats auklėtinis dalyvautų kuo aktyviausiu būdu. Dar- 
bo principas yra geriausiai išlaikomas, kai protinimas yra 
vedamas euristiniu, t. y. randamuoju metodu. Savaime 
suprantama, jog dorinis principas, auklėtinio formuluo- 
tas randamuoju metodu, turės jam daugiausia įtikinan- 
čios galios. 

Doriniai pamokymai turi dargi atitikti specialius dorini- 
mo reikalavimus. Šituo atžvilgiu jie privalo būti kuo stip- 
riausi akstinai doriniam veikimui. Kitaip tariant, doriniai 
pamokymai privalo turėti judinamosios galios. Todėl per 
dorinius pamokymus svarbu sudaryti ryškių bei vaizdžių 
vaidinių, kurie gera prasme stumtų žmogaus būtybę į dori- 
nį veikimą. Tai yra veikdymas juslinės žmogaus prigimties vaiz- 
duotės pagalba. Iš kitos pusės, aiškus dorinio principo su- 
pratimas, atremtas į tvirtą protinį pamatavimą, paagua 
valią veikti doriniu būdu. 

Norint dar specialiai sustiprinti veikiamąją dinn pa- 
mokymų galią dera atsižvelgti į jausmų ir ypatingai aukš- 
tųjų jausmų reikalavimus. Doriniai pamokymai, daromi 
be tinkamo jausminio nusistatymo ir nepajėgią sukelti 
reikiamų jausmų, gali net kartais pagaminti auklėtiniuo- 
se nuobodžio ir tuo sukompromituoti pačius pamoky- 
mus. 

Negalima nepastebėti didelės grožio reikšmės doriniam 
pamokymui. Neestetinis koks nors įspūdis, sudaromas per 
dorinį pamokymą, kompromituoja patį dalyką, nes esteti- 
nis ir dorinis jausmas yra iš vidaus organingai surištu vie- 
nas su kitu. Taigi stengiantis atsiekti, kad doriniai pamoky- 
mai būtų kuo stipriausi akstinai doriniam veikimui, be 
grynai didaktinių reikalavimų, reik dargi patenkinti specia- 
liai doriniai reikalavimai, būtent, kad doriniams pamokymams 


89 


būtų sudaroma atitinkama dorinė atmosfera, arba nuotai- 
ka, ir antra, kad per dorinius pamokymus būtų tinkamai 
atsižvelgiama į aukštuosius jausmus, tarp kitko į estetinio 
jausmo suderinimą su doriniu principu. 


c. Dorinių pamokymų lytys 

Pagrindinių dorinio pamokymo lyčių yra trejetas: 1) ag: 
rinio turinio papasakojimas, 2) svarstomasis dorinio turi- 
nio pasikalbėjimas ir 3) dorinių principų formulavimas bei 
sisteminimas. Dorinis papasakojimas yra ta dorinių pa- 
mokymų lytis, kuri geriausiai pritinka jauniausiam auk- 
lėtinių amžiui. Pasaka yra vaizdi iš esmės, ryški savo pa- 
vidalais ir konkretiniu savo turiniu, o be to, greit 
išsivystanti dorinio turinio fabula sužadina dorinius jaus- 
mus ir paragina vaikus pamėgdžioti nusakomus pasakoje 
dorinius žygius. Pats dorinis pamokymas, įvystytas į pa- 
sakos fabulą, neturi sauso moralizavimo žymių, kurios taip 
yra svetimos vaikų psichologijai. Panašios reikšmės turi 
ir kitos dorinių papasakojimų rūšys, pavyzdžiui, papasa- 
kojimai apie žmonių žygius iš šventosios ir pasaulinės is- 
torijos, didžiųjų ir šventųjų žmonių gyvenimo aprašymai 
ir kt. 

Vaikui bręstant dera atitinkamai keisti teikiamų jam do- 
rinių papasakojimų rūšys; iš egzotinių jie privalo tapti la- 
biau realiniais, iš prasimanytų - labiau istoriniais. Dorina- 
moji biografijų ir šventųjų gyvenimų reikšmė nemažėja 
niekados net suaugusiems žmonėms. Tik žmogui bręstant, 
bręsta jo kritingas dorinių dalykų vertinimas. 

Šitam reikalui specialiai tarnauja antra dorinių pamo- 
kymų rūšis, būtent, svarstomasis pasikalbėjimas. Šita ant- 
roji rūšis tarnauja dorinei analizei, kuri padeda sąmonin- 
gai pamatuoti dorinį principą ir paskui daryti iš jo 
pritaikomųjų išvadžiojimų. Per šituos pasikalbėjimus do- 
riniai klausimai yra svarstomi sąryšyje su realiniu jauni- 


90 


mo gyvenimu pagal apercepcijos principą. Tai dera da- 
ryti, einant jaunimui antruosius septynerius savo amžiaus 
metus. Pagaliau trečią dorinių pamokymų lytį sudaro do- 
rinių principų formulavimas bei sisteminimas pagal sa- 
varankiškojo veiklumo principą. Dorinimo medžiaga yra 
jau surinkta, apsvarstyta ir išanalizuota, tenka dabar kiek 
galint pačiam jaunimui suformuluoti doriniai principai 
ir sudaryti iš jų tam tikrą dorinio gyvenimo sistemą. Tai 
yra atbaigiamoji dorinių pamokymų lytis, taikoma jau- 
nimui, einančiam trečiuosius septynerius savo gyveni- 
mo metus. 

Tokiu būdu trys pagrindinės dorinių pamokymų lytys 
atitinka tris pagrindines protines taisykles, arba principus. 
Dorinis papasakojimas atitinka vaizdumo principą. Svars- 
tomasis dorinis pasikalbėjimas atitinka labiausiai apercep- 
cijos principą. Pagaliau dorinių principų formulavimas bei 
sisteminimas atitinka savarankiškojo veiklumo principą. 


d. Dorinių pamokymų santvarka 

Doriniai pamokymai gali būti visų pirma pripuolami ir 
sistemingi. Pripuolamieji doriniai pamokymai gali būti da- 
romi sąryšyje su mokomaisiais dalykais arba be sąryšio su 
jaisiais. Pripuolamieji doriniai pamokymai, daromi be są- 
ryšio su mokomaisiais dalykais, gali būti pavieniai ar su- 
telktiniai pagal tai, ar jie yra daromi atskiriems auklėtiniams, 
ar visai jų grupei. Pripuolamas dorinis pamokymas gali būti 
teikiamas žodžiu arba raštu. 

Pripuolamieji doriniai pamokymai turi būti daromi kiek- 
viena tinkama proga ir visais tinkamais būdais. Mokymas 
turi būti dorinamasis mokymas, arba, plačiau tariant, lavi- 
nimas turi būti auklėjamasis lavinimas. 

Bet jokioje mokykloje negalima apsieiti be dorinių pa- 
mokymų, daromų be sąryšio su dėstomais dalykais. Jau vien 
tik drausmės reikalais daroma mokiniams pastabų dorinio 


91 


turinio, ir norint, kad tokie doriniai pamokymai būtų sėk- 
mingi, reik savo reikalavimai šiaip ar taip pamatuoti. Šitie 
pripuolamieji doriniai pamokymai gali būti daromi numa- 
tomuoju būdu, t. y. anksčiau negu koks nusižengimas yra 
įvykęs, ir baudžiamuoju būdu, t. y. tada, kai koks nusižen- 
gimas yra jau įvykęs. Doriniai pamokymai, daromi numa- 
tomuoju būdu, neįeina į tiesioginę mokyklų programą griež- 
tai formuluotu būdu, ir paprastai labai retai pasitaiko. Ogi 
doriniai pamokymai, daromi baudžiamuoju būdu, dažniau- 
siai mažai įtikina, nes jų pamatavimas nusižengusiems mo- 
kiniams neatrodo pakankamai objektyvus. Vis dėlto prin- 
cipialiai negalima užginčyti, kad pripuolamieji doriniai 
pamokymai, daromi be sąryšio su dėstomais dalykais, gali 
būti labai naudingi, sumaniai taikomi kiekviena tinkama 
proga. 

Visai sistemingais pamokymais dorinimo tikslui tegali 
tarnauti vien religijos mokslas. Religinio doros mokslo tie- 
sos yra statomos į sąryšį su galutinuoju Žmogaus tikslu, 
taip sakant, deduktyviniu būdu, jos yra pamatuojamos vi- 
sų pirma autoritetu, ir pagaliau jos spiria vaduotis elgi- 
mesi religiniais motyvais. Tuo tarpu tą pačią dorą galima 
labiau rišti su faktinuoju žmogaus gyvenimų; jinai galima 
pamatuoti prigimtuoju žmogaus protu, einant induktyvi- 
niu būdu nuo patirtinių tiesų prie dorinių principų for- 
mulavimo bei sisteminimo; pagaliau, be religinių moty- 
vų, galima pasielgimams sudaryti įvairių racionalių 
motyvų, kurie pirmuosius palengvintų ir sustiprintų. Ki- 
taip tariant, ne tik galima teikti iš viršaus, bet ir statyti iš 
apačios, kad, jei viršūnė remiasi dangumi, pagrindas bū- 
tų tvirtai atremtas į žemę. Šitam reikalui ir skiriamas vis 
dažniau pasaulinis doros mokslas. 

Iš esmės pasaulinis doros mokslas ne tik nesipriešina re- 
liginiam doros mokslui, bet gali ir privalo būti sutaikomas 
su juo. Jei pasaulinis doros mokslas stengiasi sustiprinti re- 


92 


liginį doros pamatavimą argumentais, paimtais iš realaus 
gyvenimo, tai nuo to religijos autoritetas ne tik nekenčia, 
bet ir įgauna vis daugiau reikšmės protingo žmogaus aky- 
se. Pasaulinis doros mokslas, tinkamai pastatytas ir sude- 
rintas su religijos mokslu, gali sustiprinti ne tik dorą, bet ir 
žmonių religingumą, kadangi dora ir religija turi sau grįž- 
tamosios įtakos. Todėl religijos šalininkai turi paremti pa- 
saulinį doros mokslą mokykloje ir pavartoti jį tam, kad jis 
sustiprintų ne tik doros, bet ir religijos poziciją. Pagaliau 
ten, kur religijos mokslas yra faktinai pašalintas iš mokyk- 
los, doros mokslas, kad ir menkai pastatytas, yra geresnis 
už visišką žmonių sulaukėjimą gyvenimo prietaruose. 

Pasauliniam doros mokslui einant šalia religijos moks- 
lo, galima būtų jis suorganizuoti šitokiu būdu. Jaunesnia- 
me mokinių amžiuje, būtent, antraisiais septyneriais gyve- 
nimo metais, pasaulinis doros mokslas gali būti ne kas kita 
kaip mandagumo ir dorovės įpročių mokslas. Trečiaisiais 
septyneriais mokinių gyvenimo metais šitas mokslas galė- 
tų labiau atsižvelgti į dorinę gyvenimo analizę, į konkreti- 
nių dorinių principų formulavimą bei sisteminimą pagal 
savarankiškojo veiklumo principą. 


6. Būdas ir valios lavinimas 


Valios lavinimo klausimas yra centrinė dorinimo pro- 
blema, nes visa žmogaus dora pareina nuo pastovaus bei 
teigiamo valios nusiteikimo kiekvienu atskiru atveju lais- 
vai apsispręsti doriniu motyvu ir savo apsisprendimą įvyk- 

| dyti veikimu. Valios lavinimas ir yra toks jos stiprinimas ir iš- 
| vystymas, kad jos pagalba žmogus pajėgtų įvykdyti savo gyvenime 
bei veikime dorinį idealą. Asmenybės galybė pareina nuo bū- 
'do galybės, ogi būdo galybė savo ruožtu pareina nuo va- 
lios galybės. Tad asmenybės idealo įvykdymas pareina ga- 
lutinoje sąskaitoje nuo valios tamprumo. 


93 


a. Valios lavinimo formaliniai tarpsniai 

Norint nustatyti tvirtas pagrindas valios lavinimui, 
išeinamuoju punktu tenka imti vaiko valios veiksmų išsi- 
vystymo tarpsniai. Pirmame, ankstybiausiame vaiko am- 
žiuje pasireiškia instinktyviniai palinkimai, turį motori- 
nės, arba judamosios, prasmės ir kylą iš fiziologinių 
veiksnių. 

Antrame, kiek vyresniame vaiko amžiuje sykiu su są- 
monės didėjimu išsivysto išviršinės ir išvidinės vaiko jus- 
lės, pojūčiai ir pajautos, kurios pasireiškia psichologiniu 
emocionalumu. 

Vaikui einant į paauglio amžių, ima jame vis labiau reikš- 
tis žmogiškosios asmenybės žymės, pareinančios nuo dva- 
sinės jo esmės, būtent atitrauktas proto ir laisvas valios vei- 
kimas. Jis ima suprasti bendras idėjas ir stengtis doriniu 
būdu nusistatyti pagal savo protinį supratimą. ; 

Pirmajame, grynai fiziologiniame tarpsnyje akstinu yra 
inkstinktyvinis polinkis, antrajame, grynai psichologinia- 
me tarpsnyje akstinu yra emocionalinis motyvas, t. y. emo- 
cija, ir trečiajame, grynai dvasiniame tarpsnyje akstinu yra 
protingas motyvas, arba principas. Pirmasis akstinas yra 
motorinis, antrasis - emocionalinis, arba jausminis, ir tre- 
čiasis — dvasinis. 

Viename ir tame pačiame veiksme gali sueiti visos trys 
akstinų rūšys. Lengviausia įvykti tam veiksmui, į kurį 
žmogų spiria visos trys akstinų rūšys. Tačiau ne visuo- 
met jos sutaria tarp savęs. Atsitinka, pavyzdžiui, kai pro- 
tingam principui priešinasi vienas ar net abudu žemes- 
niu akstinu. 4 

Kaipo protingai būtybei žmogui pridera laisvai apsi- 
spręsti protingu motyvu, arba principu. Žmogaus laisvė ir 
duoda jam galimybės ne tik laisvai apsispręsti protingu mo- : 
tyvu, bet dar taip tvarkyti savo veiksmus, kad jie nebūtų 
būtini padarai jo fiziologinių polinkių arba psichologinių 


94 Ea 


emocijų. Pagal tai, tik atvirkščia tvarka, yra kalbama apie 
fizinę, psichinę ir dorinę žmogaus laisvę. 

Fizinė laisvė yra laisvė nuo fizinės prievartos savo išvir- 

Ašiniame veikime; kiek praplėsta prasme ji gali reikšti valios 
laisvę nuo grynai motorinės fiziologinės prievartos. 

Psichinė laisvė yra laisvė ne tik nuo išviršinės motorinės 
prievartos, bet ir nuo išvidinės psichinės prievartos, arba 
galia apsispręsti nepriklausomai nuo fiziologinių polinkių 
ir nuo psichologinių emocijų, laisvai renkantis savo veiki- 
mui tinkamiausią motyvą. 

Pagaliau dorinė laisvė yra laisvė ne tik nuo fiziologinės 
ir psichologinės prievartos, bet ir nuo protinio motyvo prie- 
vartos, 

Kiekviena aukštesnė laisvės rūšis normaliai turi suimti į 
save visas žemesnes laisvės rūšis. O kadangi žmogui pri- 
dera laisvai ir visų pirma apsispręsti protingu motyvu, tai 
šitas protingas motyvas, arba principas, turi sprendžiamo- 
sios reikšmės ir tada, kai valiai pridera apsispręsti žemes- 
niuose laisvės laipsniuose. 

Valios apsisprendimas protingu principu ir atitinkamas 
veikimas bus sunkiausias, kai ir fiziologinis polinkis, ir psi- 
chologinė emocija bus priešingi šitam protingam principui. 
Ir štai tikrai išlavinta valia yra tokia valia, kuri sugeba lais- 
vai ir lengvai apsispręsti protingu motyvu, arba principu, 
net tada, kai fiziologiniai polinkiai ir psichologinės emoci- 
jos yra jam priešingi. Šitas konstatavimas nustato valios la- 
vinimo uždaviniui tam tikrą pakraipą, būtent, valios lavi- 
nimas turi privesti prie to, kad valia pajėgtų laisvai 
apsispręsti protingu motyvu net prieš fiziologinių polin- 
kių ir psichologinių emocijų arba jausmų paraginimus. 

Norint palengvinti laisvą valios apsisprendimą, dera tin- 
kamai paruošti fiziologiniai polinkiai ir psichologinės emo- 
cijos ir tik paskui statyti valiai formalinių uždavinių laisvai 
apsispręsti protingais principais. 


95 


Pasireiškiant vaikui fiziologiniais arba motoriniais veiks- 
mais, kyla reikalas taip reguliuoti ir normuoti šituos veiks- 
mus, kad ilgainiui susidarytų tinkamų fiziologinių arba mo- 
torinių nusiteikimų. Pedagoginė pareiga, kurios pagalba 
tai atsiekiama, yra pratinimas. Kiek vėliau kyla reikalas 
reguliuoti ir normuoti vaiko psichologines emocijas, kad 
ilgainiui susidarytų jame jausmų, labiausiai palankių pro- 
tingai žmogaus prigimčiai, t. y. jausmingų arba emociona- 
linių nusiteikimų. Pedagoginė pareiga, kurios pagalba tai 
atsiekiama, yra emocionalinis veiksmų motyvavimas. Pa- 
galiau vaikui pasireiškiant pakankamu doriniu susiprati- 
mu, atsiranda reikalo pamokyti jį apie dorinę prievolę ir 
paskatinti laisvai apsispręsti protingais principais ir jais va- 
duotis net tada, kai fiziologiniai polinkiai ir psichologinės 
emocijos jiems priešinasi. Pedagoginė pareiga, kurios pa- 
galba tai atsiekiama, yra tikras valios lavinimas dorinės as- 
kezės priemonėmis. 

Taigi trys formaliniai veiksniai valios lavinime bus: fi- 
ziologinis, arba motorinis, psichologinis, arba emocionali- 
nis, ir dvasinis, arba dorinis. 

Pirmame ir antrame tarpsnyje tesudaroma vien kuo pa- 
lankiausių aplinkybių laisvam valios apsisprendimui. Ta- 
čiau tiesioginis valios lavinimas teprasideda dvasiniame ar- 
ba doriniame tarpsnyje, kai valia raginama veikti tam tikru 
būdu pagal idealinį doros dėsnį. 

Tasai valios lavinimo uždavinys, kuris turi sudaryti va- 
liojimui tinkamų motyvų ir tuo nustatyti valiojimo pagrin- 
dą, yra Grunwaldo visai teisingai vadinamas materialiniu 
valios lavinimu. Ogi planingą tiesioginį valiojimo lavini- 
mą jis vadina formaliniu valios lavinimu. 

Tik supratus skirtumą tarp pedagoginės valios lavini- 
mo pakraipos ir dorinio valios pasireiškimo veikimu lavi- 
nimo pakraipos galima sąmoningai ir savo laiku pradėti iš 
pradžios netiesioginį arba materialinį, o paskui tiesioginį 


96 


arba formalinį auklėtinio valios lavinimą. Tad svarbu pa- 
žymėti, kad pedagoginė valios lavinimo pakraipa ir dorinė 
valios pasireiškimo veiksmu lavinimo pakraipa yra atvirkš- 
čios. Pirmoji, atremta į mažiausio energijos išeikvojimo prin- 
cipą, eina nuo fiziologinio polinkio per psichologinę emociją prie 
dorinio principo. Tuo tarpu antroji eina nuo dorinio principo 
per psichologinę emociją prie fiziologinio polinkio. Pedagoginis 
valios lavinimas stengiasi palengvinti laisvą valios veiks- 
mą, paruošus jam atitinkamus fiziologinio polinkio ir psi- 
chologinės emocijos. Dorinis valios pasireiškimas stengiasi 
suharmonizuoti arba suderinti fiziologinius polinkius ir psi- 
chologines emocijas, kilusius be sąmoningo bei laisvo žmo- 
gaus noro, su doriniu principu. 

Neskiriant supratimu ir nevykdant sykiu materialinio 
ir formalinio valios lavinimo, galima padaryti dvi pagrin- 
dinės klaidos, kuriedvi paprastai turi neatgailimų išdavų 
vaikų auklėjime. Pastatyti vaikams doriniai reikalavimai, 
nelavinant sykiu tinkamu būdu fiziologinių polinkių ir psi- 
chologinių emocijų, gali iššaukti iš vaiko pusės reakciją 
prieš sausą auklėtojų moralizatorių inkviziciją. Ogi pasi- 
tenkinant vien tik formaliniu valios lavinimu, galima įpra- 
tinti mokinys vaduotis vien doriniais jausmais, ir tuomet 
jausmų neskatinamas jis neturės valios stiprybės veiks- 
mams. 


b. Fiziologinis motorinis valios lavinimo tarpsnis 

Fiziologinis arba motorinis tarpsnis veda prie susidary- 
mo įpročių bei polinkių, stumiančių prie tam tikro veiki- 
mo. Tai atsiekiama pratinimu. Iš pradžios pratinimas suve- 
damas prie vienos pagrindinės taisyklės: su veiksmu, 
neatitinkančiu geros valios ir neruošiančiu gero nusiteiki- 
mo, jungiamas nemalonus įspūdis, ir atvirkščiai, su veiks- 
mu, atitinkančiu gerą nusiteikimą, jungiamas malonus įspū- 
dis. Tokiais atvejais auklėtinis instinktyviai ima vengti to, 


97 


kas yra surišta su nemaloniu atsiminimu, ir mielu noru da- 
ro tai, kas susiderina su geru atsiminimu. 

Dorybė yra tam tikras dorinio veikimo būdas, įėjęs į įpro- 
tį, o pats įprotis, aplenkiąs dorinį veiksmą, bet einąs jo linkon, 
yra paruošiamasis dorybės laiptas. 

Pagal Habricho aptarimą, įprotis yra kilęs iš dažno pakar- 
tojimo lengvas sugebėjimas vykdyti tam tikrą veiksmą. Papras- 
tai įprotis ne tik palengvina kokio nors veiksmo atlikimą, 
bet dargi sudaro būtiną sąlygą tolimesnei pažangai. 

Ogi pratinimas apskritai turi taip daug reikšmės valios 
lavinime todėl, kad palengvina auklėtiniui pradžią laisvo 
apsisprendimo reikiama pakraipa, sudarydamas auklėtinyje 
gerų įpročių. Juk pratinimas ir yra ne kas kita kaip gerų įpročių 
sudarymas auklėtinio paskatinimu prie kartotinų viena pakraipa 
veiksmų. Ogi įpročiai sudaro labai svarbią sąlygą atsiekti 
tam auklėjimo tikslui, kuris yra vadinamas ugdomuoju nu- 
siteikimu. 

Ugdomasis nusiteikimas gali būti įgimtas, kai auklėti- 
nis turi savo prigimtyje tam tikrą padėlį, t. y. ypatingą kū- 
no arba sielos savybę, palengvinančią tam tikrą veiksmą. 
Padėlis kaip ir įprotis yra palanki sąlyga pastoviam nusi- 
teikimui, kuris laiduoja tam tikros dorybės praktikavimą. 
Tik padėlio atveju ugdomasis nusiteikimas randa palankias 
sąlygas iš prigimties pusės, tuo tarpu įpročio atveju toks 
nusiteikimas ateina pratybų keliu. 

Stipresnis tiek padėlio, tiek įpročio pasireiškimo stovis 
yra polinkis, kuris yra instinktyvus veržimasis tam tikrą veiks- 
mą atlikti. Aukščiausias polinkio laipsnis gali būti pavadintas 
ponūdis, arba nūdulys. Žmogus, panūdęs ką nors daryti, jau- 
čia nenugalimo reikalo atsiekti veiksmo objektą. Šitas rei- 
kalas pasigauti veiksmo objektu ir yra ne kas kita kaip gei- 
dulys. Kaip padėliai bei įpročiai, taip panūdžiai, arba 
nūduliai, ir geiduliai gali būti tiek teigiamieji, tiek neigia- 
mieji. 


98 


Padėlis, įprotis, polinkis, ponūdis ir geidulys turi visuo- 
met, be psichologinių veiksnių, dargi fiziologinio pagrin- 
do. Jie turi atitinkamo sau fiziologinio nusiteikimo nervų 
sistemoje, kuris išsivysto sulig pratybų eiga. Kai šitie fizio- 
loginiai nusiteikimai skiriami tarnauti paskui teigiamie- 
siems doriniams veiksmams, jie yra teigiamai ugdytini. 

Tiek raumenų, tiek nervų sistema turi didelės reikšmės 
valiai, apsisprendžiant arba pereinant prie savo apsispren- 
dimo realizavimo. Raumenų ir nervų sistemų paraginimai 
sukelia tarsi atitinkamų virpėjimų valios aparate, ogi, iš ki- 
tos pusės, valios paraginimai sukelia atitinkamų virpėjimų 
raumenų ir nervų sistemoje. Atsiekus įprotį, kuris verčia 
virpėti unisonu mūsų raumenų bei nervų sistemas, iš vie- 
nos pusės, ir valios galią, iš antros pusės, galima tikėtis, kad 
teigiamas valios apsisprendimas turi jau fiziologinį laidą. 

Kiek yra svarbu valios lavinimui sudaryti tinkamų fi- 
ziologinių įpročių bei polinkių, gerai mums prirodo indų 
jogų sistema, kuri šituo atžvilgiu yra ypatingai įdomi. 

Jogų valios žygiai siekia taip toli, jog kartais sudaro įspū- 
džio, tarsi jie darytų stebuklų, o faktinai jų valios žygiai ne- 
išeina iš prigimtosios askezės ribų. Tikra jų atsiekimų pa- 
slaptis glūdi nepaprastų fiziologinių nusiteikimų sudaryme 
fizinėje žmogaus prigimtyje. Ilgomis pratybomis jogai ap- 
valdo kiek galint tobuliau mitimo, alsavimo ir fizinių jude- 
sių aparatus, statydami juos į visiškąją priklausomybę nuo 
vaizduotės. Sykiu susitelkimu jie palenkia savo vaizduotę 
valiai. Pagaliau pačią valią jie pratina laisvai ir lengvai sek- 
ti proto nurodymais. Toks organingas valios lavinimo są- 
ryšis su fizinės prigimties lavinimu yra visai savotiškas da- 
lykas; bet užtat kaip tik todėl jų atsiekiamos tokios išdavos, 
kokių prigimtoje tvarkoje retai kada pasitaiko. 

Fiziologiniai nusiteikimai susidaro ne vien tik fizinio la- 
vinimo srityje. Be fizinio auginimo šeimoje ir fizinio lavini- 
mo mokykloje, esama tiek pirmoje, tiek antroje ištisos eilės 


99 


dalykų, prie kurių auklėtinis prvalo būti pratinamas. Pa- 
vyzdžiui, šeimynoje vaikas privalo būti pratinamas prie šva- 
rumo, saikumo, taikumo ir t. t, mokykloje - prie tvarkin- 
gumo, reguliarumo, dėmesio, atidos, klusnumo ir t. t. 

Būtų klaidinga suprasti pratinimą ta prasme, kad jis yra 
pirmas valios lavinimo tarpsnis grynai chronologiniu bū- 
du. Ilgainiui, kai pasidaro galimos kitos valios lavinimo prie- 
monės, pratinimas neatpuola, bet susipina su kitomis va- 
lios lavinimo pareigomis ir palengvėl pereina į pačio 
auklėtinio pratinimąsi. ' 

Yra penkios pagrindinės taisyklės geriems įpročiams su- 
daryti. Iš įpročio esmės savaime seka 1-oji pratinimo taisyk- 
lė: pratinimas turi būti planingai pastovus. Tai reiškia, kad pra- 
tinimas turi reikalauti iš auklėtinių sitemingai kartojamų 
visuomet vienodų veiksmų, vienu laiku ir vienu būdu at- 
liekamų. 

2-oji pratinimo taisyklė seka savaime iš to, kad pratinimas 
yra pirmas valios lavinimo tarpsnis; ji skelbia, kad pratini- 
mas privalo prasidėti kiek galint anksčiau. Šita taisyklė remiasi 
dviem pagrindiniais faktais: pirma, juo jaunesnis yra auk- 
lėtinis, juo greičiau ir lengviau susidaro jame įpročių; an- 
tra, pratinimas prie gerų veiksmų neleidžia susidaryti blo- 
giems įpročiams. Iš čia savaime jau seka 3-ioji pratinimo taisyklė, 
būtent: pratinimas reikalauja, kad iš auklėtinio gyvenimo būtų 
pašalintos aplinkybės, kurios kliudo geriems įpročiams susidary- 
ti. 4-oji taisyklė: pratinimas turi griežtai reikalauti pratinamojo 
veiksmo atlikimo. Tai reiškia, kad yra reikalinga tam tikra pra- 
tinamoji priežiūra, kuri reikalui esant griebtųsi ne tik nuro- 
domosios, bet ir baudžiamosios drausmės priemonių. 5-oji 
taisyklė: pratinimas turi reikalauti iš auklėtinio kuo daugiausia 
dėmesio bei pritarimo. Tai reikalaujama todėl, kad dėmesys 
ir pritarimas yra sėkmingos ir net būtinos sąlygos geriems 
įpročiams susidaryti. Šitame daikte pratinimas susiduria jau 
su veiksmo motyvavimu. Pamokymas, iš vienos pusės, ir 


100 


sudarymas jausmingų motyvų, iš kitos pusės, ne tik gali 
sutelkti auklėtinio dėmesį reikiama E bet ir išgauti 
iš jo sąmoningo pritarimo. 


c. Psichologinis emocionalinis valios lavinimo tarps- 
nis 

Antras valios lavinimo tarpsnis yra emocionalinis. Šita- 
me tarpsnyje svarbu sudaryti tvirtų emocionalinių nusitei- 
kimų, t. y. tokio žmogaus jausmų išauklėjimo, kuris geriau- 
siai atitiktų valios apsisprendimą. Ugdomoji pareiga, kurios 
pagalba tai atsiekiama, yra valios veiksmų emocionalinis 
motyvavimas tam tikrais jausmais. Emocionalinis motyva- 
vimas, kitap tariant, yra valios paraginimas prie dorinio ap- 
sisprendimo tam tikrų jausmų paskatinimu. 

Jausmai yra vienas iš stipresnių motyvų, kurie paragina valią 
prie atitinkamo veikimo. Žodis „motyvas“ yra kilęs iš lotynų 
žodžio motivum, kuris reiškia judinamąjį veiksnį arba aks- 
tiną. Jausmas, būdamas valiai paraginimo akstinu, norma- 
liai nepanaikina žmogaus valios laisvės, tik suteikia jai pa- 
spirties, jei ji panorėtų eiti raginamąja pakraipa. 

Jausmo raginamoji galybė auga su jo įtampos laipsniu. 
Jausmui įėjus į įprotį galima jau kalbėti apie jautulį. Jautu- 
lys yra stipresnis jausmo laipsnis, kaip kad geidulys yra stip- 
resnis geismo laipsnis. Jautulys tuo yra stipresnis už pa- 
prastą jausmą, kad jis yra pastovesnis, intensyvesnis, perėjęs 
į įprotį. Kaipo sujungtas su fiziologinėmis apraiškomis mū- 
sų organizme, t. y. kaipo psichofiziologinė apraiška mūsų 
būtybėje, jautulys daug stipriau pajudina mūsų valią ir su- 
daro jai sunkiai pergalimą akstiną, jei valia norėtų apsispręs- 
ti priešinga pakraipa. 

Jautuliai esti teigiamieji ir neigiamieji pagal tai, ar jie ati- 
tinka, ar prieštarauja protingai Žmogaus prigimčiai. 

Stipriausias jausmo laipsnis yra vadinamas afektu, ku- 
ris pasireiškia jau su tokiu gaivalingumu, kad valia pasirodo 


101 


kartais bejėgė, negalėdama jo suvaldyti. Valia nustoja kar- 
tais savo apsisprendimo laisvės, kai stiprus jautulys išeina 
iš normalių ribų ir tampa liguistu nepergalimų jausmų su- 
krėtu, kuris ir vadinamas afektu. Net teigiamasis jautulys 
neprivalo pereiti į afektą, nes tuomet jis sugeba suardyti 
pusiausvyrą jausmų gyvenime ir tuo pačiu gali pasirodyti 
kenksmingas doriniam žmogaus veikimui. Dėl šitos prie- 
žasties visi afektai turi būti nuveikiami auklėjamuoju vei- 
kimu, tuo tarpu iš jautulių teigiamieji privalo būti tinkamai 
auklėjami. 

Auklėjant jausmus valios reikalui, kaip ir visose kitose 
ugdymo srityse, privalu sudaryti auklėtiniuose tvirtų bei 
pastovių nusiteikimų, arba dispozicijų. 

Jausmams neturint atitinkamos dvasinės galios žmogaus 
sieloje, tenka ieškoti emocionalinėje žmogaus prigimtyje pa- 
stovios atramos, kuri galėtų būti tvirtų emocionalinių nusi- 
teikimų, arba dispozicijų, nešėja. Tokia atrama ir yra visų 
pirma tai, kas vadinama paprastai temperamentu ir kas lie- 
tuvių kalboje gali būti pavadinta „pobūdžio“ žodžiu. Po- 
būdis, kaip žinome, pareina nuo žmogaus individualybės, 
pareinančios savo ruožtu nuo materialinės žmogaus pri- 
gimties ypatybių, kurios dvasinei žmogaus prigimčiai su- 
teikia individualinio savotiškumo. Kaipo pastovus nusi- 
teikimas šitas savotiškumas visų pirma pasireiškia 
emocionaliniu žmogaus tipu, kuris ir yra jo pobūdžiu arba 
temperamentu. Taigi pobūdis yra emocionalinis žmogaus sa- 
votiškumas, pareinąs nuo žemesnės žmogaus prigimties ir indi- 
vidualizuojąs aukštesnę žmogaus prigimtį. 

Derinant įvairiu būdu emocionalinės atveikos greitį su jos 
įtampa, gaunama keturios pobūdžio rūšys. Kai susijaudini- 
mas įvyksta greit, bet atveikos įtampa yra silpna, turime san- 
gviniškąjį pobūdį. Kai susijaudinimas įvyksta greit ir atvei- 
kos įtampa yra stipri, gauname choleriškąjį pobūdį. Kai 
susijaudinimas įvyksta lėtai, bet atveika yra stipri, turime me- 


102 


lancholiškąjį pobūdį. Pagaliau kai susijaudinimas įvyksta lėtai 
ir atveika yra irgi lėta, gauname flegmatiškąjį pobūdį. 

Pobūdis iš savo prigimties nėra nei geras, nei blogas da- 
lykas, imant jį doriniu atžvilgiu. Bet kaipo žmogaus indivi- 
dualybės sudedamoji dalis pobūdis yra tokia reali galybė, 
su kuria pedagogas privalo skaitytis, bet tai nereiškia, jog 
auklėtojas gali leisti auklėtinio pobūdžiui eiti visai palaidu 
būdu ten, kur jį neša nesąmoningi polinkiai. Iš vienos pu- 
sės, kiekvienas atskiras pobūdžio tipas turi tam tikro vie- 
našališkumo, kuris reik stengtis kiek galint nutašyti ir pa- 
pildyti priešingomis ypatybėmis. 

Iš kitos pusės, kiekvienas pobūdis tėra vien emocionali- 
nio gyvenimo lytis, arba forma, kuri turi būti pripildyta tam 
tikru turiniu. Ogi šitas turinys, kuris pripildo pobūdį, yra 
žmogaus jausmingumas. Vienas ir tas pats pobūdis gali 
reikštis gerais ir blogais jausmais, kurie ir suteikia jam pa- 
čiam blogos ar geros pakraipos. Žinant tai, tenka auklėtojui 
stengtis pobūdžio auklėjimas suderinti su jausmų auklėji- 
mu taip, kad jausmai turėtų atramos pobūdyje ir pobūdis 
būtų auklėjamas tinkama pakraipa teigiamųjų jausmų ža- 
dinimu. Sujungus šitokiu būdu jausmų ir pobūdžio auklė- 
jimą, sudaromas tvirtas pagrindas žmogaus jausmingumui, 
t. y. atsiekiama pastovių emocionalinių nusiteikimų. 

Pobūdžio auklėjimas yra vienas iš sunkesnių praktinės 
pedagogikos uždavinių, kadangi turime čia reikalo su įgim- 
tu dalyku. Be to, sunkenybė čia didėja dar todėl, kad pobū- 
džio auklėjimas reikalauja ypatingo ugdomųjų priemonių 
individualizavimo. Pavyzdžiui, tai, kas yra gera cholerikui, 
bus visai netinkama flegmatikui, ir atvirkščiai. Priemonės, 
kurios ramins choleriką, visai migdys flegmatiką; ogi prie- 
monės, kurios ragins flegmatiką, visai išmuš iš vagos cho- 
leriką. Pobūdžio tašymas yra sėkmingiausias priešmokyk- 
liniame vaikų amžiuje, kai įgimtas pobūdis nėra dar 
sustiprintas ilgesnio gyvenimo įpročiais. 


103 


Auklėjant emocionalinio gyvenimo turinį, arba jausmin- 
gumą, pirmas principas, kuris čia gali ir privalo būti pritai- 
kytas, reikalauja, kad su gerais jausmais būtų galutinoje sq- 
skaitoje sujungtas pasitenkinimo jausmas, ir atvirkščiai, su blogais 
jausmais būtų galutinoje sąskaitoje jungiamas nepasitenkinimo 
jausmas. 

Jausmai skirstomi ne tik į malonius ir nemalonius, bet ir 
į žemesnius ir aukštesnius, arba juslinius ir dorinius. Pa- 
vyzdžiui, galima padaryti gera dėl ambicijos arba dėl dori- 
nės prievolės gerbimo. Pirmas jausmas bus žemesnės pri- 
gimties, antras -aukštesnės prigimties; pirmasis - egoistinis, 
antrasis etinis. Ir štai privalu stengtis palenkti žemesni jaus- 
mai aukštesniesiems, kurie skirstomi į keturias grupes - į 
intelektualinius, etinius, estetinius ir religinius jausmus. 
Toks palenkimas auklėjimo priemonėmis įvyksta tada, kai 
auklėtinis yra pratinamas gėrėtis aukštesnių jausmų kilnu- 
mu. Ogi tai atsiekiama, iš vienos pusės, doriniais pamoky- 
mais, o iš kitos pusės, jungiant su aukštesniais jausmais di- 
desnio pasitenkinimo jausmą. 


d. Formalinis valios lavinimas laisvam apsisprendimui 
doriniu principu: pagrindinis dėsnis, svarbiausios taisyk- 
lės ir priemonės 

Įpročių sudarymas, pobūdžio tašymas ir jausmų auklė- 
jimas yra trys svarbesnieji dalykai materialinio valios lavi- 
nimo srityje. Ogi tiesioginis valios lavinimas, atitinkąs dva- 
sinę dorinę Žmogaus prigimtį, yra formalinis valios 
lavinimas. Tai, kas privalu išlavinti per šitą formalinį va- 
lios lavinimo tarpsnį, yra ne kas kita kaip tvirtas, energin- 
gas, pastovus ir sąmoningas bei laisvas valiojimas, arba va- 
lios norėjimas, pasiryžimas ir sugebėjimas vaduotis 
protingu motyvu arba principu. Taigi trys pagrindinės ko- 
kybės, kurių privalo siekti formalinis valios lavinimas, yra, 
pirma, sąmoningas bei laisvas valios norėjimas, antra, tvir- 


104 


tas jos pasiryžimas, ir trečia, faktinas sugebėjimas pasto- 
viomis bei patvariomis pastangomis veiksmą atlikti. 

Ne kiekvienas veiksmo išpildymas pareina nuo tikro no- 
rėjimo jį atlikti. Gali atsitikti, kad veiksmas yra atliekamas 
prieš veikiančio žmogaus norą, kaip lygiai gali atsitikti, kad 
žmogus nori atlikti kokį nors veiksmą, bet negali to pada- 
ryti. Tarp „norėti“ ir „galėti“ yra labai didelis skirtumas. 
Kai veiksmas pareina nuo sąmoningo bei laisvo norėjimo, 
jis turi tikros dorinės reikšmės. Be laisvo ir sąmoningo no- 
rėjimo žmogus negali atsiekti doriniame gyvenime bent kiek 
aukštesnio tobulumo laipsnio. 

Formalinis valios lavinimas ir turi visų pirma stengtis 
išvystyti sąmoningą bei laisvą norėjimą tvirtai siekti gero 
vardan dorinio principo. Negalima pasitenkinti vien mate- 
rialiniu valios lavinimu, bet privalu jis papildyti svarbiau- 
sioje jo dalyje: būtent, geras polinkis, įprotis, jausmas tenka 
papildyti geru doriniu noru, be kurio polinkio, įpročio, jaus- 
mo dalykai negali turėti tikros dorinės reikšmės. 

Norėjimas turi dargi grynai praktinės reikšmės, ir bū- 
tent todėl, kad norėjimas yra viena iš pagrindinių galėji- 
mo sąlygų. Paprastai norėjimas visai nuosekliai veda prie 
pasiryžimo, kuris savo ruožtu veda jau prie veiksmo atli- 
kimo. 

Vienintelis kelias išauklėti šitą galingą norėjimą yra auk- 
lėjimo priemonėmis paraginti auklėtinį prie auklėjimosi sa- 
vomis pastangomis. 

Einant nurodyta pakraipa, auklėtojui tenka, iš vienos pu- 
sės, aiškinti dorinio veikimo principai bei idealai ir, iš ant- 
ros pusės, skatinti bei vaduoti auklėtinis sąmoningo bei laisvo 
norėjimo pastangose. Dorinis pamokymas turi ugdomosios 
reikšmės kaip visame dorinimo plote, taip ir valios norėji- 
mo auklėjimui. Pratinimas prie veikimo, atremto į sąmo- 
ningą bei laisvą norėjimą, turi reikšmės ta prasme, kad no- 
rėjimas auga sulig tuo, kaip Žmogus įsitikrina, kad šitas 


105 


norėjimas yra gyvenimo praktikoje tam tikra galybė, per 
kurią pasireiškia jo individualybė bei asmenybė. 

Antras formalinio valios auklėjimo momentas, kaip ži- 
nome, yra pasiryžimo tvirtumas. Paprastai juo didesnis yra 
noras, juo tvirtesnis yra pasiryžimas. Valios lavinimo at- 
žvilgiu yra svarbu palaikyti kuo tampriausias priežastin- 
gas sąryšis tarp norėjimo ir pasiryžimo. 

Pasiryžimo tvirtumas pareina tad visų pirma nuo norė- 
jimo galybės. Ogi jo pastovumas yra priklausomybėje nuo 
pobūdžio, kuris gali būti mažiau ar daugiau pastovus. Be 
to, pasiryžimas priklauso irgi nuo sunkenybių, kurių nu- 
matoma, norint veiksmą atlikti. Kai sunkenybių yra numa- 
toma tiek, kad jos rodosi neįveikiamomis, pasiryžimas ne- 
gali įvykti. Auklėjimo atžvilgiu svarbu išvystyti pas 
auklėtinius realių pažiūrų į veikimo sunkenybes. Visų pir- 
ma svarbu auklėtinyje pašalinti apskritai sunkenybių bai- 
mė. Dažnai veikimo sunkenybės gali rodytis neįgalimomis 
vien dėl įgimto ar įsigyto pesimizmo. Bet iš kitos pusės, bū- 
tų klaidinga slėpti nuo auklėtinio tikros veikimo sunkeny- 
bės. Auklėtinis turi net būti paruoštas prie to, jog veikimas 
kartais gali baigtis ištisa eile nepasisekimų ir jog tai dar ne- 
privalo būti priežastis atsisakyti nuo savo pasiryžimo. 

Nuo pasiryžimo tiesus kelias veda prie faktino veikimo, 
arba veiksmo atlikimo. Tarp pasiryžimo ir sugebėjimo veiks- 
mą atlikti esama grįžtamosios įtakos. Tvirtas pasiryžimas yra 
vienas iš sėkmingiausių veikimo būdų, bet antra vertus, sėk- 
mingas veikimas didina pasiryžimo pastovumą ir įtampą. 

Perėjimas nuo pasiryžimo prie veiksmo įvykdymo yra 
vienas iš svarbiausių valios pasireiškimo momentų. Suge- 
bėjimą vykdyti veikimą pirmoje eilėje ugdo faktinas veiks- 
mo praktikavimas, t. y. pratinimasis veikti. Kiekviena sėk- 
mingai įvykdyta paslauga didina valios vykdomąją galią. 
Bet ir atvirkščiai, kiekviena paslauga, neapvainikuota sėk- 
mingu tikslo atsiekimu, mažina vykdomąją valios galią. 


106 


Valios pratinime prie vykdomojo veikimo dera prisilai- 
kyti tam tikrų taisyklių. 

Pirmoji taisyklė: kai pasiryžimas veikti yra įvykęs, privalu be 
atidėliojimo bei svyravimo veiksmas pradėti. Kai pirmoji pastan- 
ga yra sėkmingai atlikta, vykdomoji valios galia yra jau su- 
stiprėjusi ir tolimesnis darbas nereikalauja tiek įtemptų pa- 
slaugų, kiek yra pareikalavusi jo pradžia. 

Atsižvelgiant į tai, kas yra darytina šitos taisyklės pras- 
me auklėjant vaikus ar jaunimą, nurodoma trys pagrindi- 
nės priemonės: pirma, išvengti jaunimo auklėjime išlepini- 
mo, kuris susilpnina vykdomąją valios galią, antra, išdirbti 
jame sąmoningas klusnumas, kuris užgrūdina valią, ir, tre- 
čia, padėti darbas dirbti patarimu, prižiūrėjimu, paragini- 
muirt. t. 

Antroji taisyklė: vykdomajame veikime privalu nuosekliai bei 
palaipsniui eiti nuo lengvesnio prie sunkesnio veiksmo. 

Trečioji taisyklė: turint atsiekti sunkesnį tikslą, kuris vie- 
nu žygių neatsiekiamas, dera šitas tikslas suskirstyti smul- 
kesniais bei lengvesniais tikslais taip, kad kiekvienas atskiras 
tikslas galima būtų atsiekti skyrium. Bet jei tikslo siekimas 
negali būti suskirstytas atskiromis dalimis, kai pats tiks- 
las yra nedalijamas ir negali būti atsiektas vienu valios 
žygiu, dera stengtis sudaryti materialinių motyvų, t. y. 
polinkio, įpročio arba jausmo, galinčių padėti valiai veiks- 
mą atlikti. 

Ketvirtoji taisyklė: turint atlikti kokį nors sunkesnį veiksmą 
pravartu pastatyti save į tokias gyvenimo aplinkybes, kurios savo 
eiga verstų veiksmą atlikti. 

Penktoji taisyklė: vykdomajame veikime privalu pratintis tiks- 
liai atlikinėti visos deramos veiksmo smulkmenos ir kiekvienas 
veiksmas privesti prie pageidaujamo galo. 

Šeštoji taisyklė: vykdomajame veikime privalu vengti per di- 
delės paskubos, kuri ardo nervų sistemą, ir per didelio nuovargio, 
kuris neleidžia privesti darbo prie pageidaujamo galo. 


107 


Dauguma pedagogų randa, kad valios lavinimo praty- 
bos yra ne tik galimos, bet ir patartinos. Valios lavinimo 
pratybų esmę sudaro trys pagrindiniai dalykai, kurie yra: 
pirma, susitelkimas, antra, kova su neigiamais ir žemesniais 
polinkiais, įpročiais ir jausmais, ir, trečia, pratinimas prie 
gerų darbų bei dorybių. 

Šitų trijų pagrindinių valios lavinimo pratybų nedera la- 
bai skirti nuo gyvenimo, kuris kiekviename žingsnyje rei- 
kalauja iš mūsų trijų nurodytų dalykų. . 

Susitelkimas yra pirmaeilės reikšmės dalykas dvasiniame 
gyvenime. Susitelkime asmuo atsipalaiduoja nuo išviršinių 
įspūdžių bei įtakų ir suranda savo išvidinį Aš, kuris sudaro 
metafizinį asmenybės pagrindą. Be šito susiradimo savo vi- 
duje joks gyvenimas ir joks veikimas negali turėti nei savisto- 
vios reikšmės, nei tikro tikslingumo. Nesusitelkęs žmogus ne- 
pajėgia savo veikime pasireikšti prigimta savo individualybe. 

Susitelkimas yra sąmoningumo bei galingumo sąlyga. 
Sąmoningumo atžvilgiu susitelkimas veda prie praktinės 
išminties: susitelkime yra apsvarstomas veikimo tikslas, už- 
daviniai, priemonės, sunkenybės bei galimybės ir šiaip jau 
visos veikimo aplinkybės. Iš kitos pusės, susitelkimas, pa- 
šalinęs išsiblaškymą ir paliuosavęs dėmesį nuo pašalinių 
įspūdžių prievartos, yra dvasios galingumo sąlyga. 

Kai asmuo yra susitelkęs, prieš jo akis privalo atsistoti 
du pagrindiniu uždaviniu: vengti to, kas yra bloga, ir dary- 
ti tai, kas yra gera. Yra tad dviejų rūšių valios lavinimo pra- 
tybų: kova su žemesniais žmogaus būtybės gaivalais, bū- 
tent, polinkiais, įpročiais ir jausmais, ir pratinimasis prie 
gerų darbų bei dorybių. Pirmoji pratybų rūšis galėtų būti 
pavadinta neigiamojo tvardymosi pratybomis, tuo tarpu 
antrosioms pritiktų teigiamojo tvardymosi pratybų vardas. 

Yra labai svarbu, auklėjant jaunimo būdą, turėti galvoje 
tai, kad būdo lavinimas niekuomet nesibaigia ir todėl gali 
faktinai vykti iki pat žmogaus mirties. 


108 


Svarbu taip pat auklėtojui nusimanyti apie tamprų bū- 
do sąryšį su religiniu gyvenimu. Religija suteikia doriniam 
principui nelygstamosios sankcijos, tuo tarpu principo tvir- 
tumas yra jau viena tvirto būdo sąlyga. Iš kitos pusės, reli- 
gija visomis savo priemonėmis padeda žmogui susitelkti 
aplink vieną dieviškąjį gyvenimo centrą, palaiko jį kovoje 
su žemesniais gyvenimo gaivalais ir paragina prie gerų dar- 
bų ir dorybių praktikavimo. 


C., Sąžinės auklėjimas 
1. Sąžinės sąvoka ir savybės 


Realizuoti gyvenime doros tvarka yra artimesnis objek- 
tyvinis žmogaus tikslas. Tasai pastovus ir sąmoningas nu- 
siteikimas, kuris šitą tikslią turi atitikti žmogaus prigimtyje 
arba net jo sieloje, yra sąžinė. 

Mūsų „sąžinė“ etimologiniu atžvilgiu yra sudaryta ana- 
loginiu būdu su lotyniškąja conscientia, kas reiškia žinoji- 
mą, pritaikytą kuriam nors praktiniam dalykui. Tasai daly- 
kas, kuriam žinojimas yra taikomas sąžinės atveju, yra 
dorinis veikimas. Ogi sąžinės žinojimas, taikomas doriniam 
veikimui, yra ne kas kita kaip vertinamasis proto sprendi- 
mas, kuris nurodo dorinę veikimo vertę ir sykiu prie jo ska- 
tina, jei veiksmas yra darytinas, ir nuo jo sulaiko, jei veiks- 
mas yra vengtinas. 

Sąžinė yra iš savo pagrindo jau ne valios, kaip kad buvo 
su būdu, bet proto nusiteikimas. Bet sykiu ir būdas, ir sąži- 
nė yra asmens kokybės, arba asmenybės sudedamosios da- 
lys. 

Sąžinės balsas yra ne kas kita kaip proto balsas apie do- 
rinio veikimo vertę, todėl jis gali būti pavadintas vertina- 
muoju sprendimu, t. y. sprendimu, kuriuo protas vertina 


109 


dorinį veiksmą. Bet vertinamasis proto sprendimas apie do- 
rinį veiksmą tik tada yra sąžinės balsas, kai jis taikomas nuo- 
savam doriniam veiksmui ir turi privalomosios, rišamosios 
arba net saistomosios reikšmės. 

Sąžinė gali būti arba įspėjamoji, arba teisiamoji ta pras- 
me, kad perjos tarpininkavimą protas sprendžia įspėjamai, 
kas yra darytina arba kas yra vengtina, ir teisiamai, kas yra 
blogai ar gerai padaryta. Saistomoji sąžinės galia priverčia 
žmogų daryti tai, ką jam sąžinė nurodo kaipo darytina, ir 
vengti to, ką jam sąžinė nurodo kaipo vengtina. 

Sąžinė nenustatinėja apskritai dorinių dėsnių ir jų ap- 
skritai netyrinėja, ji tik kiekvienu atskiru veikimo atsitiki- 
mu daro bendro dorinio dėsnio pritaikymą pastangomis to 
žmogaus, kuris turi veikti arba yra jau veiksmą atlikęs. | 

Tokiu būdu sąžinės balse sueina du objektyviniu bei sub- 
jektyviniu momentu: pirma, bendrasis visiems privalomas do- 
rinis dėsnis, kuris remiasi protingąja žmogaus prigimtimi, ir 
antra, šito dėsnio pritaikymas atskiram veikimo atsitikimui, 
pritaikymas, kuris remiasi veikiančio žmogaus nusimanymu. 

Bet čia pat glūdi galimybė sąžinės balsui suklysti. Žmo- 
gus gali klaidingai suprasti bendrąjį dorinį dėsnį, ir tuomet 
jo pritaikymas turės būti klaidingas. Antra vertus, žmogus 
gali klaidingai pritaikyti bendrąjį dorinį dėsnį, kad šitas dės- 
nis ir būtų jo teisingai suprastas. Iš čion gauname naują są- 
žinės suskirstymą į teisingąją ir klaidingąją. Jei kas klauso 
klaidingo sąžinės balso su įsitikinimu, kad šitas balsas tei- 
singai sprendžia, elgiasi dorai, nors įvyksta objektyvinė, ar- 
ba materialinė, klaida. Bet jei kas tokiam sąžinės balsui ne- 
palinksta, tai objektyvinės, arba materialinės, klaidos 
neįvyksta, bet užtat įvyksta subjektyvinis, arba formalinis, 
nusidėjimas. Sąžinės balsas turi nelygios saistomosios reikš- 

"mės pagal tai, koks yra jos tikrumo laipsnis: daugiausia sais- 
tomosios galios turi tvirtai įsitikinusi sąžinė, mažiau - pati- 
kimoji (probabilis), mažiausiai — abejojanti. 


110 


[EKT 


Pedagogikos atžvilgiu turi ypatingos reikšmės emocio- 
nalinis sąžinės savotiškumas, arba jos pobūdis, t y. atvei- 
kiamasis jos jautrumas dorinio veikimo klausimuose. Šituo 
atžvilgiu esama plačiai palaidos, normaliai jautrios ir siau- 
rai skrupulingos sąžinės. Plačiai palaida yra sąžinė, kuri 
nesijaučia pakankamai susaistyta doriniu dėsniu ir todėl 
laiko daug ką leistinu veiksmu be pakankamų objektyvių 
davinių. Šitai plačiai palaidai sąžinei priešginybę sudaro 
skrupulinga sąžinė, kuri jaučiasi per daug susaistyta dori- 
niu dėsniu ir daug ką laiko neleistinais dalykais be pakan- 
kamų objektyvinių pagrindų. Normaliai jautri sąžinė suge- 
ba lengvai atskirti objektyviai leistinus nuo objektyviai 
neleistinų dalykų, ir tik šita normaliai jautri sąžinė tegali- 
ma laikyti pavyzdinga sąžine. 

Visuomet pasilieka faktas, kad sąžinės branduolį suda- 
ro vertinamasis sprendimas, kuris pareina ne nuo jausmo, 
bet nuo proto. Bet iš kitos pusės, negalima neigti sąžinės 
sąryšio su doriniu jausmu. Su jo pagalba sąžinės sprendi- 
mas pasidaro labiau intuityvinis. Tokiu atveju dorinis jaus- 
mas yra ne kas kita kaip savaimingas žmogaus atveikimas 
į dorinį klausimą, atveikimas, kuris remiasi glūdinčiu žmo- 
gaus pasąmonėje ilgu dorinių žmogaus patyrimu. 

Taigi savo pirmutine kilme sąžinė pareina nuo proto ir 
patyrimo bėgyje ankštai susiglaudžia su doriniu jausmu. Iš 
čia galima padaryti išvada, kad sąžinė nėra įgimtas žmo-) 
gui dalykas. Sąžinė yra protingo bei laisvo žmogiškojo/ 
asmens padaras ir išsivysto sykiu su jo visos asmenybės, 
išsivystymu. Žodžiu tariant, sąžinė, sudarydama ne indi-i 
vidualybės, bet asmenybės sudedamąją dalį, yra žmogui 
ne įgimta, bet įgytoji vertybė. Įgimta tėra vien galimybė są- 
žinę turėti bei tobulinti. 

Šito fakto konstatavimas turi principialios reikšmės peda- 
gogikos teorijai ir praktikai, nes tai reiškia, kad sąžinė gali ir 
privalo būti sistemingai auklėjama bendroje ugdymo sistemoje. 


111 


Suglaudus tai, kas buvo pasakyta apie sąžinės esmę bei 
savybes, gausime šitokią tikslią sąžinės aptartį: „Sąžinė yra 
pastovus bei sąmoningas žmogaus proto nusiteikimas vertina- 
mai spręsti su saistomoja galia apie nuosavą žmogaus elgseną, 
įspėjant jį apie sumanytąjį veiksmą arba teisiant įvykdytąjį kaipo 
gerą arba blogą”. 

Iš čion lengva sudaryti sąžinės idealas, kuris turėtų būti 
vykdomas ugdomajame veikime auklėjimo priemonėmis. 
Pirma, sąžinės reikalui yra svarbus kuo didžiausias proto 
išlavinimas. Antra, proto išlavinimas sąžinės atžvilgiu pri- 
valo pasireikšti praktinėje dorinio veikimo srityje ypatybe, 
vadinama praktine išmintimi. Trečia, sąžinė privalo, kiek 
galint savo laiku, įspėti žmogų apie sumanytojo veiksmo 
gerumą ar blogumą ir teisti dėl įvykdytojo veiksmo koky- 
bių. Ketvirta, sąžinės balsas privalo turėti kuo daugiausia 
saistomosios galios žmogui, kuris sprendžia apie savo veiks- 
mus. Penkta, privalu nustatyti sutartinė tarp sąžinės verti- 
namojo spręsmo ir dorinio jausmo ir tuo pačiu sustiprinti 
vienas antrą. Šešta, privalu sąžinė apsaugoti nuo per pla- 
taus palaidumo ir nuo per siauro skrupulingumo, kad ji ga- 
lėtų tapti normaliai jautria. Trumpai tariant, ideali bus są- 
žinė, kuri turi pilnai sąmoningą dorinio dėsnio supratimą, 
sugeba išmintingai pritaikyti šitą dėsnį konkretiniam atsi- 
tikimui, yra visuomet pakankamai iškalbinga, pasireiškia 
visuomet su tinkamai saistomąja galia, harmoningai suta- 
ria su doriniu jausmu ir pasižymi normaliu jautrumu viso- 
se gyvenimo aplinkybėse. 


2. Sąžinės auklėjimas 


a. Priemonės didinti doriniam sąžinės sąmoningumui 

Kadangi protas yra toji galia, į kurią sąžinė yra atsirė- 
musi savo giliausiomis šaknimis, tai yra aišku, kad auklė- 
jant sąžinę pirmutinis uždavinys yra tinkamai lavinti protą 


112 


dorinių sprendimų srityje. Šitam reikalui privalo tarnauti 
doriniai pamokymai. 

Sąžinės esmė reikalauja per dorinius pamokymus pa- 
kreipti dėmesį visų pirma į du siektinu dalyku. Tai yra, 
pirma, aiški dorinių principų sąmonė, antra, išmintingas 
šitų principų taikymas atskiriems gyvenimo bei veikimo 
atsitikimams. Šituodu dalyku yra taip svarbiu sąžinės 
klausimuose todėl, kad kiekvienas sąžinės aktas iš esmės 
yra protavimas, kuris gali būti suimtas į silogizmą, kur 
didžiąją prielaidą sudarys dorinio principo konstatavi- 
mas, o mažąją - atskiro veiksmo kvalifikavimas arba ap- 
tarimas; gaunama išvada ir bus ne kas kita kaip sąžinės 
balsas. 

Kai veiksmas yra jau padarytas, sąžinės balsas pasireiš- 
kia panašiu protavimu, kuris tik yra taikomas ne projek- 
tuojamam, bet įvykusiam veiksmui. Panašiam protavimui 
svarbu įsigyti trys kokybės. Dorinis dėsnis, arba principas, 
privalo būti įsisąmonintas su didžiausiu įsitikinimo arba 
įsitikrinimo laipsniu. Tam reikalui dera auklėtiniuose išdirb- 
ti kuo didžiausias sąmoningumas dorinių dėsnių konstata- 
vime, ypač pagal savarankiškojo veiklumo principą. An- 
tra, svarbu, kad prieš kiekvieną veiksmą žmogus sugebėtų 
atsiklausti savo sąžinės balso ir apsvarstyti net plačiau vei- 
kimo motyvus ir tuo pačiu nusistatytų sau aiškią prievolę 
veiksmą atlikti ar nuo veiksmo susilaikyti. Pagaliau trečia, 
svarbu po kiekvieno veiksmo apsimąstyti, ar veiksmas tin- 
kamai atliktas ir apskritai ar Vas galima buvo arba 
net reikėjo atlikti. 

Taigi sąžinės auklėjimo atžvilgiu vertinamasis proto 
sprendimas privalu lavinti ypatingai trijuose dalykuose, ku- 
rie yra: sąmoningas bei savarankiškas dorinio dėsnio kon- 
statavimas, išmintingas motyvų apsvarstymas prieš prade- 
dant veikti ir objektyvus bei kritingas savo atlikto veikimo 
kontroliavimas. Žodžiu tariant, dorinio dėsnio atžvilgiu 


113 


pridera auklėtiniuose lavinti principialumas, išmintingu- 
mas ir autokritika. 


b. Priemonės didinti saistomajai sąžinės galiai 

Doriniai pamokymai lavina intelektualinę arba protinę są- 
žinės pusę, kitaip tariant - doros sąmonę. Bet šalia doros są- 
monės svarbu įsigyti doros galią, t. y. suteikti sąžinei tikrai 
saistomosios galios. Negalima neigti, kad juo dorinis susi- 
pratimas yra didesnis, juo didesnė yra ir saistomoji sąžinės 
galia, Tačiau teorinis susipratimas nėra vienintelis veiksnys, 
kuris didina saistomąją sąžinės galią. Šitų veiksnių skaičiuje 
tenka visų pirma paminėti įpratimas veikti doriniu būdu. Są- 
žinės saistomoji galia ypatingai yra ryški tuose doriniuose 
veiksmuose, kurie pas mus yra įėję į įprotį. 

Taigi labai svarbu pratinti auklėtiniai veikti dorai, jiems 
dar negalint turėti aiškaus dorinio susipratimo, nes prati- 
nimas veikti doriniu būdu su sugestyvine įtaiga, kad pri- 
valu veikti būtent tokiu būdu, bet ne kitaip, yra viena iš 
svarbesnių priemonių saistomajai sąžinės galiai ugdyti. 


3. Sąžinės balsas ir dorinis jausmas 


Šalia įpratimo dorai veikti saistomąją sąžinės galią didi- 
na dargi doriniai bei religiniai jausmai. Paprastai tarp sąži- 
nės ir dorinio jausmo susidaro tam tikra sutartinė, kadangi 
sąžinė turi reikšmės dorinių jausmų išsivystymui, ir atvirkš- 
čiai, doriniai jausmai turi reikšmės sąžinės išsivystymui. To- 
dėl tenka auklėti sąžinė tam tikrų jausmų sužadinimu bei 
kultivavimu. Suprantama savaime, kad religinių jausmų 
auklėjimas dar daugiau turi reikšmės sąžinės saistomajai 
galiai ugdyti, kadangi jų dorinė reikšmė dar didesnė negu 
paprastų humanistinių jausmų. 

Tarp atskirų uždavinių sąžinės auklėjime tenka dar pa- 
statyti reikalavimas, kad sąžinė būtų išauklėta normaliai 


114 


jautri. Norint tai atsiekti, dera rūpintis, kad tarp vertina- 
mojo sąžinės sprendinio ir dorinio jausmo susidarytų tam 
tikras atitinkamas sutarimas. 

Tuo tarpu šitas sutarimas yra individualinis dalykas, 
kuris kiekvienu atskiru atveju gali pareikalauti auklėjimo 
priemonių individualizavimo. 5ąžinės auklėjimas kaip tik 
reikalauja ypatingo atsižvelgimo į individualizacijos prin- 
cipą. 

Šalia paminėtų jau priemonių sąžinei auklėti esama dar 
vienos, turinčios reikšmės ne tik šitam reikalui, bet ir vi- 
sam doriniam auklėjimui. Tai yra dorinis pavyzdys. Jis be- 
veik visais atvejais stipriau veikia dorinę auklėtinio sąmo- 
nę nekaip doriniai pamokymai, patenką į moralizavimo 
` toną. Todėl lotyniškasis aforizmas visai teisingai teigia, kad 
žodžiai sujudina, o pavyzdžiai pagauna. 

Dorinis pavyzdys, pavyzdžiui, žymesnių žmonių gyve- 
nimo bei veikimo aprašyme arba šventųjų gyvenime, vei- 
kia visą Žmogų: vertinamąjį jo proto sprendimą, jo valios 
pasiryžimą ir jo dorinį jausmą. Jis stiprina būdą, auklėja są- 
žinę ir moko rasti laimės, sekant tais dvasios galiūnais, ku- 
rie nuolatinėje gyvenimo kovoje ir nenutrūkstamoje kan- 
čių grandinėje sugebėjo būti laimingi. 


D. Auklėjimas sugebėjimo 
būti laimingam 


1. Tikro laimingumo supratimas 


Pasiturėjimas galutinuoju gyvenimo tikslu, kuris atitin- 
ka protingąją žmogaus prigimtį, turėtų būti žmogui didžiau- 
siu doriniu pasitenkinimu arba laimingumo šaltiniu. Einant 
krikščioniškąja pasaulėžiūra galutinas objektyvinis, arba iš- | 
viršinis, tikslas yra pats Dievas, jam pilnas pasidavimas ir 


115 


juoju pilnas pasiturėjimas. Bet sykiu tikslas, tik subjektyvi- 
nis, arba išvidinis, yra ir tai, kas per galutinąjį tikslą yra 
atsiekiama, t. y. žmogaus laimingumas, arba pasitenkini- 
mas tąja aukščiausiąja gėrybe, kuri yra pats Dievas. ii 
Tokiu būdu galutinosios laimės klausimas yra lengvai ir 
nuosekliai išsprendžiamas principe arba teorijoje. Prigim- 
toje gyvenimo tvarkoje galutinasis gyvenimo tikslas prin- 
cipialiai negali būti atsiektas, nors gali ir privalo būti sie- 
kiamas su artimesnių gyvenimo tikslų pagalba. Šitie 
' artimesni arba paskutiniai gyvenimo tikslai yra, iš subjek- 
tyvinės pusės, žmogaus galių išvystymas, iš objektyvinės 
pusės — atsiekimas tiesos, gėrio ir grožio tvarkos. Šitie arti- 
. mesni tikslai, tiek subjektyviniai, tiek objektyviniai, yra žmo- 
gui prigimtosios tvarkos gėrybės, kuriomis pasiturėjimas 
+ suteikia žmogui pasitenkinimo ir todėl irgi šiokio ar tokio 
_ laimingumo. Šitas dorinis džiaugsmingumas, gimstąs vyk- 
dant dorinę tvarką, tegali laiduoti žmogaus dorinės nuo- - 
taikos lygumą, pastovumą, tvirtumą ir kilnumą, be ko ne- 
galimas tasai kad ir netobulas laimingumas, atsiekiamas 
žemiškojo gyvenimo ribose. - 
Žmogaus pasitenkinimas doriniu džiaugsmingumu, ` 
plaukiančiu iš dorinio tobulinimosi, yra pastovesnis, ka- 
dangi žmogus tampa vis nepriklausomesnis nuo gėry- 
bių, kurios nepareina nuo jo tik vieno. Sykiu, einant nuo 
juslinio pasitenkinimo prie dorinio pasitenkinimo, pašta- `. 
rojo kilnumas kaskart didėja ir jo tikras vertingumas vis 
auga. E 
2. Tvirtas būdas, jautri sąžinė ir dorybių praktikavimas 
kaipo bendros sąlygos laimingumui 


Jei tikras laimingumas pareina nuo dorinės tvarkos vyk- 
dymo gyvenime, tai bendras dorinis auklėjimas yra ne kas 
kita kaip bendras jaunimo ruošimas laimingumui. Tai turi- 


116 


at 


reikšmės tiek bendrojo formalinio, tiek specialiojo materia- 
linio dorinimo atžvilgiu. Be tvirto būdo pirmas didesnis ne- 
pasisekimas gali pavergti žmogų į tokį nusiminimą ir dva- 
sios surūgimą, kad apie jo lamingumą netektų kalbėti. Ogi 
be jautrios sąžinės žmogus tampa žemesnės prigimties ver- 
gu. Tuo pačiu dorinis džiaugsmingumas darosi jam negali- 
mas. 


Ne mažesnės reikšmės turi laimingumui ir materialinis 
dorinimas, t. y. auklėjimas atskirų dorybių, turinčių tam“ . 


tikro turinio. Pavyzdžiui, nusižeminimo dorybė, lotyniškai 
vadinama humilitas, labai yra svarbi laimingumo klausimui. 
Nusižeminimas yra dorybė, prieštaraujanti neteisėtai savi- 
meilei, arba ambicijai. Krikščioniškasis nusižeminimas, teik- 
damas žmogui faktinos nepriklausomybės nuo gyvenimo 
aplinkybių, gilina dorinį gyvenimą ir sykiu didina dorinio 
džiaugsmingumo įtampą. Tas pat reik pasakyti ir apie išti- 
są kitų dorybių eilę. 

Bet tai nėra specialios priemonės jaunimui auklėti lai- 
mingumo reikalui. Čia gali būti įvairių priemonių pagal 
tai, kad laimingumo kiausimu, iš vienos pusės, yra rei- 
kalingas tinkamas protinis susipratimas, o iš antros pu- 
sės - deramas protinis nusistatymas gyvenimo praktiko- 
je. Tinkamas protinis susipratimas laimingumo klausimu 
gali būti auklėtinių įgautas, iš vienos pusės, per dorinius 

"pamokymus, iš antros pusės - mažiau ar daugiau sava- 


"rartkiškuoju išsidirbimu pažiūros į laimingumo klausi- 
"mą. 


> 3. Doriniai pamokymai apie laimingumą 


Doriniai pamokymai gali turėti įvairių lyčių pradedant 
“paprastais papasakojimais ir baigiant sistematizavimu do- 
rinių pažiūrų į laimingumo klausimą iš pačių auklėtinių 
pusės. Dažnai vienas ir tas pats pamokymas, pavyzdžiui, 


117 


` 


žymesnio žmogaus biografija arba šventojo gyvenimas, gali 
turėti reikšmės įvairiems dorinimo tikslams. Vis dėlto gali 
būti dorinių pamokymų, kurie tarnauja specialiai vienam 
kuriam dorinimo tikslui. Dorinis papasakojimas gali labiau- 
siai tarnauti vienam kokiam dorinimo uždaviniui pagal tai, 
kokia yra pagrindinė dorinio papasakojimo tendencija. Dar- 
gi gali būti dorinių pamokymų, specialiai tarnaujančių jau- 
nimui auklėti laimingumo reikalui. Tokie bus pamokymai 
apie tikro laimingumo esmę, apie jo sąryšį su doriniu gyve- 
nimu, apie priemones jam atsiekti, apie pagrindinius dori- 
nius nusiteikimus, jam reikalingus, ir t. t. 

Tikro laimingumo pradai šiame žemiškajame gyvenime yra 
ne kas kita kaip tam tikri pastovūs doriniai nusiteikimai, kurie 
yra reikalingi šalia protinio nusimanymo apie tikrąjį žmogaus 
laimingumą. Šitas nusimanymas, kaip žinome, suteikiamas 
auklėtiniams doriniais pamokymais. Ogi pastovūs doriniai 
nusiteikimai, reikalingi laimingumui, kaipo jo doriniai pra- 
dai, išvystomi auklėtiniuose atitinkamomis auklėjimo prie- 
monėmis, pavyzdžiui, pratinimu, įkvėpimu, auklėjamąja 
įtaiga arba pavyzdžiu ir t. t. 


4. Specialieji nusiteikimai, auklėtini laimingumui, 
ir pedagoginės priemonės jiems siekti 


Pirmas nusiteikimas, kuris, prasidėjęs fizinėje srityje, per- 
eina į dorinę sritį, yra plačiai suprastas užgrūdymas. Fizi- 
nis užgrūdymas yra žmogaus organizmo patvarumas dar- 

„„be ir atsparumas sunkioms gyvenimo aplinkybėms. Su 
l Cfiziniu užgrūdymu dažniausiai yra surištas dorinis užgrū- 
č \dymas, kuris yra ne kas kita kaip patvarumas doriniame 

"nusistatyme ir atsparumas sunkioms psichinio gyvenimo 
sąlygoms. Užgrūdymui priešginybę sudaro išlepinimas, tiek 
fizinis, tiek dorinis. Išlepinimas daro žmogų priklausomą 
nuo savo žemesnių užgaidų ir nuo materialinių gyvenimo 


-4 


118 


t aplinkybių ir neleidžia išsidirbti žmoguje dviem doriniam 
„ nusiteikimam, kurie yra kantrybė bei tvirtybė. Kantrybė turi 

savo pagrindą jau fiziniame užgrūdyme, ogi perėjusi į do- 
`- rinio gyvenimo sritį, ji virsta tvirtybės dorybe. 

Antras dorinis nusiteikimas, artimai surištas su pirmuo- 
ju, yra saikumas savo reikalavimuose. Saikumas tegali išsi- 
vystyti vien tada, kai tam tikras fizinis bei dorinis užsigrū- 
dymas yra jau atsiektas, nes kitaip negali įvykti su reikiamu 
dvasios tvirtumu atsisakymas nuo-reikalavimų, kurių ke- 
lia arba mūsų juslinė prigimtis, arba mūsų ambicija, arba 
mūsų proto smalsumas, arba mūsų estetinis jausmo troški- . 
mas grožėtis. 

Trečias pagrindinis dorinis nusiteikimas, reikalingas lai- 
mingumui, yra sugebėjimas statyti dorinį pasitenkinimą 
aukščiau už bet kurį kitą pasitenkinimą arba pasilinksmi- 
nimą. Nuo šito sugebėjimo pareina tasai dorinis džiaugs- 
mingumas, kuris suteikia žmogaus gyvenimui bendros do- 
rinės nuotaikos, lygios, pastovios, tvirtos ir niekuo 
neįveikiamos. 

Taigi žmogus, turįs fizinį bei dorinį užgrūdymą, suda- 
rantį pagrindą kantrybės bei tvirtybės dorybėms, išvidinę 
nepriklausomybę nuo išviršinių daiktų, gyvenimo aplin- 
kybių ir žmonių, sudarančią pagrindą saikumo reikalavi- 
muose, ir sugebėjimą statyti dorinis pasitenkinimas aukš- 
čiau bet kurio kito žemiškojo pasitenkinimo, gali jaustis 
laimingu visose gyvenimo aplinkybėse, nes jo laimingumas 
tada pareina nuo jo paties. 


Laimingumo koncepcija 


Klasiška laimingumo aptartis priklauso tam pačiam Bo- 
ecijui, kuris patiekė irgi klasiškos aptarties asmens sąvo- 
kai. Laimingumu jis pavadino stovį, tobulą visų gėrybių 


119 


sutelkimu: beatitudo est status bonorum omnium congrega- 
tione perfectus. Analizuojant lakoniškąjį Boecijaus pasaky- 
mą, gaunamos trys esminės laimingumo žymės: laimin- 
gumas yra stovis, kuris, pirma, išskiria bet kurią blogybę, 
antra, suima į save visas gėrybes, žmogaus protingą pri- 
gimti atitinkančias, ir trečia, turi laimę amžinai trukti. Taigi 
išvystyta laimingumo aptartis gali būti išreikšta šitokiu 
būdu: laimingumas yra laisvas nuo blogybių, neprarandamas ` 
pasiturėjimas visomis atitinkančiomis protingą žmogaus pri- 
gimtį gėrybėmis. Štai laimingumo sąvoka, paimta visai ne- 
priklausomai nuo bet kurio atžvilgio į žmogaus gyveni- 
mą bei veikimą. 

Ogi į žmogaus gyvenimą bei veikimą laimingumas gali 
būti imamas įvairiais atžvilgiais. Visų pirma laimingumas 
gali būti prigimtasis ir antprigimtinis, pagal tai, ar jis atsa- 
ko prigimtiesiems žmogaus pageidavimams ir atsiekiamas 
prigimtosiomis priemonėmis, ar išeina iš šitų prigimtųjų 
ribų. 

Pilnumo laipsnio atžvilgiu laimingumas gali būti pilnas 
ir nepilnas, kitaip tariant, tobulas ir netobulas laimingumas. 
Tiksliai imant dalyką, tik pilnąjį arba tobuląjį laimingumą 
galime visai teisėtai vadinti laimingumo vardu. Vis dėlto 
lygstamuoju būdu galima kalbėti irgi apie nepilnąjį arba 
netobuląjį laimingumą, kadangi tokiu atveju nepilnas lai- 
mingumas sudaro šalia laimingumo ne atskirą rūšį, bet nau- 
ją sąvoką. 

Įvairūs žmogaus gyvenimo tikslai yra tarp savęs orga- 
ningoje priklausomybėje. | 

Atžvilgiu į artimesnį išvidinį, arba subjektyvinį, tikslą, 
kuris yra tobulas žmogaus galių išvystymas, laimingumas 
yra tik tolimesnis tikslas ir todėl palenkia sau artimesnį tiks- 
lą, kaipo savo priemonę. Ir iš tikro žmogaus galių išvysty- 
mas yra visuomet priemonė laimingumui siekti. 

Atžvilgiu į artimesnį ir tobulesnį išviršinį arba objekty- 
120 


vinį tikslą žmogaus laimingumas yra ne priemonė, ne sąly- 
ga ir ne tikslas, bet išdava. Realizuodamas tiesą, gėrį ir gro- 
ži žinijos, doros ir meno tvarkoje, žmogus išdavoje įgauna 
pasitenkinimo, kuris didina jo laimingumą. Todėl artimes- 
nis objektyvinis tikslas taip santykiuoja su žmogaus laimin- 
gumu, kaip priežastis su išdava. Tai juo labiau privalu pa- 
sakyti imant tolimesnį objektyvinį, arba išviršinį, žmogaus 
tikslą, kuris yra pats Dievas. Pilnas arba tobulas žmogaus 
laimingumas tegali būti atsiektas vien sąryšyje su tuo galu- 
tinuoju tikslu, kuris yra, kaipo absoliutas, pirmutinis tie- 
sos, gėrio ir grožio šaltinis. 

Kalbant apie laimingumą atžvilgiu į žemiškąjį gyveni- 
mą reik konstatuoti faktą, kad tobulas laimingumas šio gy- 
venimo ribose nėra atsiekiamas. O kadangi įgimtas laimės 
geismas visuotinas ir nenugalimas ir reikalauja žmogui to- 
bulo laimingumo, tai yra neišvengiama pripažinti, kad ga- 
limybė atsiekti tobulo laimingumo žmogui yra rezervuota 
antprigimtinėje tvarkoje. 

Iš šito nesunku jau padaryti išvada, kad galutinas sub- 
jektyvinis žemiškojo gyvenimo tikslas yra pasiruošimas prie 
tobulo laimingumo anajame antprigimtiniame gyvenime ir 
kad artimesni subjektyviniai tikslai, šiame gyvenime žmo- 
gaus siekiami, turi būti palenkti pasakytajam galutinajam 
žemiškojo gyvenimo tikslui, kaipo taikomos jam priemo- 
nės. Sąlyga, tarnaujanti žmogui tikru pasiruošimu prie to- 
bulo lamingumo, yra taip pat visuotina, kaip žmonių įgim- 
tas laimės geismas, ir taip pat visiems prieinama, kaip 
principialiai visi žmonės yra pašaukti prie tobulos laimės. 
Šita sąlyga yra laisvas apsisprendimas pagal doros reikala- 
vimus ir dorinės tvarkos vykdymas visame gyvenimo plo- 
te. Tad praktikuojant dorybės žemiškajame gyvenime te- | 
galima atsiekti tobulo laimingumo anapus šito gyvenimo. 3 

Atsižvelgiant į tai, kad, iš vienos pusės, prigimtajam žmo-— 
gaus laimingumui būtinos yra dorinės gėrybės ir kad, iš 


121 


antros pusės, antprigimtiniam jo laimingumui yra būtinas 
pasiturėjimas Dievu, gauname išvadą, kad tinkamai supras- 
tas žmogaus laimingumas jau šitame žemiškajame gyveni- 
me pareina nuo dorinės bei religinės tvarkos vykdymo. 

Gyvenimo kovos laimėjimas doros tvarkoje, iš kurio 
plaukia dorinis žmogaus džiaugsmingumas, svarbus yra 
dargi tuo, kad tik šitoje kovoje už dorinę tvarką galima su- 
prasti tikra kentėjimo prasmė, to kentėjimo, kuris žmogaus 
gyvenime yra neišvengiamas jau vien tik todėl, kad šis že- 
miškas mūsų gyvenimas turi neišvengiamai pasibaigti ma- 
terialinės mūsų prigimties suirimu. Doriniame laimingu- 
mo supratime kentėjimas ne tik nėra kliūtis gerai suprastam 
laimingumui, bet dargi tam tikra proga įsigyti dorinių nuo- 
pelnų ir tuo pačiu padidinti savo dorinį pasitenkinimą ar- 
ba džiaugsmingumą. 

Jei, iš vienos pusės, laimingumas pareina nuo tinkamo 
jo supratimo, tai, iš kitos pusės, jis pareina nuo tos išvidi- 
nės laisvės, kurios žmogus išsidirba arba iškovoja savyje 
atžvilgiu į gėrybes, nesudarančias būtinų sąlygų dorine 
prasme suprastam laimingumui. Tikrai turtingas žmogus 
yra ne tas, kuris yra savo gausių materialinių turtų vergas, 
bet tas, kurio reikalavimai yra mažesni negu jo turtai. To- 
dėl laimingumo atžvilgiu išmintingiausiai elgiasi tas, kas 
mažina savo reikalavimus tų gėrybių, kurios nesudaro bū- 
tinų sąlygų doriniam džiaugsmingumui. Tai padaro žmo- 
gų kaskart laisvesnį nuo savo žemesnės prigimties, gamtos 
daiktų, žmonių ir aplinkybių prievartos ir tuo pačiu didina 
dorinį jo vertingumą. 


122 


Trečiasskyrius 


DORINIMO SĄLYGOS BEI PRIEMONĖS 


Sąlyga nėra aktyviai pavartojama tikslui, tuo tarpu prie- 
monė tuo ir skiriasi nuo sąlygos, kad ji yra aktyviai vartoja- 
ma tikslui atsiekti veikiančiojo žmogaus rankose. Vis dėlto 
sąlyga nėra abejinga tikslui aplinkybė: ji kaip tik yra aplin- 
kybė, kuri turi realios reikšmės tikslą siekiant; bet šita reikš- 
mė nėra aktyvaus pobūdžio. Užtat priemonė turi jau akty- 
vios reikšmės siekiamajam tikslui, nors ir nėra vis dėlto 
vykdomoji veiksmo priežastis. 


A. Dorinimo sąlygos 


Bendra bei būtina dorinimo sąlyga yra tam tikras auklė- 
tojo bei auklėtinio santykiavimas. Pedagogas negali savo 
auklėtiniams perteikti arba net juose išvystyti to, ko jis pats 
savyje neturi bent tam tikru laipsnių; todėl būtina dorini- 
mui sąlyga iš auklėtojo pusės yra dorinis autoritetingumas, 
atremtas į dorinį jo vertingumą. Šita sąlyga yra dorinimui 
išviršinė ta prasme, kad ji pareina auklėtiniui iš viršaus, t. y. 
nuo auklėtojo. Ją iš auklėtinio pusės atitinka išvidinė sąly- 
ga, koreliatyvinė su pirmąja. Tai yra auklėtinio pagarba auk- 
_ lėtojui ir pasitikėjimas jo doriniu autoritetu. Šitų dviejų ko- 
reliatyvinių sąlygų, išviršinės bei išvidinės, tačiau 
nepakanka dar doriniam auklėjimui. Auklėtojas ir auklėti- 
nis turi dar sueiti į dorinį santykiavimą, kuris yra dorinis 


123 


bendravimas. Čia randa pritaikymo bendras psichologinis 
interpersonalinės arba tarpasmeninės difuzijos dėsnis, pa- 
gal kurį asmenybių apraiškos asimiliuojamos savitarpinėje 
asmenų įtakoje. Taigi bendriausia dorinimo salyga, t. y. auk- 
lėtojo santykiavimas su auklėtiniu, gali būti išvystyta į tris 
atskiras specialesnes sąlygas, kurios yra: 1) dorinis auklė- 
tojo autoritetingumas, 2) auklėtinio pagarba bei pasitikėji- 
mas auklėtoju ir 3) dorinis auklėtojo bendravimas su auk- 
lėtiniu. 


1. Dorinis auklėtojo autoritetingumas 


Daroma yra skirtumo tarp objektyvinio ir subjektyvi- 
nio autoriteto. Objektyvinis pareina nuo pareigų, kurio- 
mis žmogus yra įgaliotas, taip sakant, iš viršaus. Ogi sub- 
jektyvinis autoritetas pareina nuo nuosavos žmogaus 
asmenybės. Autoritetas sėkmingiausiai pasireiškia, kai ob- 
jektyvinis ir subjektyvinis arba išviršinis ir išvidinis auto- 
ritetas sutampa sykiu viename asmenyje. Kadangi dori- 
nis auklėtojo autoritetas yra būtina sąlyga dorinimui 
apskritai, tai auklėtojas turi profesinės prievolės įsigyti as- 
meninio dorinio autoritetingumo auklėtinio akyse. 

Štai keletas svarbiausių principų, kurie tvarko naudoji- 
mąsi autoriteto teise ir autoriteto prievolės vykdymą. 

1-as principas. Auklėtojas privalo sąmoningai, nuosekliai ir 
taktingai stengtis įsigyti autoriteto auklėtinio akyse. 

2-as principas. Auklėtojas privalo pradėti reikštis savo autori- 
tetu kuo jauniausiame auklėtinio amžiuje. 

3-ias principas. Auklėtinio brendimo vyksme auklėtojas pri- 
valo nuosekliai eiti nuo išviršinio padėties autoritetingumo prie 
išvidinio savo asmens autoritetingumno. 

Individualizacijos principas reikalauja, kad dorinimo są- 
lygos bei priemonės būtų individualizuojamos sulig tuo, 
kaip kinta dorinės auklėtinio ypatybės. Autoriteto klausi- 


124 


mas privalu irgi tinkamai suprasti, kad auklėtinio išsivys- 
tymas reikalauja sulig savo vyksmu keisti autoriteto pagrin- 
dą, motyvus, reiškimosi lytis ir t. t. Faktinai šitas reikalavi- 
mas yra atskiras pritaikymas bendro reikalavimo, kad 
dorinimas nuosekliai eitų nuo auklėjimo iš auklėtojo pusės 
prie auklėjimosi iš auklėtinio pusės. 

4-as principas. Asmeninis auklėtojo autoritetingumas privalo 
būti pagrįstas tvirtu pačio auklėtojo nusistatymu gerbti savo gy- 
venime bei veikime dorinio dėsnio autoritetą. 

5-as principas. Autoritetingas auklėtojo pasireiškimas privalo 
būti rimtas, drąsus ir įteigiąs klusnumą auklėtojui. 

6-as principas. Auklėtojui nevalia niekados pavartoti savo 
autoriteto į bloga. Blogas autoriteto pavartojimas gali būti 
įvairus: auklėtojas gali, pavyzdžiui, autoritetingai parei- 
kalauti iš savo auklėtinio to, kas yra nedora. Tuo pačiu jis 
griauna pagrindą, kuriuo remiasi išvidinis asmeninis jo 
autoritetingumas. Auklėtojas gali pareikalauti iš auklėti- 
nio to, ko jis neturi teisės reikalauti, nors pats reikalauja- 
mas dalykas ir nėra nedoras. Pagaliau auklėtojas gali au- 
toritetingai pareikalauti iš auklėtinio, kas yra dora ir kas 
įeina į jo kompetenciją, bet ko jis nepajėgia įvykdyti savo 
moralinėmis pajėgomis. Neįvykdytas vieną kartą reikala- 
vimas sudaro blogą precedentą ta prasme, kad auklėtiniai 
įpranta nerimtai skaitytis su autoritetingais auklėtojo pa- 
reiškimais. l 


2, Auklėtinio pagarba bei pasitikėjimas 


Autoritetingumas ir pagarba yra dvi dorinimo sąlygos, 
atitinkančios viena antrą koreliatyviniu būdu ir esančios 
priežastingame tarp savęs sąryšyje, kadangi be auklėtojo 
autoritetingumo negali būti iš auklėtinių pusės ir tinkamos 
pagarbos. Doras auklėtojas turi prievolę laimėti šitą pagarbą 
savo auklėtinių širdyse, nes pagarba iš auklėtinių pusės yra 


125 


būtina sąlyga dorinimui. Pagarba didina klusnumą, paleng- 
vina jo vykdymą ir paspalvina dorine nuotaika visą auklė- 
jamąjį darbą. Bet jei auklėtojas savo nusistatymu, veikimu 
ir pasielgimais patiekia medžiagos jaunimo palinkimui nie- 
kinti, dorinimo darbas pasidaro beveik negalimas. 

Pagarbos prigimtis turi kisti sulig tuo, kaip auklėtinis 
eina vis gilyn doriniame brendime. Jaunesniame amžiuje 
auklėtinio pagarba yra pagrįsta faktiniu atstumu, kurio esa- 
ma tarp didelio suaugusio ir mažo nesuaugusio žmogaus. 
Vyresniame amžiuje auklėtinių pagarba faktinai yra pagrįsta 
tuo, kiek auklėtojas yra idealinis aukštesnių principų reiš- 
kėjas. 

Su pagarba reikalaujamas yra sykiu iš auklėtinių pusės 
tam tikras pasitikėjimas, kuris yra jei ne būtina, tai bent la- 
bai pageidaujama dorinimo sąlyga. Sugebėjimas apsieiti su 
vaikais rimtai ir tikrai žmogiškai bene bus tikro pasitikėji- 
mo paslaptis. 


3. Auklėtojo ir auklėtinio dorinis bendravimas 


Pasitikėjimas yra auklėtinio kokybė, kuri tiesioginiu bū- 
du veda prie trečios pagrindinės dorinimo sąlygos, būtent 
prie dorinio bendravimo tarp auklėtojo ir auklėtinio. Kai, 
iš vienos pusės, auklėtojas yra įgijęs autoritetingumo auk- 
lėtinio akyse, kai, iš antros pusės, auklėtiniai reiškia savo 
auklėtojui pagarbos bei pasitikėjimo, telieka auklėtojui ir 
auklėtiniui sueiti į faktinąjį dorinį bendravimą, kad galėtų 
įvykti toji dorinė difuzija, apie kurią pradžioje buvo kalbė- 
ta. Dorinimas negali būti apribotas vien doriniais pamoky- 
mais ir drausmės reikalavimais. Reik, kad doriniai pamo- 
kymai būtų paremti pačio auklėtojo doriniu gyvenimu ir 
kad auklėtiniai galėtų įsitikrinti, kad auklėtojo skelbiami 
principai yra ne tik jiems peršami, bet ir vykdomi asmeni- 
niame auklėtojo gyvenime. 


126 


B. Dorinimo priemonės 


Iš savo prigimties dorinimas yra išvystomoji pareiga, kuri 
toliau yra skirstoma į skatinimą ir drausminimą. Skatini- 
mas ir drausminimas savo ruožtu susiskirsto atskiromis pa- 
reigomis. Skatinimas įvyksta per pratinimą, pamokymą ir 
įkvėpimą. Pratinimu sudaromas geras įprotis; pamokymu 
įprotis racionaliai pamatuojamas ir samoningai auklėtinio 
pasisavinamas; pagaliau įkvėpimu įprotis daromas patiki- 
mu būsimajam laikui. Drausminimas įvyksta per priežiū- 
rą, numatomąją drausmę ir baudžiamąją drausmę. Priežiū- 
ra reikalauja iš auklėtinio atlikti tai, kas yra jam darytina. 
Numatomoji drausmė nurodo auklėtiniui, kokie bus sek- 
mens, jei jis neatliks to, kas yra darytina, arba darys tai, kas 
yra vengtina. Baudžiamoji drausmė reaguoja prieš įvyku- 
sius jau auklėtinio pasielgimus, kai juose esama apsileidi- 
mo arba tiesioginio nusidėjimo. 

Iš šešių dorinimo priemonių kategorijų kai kurios buvo 
jau nagrinėjamos prie įvairių aplinkybių. Tokiu būdu paly- 
ginant nauji klausimai bus pratinimas, įkvėpimas ir prie- 
ziura. 


1. Pratinimas 


Pratinimas, suprantamas kaipo dorinimo priemonė, ga- 
li būti imamas dvejopu atžvilgiu, būtent kaipo auklėtojo 
veiksmas, kuriuo auklėtinis yra pratinamas prie ko nors, ir 
kaipo pačio auklėtinio veiksmas, kuriuo jis papranta ką nors 
daryti. Dorinimo atžvilgiu pats įprotis, kaipo pastovus 
nusiteikimas, yra auklėjamasis tikslas; tuo tarpu ir auklėto- 
jo pratinimas, ir auklėtinio pratinimasis yra priemonės tiks- 
lui atsiekti. Tvirtas įprotis tesusidaro vien tada, kai pratini- 
mo bei pratinimosi priemonės solidariai sutaria tarp savęs, 
bet ne neutralizuojasi priešinga pakraipa. 


127 


Du pagrindiniu veiksmu, kokiais auklėtinis yra pratina- 
mas dorinio auklėjimo dalykuose, yra auklėtinio gyveni- 
mo bei veikimo tvarkymas ir įsakinėjimas auklėtiniui tvar- 
kos taisykles užlaikyti savo gyvenime bei veikime. 
Auklėtinis, kurio auklėjime nebuvo užlaikoma tvarka ir ku- 
riam nebuvo davinėta įsakymų, negali būti gerai išauklė- 
tas ne tik išviršiniu, bet ir išvidiniu doriniu būdu. ' 

Tvarka yra dorinamasis veiksnys ta prasme, kad ji rei- 
kalauja iš žmogaus tam tikro susivaldymo ir pasilenkimo 
prieš tam tikras objektyvines taisykles, formuojančias, iš vie- 
nos pusės, prigimties pastovų tikslingumą, o iš kitos pusės, 
tą harmoningą pirmavaizdį, kuris prigimčiai yra idealu. 

Iš pat pradžios ne auklėtinis, bet auklėtojas įneša tvar- 
kingumą į auklėtinio gyvenimą. Bet brendimo vyksmas ir 
čia, kaip ir kitose ugdymo srityse, reikalauja, kad būtų nuo- 
sekliai einama nuo auklėjimo prie auklėjimosi. Auklėtinis 
turi eiti čia nuo faktino tvarkingo gyvenimo prie sąmonin- 
go tvarkymosi. 

Aišku savaime, kad nustatytąją tvarką auklėtojas turi 
auklėtiniui įsakyti išpildyti. Bet ir čia neprivalu pamiršti, 
kad dorinime galutinoje sąskaitoje yra svarbus toks auklė- 
tinio nusistatymas, kuriame jo valia laisvu apsisprendimu 
būtų jam pačiam dorinių įsakymų davėja. Todėl sulig dori- 
niu auklėtinio brendimu turi įsakinėjime vis daugiau reikštis 
trys tendencijos: 1) turi vis labiau didėti įsakinėjimo ekono- 
mija, 2) įsakinėjimo objektas turi vis labiau plisti ir 3) įsaki- 
nėjimo griežtumas turi kaskart mažėti. Paprastas savaran- 
kiško veiklumo principas reikalauja, kad auklėtiniui nebūtų 
niekuomet įsakoma tai, ką jis pats be įsakymo gali padaryti 
laisva iniciatyva ir nuosavu pasiryžimu. Tas pats savaran- 
kiškojo veiklumo principas reikalauja, kad nebūtų daroma 
įsakymo ten, kur pakanka, pavyzdžiui, paprasto patarimo. 
Atitinkamai yra pageidaujama įsakinėjimo ekonomija ir iš- 
raiškos atžvilgiu. Trumpas, aiškus, neišeinąs iš būtinų ri- 


128 


bų, faktinai išpildomas, - štai įsakymo teigiamosios koky- 
bės, įsakinėjimo ekonomijos reikalaujamos. 

Toliau buvo pasakyta, kad įsakinėjimo objektas turi vis 
labiau plisti. Kur auklėtinio valia ir protas nėra pakanka- 
mai išvystyta, įsakoma ne vienas bendras principas, bet kon- 
kretinis šito principo pritaikymas. Vaizdumo principas, pri- 
valomas protinimui, randa irgi pritaikymo dorinimo srityje, 
reikalaujant įsakinėjime eiti nuosekliai nuo konkretinių pri- 
taikymų prie abstraktinių principų. Tokiu būdu įsakinėji- 
mo objektai kaskart darosi platesni. 

Pagaliau įsakinėjimo objektui plintant, įsakinėjimo griež- 
tumas mažėja. Todėl laikytis bendrų principų ne tiek įsa- 
koma, kiek įteigiama, pageidaujama, patariama. Prisilaiky- 
ti konkretinės tvarkos galima reikalauti visai realiu įsakymu, 
ogi prisilaikyti dorinės tvarkos apskritai galima reikalauti 
labai platonišku būdu, nors pastarasis reikalavimas princi- 
pialiai turi daug daugiau reikšmės negu pirmasis, nes par- 
eina nuo laisvos valios apsisprendimo. 

Patarimas, paliekąs auklėtiniui laisvę pasielgti taip ar 
kitaip, faktinai nėra jau įsakinėjimas. Įsakinėjimas turi per- 
eiti galų gale į patarinėjimą. Patarinėjimas įeina jau į dori- 
nio įkvėpimo priemones. Patarinėjimo menas turi ne ma- 
žiau reikšmės dorinimo dalykuose, kaip įsakinėjimo 
taktika. 


2. Įkvėpimas 


Dorinis įkvėpimas skiriasi nuo pratinimo tuo, kad neke- 
` lia auklėtiniui jokių griežtų reikalavimų, kurių pildymas 
turėtų auklėtiniui pratinamosios reikšmės. Jis skiriasi nuo 
pamokymo tuo, kad yra ne tiek protinio, kiek sugestyvinio 
arba net intuityvinio pobūdžio. Be to, dorinis įkvėpimas, 
atsisakąs nuo griežtų reikalavimų ir autoritetingų pamo- 
kymų, pereina labiau į grynai žmogišką ir net draugišką 


129 


auklėtojo ir auklėtinio bendravimą. Dvi pagrindinės dori- 
nio įkvėpimo auklėtiniui priemonės yra: auklėtojo patari- 
mas ir jo pavyzdys. 

Patarimas yra siekiamoji įsakinėjimo riba. Pavyzdys se- 
mia savo reikšmę iš sugestyvinės vaizdumo prigimties. 
Kiekvienas pavyzdys jau savo konkretine išvaizda palieka 
auklėtinio sieloje mažiau ar daugiau ryškų vaizdinį, kuris 
turi visuomet atitinkamos judinamosios galios. Atsižvelg- 
damas dargi įjaunimo ir ypač vaikų palinkimą pamėgdžioti 
vyresniuosius savo pasielgimuose, auklėtojas turi tiesiogi- 
nės prievolės ne tik pašalinti iš auklėtinio akivaizdos blo- 
gus pavyzdžius, bet ir pateikti jam gerų pavyzdžių tiek sa- 
vo pasielgimais, tiek paakinimais į kitų žmonių gerus 
pasielgimus. Pastarajam tikslui gali tarnauti didžiųjų žmo- 
nių biografijos ir šventųjų gyvenimai. 

Viena iš pagrindinių gero pavyzdžio savybių yra tiesu- 
mas. Auklėtojo netiesumas, leidžiąs jam elgtis auklėtinių 
akyse vienaip, ogi savo privatiniame gyvenime kitaip, kom- 
promituoja auklėtinių akyse ne tik patį aeeja: bet ir tą 
gerą principą, kurį jis viešai skelbia. 

Bet iš kitos pusės, kartais gera yra išmintingumo ribose 
sumažinti auklėtinių dorinius reikalavimus, keliamus savo 
auklėtojams. Doriniams reikalavimams esant per dideliems 
atsiranda pavojaus, kad auklėtiniai ims piktintis savo auk- 
lėtojais net dėl mažmožių ir sykiu jaustis apvilti. Apskritai 
jaunimui bręstant, auklėtojas turi įkvėpti auklėtiniams di- 
džiųjų pavyzdžių meilę ne savo asmeniu, bet didžiųjų bei 
šventųjų Žmonių asmeniu. 


3. Priežiūra 
Auklėjamoji priežiūra yra auklėtojo susirūpinimas fizi- 
niu bei dvasiniu auklėtinio saugumu ir jo sugebėjimu per- 
galėti savo išsivystyme jo užtinkamas kliūtis. Galima kal- 


130 


bėti apie neigiamąją ir teigiamąją priežiūrą. Pirmoji neigia- 
muoju būdu padidina fizinį bei dvasinį auklėtinio saugu- 
mą, o antroji teigiamuoju būdu padeda auklėtiniui perga- 
lėti kliūtis, ateinančias auklėtiniui iš viršaus ir iš vidaus. 

Auklėjamoji priežiūra yra ypač reikalinga auklėtinio 
augimo laikotarpiu. Vis dėlto tokia ar kitokia auklėtojo 
priežiūra yra reikalinga visą laiką, kol auklėtinis nėra pa- 
siekęs pilno subrendimo ir sugebėjimo sąmoningai apsi- 
spręsti savo gyvenime. Išmintingumo stoka, prigimties 
netobulumas, kenksmingos įtakos ir brendimo krizė - štai 
faktai, kurie ne tik pateisina auklėjamosios priežiūros rei- 
kalą, bet dargi uždeda 4 prievolę jąja susirūpin- 
ti auklėtinio ugdyme. 

Geriausia auklėjamoji priežiūra yra ta, kuri pati neju- 
čiomis susidaro, auklėtojui laisvai bendraujant su auklėti- 
niais. Priežiūros natūratumas yra pagrindinė geros prie- 
žiūros savybė. Tačiau auklėjamoji priežiūra ne visuomet 
gali būti įglausta į auklėtojo bendravimą su auklėtiniu. To- 
kiais atvejais ji turi būti kuo mažiausiai ryški bei įkyri auk- 
lėtiniams. Tuomet irgi gera yra mažinti priežiūros reika- 
las, padidinant auklėtiniuose kuo didžiausią 7 
jausmą. 

Užtat, atvirkščiai, E priežiūros reikalas au- 
ga mažėjant auklėtinio atsakomybės jausmui, didėjant prie- 
šingų auklėjimui veiksnių skaičiui ir apskritai auklėjamo 
jaunimo skaičiui. 

Antras ne mažiau svarbus dalykas priežiūros klausimu 
yra sugebėjimas matuoti priežiūros reikalą pagal būdą, po- 
būdį, aplinkumą, atsakomybės jausmą, valios tvirtumą, su- 
sipratimą ir pagal daugelį kitų aplinkybių. Bet ir čia, kaip ir 
kituose auklėjimo klausimuose, privalu išlaikyti nuoseklus 
perėjimas nuo auklėjimo prie auklėjimosi. Auklėtojo prie- 
žiūra nuosekliai turi vesti prie to, kad pats auklėtinis įpras- 
tų būti savo gyvenimo bei veikimo prižiūrėtoju. 


131 


4. Numatomoji ir baudžiamoji drausmė 


Drausmėje arba disciplinoje esama dviejų skirtinų laips- 
nių.Vienas, ankstybesnis, vadinamas numatomuoju, arba 
preventyviniu, o antras, vėlybesnis - baudžiamuoju arba 
represyviniu. Numatomoji drausmė stengiasi neprileisti 
prie iškrypimo iš tiesaus kelio, tuo tarpu baudžiamoji draus- 
mė pasireiškia jau tada, kai iškrypimas yra įvykęs. Numa- 
tomoji drausmė visuomet remiasi geriau ar blogiau paslėp- 
ta grėsme. Baudžiamoji drausmė remiasi visuomet ta ar kita 
bausmės rūšimi. 

Pagrindinis drausmės principas yra tai, kad juo geriau 
yra sutvarkyta numatomoji drausmė, juo mažiau esama 
reikalo griebtis baudžiamosios drausmės priemonių. Ant- 
ras pagrindinis drausmės principas yra tai, kad sulig auk- 
lėtinio brendimu išviršinė drausmė turi virsti išvidine 
drausme. Tarp kitko šitas principas reikalauja, kad grės- 
mės ir drausmės būdas būtų atitinkamai keičiamas sulig 
doriniu auklėtinio brendimu taip, kad galutinoje sąskai- 
toje paprasta bausmės rūšis būtų pačio auklėtinio sąžinės 
priekaištas, reikalaująs tokio ar kitokio blogų pasielgimų 
atitaisymo. 

Baudžiamoji drausmė vienu iš pagrindinių savo užda- 
vinių turi auklėtinių ydų atitaisymą. Bet kalbant apie ydų 
taisymą, reik nusimanyti, kad šitas taisymas, iš vienos pu- 
sės, neapsieina be baudžiamosios drausmės, o iš kitos pu- 
sės, jis nėra tesuvedamas prie šitos drausmės. Bausmės pri- 
taikymu yra labiau įveikiama nusižengimo išdava negu jo 
priežastis. Tuo tarpu tikras auklėtinio taisymas kaip tik rei- 
kalauja surasti iškrypimo priežastį ir ją įveikti vadinamo- 
sios taisomosios pedagogikos priemonėmis. 

Nuoseklus ėjimas prie auklėtinio ydų atitaisymo gali būti 
tik vienas: privalu, pirma, pažinti auklėtinio ydos bei sil- 
pnybės, antra, ryžtis savo auklėtinio ydos bei silpnybės tai- 


132 


syti, ir trečia, sužadinti pačiame auklėtinyje norą bei pasi- 
ryžimą pasitaisyti. 

Auklėtinio ydų bei silpnybių pažinimas įvyksta per ge- 
rai sutvarkytą auklėjamąją priežiūrą. Auklėtojo pasiryžimas 
taisyti auklėtinio ydas bei silpnybes pareina, iš vienos pu- 
sės, nuojo pedagoginio susipratimo, o iš antros pusės - nuo 
jo valios tvirtumo. Svarbiausias ir sykiu sunkiausias taisy- 
mo momentas yra sužadinimas auklėtinyje noro bei pasi- 
ryžimo taisytis. 

Auklėtiniui neturint pasiryžimo taisytis, auklėtojas pri- 
valo pasistatyti klausimą apie šito pasiryžimo stokos prie- 
žastį. Ogi priežastys gali būti įvairios. Auklėtinis gali neži- 
noti apie savo ydos buvimą, neturėdamas pakankamai 
nusimanymo, kas yra gera ir kas bloga. Jo sąžinė gali netu- 
rėti pakankamai saistomosios galios, kad galėtų vaduoti jo 
pasielgimus. Toliau auklėtinis, turėdamas net pakankamai 
jautrią sąžinę, gali nepajėgti savo ydą pergalėti dėl valios 
silpnumo. Pagaliau auklėtinis, turįs tinkamą nusimanymą, 
jautrią sąžinę ir tvirtą valią, gali būti pastatytas į tokias gy- 
venimo aplinkybes, kad pagundos ir silpnybės pergalėji- 
mas darosi jam negalimas. 

Tai, kas tinka visais atvejais, yra paraginimas priešingą 
ydai dorybę pažinti, pamylėti ir praktikuoti, kas veda visai 
nuosekliai prie pačios ydos nepakentimo ir kovojimo su ją- 
ja. Čia randa pritaikymo bendras principas, skelbiantis, kad 
skatinimas daugiau turi vertės auklėjime negu drausmini- 
mas. Taigi taisymas gali būti vykdomas tiesioginiu būdu 
per kovą su yda arba silpnybe, arba netiesioginiu būdu per 
priešingų dorybių auklėjimą. 


5. Dorinimo akstinų — motyvų klausimas 


Auklėjamasis akstinas yra tasai suteikiamas auklėtiniui 
motyvas, kuris stumia jį prisitaikyti prie auklėtojo keliamų 


133 


jam ugdomųjų reikalavimų. Tokie motyvai - akstinai yra, 
kaip žinome, polinkiai, jausmai ir principai. Kai visos šitos 
motyvų - akstinų kategorijos sutaria tarp savęs, auklėtinio 
nusistatymas pasirodo tvirtas. Joms sueinant į pasiprieši- 
nimą, auklėtinis ima svyruoti ir po tam tikros kovos nusi- 
stato pagal stipriausiąjį motyvą arba pagal didesnę moty- 
vų sumą. 

Auklėjamųjų motyvų - akstinų klausimas dažnai yra 
siaurai suprantamas. Pasitaiko, kad į auklėjimo pagrindą 
ypatingai yra dedamas vienas kuris motyvas - akstinas, ne- 
pasižymįs net geromis auklėjamosiomis savybėmis, tik to- 
dėl, kad su juo auklėtojui lengviau sekasi atsiekti to, kas 
jam yra pageidaujama. Pavyzdžiui, vieni pedagogai ima 
auklėjamuoju akstinu labiausiai atpildą, pataikaujantį ma- 
žiau ar daugiau auklėtinio užgaidoms; kiti ima tokiu aksti- 
nu bausmę, terorizuojančią auklėtinio jausmus; kiti vėl ren- 
kasi auklėjamuoju akstinu lenktyniavimą, raginantį 
auklėtinio išsivystymą dėl ambicijos jausmų. Pirmuoju at- 
veju gauname pedagoginį eudemonizmą, antruoju - peda- 
goginį rigorizmą, trečiuoju —- pedagoginį konkurentizmą. 
Pedagoginis eudemonizmas atpalaiduoja auklėtinio instink- 
tus; rigorizmas neruošia auklėtinio prie laisvo apsispren- 
dimo auklėjimesi; pagaliau konkurentizmas išvysto auklė- 
tinyje individualistinę ambiciją. 

Juo menkesnis auklėtojas yra pedagogas, juo blogesnį 
auklėjamąjį akstiną jis vartoja savo ugdomojoje praktikoje, 
nes juo geresnis yra auklėjamasis akstinas, juo sunkiau yra 
jis pritaikyti auklėjimo reikalams. Tuo tarpu tikras pedago- 
gas auklėtojas turėtų padėti į savo auklėjimo pagrindą tris 
normalių akstinų kategorijas, kurias sudaro geri įpročiai, 
kilnūs jausmai ir idealiniai principai. Genetiniu atžvilgiu 
įpročiai eina pirmoje eilėje, paskui - jausmai, pagaliau — 
principai. Vertingumo atžvilgiu, arba atžvilgiu į siekiamąjį 
auklėjimo tikslą, pirmoje eilėje eina idealiniai principai, ant- 


134 


roje — kilnūs jausmai, trečioje — geri įpročiai. Auklėjime iš- 
laikoma nuosekliai genetinė tvarka sulig tuo, kaip bręsta 
auklėtinis. Auklėjimesi pageidaujama yra vertingumo tvar- 
ka, kad idealiniai principai galėtų vaduoti visą auklėtinio 
gyvenimą bei veikimą. 


Ketvirtas skyrius 


DORINIMO VEIKSNIAI 


1. Auklėjamojo veiksnio bei veikėjo sąvokos 


Ugdomasis veiksnys yra visa tai, kas sąmoningai arba 
nesąmoningai, tiesioginiu ar netiesioginiu būdu turi teigia- 
mosios arba neigiamosios veikmės ugdymo objektui, kuris 
yra auklėtinis. Ugdomieji veiksniai esti pašauktieji ir pri- 
puolamieji. Pašauktieji iš pačios dalykų eigos turi ugdomo- 
sios valdžios ir ugdomųjų prievolių. Tokie ugdymo veiks- 
niai yra šeima, visuomenė arba valstybė, Bažnyčia, mokykla 
ir pedagogai. Pripuolamieji ugdymo veiksniai nėra prie ug- 
domojo veikimo pašaukti pačia dalykų eiga ir neturi nei 
ugdomosios valdžios, nei ugdomųjų prievolių. Tokie pri- 
puolami ugdymo veiksniai yra, pavyzdžiui, socialinė ap- 
linkuma, visuomenės kultūra, net gamta ir kitos aplinky- 
bės, turinčios kokios nors veikmės į ugdymo eigą. 

Pašauktieji ugdymo veiksniai galima skirstyti į pašauk- 
tuosius iš prigimties ir pašauktuosius iš profesijos. Pašauk- 
tieji iš prigimties yra: šeima, visuomenė arba valstybė ir Baž- 
nyčia. Iš profesijos ugdomieji veiksniai yra pedagogai, tiek 
atskiri, tiek suorganizuoti į ugdymo įstaigas. 


2. Šeima, mokykla ir Bažnyčia 
kaipo prigimtieji dorinimo veiksniai 


Asmenys, priklausą prie pašauktųjų ugdymo veiksnių 
ir sąmoningai varą ugdomąjį darbą, yra ugdymo veikėjai. 
Taigi pastarieji tesudaro vieną tik dalį pašauktųjų ugdymo 


136 


veiksnių. Ugdymo veikėjai yra tėvai, pedagoginio perso- 
nalo nariai ir mokomosios Bažnyčios atstovai. 

Joks ugdymo veiksnys negali būti abejingas dorinimo 
reikalams. Todėl joks pedagogas negali pasilikti neutra- 
lus dorinio auklėjimo atžvilgiu. Taigi jam susidaro tiesio- 
ginės prievolės rūpintis, kad jo įtaka dorinimui būtų są- 
moningai teigiama. Žodžiu tariant, kiekvienas ugdymo veikėjas 
turi tiesioginės prievolės būti sąmoningai aktyvus dorinimo rei- 
kale. 

Kitas principas, artimai surištas su pirmuoju, liečia auk- 
lėjamųjų įtakų derinimą. Dvi auklėjamosios įtakos, kurios 
prieštarauja viena antrai, ne tik viena antrą silpnina, bet dar- 
gi ardo doros sąmonę auklėtinyje ir toėl jį demoralizuoja. 
Žodžiu tariant, atskirų ugdymo veikėjų auklėjamosios įta- 
kos turi būti solidariai suharmonizuotos. Iš čia seka išvada, 
kad dorinimo atžvilgiu privalo būti sąmoningai suderintos 
visos pašauktųjų ugdymo veiksnių pastangos. Vadinasi, šei- 
ma, mokykla ir Bažnyčia privalo solidariai sutarti naujųjų 
kartų auklėjime. Bet šitie veiksniai tegali solidariai, harmo- 
ningai ir pilnai pasireikšti mokykloje vien tada, kai pati mo- 
kykla yra suorganizuota konfesiniais pagrindais. Taigi kon- 
fesinė mokykla yra privaloma tikinčiųjų tėvų vaikams ne 
tik religiniais, bet ir pedagoginiais motyvais. 


3. Tėvai, mokytojai ir kunigai kaipo pašauktieji 
iš profesijos dorinimo veikėjai 


Nuo sėkmingo tėvų pašaukimo pildymo pareina žymia | 
dalimi auklėtinio laimė, visuomenės gerovė bei kultūra, do- 
rinis visuomenės stovis ir pačio auklėtinio likimas. Ogi fak- 
tinai pasirodo, kad susirūpinimas šeiminiu pašaukimu ne- 
daug tekreipia savęsp žmonių dėmesį ir nedaug tesužadina 
susidomėjimo plačioje visuomenėje. Tuo tarpu visų pirma 
inteligentai turėtų sudaryti visuomenėje tvirtų auklėjamųjų 


137 


įpročių. Jie turėtų suprasti, kad aukštas šeiminis pašauki- 
mas tegali būti tinkamai atliktas vien su atitinkamu pasi- 
ruošimu ir kad juo aukštesnis yra pašaukimas, juo didesnė 
yra prievolė juo sąmoningai pasirūpinti. 

Apie krašto kultūrą galima drąsiai spręsti pagal tai, kaip 
yra pildomas šeiminis pašaukimas auklėjamuoju atžvilgiu. 
Kam teko gyventi Rusijoje ir patirti žemą auklėjamąją šei- 
mos įtaką į krašto dorovę, tas nesistebi, kad geraširdė ir lin- 
kusi net prie aukštųjų idealų didžiulė tauta atvaizdino pa- 
sauliui didžiausio sulaukėjimo vaizdą. 

Pas mus Lietuvoje šio reikalo perspektyva šiuo metu nė- 
ra visai raminanti. Trumpai charakterizuojant šeimos pa- 
dėtį auklėjamuoju atžvilgiu, galima ji pareikšti žodžiais: per- 
silaužimas ir tradicijų stoka. Tradicinė Lietuvos inteligentija, 
atskilusi nuo tautinio kamieno ir užsidariusi siaurame, ga- 
lima sakyti, vieno luomo sluoksnyje, išsigimsta. Tuo tarpu 
naujoji inteligentų karta, einanti tautinio atgimimo keliais, 
nėra dar susidariusi jokių tvirtų šeiminių tradicijų, o kar- 
tais net yra užsikrėtusi blogomis rusų tradicijomis, eidama 
aukštąjį mokslą ir gyvendama ilgiau Rusijoje. Trečias fak- 
tas, irgi nepalankus tvirtų teigiamųjų šeiminio auklėjimo 
tradicijų susidarymui, yra persilaužimas moters padėtyje 
bei nusistatyme. Mūsų laikais moters palinkimas į šeiminį 
pašaukimą yra žymiai susilpnintas jos ekspansija į platų 
visuomeninį gyvenimą ir savo dėmesio bei jėgų nukreipi- 
mu į emancipacijos reikalą. 

Taigi jei nenorime atsidurti labai liūdno šeiminio gyve- 
nimo aplinkybėse, mūsų inteligentai turi eiti per atgimimą 
prie tvirtų teigiamųjų šeiminio gyvenimo bei auklėjimo tra- 
dicijų sudarymo; ogi moters privalo eiti per emancipaciją 
prie šeiminio pašaukimo tikslesnio supratimo bei sąmonin- 
gesnio pildymo. Spauda, paskaitos, specialūs kursai, tam 
tikros net draugijos turi tarnauti tikram šeiminio gyveni- 
mo bei auklėjimo supratimui ir populiarizavimui ne tik pa- 


138 


grindinių principų, bet ir reikiamų žinių iš šitos srities. Šei- 
motyros mokslas, kurio dar faktinai nėra, nors jis ir yra tikrai 
aktualus, turėtų ištirti įvairius šeimos pagrindus, būtent, psi- 
chologinius, dorinius, ekonominius, socialinius, visuomeni- 
nius, pedagoginius, higieninius, net kulinarinius ir t. t. 

Grįžtant prie auklėjamosios tėvų rolės šeimoje, reikia pa- 
sakyti, kad dorinis vaikų auklėjimas šeimynoje negali apsi- 
eiti be solidarinių tėvo ir motinos auklėjamųjų pastangų. 
Vaikai, išauklėti vieno tik tėvo arba vienos tik motinos, daž- 
niausiai pasižymi atitinkamomis silpnybėmis. Tėvas turi pa- 
sireikšti auklėjime vyriškumu, motina - moteriškumu. To- 
dėl tėvo stoka auklėjime pasireiškia auklėtinyje vyriškųjų 
savybių susilpnėjimu, tuo tarpu motinos stoka auklėjime 
pasireiškia auklėtinyje moteriškųjų savybių susilpnėjimu. 

Vis dėlto tėvo ir motinos dalys šeiminiame auklėjime nė- 
ra lygios. Šeiminiame auklėjime motina yra pirmaeilė auk- 
lėjimo veikėja, ir tai yra apsireiškimas to paprasto dėsnio, 
kad juo mažesnis yra vaikas, juo didesnis yra jo fiziologi- 
nis, psichologinis ir dorinis sąryšis su motina. Taigi motina 
daugiau negu tėvas gyvena su vaiku bendru gyvenimu, ge- 
riau už tėvą įsigilina į vaiko reikalus, kuriuos ji atjaučia tie- 
siog intuityviniu būdu, pagaliau ji sugeba daugiau negu 
tėvas patiekti jam meilės, triūsdama aplink jį su pilnu atsi- 
davimu. Bet būtų perdėjimu motinos žmogiškųjų nuopel- 
nų laikyti visa tai dorybėmis tikra to žodžio prasme. 

Jei kam yra kokia nors dovana duodama iš prigimties, 
tai iš jo teisinga reikalauti iš šitos dovanos atsiskaityti. Pati 
dovana nėra dar žmogaus nuopelnas; nuopelno atsirada iš 
dovanos tinkamo pavartojimo. Motinos dovanos turi būti 
sąmoningai bei tikslingai pavartotos dorinimo tikslams. Ogi 
tradicinė moteris, kuriai stoko dažnai tinkamo išsilavini- 
mo bei susipratimo, pasižymėjo ne kartą auklėjime per daug 
aklais motinos instinktais. Dabartinė emancipantė sugeba 
jau daugiau rezonuoti apie šeiminį gyvenimą, bet praktikoje 


139 


dažniausiai toliau už tradicinę moterį nenueina, nes kiek- 
vienas emancipacijos vyksmas persilaužimo tarpsnyje ne- 
leidžia žmogui įsigyti organingo tikslingumo. Vien kai 
emancipacijos vyksmas bus jau įvykęs faktas ir kai moteris 
įsigys išsilavinimo bei išsiauklėjimo, atitinkančių aukštai 
suprastą savo šeiminį pašaukimą, ji sugebės palenkti atei- 
nančias jai iš prigimties motinos dovanas aukštiems dori- 
nimo tikslams. 

Antras pašauktasis dorinimo veiksnys yra mokykla, kur 
mokytojai yra pašauktieji iš profesijos ugdymo veikėjai. 

Mokytojų personalas privalo sudaryti vieną kolegiją, vie- 
nodai nusistačiusią ir solidariai veikiančią ugdymo dar- 
be. Solidarumo stoka auklėjimo darbe gali pasireikšti dve- 
jopu būdu. Pirma, mokytojai gali stengtis konkuruoti tarp 
savęs savo įtaka į mokinius. Tokiais atvejais auklėjimas, 
harmoningai nesuderintas, įneša disharmonijos į auklėti- 
nių sielas. Antra vertus, mokytojai gali sąmoningai dis- 
kredituoti vieni kitus mokinių akyse. Tuomet mokinių de- 
moralizavimas yra varomas, galima sakyti, tiesioginiu 
būdu. Mokytojų kolegijos solidarumas auklėjimo darbe 
galimas vien tada, jei ji vienodai žiūri į lavinimo bei auklė- 
jimo uždavinius ir draugiškai remia savo pastangas savi- 
tarpine pagalba. Tam atsiekti mokyklos turi būti sutvar- 
kytos pagal pasaulėžiūras, ir mokytojų kolegija privalo būti 
pedagoginio bendradarbiavimo draugija, kurioje kiekvie- 
nas atskiras narys galėtų naudotis kitų narių patyrimais ir 
studijomis. 

Savitarpinis mokytojų solidarumas gali būti pavadintas 
horizontaliniu, šalia kurio reik dar skirti vertikalinis soli- 
darumas, privalomas tarp šeimos, mokyklos ir Bažnyčios. 

Tiesioginis kontaktas tarp tėvų ir mokytojų yra svarbus 
įvairiais atžvilgiais. Šitas kontaktas tegali leisti tėvams iš- 
sidirbti tikrą nuomonę apie mokyklos ir vedančių ją mo- 
kytojų vertę. Esant tiesioginiams santykiams tarp tėvų ir 


140 


mokytojų, tėvų pažiūros apie mokyklos ir mokytojų ver- 
tingumą gali būti teisingesnės, o tai gali duoti jiems gali- 
mybės geriau orientuotis tame, ką jiems papasakoja vaikai 
apie mokyklą ir mokytojus. Apskritai yra labai svarbu pa- 
laikyti kontaktą tarp tėvų ir mokytojų, norint išvengti, kad 
šeima neneutralizuotų mokyklos geros įtakos ir atvirkščiai, 
kad mokykla neneutralizuotų šeimos geros įtakos. 

Ne mažiau svarbu nustatyti solidūs santykiai tarp mo- 
kyklos ir Bažnyčios. Bažnyčią atstovauja mokyklos gyveni- 
me religijos mokytojas arba kapelionas. Dėl organingo sąry- 
šio, kurio esama tarp religijos ir doros, kapelionas yra iš savo 
profesijos auklėtojas daug daugiau negu bet kuris kitas mo- 
kytojas. Paprasti mokytojai yra auklėtojai netiesioginiu ir pri- 
puolamuoju būdu, o kapelionas yra auklėtojas tiesioginiu ir 
sistemingu būdu. Todėl kapelionas, kuris suprastų savo už- 
davinį tik ta prasme, kad jis yra religijos mokytojas ir tiek, 
nusidėtų tiesioginiu būdu prieš savo pareigas. 

Taigi kapeliono tiek intelektualinės, tiek dorinės kvalifi- 
kacijos privalo būti nelyginant aukštesnės negu paprastų 
mokytojų. Bet čia svarbu priminti vienas dalykas, kuris do- 
rinimo atžvilgiu visiems mokytojams turi lygios reikšmės: 
„Mokytojas, - sako kun. Lange, - labiau auklėja tuo, kas jis 
yra, negu tuo, ką jis žino ir moko“. Todėl jei bendrasis dori- 
nio auklėjimo tikslas yra išauklėti mokiniuose dorinę as- 
menybę, tai pats mokytojas turi būti visų pirma susipratęs 
ir tinkamai nusistatęs dorinis asmuo, nes kaip žmogus te- 
gali gimti iš žmogaus, taip asmuo tegali būti kito asmens 
išauklėtas. 


4, Pripuolamieji dorinimo veiksniai 


Savitarpinė draugų įtaka yra labai stiprus ugdomasis 
veiksnys, nors jis nėra nei pašauktasis, nei sąmoningas. 
Būdamas pripuolamas, jis taip pat dažnai turi grynai 


141 


pripuolamos pakraipos. Savitarpinė draugų įtaka gali plė- 
totis ir stiprėti tiek bloga, tiek gera pakraipa. 

Draugiškumo reikalas yra visai prigimtas žmogui, kai- 
po visuomeninei būtybei. Žmogus, neturėjęs draugų savo 
gyvenime ir nepažinęs draugiškumo jausmų, nėra pilnuti- 
nis žmogus, kadangi jis negali neturėti tam tikrų visuome- 
ninių trūkybių. Todėl auklėtojas privalo auklėti jaunime 
draugiškumo dorybes. Bet šita prievolė yra surišta su kito- 
mis, būtent, auklėtojas privalo: rūpintis tinkamų draugų pa- 
rinkimu savo auklėtiniams, išaiškinti, kas yra gerai supras- 
tas draugiškumas, patiekti susidraugavimui teigiamųjų 
objektų, galinčių palenkti draugiškumą į gerą pusę. 

Tėvai ir mokytojai turi įteigiamai aiškinti savo auklėti- 
niams, kad gerai suprastas draugiškumas tėra vien tas, ku- 
ris veda į gera, ir kad susidraugavimas turi tikros vertės 
vien siekdamas kokį nors kilnesnį tikslą. Toliau, renkant 
savo auklėtinių susidraugavimui tam tikrus objektus, auk- 
lėtojas privalo žinoti, kad auklėtinių susidraugavimas ne- 
pakenčia jokios stipresnės presijos iš viršaus ir kad vado- 
vavimas čia gali būti daromas įkvėpimo, t. y. inspiracijos 
lytimis ir dargi auklėtojui turint pakankamai pasitikėjimo 
tarp savo auklėtinių. 

Iš pradžios draugiškumas yra visai pripuolamas ir netu- 
ri objektyvinio kriterijaus. Brendimo metu jaunimo ypatin- 
gai yra atjaučiamas pagrįsto intyminiu pasitikėjimu susi- 
draugavimo reikalas. Subrendimo metu susidraugavimas 
yra jau remiamas objektyviniais pagrindais ir nėra tiek pri- 
puolamas, kaip dvi pirmosios susidraugavimo lytys. Fakti- 
nai tai yra nuoseklus perėjimas nuo subjektyvinio draugiš- 
kumo prie objektyvinio susidraugavimo. 

Kiekvienas iš trijų paminėtų laikotarpių turi tam tikrų 
pavojų. Vaikų netinkamas susidraugavimas pavojingas yra 
ypatingai tuo, kad vaikai turi stipriausią linkmę į pamėg- 
džiojimą ir todėl, patekę į nedorų vaikų draugę, lengvai už- 


142 


sikrečia nedorybėmis. Intyminis susidraugavimas brendi- 
mo metu yra pavojingas palinkimu į idealizavimą arba iš- 
krypimą. Jautrus subjektyvizmas gali čia pagaminti daug 
nepagrįstos simpatijos arba antipatijos, egzaltuotos meilės 
arba perdėtos neapykantos, kurios gali turėti neigiamos 
reikšmės psichiniam auklėtinio išsivystymui. 

Jaunimo susidraugavimas objektyviniais lavinimosi bei 
auktėjimosi tikslais turi irgi tam tikro pavojaus, būtent, pa- 
tekti į nepagrįstą ekskliuzyvizmą. Jaunimas su savo palin- 
kimu į kiekvieno klausimo išsprendimą nelygstamuoju bū- 
du, be atodairos į realias gyvenimo aplinkybes, dažnai 
prasilenkia su to tolerantingo universalizmo principais, ku- 
ris glūdi krikščioniškosios pasaulėžiūros pagrinde. 

Susidraugavimo pakraipa nuo intyminės subjektyvinės 
prie viešos objektyvinės lyties yra nė kiek ne mažiau priva- 
loma ir susidraugavimui tarp vyro ir moters. Bet čia įeina 
naujas, būtent — seksualinis veiksnys, kuris padaro, kad su- 
sidraugavime tarp vyro ir moters visuomet esama mažes- 
nės ar didesnės priešingos linkmės, t. y. nuo viešo objekty- 
vinio susidraugavimo prie intyminio subjektyvinio 
susidraugavimo. Žodžiu tariant, seksualinis veiksnys iš sa- 
vo prigimties yra linkęs neutralizuoti gerai suprasto susi- 
draugavimo pakraipą. Taigi tikras susidraugavimas tarp vy- 
ro ir moters pasidaro be galo sunkus ir todėl niekados 
negalima pasitikėti to susidraugavimo pastovumu. 

Tadjaunimo gyvenime dviejų lyčių susidraugavimas pa- 
prastai tegali įvykti tik labai plačia prasme suprantamas, 
būtent kaipo mokslą einančio jaunimo solidarumas ir kai- 
po dalyvavimas viešose bei objektyvinėse susidraugavimo 
lytyse. Užtat yra griežtai smerktinas tarp dviejų lyčių bet 
kuris familiariškumas, kuris nesudaro net teigiamosios ap- 
raiškos tarp vienos lyties atstovų. Čia jis ne tik yra netiks- 
lingumo apraiška, bet dargi pataikauja seksualinio veiks- 
nio linkmei. 


143 


Trečias svarbus pripuolamasis auklėjimo veiksnys yra 
visuomeninė aplinkuma. Interpersonalinė psichologinė di- 
fuzija ir taip pat sugestyvinė, arba įteigiamoji, visuomeni- 
nės aplinkumos veikmė padaro tai, kad žmogui yra labai 
sunku išsilenkti iš nedoros visuomeninės įtakos ir išlaikyti 
gyvenime savo liniją pagal protingus principus. Dar sun- 
kiau šito atsiekti jaunimui, kuris ne visuomet turi aiškų nu- 
simanymą apie tikrai racionalius principus ir jų išmintingą 
taikymą prie gyvenimo praktikos. Tuo tarpu mūsų laikais 
visuomeninės aplinkumos nuotaika dabartinės kultūros ap- 
linkybėse turi savyje daug daugiau neigiamo negu teigia- 
mo. 
Laikraščiai, kinematografas ir apskritai prieinama ma- 
sėms dailė, mada apsirėdyme ir pasilinksminimuose, rekla- 
ma ir t. t. pataikauja žemesniems žmogaus instinktams ir 
pasidaro tiesioginio tvirkinimo priemonėmis. 

Būtų visai naivu manyti, kad jaunimo izoliavimas nuo 
nepageidaujamų visuomeninės aplinkumos įtakų ir drau- 
dimas jam domėtis ir turėti reikalo su neigiamomis visuo- 
meninio gyvenimo apraiškomis yra vienintelės sėkmingos 
priemonės kovoje prieš negeistiną visuomeninės aplinku- 
mos įtaką. Bet rigorizmas maža čia gali pagelbėti. Dažniau- 
siai rigoristiniu būdu auklėtas auklėtinis, išsiveržęs iš auk- 
lėtojo globos, pasiduoda gyvenime kaip tik į priešingą 
rigorizmui pusę. 

Tas pastovus nusiteikimas, kuris čia iš tikro yra pa- 
geidaujamas, yra sąmoningas dorinis žmogaus atsparu- 
mas neigiamajai visuomeninės aplinkumos įtakai. Kad 
bręstąs jaunimas galėtų įsigyti tokio atsparumo, jam yra 
reikalingi trys dalykai: 1) sąmoningas kritingumas gy- 
venimo pakraipoje, 2) sugebėjimas auklėtis savarankiš- 
kojo veiklumo priemonėmis ir 3) telkimasis į organizuo- 
to gyvenimo lytis su vienodai nusistačiusiais žmonėmis 
tikslu kovoti su neigiamąja visuomeninės aplinkumos įta- 


144 


ka. Dorinis auklėjimas įvairių dorinių pamokymų prie- 
monėmis turi ne tik suteikti auklėtiniui įsitikrinimų, bet 
ir įkvėpti kritingo nusistatymo, kad jis galėtų sąmonin- 
gai orientuotis naujose gyvenimo aplinkybėse. Kai auk- 
lėtinis turi jau sąmoningo kritingumo gyvenimo pakrai- 
poje, svarbu, kad jis sugebėtų save auklėti ir valdyti taip, 
kaip to reikalauja jo įsitikrinimai. Šitam tikslui jis turi su- 

"gebėti pasireikšti tokiu doriniu savarankiškuoju veiklu- 
mu, koks galėtų jį išvaduoti iš neigiamosios visuomeni- 
nės aplinkumos įtakos. Pagaliau dorinis išvidinis 
atsipalaidavimas nuo neigiamosios įtakos, einančios iš 
visuomeninės aplinkumos, pasidaro nelyginant lengves- 
nis, kai vienodo nusistatymo žmonės sueina krūvon tiks- 
lu pasireikšti savo nusistatymu prieš neigiamąją visuo- 
meninės aplinkumos įtaką. 

Iš trijų paminėtų momentų svarbiausias yra antras, bū- 
tent sugebėjimas auklėtis savarankiškojo veiklumo priemo- 
nėmis. Jeigu šitas sugebėjimas auklėtinio nėra įsigytas, tai 
neijo įsitikrinimai, nei geriausios draugijos negalės jo išlai- 
kyti tinkamoje gyvenimo vagoje. 


5. Solidarumo principas dorinimo veiksnių santvarkoje 


Auklėjimasis yra svarbiausias dorinės pažangos veiks- 
nys, nes be jo pastovi bei nuosekli dorinė pažanga apskritai 
nėra galima. Taigi dorinis auklėjimas visame savo reiškimosi 
plote privalo sąmoningai, nuosekliai ir tvirtai vesti auklėtinį prie 
dorinio auklėjimosi, pagrįsto savarankiškojo veiklumo priemonė- 
mis. Todėl išviršinė drausmė turi virsti išvidine drausme, 
atremta į auklėtinio sąmoningą ir tvirtą pasiryžimą išlaiky- 
ti drausmės taisykles dėl įsitikrinimo, bet ne dėl išviršinės 
prievartos. 

Auklėjimu tik pradedamas kelias, kuris faktinai nieka- 
dos nesibaigia doriniame žmogaus gyvenime, ir kuris turi 


145 


tris ryškesnius tarpsnius. Šitie tarpsniai yra: pirma, auklėji- 
mas, antra, auklėjimasis, trečia, dorinis tobulinimasis tikra 
to žodžio prasme. Jau auklėtinio brendimo laiku visi trys 
tarpsniai pasireiškia jo doriniame gyvenime. Brendimo 
vyksmui einant pirmyn auklėjimas vis daugiau vietos už- 
leidžia auklėjimuisi. Nuo auklėjimosi nuosekliai einama prie 
dorinio tobulinimosi, kuris nesibaigia per visą gyvenimą. 


Penktasskyrius 


KAI KURIE SPECIALIEJI 
DORINIMO UŽDAVINIAI 


A. Auklėjimas tvardymuisi 


„Tvardymasis, - sako Kelleris Roloffo „Leksikone“ (Le- 
xikon der Pädagogik, IV, p. 982), - yra žmogaus valios už- 
davinys ir sykiu atsiekimas, kuriuo visos gyvenimo jėgos 
bei apraiškos yra organingai tvarkomos bei palenkiamos 
protingiems prigimtiesiems ir antgamtiniams gyvenimo 
tikslams. Taigi susitvardymas yra aukštesnio dvasinio gy- 
venimo jėgų išvystymas psichofizinėje žmogaus būtybėje, 
kad ji pasidarytų visai klusni dvasinio gyvenimo tvarkai, 
kitaip tariant, kad ji sudvasėtų“. Iš šitų aptarčių matyti, kad 
tvardymosi esmę sudaro žemesnės žmogaus prigimties pa- 
lenkimas aukštesniajai žmogaus prigimčiai, nusistačiusiai 
idealiniais motyvais. 

Šitas uždavinys tegali būti atsiektas vien tada, kai žmo- 
gus turi tvirtą būdą, jautrią sąžinę ir sugeba tvarkyti savo 
laimės klausimą. Bet savo turiniu tvardymasis priklauso prie 
specialiosios dorinimo mokslo dalies. O kadangi tvardy- 
mosi uždavinys yra labai platus, tai jis gali ir net privalo 
būti suskirstytas pagal specialesnius objektus. 

Bendrieji klausimai, kurie galėtų būti visų pirma ištirti 
sprendžiant tvardymosi problemą, paliestų tvardymąsi tri- 
mis atžvilgiais, būtent, savarankiškojo veiklumo, auklėji- 
mosi ir ruošimosi dorinei askezei. Atitinkami atsakymai yra 
trys pagrindiniai faktai, būtent, 1) kad tvardymasis auklėji- 
me tegali būti sėkmingai siekiamas savarankiškojo veiklu- 
mo priemonėmis; 2) kad tvardymasis yra pagrindinė ir 


147 


nieku nepakeičiama auklėjimosi dalis; 3) kad tvardymasis 
yra ugdymo laikotarpyje paruošiamasis tarpsnis, einant į 
rimtą dorinio gyvenimo askezę. 

Tvardymosi objektų suskirstymas daromas pagal mate- 
rialinių instinktų tvardymą, t. y. mitimo instinkto, seksua- 
linio instinkto ir atsilaikymo instinkto. Čion turi patekti per- 
sivalgymas bei persigėrimas, lytinis ištvirkimas, baimė, 
tingumas ir t. t. Toliau eina tiesioginiai individualistiniai 
polinkiai, pareiną nuo ekskliuzyvistiniu būdu nusistačiu- 
sios individualybės, pavyzdžiui, puikybė, godumas, pyk- 
tis, pavydas ir t. t. 


B. Seksualinis auklėjimas 


Seksualinio auklėjimo tikslas nustatomas pagal seksua- 
linio gyvenimo tikslą; ogi šitas tikslas yra dvejopas: arti- 
mesnis - palaikyti gyvybę prigimtojo pasaulio tvarkoje, ir 
tolimesnis — pakeisti materialiniai arba fiziologiniai gyve- 
nimo santykiai psichologiniais arba dvasiniais. 

Ugdomoji vertybė etikos atžvilgiu yra dorybė. Taigi do- 
rybė arba, kitaip tariant, pastovus ir sąmoningas nusiteiki- 
mas, atitinkąs seksualinio gyvenimo tikslą, yra skaistybė, ku- 
rios du laipsniai atitinka artimesnį ir tolimesnį gyvenimo 
tikslus. Pirmas, arba žemesnis, skaistybės laipsnis, praktikuo- 
jamas padorios monogaminės šeimos ribose, atitinka tikslą 
palaikyti gyvybę prigimtojo pasaulio tvarkoje. Antras, arba 
aukštesnis laipsnis, kurį sudaro vienuoliška skaistybė, ati- 
tinka tikslą pakeisti materialinius arba fiziologinius santy- 
kius psichologiniais arba dvasiniais. Taigi skaistybės auklė- 
jimas ir sudaro pagrindinį seksualinio auklėjimo uždavinį. 

Nėra jokios abejonės, kad protingai suprasta fizinė kul- 
tūra yra teigiamoji sąlyga ne tik eugenikai, t. y. racionaliam 
žmonių veislės palaikymui, bet ir askezei skaistybės srity- 


148 


je, kadangi gerai suprasta sveikata palengvina susivaldy- 
mą ir todėl irgi skaistybės praktikavimą. Kūno kultūra pri- 
valo palenkti kūną žmogaus valiai, o iš kitos pusės, stiprin- 
ti valią fizinio lavinimo priemonėmis pagal grįžtamosios 
įtakos principą, todėl kūnas, palenktas valiai, ne tik pasižy- 
mės didžiausiu išdavumu, bet ir labiausiai atitiks doros rei- 
kalavimus. 

Panašiai yra ir su antra seksualinio auklėjimo sąlyga, bū- 
tent su vaizduotės higiena. Seksualiniame gyvenime vaiz- 
duotė turi ypatingos reikšmės, nes ji, likdama palaida, gali 
visai suardyti normalią šito gyvenimo eigą, tuo tarpu su- 
tvarkyta ji gali būti tikro seksualinio auklėjimo teigiamoji 
sąlyga, kaipo gamintoja vaidinių antagonistų prieš nelem- 
tus seksualinius vaidinius. 

Seksualinė vaizduotės higiena privalo ne tik apsaugoti 
jaunimą nuo ištvirkimo, bet dargi sudaryti kuo palankiau- 
sių sąlygų bei aplinkybių vykdyti seksualiniam ugdymui 
tinkama pakraipa, 

Seksualinio auklėjimo priemonės visai pravartu yra su- 
skirstyti į tiesiogines ir netiesiogines. Tiesioginės priemo- 
nės siekia vien seksualinio auklėjimo, tuo tarpu netiesiogi- 
nės seksualinio auklėjimo priemonės yra bendros dorinimo 
priemonės, taikomos specialiu atsižvelgimu į seksualinio 
auklėjimo tikslus. Skaistybė tiek pareina nuo bendro dori- 
nio žmogaus stovio, kad negali būti atsiekta be artimo są- 
ryšio su dorinimu apskritai, todėl tiesioginės seksualinio 
auklėjimo priemonės yra daug silpnesnės negu netiesiogi- 
nės jo priemonės. 

Viena iš svarbiausių tiesioginių seksualinio auklėjimo 
priemonių yra gėdumo arba seksualinio drovumo jausmo 
auklėjimas. Gėdumo jausmas yra elementarinė tikslingu- 
mo apraiška, kuri visai savaimingai protestuoja prieš žmo- 
gaus priklausomumą nuo žemesnės prigimties. Todėl jis 
privalo būti sąmoningai auklėjamas kaipo pagrindinis 


149 


seksualinės srities įprotis, be nereikalingo perdėjimo ir klai- 
dingos egzaltacijos. 

Tolimesnė seksualinio auklėjimo priemonė yra seksua- 
liniai pamokymai, kurie turi įnešti sąmoningumo į tą sa- 
vaimingą įprotį, kuris yra gėdumo jausmas. Apskritai sek- 
sualiniai pamokymai turi išdirbti seksualinę sąžinę ir 
patiekti nusimanymo apie seksualinės kovos strategiją. Ga- 
lutinoje sąskaitoje seksualiniai pamokymai turi jaunimui 
įdiegti skaistybės idealo meilę ir išdavaus įkvėpimo vaduo- 
tis šituo idealu per visą savo gyvenimą. 

Vienas iš svarbiausių seksualinio aiškinimo principų yra 
jo saikumas ir pritaikymas prie individualinių auklėtinio 
ypatybių. Nė vienas nereikalingas žodis neprivalo būti pa- 
sakytas virš to, kas yra būtinai reikalinga, ir tik tai, kas ati- 
tinka individualinį auklėtinio nusiteikimą, jo faktiną stovį 
ir jo gyvenimo aplinkybes. Todėl seksualinio apšvietimo 
laikotarpis, būdas ir net pats reikalas turi gana lygstamo- 
sios reikšmės, nes čia individualizacijos principas labiau yra 
privalomas negu kur kitur. 

Vėliau turi eiti visa pamokymų eilė, suteikianti augan- 
čiam ir net užaugusiam jaunimui reikiamų žinių apie sek- 
sualinę strategiją. Kaipo pavyzdį iš literatūros galima nau- 
doti šitam reikalui veikalą, parašytą prancūzų kalba G. 
Hoornaert'o ir įvardytą „Le Combat de la Puretė“ („Skais- 
tybės kova“) su nurodymu. „tiems, kas turi dvidešimt me- 
tų“. . 
Netiesioginės seksualinio auklėjimo priemonės yra bū- 
do lavinimas, ypatingai taikomas seksualiniam instinktui 
suvaldyti; sąžinės auklėjimas, ypatingai taikomas savo žmo- 
giškosios garbės pajautimui seksualinėje gyvenimo srityje; 
auklėjimas būti laimingam, taikomas ypatingai erotinės mei- 
lės srityje. Pagaliau prie netiesioginių seksualinio auklėji- 
mo priemonių priklauso religinimas, vedąs prie religinės 
praktikos tikslu pergalėti seksualinį instinktą. Visos šitos 


150 


bendros dorinimo priemonės turi dideliausios reikšmės sek- 
sualiniam auklėjimui, kadangi apvaldymas šito stipriausio 
instinkto tegalimas sąryšy su bendruoju žmogaus dorini- 
mu. 

Teigiamasis veiksnys seksualinėje gyvenimo srityje, ku- 
ris gali turėti nemažos reikšmės seksualiniam šusitvardy- 
mui, yra savo žmogiškosios vertės pajautimas, kurį reikia 
skirti nuo ambicijos, nes pastaroji gali visai gerai sugyventi 
su nesusivaldymu seksualinio gyvenimo srityje. 

Nuo sugebėjimo būti laimingam pareina irgi nemaža 
seksualiniame klausime. Jei žmogus yra įpratintas ieškoti 
pasitenkinimo aukštesnio gyvenimo srityje, tai, aiškus da- 
lykas, tai turės teigiamos reikšmės siekiant skaistybės ide- 
alo. 

Bet didžiausios reikšmės seksualiniam auklėjimui turi 
religinė praktika. Katalikų auklėtojų liudymu, geriausias lai- 
das pastoviam ir sąmoningam nusiteikimui skaistybės nau- 
don yra sakramentalinė praktika, kuri atbaigia dorinio auk- 
lėjimo priemones. 

Joks auklėjimas neprivalo baigtis tuo, kas yra daroma 
iš viršaus. Panašiai kaip drausmės klausime išviršinė 
drausmė turi vesti prie išvidinės drausmės, taip dorinimo 
srityje išviršinis auklėjimas turi galutinoje sąskaitoje vesti 
visuomet prie išvidinio auklėjimosi. Seksualiniam klausi- 
mui auklėjimosi reikšmė yra net didesnė negu kitose do- 
rinio gyvenimo srityse, kadangi jokia kita sritis nereika- 
lauja tiek apsisprendimo galios, kiek to reikalauja 
seksualinė sritis. 


a. Erotinė meilė ir vedybų arba tekėstų klausimas 

Seksualiniame auklėjimesi kyla toliau naujų klausimų, 
su kuriais jaunesniame auklėtinių amžiuje paprastai ne- 
susiduriama. Tokie yra erotinės meilės ir vedybų arba 
tekėstų klausimas. Kalbamoji meilė vadinama erotine, 


151 


kad galima būtų ji atskirti nuo altruistinės meilės. Ro- 
maniškose kalbose šitas dvi meilės rūšis atitinka du at- 
skiru žodžiu. Pavyzdžiui, lotynų kalba skiria caritas ir 
amor, prancūzų kalboje prieš charitė yra statoma amour. 
Altruistinė meilė iš esmės yra dorinis jausmas, tuo tarpu 
erotinė meilė gali būti doriniu jausmu tik tam tikromis 
sąlygomis. 

\ Erotinės meilės esmė yra ne kas kita kaip pakeitimas fiziologi- 
nių santykių tarp vyro ir moters psichologiniais santykiais. Taip 
suprasta erotinė meilė pasireiškia trimis savybėmis: pirma, 
ji įgauna pastovaus psichologinio nusiteikimo pobūdžio ki- 
tos lyties atžvilgiu, antra, ji individualizuoja santykius tarp 
dviejų lyčių, trečia, ji iškelia lyčių santykius iš žemesnės 
materialinės gyvenimo srities į aukštesnę sielos gyvenimo 
sritį. 

Žmogaus gyvenimo prigimtoje tvarkoje tikslas yra su- 
jungti materialinė gyvenimo tvarka su dvasiniu pradu ir 
pagal šitą dvasinį pradą jinai šiaip ar taip keisti. Ir štai ero- 
tinėje meilėje pasireiškia visai savaimingu būdu tasai kili- 
mas į viršų iš gyvuliškos gyvenimo tvarkos, kuris per kul- 
tūrą siekia religinio gyvenimo viršūnės, kur viskas yra 
keičiama pagal tobulus dieviškuosius pirmavaizdžius. 

Neprivalu tad painioti erotinės meilės su fiziologinių 
dviejų lyčių santykiavimu. Erotinė meilė yra kaip tik pil- 
nas ar tik dalinis fiziologinio santykiavimo perkeitimas į 
psichologinį santykiavimą ir galima net konstatuoti taisyk- 
lė, jog šitų dviejų santykiavimų įtampos yra atvirkščioje pro- 
porcijoje. 

Visi žmonės turi įgimtą seksualinį instinktą. Pastara- 
sis, būdamas tam tikra potencialinė'energija, turi būti taip 
ar šiaip sunaudotas. Seksualinė energija ir yra sunaudoja- 
ma psichologiniam santykiavimui, atstojant fiziologinį 
santykiavimą. Kaip kiekviena kita žmogaus fizinė energi- 
ja, taip ir seksualinė energija gali būti panaudota bet ku- 


152 


riam psichiniam darbui, dirbamam kultūros arba religijos 
tikslais. 

Pirmoji meilė yra tvirčiausia ir skaisčiausia erotinė emo- 
cija; tvirčiausia todėl, kad ji yra visai atskirta nuo fiziologi- 
nio santykiavimo, ir skaisčiausia todėl, kad ji yra sujungta 
su jaunatvės romantiniu idealizmu, kuris traukiasi tik prie 
to, kas yra tikra, dora, gražu, kilnu ir šventa. Taigi savo na- 
tūralia pakraipa skaisti erotinė meilė ne tik nėra nedora, 
bet dargi saugoja nuo ištvirkimo. 

Įdomus dargi yra faktas, kad idealinės meilės stovis yra 
produktingiausias žmogaus dvasinės kūrybos tarpas. Sek- 
sualinė energija, materialinėje tvarkoje skiriama materiali- 
nei gyvybei kurti, gali būti pakeista į aukštesnę kuriamo- 
sios energijos rūšį, tarnaujančią aukštesnei gyvybei 
palaikyti. 

Erotinės meilės šviesoje įgauna naujo įvertinimo seksu- 
alinės abstinencijos klausimas. Jei pakeitimas fiziologinės 
energijos į aukštesnę psichologinės energijos rūšį įeina į 
žmogaus prigimties tikslingumo planą, jei, antra vertus, ide- 
alinės psichologinės meilės stovis yra aukštesnio dvasinio 
produktingumo veiksnys, tai seksualinė abstinencija racio- 
naliai ir higieniškai sutvarkytame gyvenime negali kenkti 
sveikatai, atvirkščiai, skaistybės stovis yra aukštesnis žmo- 
gaus sveikatos tarpsnis. 

Erotinės meilės likimui žmogaus gyvenime yra numa- 
tomos trys pagrindinės galimybės. Pirma galimybė yra ero- 
tinės meilės smukimas fiziologiniame ištvirkime. Antra ga- 
limybė yra erotinės meilės išsisprendimas matrimonialinės 
skaistybės stovyje. Paprasta meilės išsivystymo eiga yra 
tokia, kad materialinio gyvenimo inercija traukia žmogų 
iš psichologinio lyčių santykiavimo srities į fiziologinio 
santykiavimo sritį. Šitas erotinis meilės išsisprendimas ga- 
lima pavadinti normaliu matrimonialinės skaistybės sto- 


vyje. 
153 


Matrimonialinė skaistybė savo vardo užsitarnauja dėl ši- 
tokių priežasčių. Moterystės stovyje fiziologiniai santykiai 
nėra sau tikslu, jie yra surišti su tikslu palaikyti žmonių 
gyvybę prigimtojo pasaulio tvarkoje. Taigi erotinės meilės 
degradacija į fiziologinius santykius yra savo rūšies seksu- 
alinio gyvenimo dėsnis, turįs teigiamosios reikšmės, kai ei- 
nama prie moterystės stovio. 

Trečioji galimybė meilei išsispręsti yra atsisakymas nuo 
savo meilės objekto ir panaudojimas idealinės erotinės mei- 
lės jausmo vienuoliškai skaistybei išlaikyti. Tuomet seksu- 
alinė energija yra sunaudojama dvasiniam kuriamajam dar- 
bui. 

Svarstant pirmosios erotinės meilės išsisprendimo klau- 
simą, reik konstatuoti, kad pirmoji meilė įvyksta papras- 
tai tokiame jauname amžiuje, jog nėra dar galimybės ma- 
nyti apie šeimos sudarymą. Antra vertus, pirmoji meilė, 
kuri ypatingai pasižymi niekuo nepamatuota idealizacija, 
paprastai yra lokalizuojama antros lyties asmenyje visai 
pripuolamai. Pagaliau pirmosios meilės romantinis idea- 
lizmas tarsi nurodo, kad ji privalo padėti jaunimui išlikti 
pilnos seksualinės abstinencijos stovyje, kol bus priėjęs ob- 
jektyviai tinkamas sutuokimo laikas. Todėl yra svarbu, kad 
jauname amžiuje dviejų lyčių bendravimo sąlygos būtų 
kuo mažiausiai palankios psichologinės meilės degrada- 
cijai į fiziologinius santykius. 

Ankstybos vedybos yra patariamos žmonėms, kurie 
kitaip dėl kokių nors priežasčių negali atsilaikyti seksu- 
alinės abstinencijos stovyje. Yra žinomas faktas, kad pa- 
dori šeima dorina ištvirkusį žmogų. Bet apskritai vedy- 
bų klausimas, kaip ir seksualinio apšvietimo klausimas, 
negali būti reguliuojamas vienu griežtų principu, kuris 
nesiskaitytų su individualinėmis faktinos padėties aplin- 
kybėmis. 


154 


C. Visuomeninis auklėjimas 
1. Visuomeninis auklėjimas ir jo svarba mūsų laikais 


a. Du gyvenimo atžvilgiu: individualinis ir visuomeni- 
nis . 
Per visą žmonijos istoriją taip ar šiaip reiškėsi ir dabar 
tebesireiškia priešpastatymas dviejų dalykų: individo ir ma- 
sės arba net asmens ir visuomenės. Asmens ir visuomenės 
priešpastatymas reiškiasi, pavyzdžiui, tuo antagonizmu, ku- 
ris visuomet buvo ir dabar tebėra tarp individualizmo, iš 
vienos pusės, ir įvairių kolektyvizmo rūšių, kokios kad yra 
etatizmas, socializmas, komunizmas ir t. t. Asmens ir vi- 
suomenės priešpastatymas išeina aikštėn ir tame antago- 
nizme, kurio paprastai yra tarp individualistinio kapitaliz- 
mo ir kolektyvistinio socializmo, tarp aristokratizmo ir 
demokratizmo. 

Individualizmo ir aristokratizmo šalininkai pasitiki la- 
biau individualine asmens kultūra, tuo tarpu kolektyviz- 
mo ir demokratizmo šalininkai yra labiau linkę matyti pa- 
žangos veiksnį visuomeninėje tvarkoje. Iš tikrųjų ir vieni, 
ir kiti nusideda vienašališkumu. Visuomeninė santvarka ir 
individualinė asmens kultūra, orientuojama visuomeniniu 
atžvilgiu, turi viena antrai grįžtamosios įtakos. Visuome- 
nės santvarka sudaro, taip sakant, visuomenės stuomenį, o 
individualinė asmens kultūra sudaro visuomeniniame gy- 
venime tikrai realų ir nieko neatstojamą pagrindą. Tik jų 
dviejų suderinimas intensyviame išsivystymo laipsnyje te- 
gali laiduoti normalų visuomeninio gyvenimo funkciona- 
vimą. 

Sintetinis asmens ir visuomenės santykiavimo išspren- 
dimas yra galimas todėl, kad individualinis ir visuomeninis 
gyvenimo atžvilgiai glūdi tame pačiame individualiniame 
asmenyje, kuris tik vienas yra realinė visuomenės atrama. 


155 


Visuomenė yra ne kas kita kaip individuatinių asmenų san- 
tykiavimo padaras. Ogi šitas individualinių asmenų santy- 
kiavimas susidaro iš individualinių pergyvenimų, kurie glū- 
di atskiruose asmenyse. Todėl auklėti visuomenė faktinai 
yra ne kas kita kaip auklėti atskiri asmens visuomeniniu 
atžvilgiu. 


b. Dvi atitinkamos pakraipos pedagogikos moksle: in- 
dividualinė ir visuomeninė pedagogika 

Palinkimas imti pedagogikos sistema visuomeniniu at- 
žvilgiu gali būti aiškinamas tuo, kad klasiški pedagogikos 
veikalai dažniausiai ėjo individualinės pedagogikos pakrai- 
pa. Bet supratus, kad vienintelis teisingas yra sintetinis as- 
mens ir visuomenės santykiavimo suderinimas, negalima 
abejoti, kad pilnutinė pedagogikos sistema negali būti nei 
individualinė, nei visuomeninė pedagogika. Pilnutinio ug- 
dymo sistema turi lygiai intensyviai išvystyti auklėtinyje 
tiek individualinius, tiek visuomeninius gyvenimo nusitei- 
kimus. 

Kadangi visuomeninis auklėjimas sudaro vieną pilnu- 
tinio ugdymo atžvilgį, tai jis gali ir net privalo būti siekia- 
mas visomis pilnutinio ugdymo dalimis. Bet visuomeni- 
nis auklėjimas ypatingai daug turi bendro su dorinimu, 
nes daugelis visuomeninių nusiteikimų yra dorinės pri- 
gimties. 


c. Visuomeninio auklėjimo aktualumas mūsų laikams 

Žmonių visuomeninė sąmonė nenustoja iki šiolei dau- 
žytis tarp dviejų kraštenybių, kokios kad yra tradicinės 
demokratinio režimo lytys, iš vienos pusės, ir individua- 
listinė diktatūra, iš antros. Baimė karo varo šitą pasaulį į 
socializmo kraštenybę; baimė revoliucijos stumia jį į in- 
dividualizmo pavojų. Taigi šiuo metu yra visai gerai pa- 
aiškėjęs visuomeninių reformų reikalas. Bet visuomeni- 


156 


nės reformos, neatremtos į visuomeninį plačiųjų masių 
auklėjimą, yra tuščios lytys, kurios gali būti pripildytos 
ne tik teigiamuoju, bet ir neigiamuoju turiniu. Todėl pri- 
valu visų pirma rimtai susirūpinti visuomeniniu visos 
žmonių masės auklėjimu, nes visuomeninio susipratimo 
ir tvirtų teigiamųjų visuomeninių nusiteikimų stoka ga- 
li, kaip matėme, pasidaryti dideliausių nelaimių priežas- 
timi. 

Anaiptol ne mažesnės reikšmės privalo turėti visuome- 
ninis auklėjimas ir mūsų kraštui. Visuomeninis išsiauklėji- 
mas dažniausiai yra paveldimas iš kartos į kartą ilgesnės 
evoliucijos eigoje. Tuo tarpu istorinės Lietuvos evoliucija 
per ištisus šimtmečius nebuvo palanki geram visuomeni- 
niam išsiauklėjimui. Iš pradžios rytiško tipo despotizmas, 
paskui lenkiško tipo aristokratizmas, pagaliau rusiškas jun- 
gas negalėjo būti reikiamo visuomeninio auklėjimo veiks- 
nial. 

Nenuostabu todėl, kad reikalas atstatyti valstybę užti- 
ko lietuvių tautą visai nepasiruošusią visuomeniniu atžvil- 
giu. Nei visuomeninis supratimas, nei visuomeninio gy- 
venimo nusiteikimai, nei visuomeniniai įpročiai, nei 
visuomeninio gyvenimo santvarka, nei sugebėjimas orga- 
nizuotį visuomenės gyvenimą kuriamuoju būdu nėra pa- 
kankami ne tik plačiose mūsų tautos masėse, bet ir dabar- 
tinėje jos inteligentijoje. Todėl visuomeninio auklėjimo 
reikalas turi Lietuvoje šiuo metu net daugiau svarbos ne- 
gu kur kitur. 


d. Pagrindiniai visuomeninio auklėjimo klausimai 

Visuomeniniame auklėjime, kaip ir kitose ugdomojo 
veikimo srityse, privalo būti skiriami tolimesni ir artimes- 
ni tikslai. Tolimesni arba netiesioginiai tikslai yra sykiu 
tikslai pačiam visuomeniniam gyvenimui. Artimesni arba 
tiesioginiai visuomeninio auklėjimo tikslai turi būti atsiekti 


157 


auklėtinio prigimtyje kaipo pastovūs visuomeniniai nusi- 
teikimai. 

Lavinimas visuomeninio supratimo ir pratinimas dirbti 
visuomeninį darbą yra dvi pagrindinės visuomeninio auk- 
lėjimo priemonės. 

Visuomeninis auklėjimas tiek gali turėti atskirų užda- 
vinių, kiek gali būti atskirų visuomeninio auklėjimo tiks- 
lų. Visų pirma išeina aikštėn reikalas juos suskirstyti į 
bendruosius ir specialiuosius. Bendrieji visuomeninio 
auklėjimo uždaviniai stengiasi išvystyti naujose kartose 
bendruosius visuomeninius nusiteikimus, reikalingus 
specialiems visuomeninio auklėjimo uždaviniams reali- 
zuoti. 

Specialių visuomeninio auklėjimo uždavinių gali būti vi- 
sa eilė pagal atskirus visuomeninio gyvenimo atžvilgius. 
Specialius visuomeninio auklėjimo uždavinius šiais laikais 
kelia: 1) politinis auklėjimas, 2) ekonominis auklėjimas, 
3) socialinis auklėjimas, 4) tautinis auklėjimas ir 5) tarp- 
valstybinis bei tarptautinis auklėjimas. 

Svarbiausi visuomeninio auklėjimo veiksniai yra šeimy- 
na, mokykla, įvairios jaunimo susidraugavimo lytys, visuo- 
meninė valdžia ir Bažnyčia. 


2. Visuomeninio auklėjimo tikslai 


a. Visuomeninio auklėjimo tikslų skirstymas į tolimes- 
nius ir artimesnius 

Visuomeninio gyvenimo tikslai iš tikrųjų yra tie patys 
žmogaus gyvenimo tikslai, kiek tik jie yra atsiekiami visuo- 
meninio gyvenimo bei veikimo priemonėmis. Visuomeni- 
nis idealas, kuris turi būti taip ar šiaip realizuojamas visuomeni- 
nės santvarkos ir visuomeninių žmogaus nusiteikimų pagalba, ir 
yra tolimesnis visuomeninio auklėjimo tikslas, turįs šitam auklė- 
jimui vedamosios reikšmės. Ogi artimesni visuomeninio auk- 


158 


ME k r ak 


lėjimo tikslai bus tie visuomeniniai nusiteikimai, kurių pa- 
galba gali būti siekiami visai sėkmingai tolimesnio visuo- 
meninio auklėjimo tikslai. 


b. Visuomeninis idealas kaipo pagrindinis tolimesnis vi- 
suomeninio auklėjimo tikslas 

Asmens sąvoka privalo būti pradedamuoju punktu, spren- 
džiant apie visuomeninį idealą pagal tai, kaip jį nusako žy- 
mus Maskvos universiteto profesorius Pavelas Novgorod- 
cevas veikale, įvardytame „Apie visuomeninį idealą“*. 

Nelygstamasis asmens vertingumas suponuoja laisve, 
kaipo prigimtą ir būtiną dorinės jo esmės išraišką. Iš ki- 
tos pusės, mes reikalaujame visiems žmonėms lygybės. 
Bet šalia šitų teisių asmuo turi atitinkamą prievolę pri- 
pažinti kitiems asmenims panašias teises ir savo indivi- 
dualybe atbaigti pilnutinį individualinių skirtumų suhar- 
monizavimą“*. 

Tokiu būdu, sako Novgorodcevas, asmens sąvokoje ly- 
giai semia savo pradžią tiek jo reikalavimai sau lygybės 
ir laisvės, tiek jo prievolės pasireikšti solidarumu ir dėtis 
į vienybę su kitais žmonėmis. O kadangi kiekvienam sky- 
rium ir visiems sykiu privalo būti pripažintos tos pačios 
teisės į lygybę ir laisvę, tai iš čion gaunamas aptarimas 
visuomeninio idealo kaipo principo, reikalaujančio visuo- 
tinojo susivienijimo lygybės ir laisvės pagrindais. Nelygsta- 
masis asmens principas tokiu būdu neišvengiamai veda 


` prie visuotinojo žmonijos solidarumo idėjos. Trumpa formule 


visuomeninis idealas galima aptarti kaipo laisvo univer- 
salizino principas*““. 


* Žr. Nougorodcev P. Ob obščestvennom ideale. - Moskva. - 1917. - 
S. 106. 
*+ Žr. ten pat. - P. 107. 
*** Žr. ten pat. - P. 108. 


159 


Šitie prof. Novgorodcevo išvadžiojimai pilnai priimtini 
su maža pataisa, būtent, kad visuomeninis idealas yra ne 
laisvo universalizmo principas, bet pats šitas laisvas uni- 
versalizmas, lygiai taip pat kaip jis yra ne visuotinojo susi- 
vienijimo lygybės bei laisvės pagrindais principas, bet pats 
šitas visuotinasis susivienijimas. 

Taip suprastas šitas idealas iš esmės yra ne tik demokra- 
tiškas, bet ir visuotinas, nes jis galutinoje sąskaitoje reika- 
lauja visos žmonijos susivienijimo pasaulinės lygybės ir pi- 
lietybės pagrindais“. 

Aptarimas visuomeninio idealo kaipo siekiamo begaly- 
bėje nelygstamojo tikslo atidaro perspektyvą į niekados ne- 
baigiamą visuomeninę pažangą, kuri atitinkamai reikalau- 
ja niekados nenurimstančių laisvų a ir laisvos 
kūrybos**. 

Tolimas visuomeninis idealas yra tikras vedamasis pra- 
das bet kuriai visuomenei ir bet kuriai gadynei. Jis yra toji 
reguliatyvinė norma, pagal kurią privalu orientuotis ren- 
kantis visuomeninio veikimo pakraipą***. 

Jei visuomeniniam veikimui trūksta nelygstamojo idea- 
lo, jis stoksta vedamojo principo arba reguliatyvinės nor- 
mos ir todėl neišvengiamai turi pasiduoti neracionalių gy- 
venimo gaivalų įtakai. Bet jei visuomeniniam gyvenimui 
trūksta realių gyvenimo aplinkybių ir turimų vykdomųjų 
priemonių pažinimo, jis faktinai stoksta realaus pagrindo, 
ant kurio galėtų bent dalinai realizuotis visuomeninis ide- 
alas. Taigi visuomeniniame veikime galutino tikslo abso- 
liutizmas turi būti derinamas su vykdomųjų priemonių re- 
liatyvizmu. 


* Žr. ten pat. - P. 131. 
** Žr. ten pat. - P. 119. 
*+* Žr. ten pat. - P. 138. 


160 


c. Artimesni visuomeninio auklėjimo tikslai, arba vi- 
suomeniniai nusiteikimai, kurių pagalba gali bitti realizuo- 
jamas visuomeninis idealas 

Visuomeniniai nusiteikimai, kaipo artimesni visuome- 
ninio auklėjimo tikslai, tampa priemonėmis, kai jie yra ima- 
mi santykyje su tolimesniu visuomeninio auklėjimo tikslu, 
t. y. su visuomeniniu idealų. Kiekvienas artimesnis tikslas 
yra priemonė tolimesniam tikslui. Visuomeniniai tad nusi- 
teikimai yra tam tikros priemonės visuomeniniam idealui 
realizuotis. 

Yra du bendriausiu nusiteikimu, turinčiu pagrindinės 
reikšmės visam gyvenimo plotui ir todėl esančiu bendrais 
tikslais visam visuomeniniam auklėjimui. Vienas nusitei- 
kimas liečia labiau visuomeninio gyvenimo lytį ir vadinasi 
teisės sąmonė, arba teisinė sąmonė, vokiškai Rechtsbewus- 
stsein, rusiškai „pravovoje soznanije“. Antras liečia labiau 
visuomeninio gyvenimo turinį ir yra ne kas kita kaip soli- 
darumo jausmas, arba solidarumas. 

Teisės sąžinė faktinai yra dorinė sąžinė, pasireiškian- 
ti visuomeninių santykių srityje. Dorinis dėsnis, apspren- 
džiąs, kaipo tam tikra norma, teisės sąmonę ir liečiąs visuo- 
meninių santykių sritį, yra tai, kas vadinama prigimtosios 
teisės vardu. Prigimtoji teisė yra faktinai dorinis dėsnis, 
plaukiąs iš protingos žmogaus prigimties ir pritaikytas vi- 
suomeniniams santykiams. Šalia prigimtosios teisės skiria- 
ma dar pozityvioji teisė, kuri įgauna galios ne iš žmogaus 
prigimties, bet iš visuomeninio žmonių bendravimo apraiš- 
kų, pavyzdžiui, iš visuomeninės valdžios, leidžiančios įsta- 
tymus, iš viešųjų papročių ir įvairių precedentų. Kai pri- 
gimtoji ir pozityvioji teisė sutaria tarp savęs ir viena antrą 
remia, teisės sąmonė turi daugiausia davinių būti normali 
ir tvirta. Norint patiesti tvirtą pagrindą teisėtai visuome- 
nės tvarkai žmonių sielose, tenka auklėti juose normali tei- 
sės sąmonė, kuri, iš vienos pusės, būtų orientuojama pagal 


161 


prigimtąją teisę, o iš kitos pusės, būtų pritaikoma prie rea- 
lių gyvenimo aplinkybių, nes normali teisės sąmonė yra ne 
tik visuomeninės tvarkos, bet ir visuomeninės pažangos 
veiksnys. 

Antras bendriausias visuomeninis nusiteikimas, kaip 
pasakyta, yra solidarumas. Solidarumo principas reguliuo- 
ja ne visuomeninių santykių lytį, bet jų turinį. Solidaru- 
mas yra asmens sugebėjimas suderinti savo reikalus su 
aukštesniais platesnės visumos reikalais. Tikras solidaru- 
mas reikalauja, kad siauresnės visumos reikalai būtų su- 
derinti su platesnės visumos reikalais, ir todėl normali so- 
lidarumo sąmonė turi būti orientuojama universalumo 
pakraipa. 

Šalia šitų bendriausių visuomeninių nusiteikimų, turin- 
čių reikšmės visoms visuomeninio gyvenimo sritims, ga- 
lima dar nustatyti visa eilė specialesnių visuomeninių 
nusiteikimų, turinčių ypatingos reikšmės atskiroms visuo- 
meninio gyvenimo sritims. Kiekvienoje iš jų visuomeniniai 
nusiteikimai turi griežtai atitikti jos prigimtį. Pavyzdžiui, 
politinė visuomeninio gyvenimo sritis reik skirti nuo eko- 
nominio socialinio gyvenimo ploto. Politinė gyvenimo sri- 
tis turi daugiau formhalinio pobūdžio, tuo tarpu ekonominė 
socialinė gyvenimo sritis pasižymi labiau materialiniu po- 
būdžiu. Pirmoji liečia labiau visuomeninio gyvenimo lytį, 
antroji -jo turinį. Politiniame auklėjime privalu labiau atsi- 
žvelgti į teisės sąmonės auklėjimą, tuo tarpu ekonominia- 
me socialiniame auklėjime turi stovėti pirmoje vietoje soli- 
darumo auklėjimas. 

Teisės sąmonė privalo pasireikšti politiniame visuome- 
nės gyvenime sąmoningu vertinimu dviejų pagrindinių 
formalinių visuomeninio gyvenimo vertybių -~ tvarkos ir 
laisvės. Tvarkos meilė ir sugebėjimas ją palaikyti visuo- 
menės gyvenime yra parlamentarinis drausmingumas. 
Laisvės meilė ir sugebėjimas ją pagerbti yra tolerantiškas 


162 


laisvingumas. Tad specialesni politinio auklėjimo tikslai 
yra visuomeninis drausmingumas ir tolerantiškas laisvin- 
gumas. 

Specialesnės politinio auklėjimo sritys bus pilietinis 
ir valstybinis auklėjimas. Pilietiniame auklėjime politi- 
niai nusiteikimai gali pasireikšti ištisa pilietinių dorybių 
eile, pavyzdžiui, taikumo dvasia, vienybės jausmu, savi- 
tarpinės atsakomybės pajautimu, draugingumu, paslan- 
kumu į pagalbą silpniesiems, kovojančių instinktų suval- 
dymu, nuolaidumu, atsparumu tvirkinančiai masės 
įtakai, atodaira į aplinkumą, vadavimo dvasia, sugebėji- 
mu kitus išklausyti bei suprasti, punktualumu, žodžio 
laikymu ir t. t. . 

Valstybiniame auklėjime rasime ištisą jau valstybinių do- 
rybių eilę, pavyzdžiui, valstybinio autoriteto, t. y. įstatymų 
bei valdžios, pagarbą, privatinių interesų solidarų palenki- 
mą valstybiniam tikslui, valstybinį drausmingumą, prievar- 
tos neapykantą ir t. t. 

Kitokios rūšies bus visuomeniniai nusiteikimai ekono- 
minėje socialinėje srityje. Iš pareigų, kuriomis pasireiškia 
ekonominis gyvenimas, keturios yra pagrindinės: 1) ma- 
terialinių gėrybių gamyba, 2) mainomainis arba mainai, 
3) paskirstymas ir 4) suvartojimas. Gamybos pareigai pa- 
geidaujamas yra didžiausias produktyvumas, visuomeni- 
niu būdu reguliuojamas. Mainomainio pareigai pageidau- 
jamas yra išlyginamasis teisingumas (justitia commutativa), 
pagrįstas savitarpinio naudingumo principu. Paskirstymo 
pareigai pageidaujamas skirstomasis teisingumas (justitia 
distributiva), atsižvelgiąs ne tik į žmonių dalyvavimą ga- 
myboje, bet ir į faktinus jų reikalus. Gėrybių suvartojimui 
pageidaujamas yra taupumas, visuomeniniu būdu regu- 
liuojamas. 

Pagrindiniu nusiteikimu laukiniam auklėjimui bus ge- 
rai suprastas arba tikras patriotizmas. Tikras patriotizmas 


163 


privalo reikštis ypatingu aktyvumu, arba kūryba tautinės 
kultūros srityje, kur turi sueiti krūvon tautinių lyčių indi- 
vidualumas su turinio universalumu. Taigi pagrindinio tau- 
tinio nusiteikimo, t. y. tikro patriotizmo, pilna aptartis bus 
šitokia: patriotizmas yra tautinės savo individualybės mei- 
lė, pagrįsta pageidavimu savo tautai moralinės didybės, ky- 
lančios iš visuotinojo žmonių dva[...]! ir besireiškiančios in- 
dividualinėmis tautybės lytimis: 

Pagrindiniu nusiteikimu, galinčiu eiti artimesnių tikslu 
tarpvalstybiniam bei tarptautiniam auklėjimui, yra univer- 
salus žmonių draugiškumas, kuris galėtų vesti visą žmoni- 
ją į visuotinąjį susidraugavimą laisvės bei lygybės pagrin- 
dais. 


3. Pagrindinės visuomeninio auklėjimo priemonės 


a. Teorinė priemonė — lavinimas visuomeninio susipra- 
timo. Teorinio visuomeninio susipratimo pirmenybė prieš 
visuomeninio veikimo praktiką 

Pagrindinės priemonės visomeninio auklėjimo tikslams 
siekti yra, iš vienos pusės, visuomeninio gyvenimo teorija, 
o iš kitos pusės - visuomeninio veikimo praktika. Trumpai 
tariant, doktrina bei akcija - štai dvi pagrindinės visuome- 
ninio auklėjimo priemonės. Doktrina suteikia visuomeninį 
susipratimą, akcija —- visuomeninio veikimo įpročius. 

Kiekviename veikime pradedamuoju momentu yra te- 
orinis momentas. Šita prasme kiekvienas sumanymas yra 
teorinis momentas atžvilgiu į praktinį jo realizavimą. Šitas 
bendras psichologinis dėsnis nenustoja savo reikšmės nei 
visuomeniniame gyvenime, nei visuomeniniame auklėjime. 
Ir čia, ir ten pradedamuoju punktu privalo būti visuomeni- 
nė doktrina, suteikianti visuomeninio susipratimo. Kad ak- 
cija būtų sąmoninga, protinga ir aiškiai tikslinga, ji turi būti 
pagrįsta doktrinaliniu susipratimu, anksčiau įgytu ir tinka- 


164 


pae 


mai pritaikytu veikimo aplinkybėms. Geras teorinis pasi- 
ruošimas visuomeniniam veikimui yra pirma sąlyga sėk- 
mingumui. Reik net tiesiog konstatuoti, kad visuomeninio 
veikimo užsimojimas, platumas, išdavumas ir patvarumas 
esti tiesioginėje proporcijoje su teorinio visuomeninio pasi- 
ruošimo rimtumu. 

Taigi visuomeninis auklėjimas privalo išdirbti naujose 
kartose aiškų teigiamąjį visuomeninį susipratimą, nes nuo 
jo paskui pareina ne tik visuomenės susipratimas, bet ir vi- 
suomeninio veikimo pakraipa bei sėkmingumas. 

Visuomeninio lavinimo nuosekliame išvystyme privalu 
eiti nuo bendrų mažiausiai abejotinų klausimų prie specia- 
lesnių ir labiau abejotinų, kad tie klausimai, kurie labiau 
skiria žmones ir sukelia tarp jų daugiausia antagonizmų, 
būtų nagrinėjami bei svarstomi vyriausiame jaunimo am- 
žiuje, kai yra daugiausia šansų užtikti jame reikiamą šitiems 
klausimams visuomeninį susipratimą ir pusiausvyrą. Vie- 
nintelis pageidaujamas yra racionaliai sutvarkytas visuo- 
meninis lavinimas, kuris vengtų traukti jaunimą į aistringą 
politinių socialinių ginčų sūkurį ir brutalią partijų kovą. 
Kiekvieni rimtų visuomeninių studijų metai dešimteriopai 
apsimoka paskesniame visuomeniniame veikime. Tik aiš- 
kus doktrinalinis įsitikinimas, įsigytas visuomeniniu išsi- 
lavinimu, tegali paskui palaikyti pastoviai karštą užsidegi- 
mą visuomeninėms problemoms ir visuomeninei akcijai. 

Tad teorinis visuomeninis išsilavinimas turi pirmeny- 
bės teisę prieš praktinį visuomeninį veikimą. Tai toli gražu 
nereiškia, kad šita doktrina gali būti atpalaiduota nuo tų 
patyrimų, kurių suteikia pais visuomeninis veikimas. Iš tik- 
rųjų mažai reali yra ta teorija, kuri nesiskaito su gyvenimo 
praktika, nes ji remiasi nieko nepagrįsta proto spekuliacija. 
Bet iš kitos pusės, liūdna yra ta visuomeninio gyvenimo 
praktika, kuri nėra nušviesta bei vedama racionalios teori- 
jos tiesų. 


165 


į 
|. 
! 
4 
| 
d 
q 


b. Priemonės visuomeniniam susipratimui lavinti nau- 
jose kartose 

Priemonės, kuriomis naujos kartos gali e visuome- 
ninj susipratimą, yra pasyvinės ir aktyvinės. Pasyvinės vi- 
suomeninio lavinimo priemonės yra atskiri visuomeniniai 
pamokymai, sistemingas visuomeninis mokslas ir vadova- 
vimas visuomeninei skaitybai (visuomeninio turinio kny- 
gų skaitymui). Aktyvinės visuomeninio lavinimo priemo- 
nės bus skaityba ir šiaip jau visuomeninės studijos ir 
lavinimosi rateliai. 

Visi auklėtojai yra pašaukti daryti naujai kartai visuo- 
meninių pamokymų kiekviena tinkama proga. Tėvai pri- 
valo aiškinti savo vaikams elementarinius visuomeninio 
gyvenimo faktus bei principus. Mokytojas turi pasinau- 
doti savo dėstomuoju dalyku visuomeniniam pamoky- 
mui, kuriam teikia daug progų ypač istorijos pamokos. 
Turi daug progų daryti visuomeninių pamokymų ir ku- 
nigas per pamokslus, kuriais gali būti sėkmingai kelia- 
mas visuomeninis krikščioniškosios pasaulėžiūros atžvil- 
gis. 

Vis dėlto visuomeniniai pamokymai yra toli gražu ne- 
pakankami jaunosios kartos visuomeniniam susiprati- 
mui. Todėl būtinai yra reikalingas mokykliniame lavinime 
sistemingas visuomeninio mokslo dėstymas. Pirmutiniai 
visuomeninio mokslo pradai, tiesa, labai bendri, gali bū- 
tijau suteikti mokiniams pradedamosiose mokyklose. Bet 
apie rimtesnį visuomeninį mokslą tegalima kalbėti vien 
aukštesniojoje mokykloje ir dargi dviejose vyriausiose jos 
klasėse. Čia visuomeninis mokslas turėtų suimti į save 
visus pagrindinius ir mažiausiai abejotinus dalykus, rei- 
kalingus pilnam susipratimui visame visuomeninio gy- 
venimo plote. Todėl dėstomas mokykloje visuomeninis 
mokslas turėtų patiekti pradus iš sociologijos, politinės 
ekonomijos, valstybinio mokslo ir konstitucinės teisės, 


166 


iš administratyvinės teisės, tautotyros ir tarptautinės tei- 
sės. 

Asmuo, norįs tikti vadovaujamajai rolei visuomenėje, 
turi įsigyti visuomeninių klausimų srityje tam tikro inte- 
lektualinio savarankiškumo, kuris tegali būti atsiektas 
vien atitinkamo lavinimosi priemonėmis, pavyzdžiui, 
skaityba, savarankiškosiomis studijomis ir aktyviu daly- 
vavimu lavinimosi rateliuose. Yra dvi priemonės, kurio- 
mis čia gali ir privalo naudotis mokytojai bent dviejose 
vyriausiose aukštesniosios mokyklos klasėse. Tai yra, iš 
vienos pusės, vadovavimas mokinių lavinimosi rateliui, 
kur turėtų būti kartojamas, svarstomas ir pagilinamas vi- 
suomeninis mokslas, suteikiamas mokykloje, o iš antros 
pusės, vadovavimas visuomeninei mokinių skaitybai. Va- 
dovaujant mokinių lavinimosi rateliams ir visuomeninei 
jų skaitybai, svarbu įteigiamaisiais patarimais laikyti mo- 
kinių interesai bendrų visuomeninių klausimų plotmėje 
ir neleisti jiems paskęsti be reikiamo pasiruošimo painiose 
politikos ir socialinio gyvenimo problemose. Paraginti 
jaunimas per anksti imtis spręsti specialinės visuomeni- 
nės problemos be atitinkamo bendro pasiruošimo - reiš- 
kia suardyti metodologinė tvarka visuomeninio jo lavi- 
nimo eigoje ir tuo pačiu pakenkti tikro visuomeninio jo 
susipratimo reikalui. 

Tad visuomeninio lavinimosi eiga metodologiniu atžvil- 
giu yra tokia: pirma, bendras pasiruošimas, antra, specia- 
lusis lavinimasis, ir trečia, specialiosios visuomeninės pa- 
reigos, arba pilnai atsakinga visuomeninė akcija. 

Tikru veikėju tegalima tapti vien veikimu, tad kiek- 
vienas veikėjas ir tuo pačiu kiekvienas visuomenininkas 
turi pratintis prie visuomeninės akcijos nuo jaunų savo 
dienų. Praktiniame visuomeniniame auklėjime auklėto- 
jo rolė yra žymiai mažesnė negu intelektualiniame lavi- 
nime. 


167 


Atžvilgiu į praktinį ruošimąsi prie visuomeninio vei- 
kimo auklėtojas turi dvejopą pareigą: neigiamąją ir teigia- 
mąją. Neigiamoji jo pareiga reikalauja iš jo budėjimo, kad 
auklėtinio veiklumas nenueitų netinkama vaga ir nepasi- 
reikštų neigiamomis išdavomis. Auklėtojas turi griebtis 
reikiamų priemonių pašalinti tokioms neigiamoms veiki- 
mo apraiškoms, kaip nereikalingas laiko bei energijos eik- 
vojimas mažai tikslingiems viešiesiems darbams, per di- 
delis išsiblaškymas, atitraukiąs jaunimą nuo tiesioginių jo 
uždavinių, ir t. t. 

Neigiamąją auklėtojo pareigą, pedagogikos teorijoje va- 
dinamą drausminimu, papildo teigiamoji auklėtojo parei- 
ga, kuri pedagogikos teorijoje vadinama skatinimu. 

Pratinti auklėtinis visuomeniškai elgtis bei veikti yra 
pakankamai gerų progų ir šeimynoje, ir mokykloje, ir toje 
platesnėje aplinkumoje, kurioje jam tenka augti. Taigi gai- 
vinti jaunime šeimyninio solidarumo jausmai, skatinti jis 
prie pasiaukojimo jų vardan, pratinti šitas jaunimas mo- 
kykloje prie gražaus sugyvenimo su savo draugais ir sy- 
kiu pagerbti mokyklinio gyvenimo drausmę, pagaliau ra- 
ginti jis solidarizuotis su platesne visuomene viešosiose 
jos iškilmėse bei Hūdėjimuose, daryti visa tai - reiškia jau 
praktiškai auklėti jaunimas visuomeninio gyvenimo bei 
veikimo reikalams. Tokiais atvejais jaunimo auklėjime auk- 
lėtojo rolė turi pasižymėti ypatinga diskrecija ir taktingu- 
mu, nes jos priemonėmis tegali būti vien įkvėpimas, pata- 
rimas, pavyzdys, kurie reikalauja draugiško bendravimo 
atmosferos. 

Praktinis veiksmas, kuriuo jaunimas privalo ruoštis 
visuomeniniam gyvenimui bei veikimui, yra visų pirma 
savarankiškas jo valdymasis visose tose gyvenimo ap- 
linkybėse, kurios reikalauja mažiau ar daugiau drausmin- 
go susitvarkymo. Toks, pavyzdžiui, turėtų būti mokinių 
valdymasis mokykloje. Sprendžiant mokinių valdymosi 


168 


proga 


klausimas principialiu būdu ir pedagoginiu atžvilgiu, 
reik pasakyti, kad mokinių valdymosi idėja užsitarnauja 
pilno parėmimo kaipo visuomeninio auklėjimosi priemo- 
nė, kuri dargi apsaugoja jaunimo dvasią nuo palinkimo į 
anarchiją, nedrausmingumą, autokratizmą, diktatūrą ir 
bolševizmą. 

Dar laisvesnis jaunimo reiškimasis veikimu, kuris gali 
būti labai sėkminga visuomeninio auklėjimosi priemonė, 
užtinkamas įvairiose susidraugavimo organizacijose, kurios 
turi arba bent privalo turėti savo pagrindiniu tikslu atbaig- 
ti mokyklinio lavinimo bei auklėjimo reikalą lavinimosi bei 
auklėjimosi priemonėmis. Jaunimo susidraugavimo orga- 
nizacijos šalia lavinimosi bei auklėjimosi išdavų išvysto 
draugiškojo solidarumo jausmus, pratina dargi jaunimą prie 
organizacinio administravimo ir sudaro jame sutelktinio 
darbo įpročius. 

Jaunimo valdymasis ir jo susidraugavimo organizacijos 
tėra taikomos vien pačio jaunimo vidaus gyvenime. Jomis 
dar nėra vedama visuomeninė akcija tikra to žodžio pras- 
me. Einant dar arčiau prie tikro visuomeninio veikimo, reik 
leisti jaunimui pratintis eiti tas visuomeninio veikimo pa- 
reigas, kurios nėra per daug sudėtingos, nereikalauja todėl 
dar pilno intelektualinio bei dorinio subrendimo ir nestato 
jaunimo į pavojus, kurių jis negali pergalėti savo pajėgo- 
mis. 

Visuomeniniai darbai, tinką jaunimui, galima suskirsty- 
ti į tris pagrindines grupes. Tai bus, pirma, labdarybės, gai- 
lestingumo ir viešosios dorovės saugojimo darbai, antra, 
liaudies švietimas bei auklėjimas, ir, trečia, platesnė visuo- 
meninė akcija, kaipo paruošiamasis stažas būsimiems inte- 
ligentams visuomenininkams. 

Labdarybės, gailestingumo ir viešosios dorovės saugoji- 
mo darbai yra anksčiausiai prieinami bręstančiam jaunimui. 
Nuo 14 metų jaunimas gali jau dalyvauti labdarybinėse 


169 


rinkliavose, lankyti ligonius, vargšus ir senius, rinkdamas 
apie juos žinias ir perteikdamas visuomeninę pagalbą; gali 
principialiai kovoti prieš alkoholizmą ir pornografiją ir t. t. 

Paskutiniųjų dviejų aukštesniosios mokyklos klasių 
mokiniai gali jau taip ar šiaip pasireikšti liaudies švieti- 
mu bei auklėjimu. Platinimas gerų knygų ir tinkamos pe- 
riodinės spaudos, kovojimas su klaidingomis, skleidžia- 
momis tarp liaudies idėjomis, vadovavimas liaudies 
lavinimosi rateliams, dalyvavimas liaudies auklėjimosi 
darbuose gali jau būti leista 17-18 metų jaunuoliams, jei 
šitas darbas bus sykiu prižiūrimas ir vadovaujamas jų 
auklėtojų. 

Pagaliau trečioji visuomeninių darbų grupė, skiriama ei- 
nančiam aukštąjį mokslą jaunimui, apima visus tuos dar- 
- bus, kurie jau įeina į platesnę visuomeninę akciją. 


4. Bendrieji visuomeninio auklėjimo uždaviniai 


a. Auklėjimas pasyvių visuomeninių nusiteikimų 

Pasyvūs visuomeniniai nusiteikimai yra: 1) menas pa- 
klusti, 2) visuomeninis drausmingumas ir 3) taikumo dva- 
sia. 

Jau atskiram asmeniui atsiranda reikalas pripažinti vi- 
suomenės buvimo faktą, prisitaikyti prie jos gyvavimo 
principų ir pagaliau jai paklusti, kiek tai yra reikalinga ir 
visuomenės gyvenimui, ir atskiro asmens gerovei. Tai yra 
tasai pasyvinis asmens nusistatymas atžvilgiu į visuo- 
menę, be kurio negali būti suderinto visuomenės gyvę- 
nimo. 

Sykiu tik atskirų asmenų veiklumu tegali aktyviai 
reikštis visuomenės aktyvumas. Tokiu būdu, iš vienos 
pusės, visuomenės gyvavimas reikalauja iš atskirų asme- 
nų tam tikro pasyvinio nusistatymo, o iš antros pusės, 
tas pats visuomenės gyvavimas reikalauja, kad atskiri as- 


170 


Tii ių as 


‘mens pasireikštų jos atžvilgiu ir tam tikru aktyviniu nu- 
sistatymu. 

1) Maksimumas pavyvinio nusistatymo reiškiasi tame, 
kas gali būti pavadinta menu paklusti. Tuo tarpu maksi- 
mumas aktyvinio nusistatymo reiškiasi tame, kas yra me- 
nas vadovauti. Tokiu būdu menas paklusti ir menas vado- 
vauti yra tarsi du poliu, tarp kurių telpa visas visuomeninis 
veikimas. Šalia klusnumo galima statyti ir tokie visuome- 
niniai nusiteikimai, kaip visuomeninis drausmingumas ir 
taikingumo dvasia. 

Aktyvumas visuomeniniame gyvenime gali reikštis te- 
orine ir praktine pakraipa. Teorinis veiklumas apsireiškia 
sugebėjimu vesti savo idėjų propagandą, o praktinis veik- 
lumas - sugebėjimu sėkmingai dalyvauti organizuotoje vi- 
suomeninėje akcijoje. 

Visuomeninis klusnumas suponuoja meną atidžiai klau- 
syti. Čia, būtent, svarbu atidžiai įsiklausyti į tai, ko reika- 
lauja įstatymai ir valdžios organų įsakymai. Vergas mecha- 
niškai pildo duodamus jam įsakymus, neįsigyvendamas į 
išvidinę jų prasmę bei racionalų pagrindą. Vergiškas klus- 
numas tuo ir skiriasi nuo tikro klusnumo, kad vergas, už- 
dėtąsias pareigas beeidamas, išsižada ir savo proto, ir savo 
sąžinės. 

Klusnumas nėra taip priešingas žmogaus prigimčiai, kaip 
paprastai atrodo individualistiškai nusistačiusiems žmo- 
nėms. Wilbois laiko neklusnius vaikus pačių auklėtojų pa- 
daru*, o Foersteris plačiųjų visuomenės masių neklusnu- 
mą aiškina iš dalies vadovaujančių žmonių nesugebėjimu 
tikrai vadovauti pagal psichologinius tikro klusnumo rei- 
kalavimus. Jo supratimu, psichologiškai sušvelnintas me- 
nas įsakinėti turi „sujungti nepalenkiamą reikalavimo ener- 
giją su riterišku atsižvelgimu į asmenybę to, kas tur paklust. 


* Žr. Wilbois J. La nouvelle éducation française. - Paris. - 1922. - P. 244. 


171 


Nėra jokio kito kelio laimėti kultūrai disciplinuotų jėgų pa- 
tarnavimą“*. 

Besirūpinant išvystyti jaunoje kartoje pasyviniai visuo- 
meniniai nusiteikimai, negalima visų pirma pamixšti apie 
tokį regimai nežymų dalyką, koks yra sugebėjimas atidžiai 
išklausyti savo artimą. Šitas sugebėjimas yra jau auklėja- 
mas pratinant auklėtiniai savo laiku kalbėti ir savo laiku 
tylėti. 

Klusnumas tėra tasai labiausiai pasyvus visuomeninis 
nusiteikimas, kuris tarnauja artimiausiu pagrindu draus- 
mingumui. Drausmingumas yra jau platesnis bei sudėtin- 
gesnis visuomeninis nusiteikimas, užtinkamas einant nuo 
pasyviausio nusiteikimo į aktyvesnius. 

2) Drausmingas yra tasai, kas sugeba realizuoti savo nu- 
sistatyme racionalios tvarkos reikalavimus; kas, kitaip ta- 
riant, sugeba pildyti drausmės taisykles. Taip suprastas 
drausmingumas remiasi individualinio būdo savybėmis. 
Todėl teisingai yra sakoma, kad visuomeninė drausmė lai- 
kosi individualiniu asmens drausmingumu. 

Faktas, kad visuomeninis žmogaus drausmingumas re- 
miasi individualiniu susivaldymu, parodo jau, kad tikro 
drausmingumo kaip ir tikro klusnumo pagrinde glūdi lais- 
vas apsisprendimas. 

Drausmingumo reikšmė veikimui yra tiek didelė, kad 
lengva yra pats drausmingumas palaikyti aktyviu nusitei- 
kimu. Drausmė, sako Vuillermet, yra energijai tas, kas logi- 
ka protui. Šitą mintį gražiai išvysto prof. S. Gessenas. 
„Drausmė, - sako jisai, - yra suderinimas pastangų tikslu 
atsiekti maksimalinę išdavą su faktinai turimomis priemo- 
nėmis. Drausmės tad sąvoka tampriai yra surišta su darbo 
bei triūso sąvokomis. Kad galėtume gyventi ir laimėti gy- 


* Foerster F. W. Politische Ethik und politische Pädagogik. - München. - 
1918. 


172 


venime kovą, mes esame priversti būti disciplinuoti. Tai ly- 
giai turi reikšmės tiek atskiram žmogui, tiek visai visuome- 
nei. Drausmingas žmogus valdo pats save. Drausminga vi- 
suomenė yra ta, kuri turi stiprią bei sutelktą valdžią“*. 

Taigi drausmė visuomenės gyvenime yra ne pavergimo, 
bet išlaisvinimo veiksnys. Nedrausmingas asmuo neišven- 
giamai patenka į neprotingų savo užgaidų ir instinktų ver- 
guvę, o nedrausminga visuomenė skęsta paprastai netvar- 
koje bei anarchijoje. 

Foersteris šitaip formuluoja vedamąsias drausmei reali- 
zuoti: „Pirma, — sako jisai, - autoritetas privalo apriboti sa- 
vo nuožiūrą vien būtinai reikalingais bei esminiais daly- 
kais, o kituose dalykuose palikti kiek galima didesnį plotą 
asmeninei laisvei bei atsakomybei. Antra, privalu mokėti 
pačiu vedamojo bei kontroliuojamojo veikimo tonu taupy- 
ti auklėtinyje garbės bei savarankiškumo jausmas. Trečia, 
privalu padėti visos pastangos tam, kad pačio auklėtinio 
būde būtų laimėtos bendradarbiavimui tvarkomosios jėgos 
ir kad pageidaujamas klusnumo arba darbo išdavumas bū- 
tų interpretuojamas stipriausių jaunatvės interesų švieso- 
Jė 

3) Einant dar toliau užtiksime visuomeninį nusiteiki- 
mą, kuris gali būti pavadintas nuolaidžiu taikumu. Vi- 
suomeninio gyvenimo faktas reikalauja iš kiekvieno žmo- 
gaus tam tikro kompromiso, be kurio tiesiog negalima 
gyvenimo išgyventi. Žmogus, kuris nėra linkęs jokiose 
aplinkybėse nusileisti kitiems, aukodamas savo pamėgi- 
mus, įpratimus, kartais net tam tikrose ribose principia- 
lų savo nusistatymą, yra nevisuomeniškas žmogus tikra 
to žodžio prasme. 

Gyvenimo praktikoje dažnai tenka nusileisti nuo savo 


* Gessen S. Osnovy pedagogiki. - Berlin. - 1923. - S. 50. 
** Foerster F. W. Schule und Charakter. - S. 190. 


173 


reikalavimų tam, kad nebūtų pralošta visas veikimo reika- 
las. Maksimalistiškas obalsis „viskas arba nieko“, pritaiky- 
tas prie veikimo žmonių aplinkumoje, su neišvengiamu bū- 
tinumu veda prie pražūties ne tik patį darbą, bet ir pati 
veikėją. 

Visuomenės gyvenime, kaip ir apskritai mūsų pasau- 
lyje, yra tiek teigiamųjų, tiek neigiamųjų polinkių, tenden- 
cijų ir apraiškų. Todėl pats visuomeninio gyvenimo po- 
būdis reikalauja iš tikro visuomenininko sykiu ir 
pasyvinių, ir aktyvinių visuomeninių nusiteikimų, iš ku- 
rių pirmieji taiko jį su tuo, kas visuomenės gyvenime yra 
teigiamo, o antrieji spiria jį kovoti su tuo, kas šitame gy- 
venime yra neigiamo. 

Taigi visuomeninė žmogaus akcija yra sykiu ir taikos, ir 
kovos reiškėja. Konkretinėse gyvenimo aplinkybėse neleng- 
vas yra dalykas faktiškai ir su tikru saiko pajautimu sude- 
rinti savo nusistatyme pasyvinis taikumo nusiteikimas su 
aktyviniu pasiryžimu kovoti. Pagal tai, kiek yra atsiekia- 
mas šitokis suderinimas, galima net matuoti visuomeniš- 
kojo subrendimo laipsnis. 


b. Auklėjimas aktyvinių visuomeninių nusiteikimų 

Aktyviniai visuomeniniai nusiteikimai yra: 1) aktyvus 
atsparumas prieš neigiamąją visuomeninės aplinkumos įta- 
ką, 2) sugebėjimas vesti visuomenėje savo idėjų propagan- 
dą, 3) praktinis visuomeninis veiklumas ir 4) menas vado- 
vauti. 

1) Aktyviausias visuomeninis nusiteikimas, kaip žino- 
me, reiškiasi mene vadovauti. Todėl visi kiti aktyviniai vi- 
suomeniniai nusiteikimai turi tarnauti šitam menui paruo- 
šiamaisiais laipsniais arba net sudedamaisiais pradais. 
Pirmas, elementariausias nusiteikimas, reikalingas einant 
šita linkme, yra aktyvus atsparumas prieš neigiamąją vi- 
suomeninės aplinkumos įtaką. Neigiamoji masės įtaka in- 


174 


dividams yra tiek didelė, kad iš jos verguvės pasiseka išsi- 
vaduoti palyginti nedideliam žmonių skaičiui. Tuo tarpu 
dvasinė žmogaus verguvė, įėjusi į įprotį ir laikoma todėl 
normalia padėtimi, yra pavojingiausia žmogaus dorai ver- 
guvės rūšis. . 

Tai, kas vadinama miesčioniškumo dvasia, dažniausiai 
yra ne kas kita kaip dvasinio vergiškumo atmosfera, susi- 
daranti visuomeninėje aplinkumoje, kur žmonės nesugeba 
išvaduoti savo asmenybės iš prietarų, įpročių, žemesnių po- 
linkių ir smulkių ambicijų prievartos. Joje viešpatauja dori- 
nis kompromisas, stovįs tarp aiškaus nusižengimo ir dory- 
bės. Miesčioniškasis pasaulis per maža turi pilietinės drąsos, 
kad drįstų pasireikšti aiškiais nusižengimais; ogi iš kitos 
pusės, jis turi per maža doros, kad galėtų reikštis dorybė- 
mis. Taigi labai dažnai dorinės degradacijos pradžia glūdi 
visuomeninės aplinkumos įtakoje, prieš kurią nesugeba at- 
silaikyti dar nesusipratusi ir teigiamai neapsisprendusijau- 
na asmenybė. 

Ne mažesnės reikšmės turi visuomeninės aplinkumos 
įtaiga moterų pasaulyje. Išvidinės verguvės apraiškos čia 
yra savo asmenybės falsifikavimas, manija puoštis ir pasi- 
davimas hipnozei. 

Savaime aišku, kokios didelės svarbos turi naujoms 
kartoms įsigijimas aktyvaus atsparumo prieš neigiamąją 
visuomeninės aplinkumos įtaką. Individualinė atsakomy- 
bė yra viena iš svarbiausių sąlygų šitam atsparumui su- 
sidaryti. Individualinė atsakomybė, reikalaujanti visados 
kritiško kontroliavimosi, nenuasmenina jaunuomenės ir 
nepastato jos į išvidinės verguvės stovį. Šitokios atsako- 
mybės jausmas suteikia drąsos pasiekti savo principus 
visose gyvenimo aplinkybėse, paneigus svetimo spren- 
dimo baimę. 

2) Žmogus, išsivadavęs iš visuomeninės prievartos, vis 
labiau jaučia reikalą paversti pačią visuomenę savo veikimo 


175 


objektu. Aktyvus veikiamasis nusistatymas į visuomenę yra 
jau iš dalies geriausias apsigynimas nuo neigiamosios jos 
įtakos. Visuomenininkas turi būti, iš vienos pusės, šviesos, 
o iš kitos pusės, tvirto būdo žmogus. Iš vienos pusės, jis 
turi skleisti visuomenėje tikras idėjas, o iš antros pusės, or- 
ganizuoti pagal šitas idėjas visuomenės gyvenimą. Du ak- 
tyviniu visuomeniniu nusiteikimu atsako nusakytiem 
dviem reikalam: sugebėjimas vesti visuomenėje savo idėjų 
propagandą ir sugebėjimas dirbti organizacinį darbą. 

Kad žmogus galėtų tikrai sėkmingai dirbti visuomeni- 
nio apaštalavimo darbą, jam privalu pasižymėti trimis da- 
lykais: a) geru doktrinaliniu susipratimu visuomeniniuose 
klausimuose, b) tiksliu nusimanymu apie visuomeninės 
propagandos metodus bei priemones ir c) visa eile dorinių 
kokybių, kurios yra reikalingos tikram žmonių pasitikėji- 
mui laimėti. Apie doktrinalinį pasiruošimą buvo jau kalbė- 
ta sąryšyje su apžvalga pagrindinių visuomeninio veikimo 
priemonių. 

Propagandos metodai yra iš esmės pedagoginiai meto- 
dai ir todėl visų pirma didaktikos principai turi būti padėti 
į metodologinį propagandos pagrindą. 

Antra vertus, propagandos priemonės pareina kiekvie- 
noje visyomenėje ir kiekvienu atskiru laikotarpiu nuo vi- 
suomeninės civilizacijos resursų, kurie mūsų laikais yra: in- 
dividualinis ir sutelktinis pavyzdys, gyvas žodis ir jo 
perteikimas radiju, spausdintas žodis ir jo organizacija. 
Kiekviena iš šitų priemonių, nepanaudota teigiamuoju bū- 
du, beveik neišvengiamai virs neigiamosios propagandos 
įrankiu. 

Kad visuomeninė propaganda būtų tikrai sėkminga, pa- 
dori bei turinti dorinamosios įtakos plačiosioms masėms, 
reikalinga dar visa eilė dorinių kokybių, kurios galėtų su- 
daryti tikrą žmonių pasitikėjimą atžvilgiu į visuomeninio 
apaštalavimo veikėjus. Pastarieji turi tikrai degti entuziaz- 


176 


mu tam, kas yra kilnu, gera ir gražu, kad galima būtų su- 
kelti užsidegimas ir plačiosiose masėse. Atsiekti šita išdava 
juo labiau bus lengva tada, kai prie to prisidės iš pusės ve- 
dančių visuomeninę propagandą asmenų minios psicholo- 
gijos pažinimas, jos interesų supratimas, atsidėjimas jos tei- 
sėtiems reikalams, kantrumas, tolerantingumas ir šiaip jau 
geradariškumas. Todėl kiekvienas išėjimas viešumon su vi- 
suomenine propaganda reikalauja, taip sakant, pasiruoši- 
mo dykumoje, nes pirm negu galima iš savęs dalyti ką ki- 
tiems, reik iš pradžios tai sukaupti savyje išvidiniu darbu. 
Ir tai yra dėsnis ne tik visuomeninei propagandai, bet ir 
visam visuomeniniam veikimui. 

3) Teisingai vra sakoma, kad viskas taip ar šiaip ateina iš 
individualinės iniciatyvos, bet kad sykiu niekas negalima vi- 
suomenėje realizuoti be suorganizuotų grupių pagalbos. Tuo 
pačiu yra konstatuojamas ir vado, ir eilinių veikėjų reikalin- 
gumas visuomeniniam veikimui. Todėl svarbu visuomeni- 
niame veikime turėti ir tikrų vadų, ir gerai paruoštų eilinių 
visuomenės veikėjų. Be reikiamų veikėjų kadrų vadas yra 
faktinai bejėgis, bet iš kitos pusės, be vado veikėjų kadrai 
tėra vien nesuderinta medžiaga. Kad eilinių veikėjų kadrai 
būtų tikrai naudingi bei produktingi vado talkininkai, reik, 
kad jie pasižymėtų praktiniu visuomeniniu veiklumu, ga- 
linčiu reikštis visuomeniniame veikime visa eile pareigų. 

Tarp vado ir eilinių visuomenės veikėjų pareigų bei veik- 
senos yra maždaug tokio skirtumo, kokio kad yra tarp di- 
delės įmonės savininko valdytojo ir technikų vykdytojų pa- 
reigų bei veiksenos. Prancūzų pedagogo Joseph Wilbois 
supratimu, bet kuris konkretinis veikimas, daugingas savo 
pareigomis, gali būti suskirstytas atskirais momentais, ar- 
ba pradais, kaip jie eina maždaug sukcesyvinėje laiko 
tvarkoje. Tokie veikimo momentai yra: a) pramatymas, 
b) tvarkymas arba organizavimas, c) vykdomasis veikimas 
ir d) kontroliavimas. 


177 


Vykdomasis veikimas tiek yra sudėtinga pareiga, kad 
gali būti skirstoma smulkesniais psichologiniais momen- 
tais arba pradais. Tokie momentai, Wilbois supratimu, yra: 
a) pasiryžimas, b) vykdymas tikra to žodžio prasme ir €) pa- 
tvarumas pastangose. 

Tiek techniko vykdytojo, tiek vado veikimas yra pana- 
šūs nusakytais sudedamaisiais momentais. Bet tuo jų pa- 
reigų panašumas kaip ir išsibaigia. Toliau pasirodo, kad va- 
das administratorius turi dar viršaus vieną kitą pareigą, 
kurių neturi technikas vykdytojas, ir kad net bendros jų pa- 
reigos skiriasi tarp savęs savo turiniu ir savo objektais. 
Technikas specialistas valdo daiktus, tuo tarpu vadas ad- 
ministratorius valdo žmones. Pirmas stengiasi pergalėti ma- 
terialines arba technines sunkenybes, tuo tarpu antrasis 
stengiasi pergalėti psichologinės arba socialinės prigimties 
sunkenybes. 

Technikai vykdytojai turi savo objektais dažniausiai 
daiktus, kuriuos jie stengiasi veikti mažiau ar daugiau tie- 
sioginiu būdu. Tuo tarpu vadai administratoriai veikia ma- 
terialinius objektus vien per tarpininkavimą žmonių, ku- 
riuos jie organizuoja hierarchinėje tvarkoje. Todėl galima 
pasakyti, kad technikai tvarko gamybą, tuo tarpu administ- 
ratoriai organizuoja įmonę. 

Tiesioginis techniko vykdytojo veikimas į materialinius 
objektus yra įvairus pagal tai, kokie yra šitie materialiniai 
objektai. Ogi vado administratoriaus vykdomosios parei- 
gos yra visuomet vienodos, nes jis turi savo objektu visa- 
dos žmonių veikimą ir šito veikimo organizavimą. Rinkti- 
niai technikai yra tam tikri virtuozai savo amate, moksle 
arba mene. Rinktiniai administratoriai yra tie, kurie sugeba 
žmonėms vadovauti bei juos valdyti; jie yra vadai. Pareigų 
atžvilgiu visuomenės vadas skiriasi nuo eilinių visuome- 
nės veikėjų tuo, kad šalia bendrų su jais pareigų jis turi dar 
dvi vyriausios vadovybės pareigas, būtent: tikslų statymą 
178 


visuomeniniam veikimui ir tokį ar kitokį atsiektų išdavų 
sankcionavimą. 

Nusiteikimai, charakterizuoją paprastą visuomeninį 
veiklumą, tėra vien paruošiamasis laipsnis, vedąs prie nu- 
siteikimų, privalomų visuomeninės vadovybės reikalui. 
Tarp pagrindinių paprasto visuomeninio veiklumo nusi- 
teikimų visų pirma privalo būti paminėtas tasai visuome- 
ninės atsakomybės jausmas, kuris neleidžia visuomenės na- 
riui pasilikti pasyviu visuomeninio gyvenimo reikalų 
atžvilgiu. 

Toliau reikalingi yra kitokie nusiteikimai, kurie galėtų 
sužadinti tvirtą pasiryžimą bei patvarumą pastangose. Toks 
nusiteikimas yra, pavyzdžiui, viešųjų patarnavimų dvasia, 
kuri turėtų įkvėpti kiekvieną visuomenės veikėją visuome- 
ninių reikalų aprūpinime. 

Ne mažiau svarbūs visuomeniniame veikime sutelkti- 
nio darbo įpročiai ir apskritai sugebėjimas dirbti visuome- 
nės darbą suderintomis bendrovės pastangomis. 

Pagaliau visuomeniniam veiklumui yra privalomas tam 
tikras organizacinis sugebėjimas, leidžiąs taip tvarkyti vi- 
suomeninio darbo dalykus bei žmonių veiksmus, kad būtų 
atsiektas didžiausias išdavumas trumpiausiu laiku bei mi- 
nimalinėmis pastangomis. 

4) Visos reikiamos vadui savybės yra labai sunku suras- 
ti viename asmenyje, vis dėlto galima kalbėti apie idealinį 
vado tipą, kuriam reik kuo mažiausia trejopų davinių: inte- 
lektualinių, dorinių ir pedagoginių. 

Yra savaime aišku, kad tikras vadas negali būti žmogus, 
apribotas intelektualiniu atžvilgiu. Realizuodamas savo pa- 
statytąjį tikslą kitų žmonių pastangomis, vadas privalo pa- 
sižymėti nuodugniu tiek pačio darbo, tiek atsidėjusių jam 
žmonių pažinimu. Be to, vadui yra reikalingas tam tikras 
kūrybinis nusistatymas, kuris reiškiasi ir naujų idėjų išra- 
dimu, ir gyva intuicija, ir aiškiu pramatymu, ir realiniu 


179 


tikrovės pajautimu. Žmogus be kūrybinio nusistatymo gali 
būti geras vykdytojas, bet negali būti tikras vadas. Sąryšyje 
su intelektualiniu išsilavinimu tikram vadui yra privaloma 
bent minimalinė iškalba, kaipo priemonė pasireikšti įtaka į 
kitus žmones. 

Doriniu atžvilgiu tikras vadas turi pasižymėti beveik vi- 
somis tvirto būdo savybėmis: tvirta valia, sugebančia rei- 
kalauti klusnumo iš palenktųjų žmonių, drąsa pasiryžimuo- 
se, atsidėjimu idėjos žygiui, patvarumu pastangose, tvirtų 
principialiu nusistatymu, reikiamu griežtumu teisinguose 
reikalavimuose ir t. t. 

Iš suminėtųjų tvirto būdo savybių ypatingai svarbi yra 
drąsa pasiryžimuose, kuri leidžia pakelti stoiškai atsako- 
mybę už riziką. Niekas taip neardo pasitikėjimo žmogumi, 
kaip jo svyravimas momentuose, reikalaujančiuose aiškios 
orientacijos ir drąsaus užsimojimo. 

Labai yra svarbus vadovybės atžvilgiu vado tiesumas, 
arba tikras jo įsitikinimas savo žygio teisingumu bei svar- 
bumu. Tai ypač privalo išeiti aikštėn vado paslankume tar- 
nauti pavyzdžiu tiems, kam vadvauja. Sakoma net, kad pa- 
vyzdys yra savo rūšies vado tiesumo išrodymas. 

Ne mažiau svarbus už intelektualinius ir dorinius nusi- 
teikimus yra pedagoginis nusiteikimas, be kurio jokia tikra 
vadovybė nėra galima. Foersteris yra parašęs, kad „vado- 
vauti reiškia ruoštis pavaduotojų, darytis nebereikalingu, 
kitus auklėti vadais“*. 

Be to, savaime yra suponuojama, kad vadas turi pasi- 
žymėti tam tikru techniniu kompetentingumu ir organi- 
zaciniu sugebėjimu, kuris jam leistų paruošti ir sutvarkyti 
visuomeninę akciją pagal visus techninio vykdymo reika- 
lavimus. 


* Foerster F. W. Politische Ethik und politische Padagogik. - S. 51. 


180 


Tikras vadas, sako Wilbois, gali būti aptartas kaipo or- 
ganizatorius, išradėjas ir valdytojas plačiausia šitų žodžių 
prasme*. Organizuoti, Wilbois supratimu, yra nustatinėti 
ryšiai** tiek tarp daiktų, tiek tarp žmonių. Atitinkamai va- 
dui, kaipo organizatoriui, yra pageidaujama visų pirma 
kombinacijų dovana, nes tas, kas nesugeba dorinti bei rišti 
taip ar šiaip daiktus ir Žmones, negali būti organizatorium. 

Kaipo išradėjas vadas pildo visą eilę pareigų, kurios rei- 
kalauja kūrybinių nusiteikimų. Tokios pareigos yra: veiki- 
mo tikslo nustatymas, susekimas reikiamų veikimui prie- 
monių ir išdirbimas programos mažiau ar daugiau ilgam 
laikui. Šitoms pareigoms vykdyti vadas privalo pasižymėti 
moksliška bei realistiška pasidokumentavimo dvasia sykiu 
su ta intuicijos dovana, kuri leidžia lengvai įžvelgti gyve- 
nimo momentą, jo aktualius reikalus ir evoliucijos tenden- 
cijas. 

Kaipo valdytojas vadas yra sykiu ir veikėjas, ir įsakymų 
davėjas. Fizinis jaunumas, arba tamprumas, greitas orien- 
tavimasis padėtyje ir drąsus užsimojimas yra trys tikro va- 
do žymės, kiek jam, kaipo veikėjui, tenka daryti sprendžia- 
mųjų pasiryžimų. 

Kai sprendžiamieji pasiryžimai yra jau padaryti, vadas 
privalo pasižymėti tuo autoritetingumu, kuris yra reikalin- 
gas kiekvienam valdytojui, turinčiam savo rankose įsaki- 
nėjimo pareigą. Valdomasis įsakinėjimas (commandement), 
sako Wilbois, tėra vien tada sėkmingas, kai sueina krūvon 
keturios sąlygos: a) tam tikra vado asmenybė, b) įsijauti- 
mas į palenktųjų žmonių sielas, kad galima būtų panaudo- 
ti tiek jų silpnybės, tiek teigiamos kokybės; e) savitarpinis 
asmeniškas vado ir jo palenktųjų susipažinimas, kuris vie- 
nas tegali sudaryti sąmoningą pasitikėjimą; d) gerų techninių 


* Wilbais J. La nouvelle ėducation S - P. 109. 
** Ten pat. — P. 84. 


181 


arba administratyvinių įrankių buvimas, t. y. geras darbo 
aprūpinimas įrankiais arba gera organizacija. 

Būsimas visuomenės vadas tik tada gali normaliai pasi- 
ruošti prie vadovavimo pareigų, jei įgauna tinkamą išsila- 
vinimą ir turi progos pereiti savo gyvenime reikiamą prati- 
nimosi darbą. Wilbois savo veikale „La nouvelle ėducation 
française” duoda labai reikšmingų nurodymų, kaip būsi- 
mieji vadai turi būti lavinami bei auklėjami. Jo supratimu, 
būsimieji vadai turi būti nuosekliai atrinkti iš visos naujo- 
sios kartos, išskiriant juos bandomaisiais kvotimais, iš pra- 
džios sykiu su būsimais technikais vykdytojais iš bendros 
būsimųjų darbininkų masės, o vėliau perskiriant juos nuo 
būsimųjų technikų, kurie anksčiau baigia savo išsilavini- 
mą ir todėl anksčiau eina į praktinį veikimą. 

Pagaliau tenka pasakyti keletas žodžių apie didelę svar- 
bą, kurios turi mūsų laikams vadų ruošimo klausimas. Jo- 
kia visuomeninė santvarka negali apsieiti be tokios ar kito- 
kios vadovybės, patenkančios į didesnio ar mažesnio 
žmonių skaičiaus rankas. Tuo tarpu kiekviena atrinktoji va- 
dovybė yra aristokratinis veiksnys visuomenės gyvenime. 
Iš kitos pusės, sulig visuomeninės kultūros kilimu ir indi- 
vidualinių teisių pripažinimu žmogiškajam asmeniui pla- 
čiosios demokratinės masės vis daugiau reikalauja sau įta- 
kos visuomenės tvarkyme bei valdyme. 

Į problemą, kokiu būdu atrinktosios vadovybės reikalas 
gali būti suderintas su demokratinėmis plačiųjų masių ten- 
dencijomis, Foersteris atsako sintezės koncepcija. Jo supra- 
timu, giliausia demokratiškos idėjos prasmė yra ta, kad va- 
dovaujančių elementų parinkimas turėtų būti pastatytas ant 
visai naujų pagrindų. Tuomet pasirodytų, kad demokratija 
tėra vien naujas metodas laiduoti visuomenės vadovybę to- 
kiai aristokratijai, kuri nebūtų liaudžiai užmesta kaipo gry- 
na kasta su paveldėtomis privilegijomis, bet susidarytų iš- 
bandyto masių pasitikėjimo atmosferoje, kad galėtų būti 


182 


L Li TU 


realizuotas harmoningas visuomenės vadovybės suderini- 
mas su kolektyviniu sąmoningos liaudies gyvenimu“. 


D. Moterų auklėjimas 


Vyro ir moters metafizinė lygybė ir vienodas moralinis 
vertingumas gali ir net privalo būti pripažintas anksčiau 
negu imama tyrinėti psichiniai jų dviejų skirtumai. Pagrin- 
dinių psichinių skirtumų tarp vyro ir moters klausimas tu- 
ri esminės reikšmės moterų klausimui apskritai. Pastarasis 
bus įvairiai sprendžiamas pagal tai, ar vyro ir moters skir- 
tumai bus laikomi pripuolamais, ar prigimtais ir nepakei- 
čiamais. 

Žmogaus prigimtis yra jo individualizacijos, t. y. savo- 
tiško nepakartojamumo pradas. Todėl kiekviena individu- 
alybė yra vienintelė savo rūšyje dėl materialinių kūno ypa- 
tybių, kurios nėra niekuomet vienodos dviejų bet kurių 
žmonių. Visi žmonės yra lygiai vertingi dėl protingos bei 
laisvos savo asmenybės ir sykiu jie visi yra skirtingi dėl sa- 
vo individualybių. Kitaip tariant, žmonės yra lygūs aukš- 
tesne savo prigimtimi ir yra nelygūs žemesne savo prigim- 
timi. Tad vyras ir moteris yra lygiu kaipo asmenys, 
aukštesne savo prigimtimi, ir yra skirtingu kaipo indivi- 
dai, materialine savo prigimtimi. Tai reiškia, kad pagrindi- 


- nis vyro ir moters individualybių skirtingumas yra prigim- 


tas ir nekintamas mūsų žemiškojo gyvenimo aplinkybėse. 

Psichologinės vyro ir moters ypatybės, priežastingai ky- 
lančios iš fiziologinio prigimties skirtingumo, atitinkamai 
pasireiškia kultūros ir religijos srityse, nors vyro ir moters 
skirtingumas mažėja sulig tuo, kaip kylama iš žemesnės gy- 
venimo srities į aukštesnę. 


* Žr. Foerster F. W. Politische Ethik und politische Pädagogik. - S. 114. 


183 


Pagrindinės psichologinės ypatybės, kuriomis pasireiš- 
kia vyro ir moters fiziologinis skirtumas, yra didesnis pir- 
mojo aktyvumas ir didesnis antrosios pasyvumas. 

Dera tinkamai suprasti, kad ir labiau aktyvus, ir labiau 
pasyvus žmogus gali būti lygiai darbingu ir lygiai vertingu 
kūrybos srityje, kurioje didesnis aktyvumas pasireiškia dau- 
giau kuriamąja iniciatyva, ogi didesnis pasyvumas -+ dau- 
giau kūrybos realizavimu. Todėl kultūros gyvenime vyras 
pasižymi daugiau kuriamąja iniciatyva, moteris - daugiau 
kultūrinės kūrybos realizavimu visuomenės gyvenime, ypač 
per savo pašaukimą šeimynoje. Pagaliau religijos srityje, ati- 
tinkamai nusakytoms ypatybėms, vyras pasireiškia labiau 
religine iniciatyva, moteris ~ labiau religijos praktikavimu, 
arba religine praktika. Religijos srityje vyro ir moters lygus 
vertingumas išeina aikštėn net daug ryškiau negu kultūri- 
nės kūrybos srityje, nes kultūrinės kūrybos realizavimas nė- 
ra tiek regimas bei ryškus kaip kad kultūrinė iniciatyva. 

Nuosekliai išeinant iš prielaidos, kad asmenybės atžvil- 
giu moteris yra lygi vyrui, tenka pripažinti jai lygias visas 
tas teises, kurių turi žmogiškasis asmuo ir kurių įsigijimas 
nepareina nuo tam tikros individualybės. Iš čion seka, kad 
moters asmenybė ne tik turi būti paliuosuota nuo viso to, 
kas ją varžo neteisėtu būdu, bet dargi privalo būti teigiamai 
ugdoma visais reikiamais atžvilgiais. Todėl lygiai privalu 
auklėti pas vyrus ir pas moteris tvirtas būdas, jautri sąžinė, 
sugebėjimas būti laimingam visose gyvenimo aplinkybėse 
ir t. t. Tas pats tenka pasakyti ir apie proto lavinimą. 

Prie visai kitokių išvadų prieinama individualybės sri- 
tyje. Kadangi individualybė yra pagrindinis pašaukimo 
veiksnys, tai žmonių individualiniai skirtumai sprendžia 
apie jų individualinius pašaukimus. Taigi vyrų ir moterų 
pašaukimai yra skirtingi tokiu pat laipsniu, kiek yra skir- 
tingos jų individualybės. Tolimesnė išvada bus ta, kad ir 
vyrų, ir moterų auklėjime dera atsižvelgti į specifinius pir- 


184 


mųjų ir antrųjų pašaukimus ir prie jų ruošti tiek vyrus, tiek 
moteris. Kiekvieno žmogaus gyvenimas vyksta artimiau- 
siame sąryšyje ir priklausomybėje nuo jo pašaukimo, žmo- 
gaus laimė žymia net dalimi pareina nuo to, ar jo gyveni- 
mo aplinkybės sutaria su jo pašaukimu, ar jam prieštarauja. 
Taigi žmogiškosios asmenybės atžvilgiu yra pageidaujama tarp 
vyrų ir moterų tam tikra niveliacija, o prigimtosios individualy- 
bės atžvilgiu tarp jų yra pageidaujama kaip tik specifikacija. 

Specifinis vyrų savotiškumas yra paprastai vadinamas 
vyriškumu; specifinis moterų savotiškumas — moterišku- 
mu. Abu tuodu savotiškumu yra lygiai vertingu kaip tik 
todėl, kad jiedu nėra vienodu, tuo tarpu jiedu yra būtinu 
žmonijos gyvenime. Niveliuojant vyrų ir moterų specifinius 
savotiškumus, arba individualybes, yra silpninamas vyrų 
ir moterų specifinis pašaukimas tiek prigimties, tiek kultū- 
ros ir religijos srityse. 

Ne tik moters, bet ir pačios visuomenės likimas yra kuo 
tampriausiu būdu surištas su moters šeimyniniu pašauki- 
mu, nes žymiai moterų daugumai šeimynoje tenka reali- 
zuoti savo prigimtieji, kultūriniai ir religiniai uždaviniai. 
Tik moteriai pildant savo pašaukimą šeimoje padedami tvir- 
ti normalūs pagrindai fiziniam bei dvasiniam žmogaus for- 
mavimui, to žmogaus, kuris paskui iš šeimynos nario turės 
tapti plačiosios visuomenės nariu. Ir šito uždavinio labai 
net pakanka, kad visa moters energija būtų absorbuota šei- 
myniniams reikalams. 

Kadangi tad šeimyninis pašaukimas turi be galo svar- 
bios reikšmės visuomenės sveikatai, kultūrai ir religijai, tai 
moters darbas šeimynoje yra iš tikrųjų visuomeninis darbas, 
kuris privalo būti kvalifikuojamas, vertinamas ir atlygina- 
mas lygiai kaip ir siaura prasme suprantamos visuomeni- 
nės profesijos. Nuo to, kaip yra vertinamas visuomenėje šei- 
myninis pašaukimas, faktinai pareina moters padėtis 
visuomeneje. 


185 


E. Dorinimas ir religija 


Dorinimo moksle problema per dorinį auklėjimą vesti 
žmones prie religijos turi kapitalinės reikšmės. Dr. Ludwi- 
gas Pilgeris, trumpai formuluodamas Foersterio pažiūras, 
tinkamai suima į tris punktus moralinės pedagogikos reikš- 
mę religijai: 1) dorinė pedagogika, sako jisai, tarnauja su- 
pratimui atskirų religinių tikėjimo bei doros pamokymų; 
2) ji patiekia pagrindo svarbiam įsigilinimui į krikščionybės 
esmę ir milžinišką jos reikšmę; 3) ji papildo religinį autori- 
tetingą pamatavimą. 

Jei dorinimas ir religija turi sau teigiamosios įtakos, tai, 
aiškus dalykas, tarp dorinimo ir religijos privalu nustatyti 
tam tikras solidarumas ugdymo sistemoje. Mokykloje šitas 
solidarumas tegali būti išlaikytas vien tada, kai auklėjama- 
sis mokyklos lavinimas yra pagrįstas pasaulėžiūra, suiman- 
čia į save religiją teigiamuoju būdu. Tokia gali būti konfesi- 
nė mokykla, pagrįsta krikščioniškąja pasaulėžiūra. Bet 
konfesinė mokykla tegali rasti sau tinkamos vietos be užsi- 
metimo netikintiems žmonėms vien tada, kai visuomenės 
mokyklos yra tvarkomos pagal pasaulėžiūras žmonių, siun- 
čiančių savo vaikus į mokyklas. 

Metodologinis nuoseklumas reikalauja, kad mokyklinėje poli- 
tikoje būtų realizuojami ne pašaliniai pedagogikos mokslui moty- 
vai, bet auklėjamojo lavinimo principai. Vienas iš auklėjamojo 
lavinimo teorijos principų reikalauja, kad tarp dorinimo ir 
religijos būtų nustatytas solidarumas, kuris tegali būti tiks- 
lingai išlaikytas konfesinėje mokykloje. Iš čion išvada, kad 
mokyklinė politika turi garantuoti laisvų mokyklų sistemoje 
konfesinių mokyklų buvimą tiems, kas nori savo vaikus la- 
vinti bei auklėti sutartinėje su religinės pasaulėžiūros prin- 
cipais. 


186 


DORINIMO REIKALAS 
MOKYKLOJE* 


* Yra tai paskaita, autoriaus sudaryta iš ištraukų iš dorinės pedago- 
gikos kurso, dėstyto 1924-1925 mokslo metais Teologijos ir filosofijos 
fakultete Filosofijos skyriuje, ir paskaityta Kaune rugpjūčio 10 d. per Lie- 
tuvos katalikų mokytojų sąjungos konferenciją. - St. E 


187 


Įžanga 


Problemos pastatymas: 
mokykla kaipo auklėjamoji įstaiga 


Nėra abejonės, kad mokykla, kaipo mokymo vieta, yra 
visų pirma protinimo, arba intelektualinio lavinimo, įstai- 
ga. Todėl irgi yra savaime aišku, kad intelektualinis moki- 
nių išlavinimas yra tiesioginis ir pirmaeilis mokyklos už- 
davinys. Konstatuojant šitą faktą, čia man nesvarbu, kaip 
privalu suprasti protinimas, arba intelektualinis lavinimas, 
nes šiuo metu, pagal parinktąją temą, mums turi rūpėti mo- 
kykla kitokiu atžvilgiu, būtent, kiek ir kaip ji gali ir privalo 
būti auklėjamoji įstaiga ir todėl sykiu - dorinimo veiksnys. 

Šitas klausimas tegali būti išspręstas sąryšyje su kitais 
dviem klausimais, būtent: pirma, ar mokslą einąs mokyk- 
loje jaunimas gali turėti pakankamai dorinio auklėjimo iš 
kitų pašauktųjų veiksnių ir profesinių veikėjų, antra, ar mo- 
kykla, kaipo lavinimo įstaiga, pajėgia lemtai atlikti savo už- 
davinius be auklėjamosios pareigos. Pirmuoju klausimu 
lengvai patiriame, kad šalia mokyklos stovi du pašauktuo- 
ju veiksniu, kuriuodu privalo turėti auklėjamosios įtakos 
mokslą einančiam jaunimui: tai yra, iš vienos pusės, šeima 
ir, iš antros pusės, Bažnyčia. Bet sykiu pigu patirti, kad šei- 
mos auklėjamoji įtaka paprastai yra apribota žemesniu jau- 
nimo amžiumi ir kad Bažnyčios įtaka yra pakreipta labiau- 
siai į religinio gyvenimo sritį. Abidvi įtakos, aišku savaime, 


- gali reikštis netiesioginiu būdu ir mokykliniame jaunimo 


gyvenime, bet laikyti jas pakankamomis būtų per didelis 
pasitikėjimas šeimos ir Bažnyčios reikšme šalia mokyklos 


189 


reikšmės. Mokykla yra mokslą einančiam jaunimui, gali- 
ma sakyti, gyvenimo centras, kuris per mokytojus, iš vie- 
nos pusės, ir draugus, iš antros pusės, turi neišdildomos 
veikmės į jaunųjų sielų dorinį nusistatymą gyvenime. Jei 
dar prisiminsime, kad pilnatvės, sutartinės ir priklausomy- 
bės principai reikalauja išlaikyti atitinkamą santykiavimą 
tarp protinimo ir dorinimo, tai suprasime, kad naujos kar- 
tos išauklėjimas negali apsieiti be auklėjamosios mokyklos 
įtakos. Ojei taip, tai mokykla turi aiškios prievolės susirū- 
pinti auklėjamąja pareiga. 

Šita prievolė juo labiau didėja sąryšyje su atsakymu į ant- 
rąjį klausimą, būtent sąryšyje su konstatavimu, kad mokyk- 
la, kaipo lavinimo įstaiga, nepajėgia lemtai atlikti savo tie- 
sioginio lavinamojo uždavinio be auklėjamosios pareigos. 
Mokyklos, pavyzdžiui, darbas reikalauja iš mokinių tam tik- 
ro būdo, kad mokslas galėtų būti einamas sistemingai, me- 
todingai, patvariai. Mokyklos tvarka reikalauja tam tikros 
drausmės, kuri yra pagrįsta tinkamais doriniais santykiais 
tarp mokytojų ir mokinių. Mokinių draugavimas mokyk- 
loje turi reikšmės ne tik jų dorovei, bet ir jų lavinimosi pa- 
žangai ir pakraipai. Jei mokykla neatsižvelgs į visus šituos 
faktus ir nesutvarkys savo auklėjamosios pareigos sistemin- 
gai bei kompetentingai, tai, savaime aišku, ji negalės sėk- 
mingai atsiekti savo tiesioginio ir pagrindinio tikslo, kuris 
yra tinkamas intelektualinis mokinių išlavinimas. 

Reik net pasakyti daugiau: mokykla, kuri neturi teigiamo- 
sios auklėjamosios įtakos savo mokiniams, neišvengiamai turi 
jiems neigiamosios doriniu atžvilgiu įtakos. Panašiai ir atskiras 
mokytojas, kuris nėra sąmoningas savo mokinių auklėtojas, pa- 
prastai yra jų demoralizuotojas. Iš čion turi būti aiški ir visai 
teisėta išvada, kad kiekviena mokykla šalia savo tiesioginio ir 
pirmaeilio lavinamojo uždavinio turi dar privalomo auklėjamojo 
uždavinio ir kad kiekvienas mokytojas privalo būti sykiu savo mo- 
kinių auklėtojas. 


190 


Supratimas šitų dalykų padarė aktualiu mūsų laikais 
klausimą apie vadinamąją auklėjamąją mokyklą, kurioje la- 
vinimas būtų visuomet jungiamas su auklėjimu, t. y. būtų 
visuomet auklėjamuoju lavinimu. Panaudojimas lavinimo 
objektų auklėjimo reikalams yra tačiau toli gražu nepakan- 
kamas auklėjimo reikalui mokykloje. Pasirodo, kad auklė- 
jimas, ypatingai ta jo dalis, kuri vadinama dorinimu, yra 
mokyklai labai sudėtingas ir sunkus uždavinys, kuris rei- 
kalauja iš mokytojų specialaus teorinio ir praktinio pasi- 
ruošimo, sudarančio jų kompetentingumą auklėjimo srity- 
je. O kadangi, kaip buvo sakyta, šitas kompetentingumas 
sudaro mokytojams profesinę prievolę, tai mokytojams vi- 
sai neišvengiama sąmoningai ir atidžiai rūpintis dorinimo 
teorija bei praktika. Šitos prievolės įsisąmoninimas ir ati- 
tinkamas jai pasiruošimas itin svarbus yra Lietuvos moky- 
tojams katalikams dėl dviejų pagrindinių priežasčių: pir- 
ma, todėl, kad lietuvių visuomenės ir todėl sykiu lietuvių 
jaunimo išauklėjimas stovi labai dar žemai, antra, todėl, kad 
katalikiškojo jaunimo auklėjimas uždeda ypatingų dorini- 
mo pareigų, kurios daro dar sunkesniu šiaip jau sunkų do- 
rinimo uždavinį. , 

Visas dorinio auklėjimo sunkumas glūdi tame, kad auk- 
lėtinis tegali tikrai dorintis sulig savo laisvu apsisprendi- 
mu. Šiais laikais yra teisėtai iškeltas aikštėn lavinimo darbe 
savarankiškojo veiklumo principas, vadinamas pagal ma- 
dą darbo principu, ir šitas principas žymiai daugiau turi 
reikšmės doriniam auklėjimui negu net intelektualiniam la- 
vinimui. Per intelektualinį lavinimą visgi tetiniu, arba tei- 
kiamuoju, metodu galima nemaža perteikti mokiniams ži- 
nių, kurios lavina jau vienu tik pasisavinimo faktu. 
Doriniame auklėjime perteikiamoji galia žymiai mažesnė, 
bet užtat nelyginant didelė yra dorinio veikdymo pareiga, 
vedama pagal savarankiškojo veikimo principą. Sulig tuo skir- 
tumu mokinys žymioje dalyje gali pasisavinti intelektualinį 


191 


kultūringo protininko tipą, o dorinis kultūrinio žmogaus 
tipas tegali būti auklėtinio laimėtas laisvu apsisprendimu 
ir sunkiais išvidinės moralinės kovos žygiais. Šitoje kovoje 
jaunimui reikalingas autoritetingas vadovas, patikimas pa- 
tarėjas, širdingas draugas, mokąs kartais reikalauti, kartais 
paguosti, kartais padrąsinti, sykiu degti idealų meile ir jiems 
sykiu aukoti brangiausias savo gyvenimo gėles... 

Toks yra sunkus, bet ir gražus mokytojo auklėtojo už- 
davinys. Kaip šitas uždavinys privalo būti vykdomas mo- 
kykloje, štai klausimas, kuriuo turime susidomėti šios pa- 
skaitos eigoje. Apribotas laikas verčia mane pasitenkinti 
vien klausimo bendrybėmis, apribojus auklėjimą vienu tik 
doriniu auklėjimu, arba, trumpiau tariant - dorinimu. Ši- 
tokioje bendroje mokyklinio dorinimo klausimo apžval- 
goje turėsiu trumpai paaiškinti dorinimo tikslus, sąlygas, 
priemones, auklėjamųjų veiksnių santvarką ir pagaliau pa- 
skaitą užbaigti atbaigiamuoju dorinimo uždaviniu mokyk- 
loje. 


Dorinimas mokykloje 
1. Bendrieji dorinimo tikslai 


Bet kuris tikslingas veikimas reikalauja visų pirma vei- 
kimo tikslų pažinimo ir sąmoningo nusistatymo nuosek- 
liai siekti šituos tikslus. Be tokio pažinimo bei nusistatymo 
joks veikimas negali būti tikslingas, t. y. negali sėkmingai 
atsiekti tikslo, kuris yra veikimui sykiu ir pirmasis aksti- 
nas, ir atbaigiamasis galas. Turint galvoje tai, kad dorinio 
auklėjimo tikslai mokykloje yra tie patys, ką ir dorinimo 
apskritai, mokytojui auklėtojui privalu visų pirma įsigyti 
susipratimo dorinimo tikslų klausime. Taigi kokie yra ben- 
drieji dorinimo tikslai? 


192 


Kadangi ugdomasis veikimas savo visumoje turi auklė- 
tinį paruošti prie gyvenimo apskritai, tai dorinis auklėji- 
mas atitinkamai turi auklėtinį paruošti prie dorinio gyve- 
nimo bei veikimo tikslų. Tokiu būdu išeina, kad dorinimo 
tikslai galutinoje sąskaitoje yra tie patys, ką ir dorinio gyvenimo 
bei veikimo tikslai. Tačiau šitie tikslai yra dorinimui tolimesni 
tikslai, kurie nėra siekiami auklėjimu Hesioginiu būdu, nes auk- 
lėjimas ne vykdo gyvenimo tikslus, bet tik prie jų ruošia jaunimą. 
Todėl, be tolimesnių netiesioginių tikslų, dorinimas turi artimes- 
nių tiesioginių tikslų. Šitie artimesni dorinimo tikslai yra fakti- 
nai tos dorinės vertybės, kurios dorinimo išdavoje turi susidaryti 
auklėtinio sieloje kaipo pastovūs ir sąmoningi doriniai nusiteiki- 
mai, atitinką tolimesnius dorinimo tikslus, tarsi priemonės šiems 
pastariesiems atsiekti. Jei, pavyzdžiui, vienas iš dorinio gy- 
venimo tikslų yra moralinės galybės realizavimas savo do- 
riniame veikime, tai atitinkama ugdomoji vertybė, arba pa- 
stovus sąmoningas nusiteikimas, bus valios tvirtumas, 
kaipo sudedamoji pagrindinė galingo būdo savybė. Dori- 
nimas mokykloje, aišku savaime, tiesioginiu būdu tegali 
vien siekti artimesnio dorinimo tikslo, ogi nusakytu atveju - 
tos ugdomosios vertybės, arba pastovaus sąmoningo nusi- 
teikimo, kuris auklėtinyje yra tvirta valia, arba, plačiau ta- 
riant, tvirtas būdas. 

Taip dalykams stovint, kalbėti apie dorinimo tikslus reiš- 
kia kalbėti apie svarbiausius pastovius sąmoningus dorinius 
nusiteikimus auklėtinyje, kurie atitinka bendrus dorinio gy- 
venimo bei veikimo tikslus. Kokie yra doriniai gyvenimo 
tikslai, nustato pasaulėžiūros mokslai, t. y. teologija ir 
filosofija, ogi dorinė pedagogika, kaipo pritaikomasis 
mokslas ir dargi priklausąs nuo pasaulėžiūros, pagal nu- 
statytuosius pasaulėžiūros mokslų tikslus nustato savo 
tiesioginius artimesnius tikslus, arba atitinkamus gyve- 
nimo tikslams pastovius nusiteikimus, auklėtinus auk- 
lėtinių sieloje. 


193 


Pagal krikščioniškąją pasaulėžiūrą, privalomą katalikams 
mokytojams, skiriama visa eilė įvairių gyvenimo tikslų. Į 
juos mums tenka žiūrėti labiausiai doriniu atžvilgiu, Nesi- 
gilindamas į platesnį gyvenimo tikslų tyrinėjimą, stengsiuos 
vien juos trumpai nustatyti ir iš dalies formuluoti aptarti- 
mis. 

Artimesnis subjektyvinis gyvenimo tikslas yra žmogaus ga- 
lių išvystymas ir veikdymas kuriamajame darbe. Žiūrint 
vien dorinės gyvenimo srities, reikės pripažinti artimesnių 
subjektyviniu gyvenimo tikslu valios kultūra, kadangi valia 
yra žmogiškoji galia, atitinkanti visų pirma doros reikalą. 
Artimesnis objektyvinis gyvenimo tikslas yra aukšti tiesos, gė- 
rio ir grožio idealai, realizuotini pasaulyje. Dorinę gyveni- 
mo sritį čia specialiai atitinka doros tvarka, atremta į gėrio 
meilę. Tolimesnis subjektyvinis gyvenimo tikslas yra laimingu- 
mas, pareinąs nuo vykdymo tikrovėje aukštųjų idealų, nes 
pasiturėjimas gėrybėmis, kurios yra gyvenimo tikslai, pa- 
tiekia padoraus pasitenkinimo jausmų. Dorinę gyvenimo 
sritį čia atitinka tasai moralinis pasitenkinimas, kuris yra 
gaunamas kaipo dorinės tvarkos vykdymo išdava ir suda- 
ro galimo žemėje laimingumo pagrindą. Tačiau galutinas, 
visiškas bei neprarandamas žmogaus laimingumas atsie- 
kiamas sykiu su tolimiausiuoju objektyviniu gyvenimo tiks- 
lų, kuris yra pats Dievas, arba, kitaip tariant, pasiturėjirmas 
Dievu, kaipo Aukščiausiąja Gėrybe. Kadangi aukštieji tiesos, 
gėrio ir grožio idealai savo pirmutiniais šaltiniais glūdi 
Dievo esmėje, tai ir žmogaus laimingumas, pareinąs nuo 
objektyvinių gyvenimo tikslų vykdymo, teįgaunamas pa- 
stoviai ir neprarandamai pasiturėjime Dievu, arba aukščiau- 
siame dievotume, kas yra jau antprigimtinis arba dangiš- 
kasis žmogaus stovis. 

Tokiu būdu dorinio gyvenimo tikslai suvedami prie ši- 
tokių keturių kategorijų: 1) valios kultūra, kaipo vykdomoji 
doros galybė, 2) doros tvarka, kaipo gėrio meilė, 3) padorus 


194 


laimingumas, kaipo doros arba net visų objektyvinių gyve- 
nimo tikslų siekimo išdava, ir 4) pasiturėjimas Dievu, kaipo 
galutinas dorinio gyvenimo laimėjimas. Pirmieji trys tiks- 
lai yra siekiami taip ar šiaip dorinio auklėjimo priemonė- 
mis. Ketvirtasis tikslas, t. y. tikras dievotumas, arba pasitu- 
rėjimas Dievu, yra jau siekiamas religinio auklėjimo 
priemonėmis ir todėl yra priklausomuoju objektu religini- 
mo mokslui. Negalėdamas čia gilintis į artimus doros ir re- 
ligijos santykius, rišančius dorinį auklėjimą ir religinį auk- 
lėjimą į artimą savitarpinę priklausomybę, tesitenkinu 
daugiausiai vienu doriniu auklėjimu, kuris yra faktinai, iš 
vienos pusės, vedamuoju laiptu į religinį auklėjimą, o iš ki- 
tos pusės, reikalauja sau iš šio pastarojo autoritetingos sank- 
cijos ir religinės atramos. 

Pagal dorinio gyvenimo tikslus nesunku jau nustatyti 
dorinio auklėjimo tikslus, atitinkančius pirmuosius kaipo 
ugdomosios vertybės, arba pastovūs sąmoningi auklėjimo 
nusiteikimai. Valios kultūrą, kuri yra vienas dorinio gyve- 
nimo tikslų, atitinka tas pastovus bei sąmoningas nusitei- 
kimas, kuris yra vadinamas tvirtu būdu. Doros tvarką, kuri 
yra antras dorinio gyvenimo tikslas, atitinka tas pastovus 
bei sąmoningas nusiteikimas, kuris yra vadinamas jautria 
sąžine ir kuris todėl sudaro antrą tiesioginį dorinimo tikslą. 
Padorų laimingumą, kuris yra trečias dorinio gyvenimo tiks- 
las, atitinka tasai pastovus bei sąmoningas dorinis nusitei- 
kimas, kuris yra vadinamas sugebėjimu būti laimingam viso- 
se gyvenimo aplinkybėse ir kuris todėl yra trečias tiesioginis 
dorinimo tikslas. Ketvirtą galutiną dorinio gyvenimo tiks- 
lą, kuris pavadintas pasiturėjimu Dievu, atitinka tasai pa- 
stovus bei sąmoningas nusiteikimas, kuris vadinamas die- 
votumu arba religingumu. Tačiau tikrai religingas 
dievotumas, kaip sakyta, sudaro jau tiesioginį tikslą ne do- 
rinimui, bet religinimui, kadangi jis jau išeina iš prigimto- 
sios doros ribų. 


195 


Taigi bendriausi dorinimo tikslai yra tvirtas būdas, jautri sąži- 
nė ir padorus laimingumas. Tvirtas būdas suima į save, iš vie- 
nos pusės, valios tvirtumą, o iš kitos pusės, išlavintą bei su- 
valdytą jausmingumą, kuris paprastai vadinamas širdimi. Iš 
tvirto būdo nėra reikalo, praktinio aiškumo dėlei, išskirti tvir- 
tos valios, su širdimi yra kiek kitaip: širdies kultūra reikalau- 
ja ypatingo atsižvelgimo jaunimo gyvenime ir ypač Lietuvo- 
je, kur visuomenės išauklėjimas turi ypatingų trūkybių širdies 
kultūros atžvilgiu. Padarius tą praktinę korektyvą logingoje do- 
rinimo tikslų schemoje, galutinai gauname mokykliniam doriniam 
auklėjimui keturis bendrus tikslus, kurie yra: 1) tvirtas būdas, 
2) jautri sąžinė, 3) sugebėjimas būti laimingam visose gyvenimo 
aplinkybėse ir 4) pilna entuziazmo širdis. 

Būdas yra pastovus bei išdavus laisvos valios nusiteikimas va- 
duotis visame gyvenimo plote protingais motyvais, arba princi- 
pais. Sąžinė yra pastovus bei sįmoningas žmogaus proto nusitei- 
kimas vertinamai spręsti su saistomąja galia apie nuosavą 
žmogaus elgseną, įspėjant jį apie sumanytąjį veiksmą arba tei- 
siant įvykdytąjį kaipo gerą arba blogą. Sugebėjimas būti laimin- 
gam visose gyvenimo aplinkybėse yra tasai pastovus bei nepalen- 
kiamas dorinis džiaugsmingumas, kuris, laimėtas gyvenimo 
kovoje už doros idealus, padaro žmogų nepriklausomą nuo išvir- 
šinių dalykų, žmonių ir šiaip jau nuo kintamų gyvenimo aplin- 
kybių. Širdis dorine šito žodžio prasme yra jausmingumas, nu- 
šviestas išmintimi, apvaldytas valia ir pilnas entuziazmo visam 
tam, kas yra tikra, gražu ir gera. Štai bendrieji dorinimo tiks- 
lai, kurių neprivalo pamiršti ne tik auklėtojas, bet ir kiek- 
vienas mokytojas, kuris, kaip sakyta, turi prievolės rūpin- 
tis, kiek ir kaip įmanydamas, savo mokinių dorinimu. 


2. Svarbiausios dorinimo sąlygos 


Nustačius dorinimo tikslus, dera sudaryti doriniam auk- 
lėjimui kuo palankiausių sąlygų. Nuo palankių sąlygų par- 


196 


DES iui 


eina veikimo sėkmingumas, nors jos ir nėra aktyviai pa- 
naudojamos tikslui siekti, kaip kad tai daroma su dorinimo 
priemonėmis. Vis dėlto sąlygos, kad ir pasyvaus pobūdžio, 
yra veikime ankstybesnės už priemones. Todėl, kol prieisi- 
me prie dorinimo priemonių, visai pravartu susidomėti do- 
rinimo sąlygomis. 

Nėra abejonės, kad kiekvienam veikimui, ir todėl dori- 
nimui, gali būti nemaža įvairių palankių sąlygų. Žinoma, 
čia mums tegali rūpėti vien svarbiausios dorinimo sąlygos, 
be kurių dorinimas jokiu būdu negali būti sėkmingas. Ir 
štai pasirodo, kad pagrindinės dorinimo sąlygos yra: 1) dorinis 
auklėtojo autoritetingumas, plaukiąs iš jo dorinio vertingumo, 
2) auklėtinio pagarba auklėtojui su pasitikėjimu juoju ir 3) dori- 
nis auklėtojo bendravimas su auklėtiniu. 

Pedagogikoje neabejotina aksioma yra tai, kad pedago- 
gas negali savo auklėtiniams perteikti arba net juose išvys- 
tyti to, ko pats neturi bent tam tikrame minimaliniame laips- 
nyje. Iš čion lengva padaryti išvada, kad būtina dorinimui 
sąlyga iš auklėtojo pusės yra dorinis autoritetingumas, at- 
remtas į dorinį jo vertingumą. Šita sąlyga yra dorinimui iš- 
viršinė ta prasme, kad ji pareina auklėtiniui, taip sakant, iš 
viršaus, t. y. nuo auklėtojo. Ją iš auklėtinio pusės atitinka 
išvidinė sąlyga, koreliatyvinė su pirmąja. Tai yra auklėti- 
nio pagarba auklėtojui ir pasitikėjimas jo doriniu autorite- 
tingumu. Šitų dviejų koreliatyvinių sąlygų, t. y. išviršinės 
bei išvidinės, dar nepakanka doriniam auklėjimui. Auklė- 
tojas gali turėti tinkamo dorinio autoritetingumo, o auklė- 
tinis gali jausti jam pagarbos su pasitikėjimu, bet vis dėlto 
faktino dorinimo gali nebūti, jei auklėtojas ir auklėtinis ne- 
sueina į santykiavimą, kuris yra dorinis bendravimas. Iš psi- 
chologijos yra žinomas interpersonalinės, arba, lietuviškai 
tariant, tarpasmeninės difuzijos dėsnis, pagal kurį asme- 
nybių apraiškos yra asimiliuojamos savitarpinėje asmenų 
įtakoje. Šitas bendras psichologinis dėsnis randa pritaikymo 


197 


irgi doriniame auklėtojo ir auklėtinio bendravime, ir dargi 
taip, kad juo stipresnė yra auklėtojo dorinė asmenybė, juo 
naudingesnė yra auklėtiniams jo dorinė įtaka, pareinanti iš 
dorinio bendravimo. 

Kalbant dabar apie kiekvieną dorinimo sąlygą skyrium, 
dera visų pirma pabrėžti, kad dorinis auklėtojo autoritetin- 
gumas tėra viena tik gero pedagogo žymė, kuri čia mums 
ypatingai rūpi. Šiaip jau auklėjime daroma skirtumo tarp 
objektyvinio ir subjektyvinio autoriteto. Objektyvinis au- 
toritetas pareina mokytojui nuo pareigų, kuriomis jis yra 
įgaliotas, taip sakant, iš viršaus. Ogi subjektyvinis mokyto- 
jo autoritetas pareina mokytojui nuo dorinės jo asmenybės. 
Mokytojo dorinis autoritetingumas sėkmingiausiai pasireiš- 
kia tada, kai objektyvinis bei subjektyvinis, arba išviršinis 
bei išvidinis, autoritetas sutampa sykiu jo asmenyje. Ne- 
sunku įsitikrinti, kad išviršinis autoritetas, neparemtas as- 
meniniu autoritetu, dažnai gali pasirodyti netvirtas ir net 
gali lengvai susikompromituoti stokstant asmeninio auto- 
ritetingumo. Bet tai yra bendra tiesa kalbant apie pedago- 
giją apskritai, o dorinimo dalykuose ji įgauna visai specia- 
lios reikšmės. Čia tenka konstatuoti ne tik faktinoji 
asmeninio autoriteto pirmenybė, bet ir aiški persvara. Auk- 
lėtojas, neturįs asmeninio autoritetingumo dorinimo daly- 
kuose, gali ne tik neatsiekti savo tikslo, bet dar sukompro- 
mituoti visą dorinimo reikalą. Todėl tikras auklėtojas 
dorinimo dalykuose turi visų pirma pasikliauti savo asme- 
niniu vertingumu ir tik tam tikrais atvejais naudotis išvir- 
šiniu savo autoritetu. 

Visa tai yra suprantama dorinimo prigimties šviesoje. 
Dorinimas iš esmės reikalauja laisvo apsisprendimo iš auk- 
lėtinio pusės. Išviršinis autoritetas užsimeta auklėtiniui iš 
viršaus dažniausiai drausmės vardu, tuo tarpu asmeninis 
išvidinis autoritetas įtikrina pavyzdžiu ir įteigiamai paska- 
tina apsispręsti deramu būdu. O kadangi dorinis auklėtojo 


198 


autoritetas yra būtina sąlyga dorinimui apskritai, tai tuo pa- 
čiu auklėtojas turi profesinės prievolės įsigyti dorinio auto- 
ritetingumo auklėtinio akyse dorinio savo gyvenimo žy- 
giais. Tuo tarpu dorinio autoriteto įsigijimas reikalauja 
susipažinti su principais, kurie tvarko naudojimąsi autori- 
teto teise ir autoriteto prievolės vykdymą. Pavyzdžio dėlei 
paminėsiu keletą tokių principų. 1) Auklėtojas privalo sąmo- 
ningai, nuosekliai ir taktingai stengtis įsigyti autoriteto savo auk- 
lėtinių akyse. 2) Auklėtojas privalo pradėti reikštis savo autorite- 
tu kuo jauniausiame auklėtinių amžiuje. 3) Auklėtinio brendimo 
vyksme auklėtojas privalo nuosekliai eiti nuo išviršinio padėties 
autoritetingumo prie išvidinio savo dorinės asmenybės autorite- 
tingumo. 4) Asmeninis auklėtojo autoritetingumas privalo būti 
pagrįstas tvirtu pačio auklėtojo nusistatymu gerbti savo gyveni- 
me bei veikime dorinio dėsnio autoritetą. 5) Autoritetingas auk- 
lėtojo pasireiškimas privalo būti rimtas, drąsus ir įteigiąs auklė- 
tiniui pasitikėjimą. 6) Auklėtojui nevalia niekados vartoti savo 
autoriteto į bloga. 

Autoritetingumas yra dorinimo sąlyga, pareinanti nuo 
auklėtojo, taip sakant, iš viršaus, o pagarba auklėtojui yra 
sąlyga, pareinanti nuo auklėtinio tarsi iš vidaus. Autorite- 
tingumas ir pagarba yra tad dvi dorinimo sąlygos, kurie- 
dvi atitinka viena antrą koreliatyviniu būdu ir yra net 
priežastingame tarp savęs sąryšyje, kadangi be auklėtojo do- 
rinio autoritetingumo negali būti iš auklėtinio pusės ir tin- 
kamos pagarbos. Kai auklėtojas pateisina savo autoritetin- 
gumą ne tik savo padėtimi, bet ir doriniu savo vertingumu, 
galima visai tikėtis, kad faktinai jis naudosis priderama jam 
pagarba. 

Pravers net čia pažymėti, kad doras auklėtojas turi ne tik 
teisę naudotis savo auklėtinių pagarba, bet ir prievolę laimėti šitą 
pagarbą savo auklėtinių širdyse, ir būtent todėl, kad be pagarbos 
iš auklėtinių pusės dorinimas tampa tiesiog negalimu. Rūpini- 
masis laimėti auklėtinių pagarbą praktikoje beveik visiškai 


199 


yra suvedamas prie rūpinimosi pateisinti doriniu būdu sa- 
vo autoritetingumą, pareinantį iš auklėtojo padėties, ir prie 
pastangų deramu būdu naudotis savo autoritetu dorinio 
auklėjimo reikalams. 

Tarp kitko šitame klausime auklėtojas turi skaitytis su 
patiriamuoju faktu, kad jaunimas yra lygiai linkęs gerbti 
tai, kas yra pagarbos verta, ir pašiepti bei niekinti tai, kas 
yra juokinga, bloga arba prieštarauja jo prigimtojo išsivys- 
tymo pakraipai. Savo nusistatymu, veikimu ir šiaip jau įvai- 
riais pasielgimais auklėtojas gali patiekti jaunimui medžia- 
gos jo palinkimui gerbti arba jo palinkimui niekinti. Jei 
auklėtojas sugeba atsiekti pirmosios išdavos, dorinimo dar- 
bas pasidaro lengvas, kadangi pagarba didina klusnumą, 
palengvina jo vykdymą, sukelia entuziazmo idealams ir 
šiaip jau paspalvina dorine nuotaika visą auklėjamąjį dar- 
bą. Jei auklėtojas savo nusistatymu, veikimu ir pasielgimais 
patiekia medžiagos jaunimo palinkimui niekinti, dorinimo 
darbas pasidaro nebeįvykdomas. Tokiais atvejais kuo dau- 
giausia auklėtojui tegali pasisekti palaikyti išviršinė bau- 
džiamoji drausmė, kuri tačiau negali pereiti į išvidinę draus- 
mę, teturinčią dorinės reikšmės. Žodžiu tariant, auklėtojas 
turi nusimanyti, kad būti vertam savo auklėtinių pagarbos ir 
stengtis šitą pagarbą laimėti savo auklėtinių širdyse yra auklėto- 
jui ne tuščios ambicijos užgaida, bet būtina sėkmingo dorinimo 
sąlyga. 

Sykiu su pagarba pageidaujamas yra iš auklėtinių pusės 
tam tikras pasitikėjimas, kuris yra jei ne būtina, tai labai 
geistina sėkmingo dorinimo sąlyga. Manyčiau, kad pasiti- 
kėjimas yra pagrįstas tikru žmogiškumu, kurį auklėtiniai jaučia 
savo auklėtojuje ir kurį auklėtojas taiko savo santykiams su auk- 
lėtiniais. Jei auklėtinis, palygintas su savo auklėtoju, nėra 
dar visai suaugęs ir subrendęs žmogus, tai dar nereiškia, 
kad auklėtojui leista apsieiti su savo auklėtiniais taip, tarsi 
jie nebūtų Žmogiški asmenys. Panašiai kaip yra galima, va- 


200 


duojantis krikščioniškąja etika, žmogiškai bendrauti apaš- 
talavimo tikslais su visai tamsiais žmonėmis arba net su 
žmonėmis, paskendusiais ydose bei nusižengimuose, taip 
irgi galima visai žmogiškai bendrauti su vaikais ir jauni- 
mu, neduodant net jiems pažinti, kad jie yra kitokie kaip 
suaugę žmonės. Sugebėjimas apsieiti su vaikais ir jaunimu rim- 
tai ir tikrai žmogiškai bene bus tikro pasitikėjimo paslaptis. 

Pasitikėjimas yra auklėtinio kokybė, kuri tiesioginiu bū- 
du veda prie trečiosios pagrindinės dorinimo sąlygos, bū- 
tent prie dorinio bendravimo tarp auklėtojo ir auklėtinio. 
Kai, iš vienos pusės, auklėtojas yra įgijęs autoritetingumo 
auklėtinių akyse, kai, iš antros pusės, auklėtiniai jaučia sa- 
vo auklėtojui pagarbos su pasitikėjimu, telieka auklėtojui ir 
auklėtiniams sueiti į faktinąjį bendravimą, kad galėtų įvyk- 
ti toji dorinė difuzija, apie kurią buvo anksčiau paminėta. 
Dorinimas negali būti apribotas doriniais pamokymais, ku- 
rie taip dažnai virsta sausais moralizavimais, ir negali būti 
teatremtas vien į drausmės reikalavimus. Kad jis galėtų iš 
tikro patraukti auklėtinius ir įkvėpti jiems tvirto dorinio nu- 
sistatymo, reik, kad doriniai pamokymai būtų paremti pa- 
čio auklėtojo doriniu gyvenimu ir kad auklėtiniai galėtų įsi- 
tikrinti, kad auklėtojo skelbiami principai yra ne tik jiems 
peršami, bet ir vykdomi asmeniniame auklėtojo gyvenime. 
Žodžiu tariant, tarp auklėtojo ir auklėtinio privalo būti gyvo 
dorinio bendravimo, tinkamai sutvarkyto ne tik mokykloje pamo- 
kų metu, bet ir šiaip jau prie kiekvienos progos, kada auklėtojas ir 
auklėtinis gali ir net privalo sueiti krūvon. 

Iš to, kas pasakyta apie dorinimo sąlygas, dera padaryti 
visai teisėta išvada, kad bet kuris mokyklos mokytojas turi 
atitikti dorinimo sąlygas, kadangi, kaip jau buvo nustatyta, 
kiekvienas mokytojas turi profesinės prievolės būti sykiu 
auklėtoju. Tai faktinai reiškia, kad mokytojai, be reikiamų in- 
telektualinių kvalifikacijų lavinimo atžvilgiu, privalo pasižymėti 
reikiamomis dorinėmis kvalifikacijomis auklėjimo atžvilgiu. Kitaip 


201 


tariant, į reikalautinas profesines mokytojo kvalifikacijas privalu 
įtraukti bent minimalinis dorinis korektiškumas ir teorinis bei 
praktinis pasiruošimas eiti dorinimo pareigą. Negalima nepa- 
stebėti, kad dorinės mokytojo kvalifikacijos yra daug sun- 
kiau įgyjamos negu intelektualinės jo kvalifikacijos. Šitoms 
dorinėms kvalifikacijoms įsigyti yra reikalingi ir dorinis tak- 
tingumas, kuris yra žymioje dalyje įgimtas, ir geras išauk- 
lėjimas, kuris yra žymioje dalyje šeimos nuopelnas, ir dori- 
nis vertingumas, kuris yra sunkios kovos su savimi ir 
pasauliu laimėjimas, ir teorinis susipratimas, kuris yra są- 
moningų studijų išdava, ir praktinis patyrimas, kuris yra 
pratybų išdava, ir faktinas sugebėjimas dirbti dorinimo dar- 
bą, kas yra visų suminėtų sąlygų realizavimas gyvoje auk- 
lėtojo asmenybėje. 


3. Pagrindinės dorinimo priemonės 


Kai yra nustatyti dorinimo tikslai ir sąlygos, tenka susi- 
rūpinti priemonėmis, kad galima būtų padaryti aktyvių lai- 
mėjimų siekiant tikslus. Taigi kokios yra svarbiausios dori- 
nimo priemonės? Buvo jau sakyta, kad dorinės vertybės yra 
auklėtiniui ne perteikiamos, bet jame išvystomos. Tai reiš- 
kia, kad dorinimo priemonės turi būti ieškomos išvysto- 
mojoje ugdymo pareigoje. Šita išvystomoji dorinimo pareiga 
reiškiasi visų pirma skatinimu ir drausminimu. Skatinimas iš- 
vysto reikiamus nusiteikimus tiesioginiu būdu, tuo tarpu 
drausminimas, saugodamas nuo iškrypimų ir reaguodamas 
prieš juos, jei jie yra įvykę, išvysto auklėtinyje tam tikrų 
nusiteikimų netiesioginiu būdu. Skatinimas ir drausmini- 
mas savo ruožtu reiškiasi specialesnėmis pareigomis. Ska- 
Hinimas įvyksta per pratinimą, pamokymą ir įkvėpimą. Pratini- 
mų sudaromas geras įprotis. Pamokymu įprotis racionaliai 
pamatuojamas ir auklėtinio sąmoningai pasisavinimas. Pagaliau 
įkvėpimu įprotis daromas patikimu būsimajam laikui, t. y. veik- 


202 


domas ateičiai. Drausminimas įvyksta per priežiūrą ir numato- 
mąją bei baudžiamąją drausmę. Priežiūra spiria auklėtinį atlikti 
tai, kas yra darytina, ir stengiasi sukliudyti auklėtiniui iškrypti 
iš deramų vėžių. Numatomoji drausmė stengiasi pastatyti auklė- 
tinį į tokias aplinkybes, kad jam kuo lengviausia būtų atlikti tai, 
kas darytina, ir nedaryti to, kas yra vengtina. Baudžiamoji draus- 
mė reaguoja prieš įvykusius jau auklėtinio pasielgimus, kai juose 
yra tiesioginio prasižengimo. Pasirodo, kad šitos smulkesnės 
skatinimo bei drausminimo pareigos ir yra paprastos dori- 
nimo priemonės. Tokiu būdu pagrindinės dorinimo priemo- 
nės yra: 1) pratininnas, 2) pamokymas, 3) įkvėpimas, 4) priežiūra 
ir 5) numatomoji bei baudžiamoji drausmė. Apie kiekvieną iš 
šitų priemonių pravers šis tas reikalingiausio pasakyti. 

Pratinimas, imamas kaipo dorinimo priemonė, gali būti 
suprantamas dvejopu atžvilgiu, būtent, iš vienos pusės, kai- 
po auklėtojo veiksmas, kuriuo auklėtinis yra pratinamas prie 
ko nors, ir iš antros pusės, kaipo pačio auklėtinio veiksmas, 
kuriuojis papranta ką nors daryti ir įgauna atitinkamo įpro- 
čio. Tikrai suprastas pratinimas, kaipo dorinimo priemonė, 
apima abudu tuodu atžvilgiu: ir pratinimą iš auklėtojo pu- 
sės, ir pratinimąsi iš auklėtinio pusės. Ir reik net konstatuo- 
ti, kad tvirtas įprotis tesusidaro vien tada, kai pratinimo ir 
pratinimosi priemonės solidariai sutaria tarp savęs, bet ne 
neutralizuojasi priešinga pakraipa. Doriniame auklėjime, 
kur auklėtinis tik palengvėl pereina nuo nesąmoningo prie 
sąmoningo stovio, auklėtojui tenka savo protu ir savo valia 
papildinėti gerų įpročių sudarymu auklėtinio proto ir va- 
lios trūkybes. Geras įprotis palengvina laisvą valios apsi- 
sprendimą protingu principu, kai išeinančiam iš po auklė- 
tojo globos auklėtiniui tenka nepriklausomai bei laisvai 
nusistatyti gyvenimo praktikoje. Iš čion galima lengvai pa- 
stebėti, kad dorinio auklėjimo bėgyje svorio centras nuosekliai 
turi būti keliamas nuo pratinimo iš auklėtojo pusės į pratinimąsi 
iš auklėtinio pusės. 


203 


Pratinimas iš auklėtojo pusės reiškiasi paprastai tvarkymu ir 
įsakinėjimu. Tvarkymu auklėtojas pratina auklėtinį prie tvar- 
kos jo gyvenime bei veikime. Įsakinėjimu jis pratina auklė- 
tinį užlaikyti tvarkos taisykles. Abi šitiedvi priemonės turi 
didelės reikšmės dorinio auklėjimo pakraipai ypačjauniau- 
siame auklėtinio amžiuje. Galima net sakyti su pilnu tikru- 
mu, kad auklėtinis, kurio auklėjime iš mažens nebuvo už- 
laikoma tvarka ir kuriam nebuvo davinėta įsakymų, negali 
būti gerai išauklėtas ne tik išviršiniu, bet ir išvidiniu dori- 
niu būdu. Tuo tarpu tvarkymas ir įsakinėjimas turi savo 
principus, objektus, taktiką, apie kuriuos auklėtojas turi ge- 
rai nusimanyti. Negalėdamas užtrukti šitame klausime, pa- 
vyzdžio dėlei paminėsiu tris įsakinėjimo principus. Pasiro- 
do, būtent, kad sulig doriniu auklėtinio brendimu įsakinėjime 
turi vis labiau reikštis trys tendencijos: 1) turi vis labiau didėti 
įsakinėjimo ekonomija, 2) įsakinėjimo objektas turi darytis vis la- 
biau bendras ir 3) įsakinėjimo griežtumas turi kaskart mažėti. 

Tvarkymas ir įsakinėjimas, kaip sakyta, yra pratinimo 
priemonės, kuriomis naudojasi pats auklėtojas. Iš auklėti- 
nio pusės pratinimą atitinka pratinimasis, kuris įvyksta 
veiksmais, pačio auklėtinio pastangomis atliekamais. Šita 
prasme ne tik tvarkos užlaikymas ir įsakymų pildymas, bet 
gangreit visas auklėtinio gyvenimas bei veikimas gali tiek- 
ti priemonių doriniam pratinimuisi: ir darbas, ir žaidimai 
su sportu, ir įvairios pratybos, ir draugiškas bendravimas 
su savivalda, ir tvarkymasis, ir t. t. Visa tai gali sykiu pa- 
tiekti sumaniam auklėtojui tinkamų progų, taip paskatinti 
auklėtinius prie veikimo, kad jų veiksmai turėtų jiems pa- 
tiems auklėjamosios reikšmės ir tarp kitko pratinimosi at- 
žvilgiu. 

Einant prie antros pagrindinės dorinimo priemonės de- 
ra visų pirma pasakyti, kad dorinis pamokymas yra neabe- 
jojant viena iš svarbiausių dorinimo priemonių. Dorinis pa- 
mokymas, tinkamai suprastas ir pedagogiškai pravestas, 


204 


labai griežtai skiriamas nuo sauso moralizavimo, kuris ne- 
siskaito nei su tikrų dorinių pamokymų uždaviniais, nei su 
jų deramais dalykais, nei su jų tinkamu būdu, nei su jų ga- 
limomis lytimis, nei su jų privaloma santvarka. 

Dorinių pamokymų uždaviniai yra, pirma, konstatuoti dori- 
nės prievolės buvimas ir paakinti tuo auklėtinis dėl jo deramo 
elgimosi; antra, pamatuoti dorinė prievolė pačio dalyko esme ar- 
ba laisvai pripažinto ir pateisinto autoriteto įsakymu; trečia, pa- 
tiekti protingų motyvų veikimui pagal prievolę ir pašalinti kliū- 
tis privalomai veikimo pakraipai; ketvirta, raginti auklėtinis 
nagrinėti bendras savo nusistatymas ir pasielgimai pripažintos 
dorinės prievolės šviesoj. Faktinai dorinių pamokymų uždaviniais 
stengiamasi patiekti valiai protingų motyvų ir išauklėti įspėja- 
mosios bei teisiamosios sąžinės balsą. Tai ir atsiekiama, kaip matė- 
me: 1) dorinės prievolės konstatavimu, 2) jos pamatavimu, 3) jos 
motyvavimu ir 4) auklėtinio dorinės autokritikos išvystymu. 

Dorinio pamokymo dalyką, arba objektą, nustato bendras arba 
specialus dorinimo tikslas. Tokiais atvejais tenka paaiškinti 
tikslo kaipo dorinės vertybės esmė, nustatyti atitinkamas 
jam uždavinys, nurodyti dorinimosi sąlygos ir priemonės 
ir panašūs dalykai. Pavyzdžiui, auklėtojui tenka rūpintis 
tuo specialiu dorinimo uždaviniu, kuris yra politinis auk- 
lėjimas. Tokiu atveju auklėtojas turi išaiškinti, kokios yra 
dorinės politinio gyvenimo dorybės, kurios yra politinio 
auklėjimo tikslai, kokia yra politinių dorybių reikšmė kul- 
tūriniam visuomenės gyvenimui, kokios yra politinio auk- 
lėjimo sąlygos brendimo metu, kokios yra tokio auklėjimo 
priemonės, ir t. t. 

Kalbant apie dorinių pamokymų būdą, tenka skaitytis 
su dviem pagrindiniais reikalavimais. Pirmasis reikalavi- 
mas: doriniai pamokymai, kaipo pamokymai, turi atitikti visas 
metodologines protinimo taisyklės. Antras reikalavimas: doriniai 
pamokymai, kaipo doriniai, turi būti kiek galint stipresni akstinai 
doriniam veikimui. Čia nėra galimybės kartoti visų protinimo 


205 


taisyklių. Tepriminsiu vien svarbiausiąsias, kurios ypač pri- 
valu minėti mūsų laikais. Pirma, doriniai pamokymai turi ati- 
tikti apercepcijos principą, kuris reikalauja, kad mokyme bū- 
tų nuosekliai einama nuo to, kas yra žinoma, prie to, kas 
yra žinotina, nuo to, kas yra artima, prie to, kas yra tolima, 
bet siektina. Antra, doriniai pamokymai turi atitikti vaizdumo 
principą, kuris reikalauja, kad mokyme būtų nuosekliai ei- 
nama nuo juslinio prie protinio pažinimo, nuo to, kas yra 
konkretu, prie to, kas yra abstraktu, atitraukta. Trečia, dori- 
niai pamokymai turi atitikti savarankiškojo veikimo principą, ku- 
ris reikalauja, kad auklėtiniui be reikalo nebūtų primetama 
jokių pažinčių, kurias jis pats gali įsigyti savarankiškuoju 
patyrimu bei protavimu. Savarankiškojo veiklumo princi- 
pas yra geriausiai išlaikomas, kai protinimas yra vedamas 
euristiniu, t. y. randamuoju būdu. Savaime suprantama, kad 
dorinis principas, auklėtinio formuluotas randamuoju bū- 
du, turės jam daugiausia įtikrinamosios bei vykdomosios 
galios. 

Jei kartais norėtume žinoti, kodėl mūsų laikais Foerste- 
rio dorinimo mokslas turi tokio nepaprasto pasisekimo, tai 
tarp kitko turėtume pripažinti, kad tai įvyksta todėl, kad 
Foersteris, daug nekalbėdamas apie didaktines taisykles, 
faktinai visas minėtąsias taisykles labai gerai išlaiko prak- 
tiniame dorinimo mokslo pastatyme. Tiek apie dorinius pa- 
mokymus didaktiniu atžvilgiu. 

Doriniai pamokymai, imami specialiai doriniu atžvilgiu, 
turi dar atitikti specialius dorinimo reikalavimus. Šituo at- 
žvilgiu jie privalo turėti kuo daugiausia judinamosios ga- 
lios, arba, kitaip tariant, turi būti kuo stipriausi akstinai do- 
riniam veikimui. Čia svarbu, kad doriniams pamokymams būtų 
sudaroma tinkama dorinė nuotaika ir kad per dorinius pamoky- 
mus būtų lemtai atsižvelgiama į aukštuosius jausmus ir, tarp 
kitko, į estetinio jausmo susiderinimą su doriniu principu. Dori- 
nė nuotaika per dorinius pamokymus atsiekiama visų pir- 


206 


ma tuo, kad pats auklėtojas yra persiėmęs dorinio dalyko 
svarba, didybe ir grožiu ir leidžia šitam savo nusiteikimui 
padoriai pasireikšti aikštėn. 

Einant prie dorinių pamokymų lyčių, tenka patirti, kad 
doriniai pamokymai esti trijų pagrindinių lyčių. Tai būtent yra: 
1) dorinio turinio papasakojimas, 2) svarstomasis dorinio turinio 
pasikalbėjimas ir 3) dorinių principų formulavimas bei sistemi- 
nimas. Įdomu pažymėti, kad dorinis papasakojimas labiau- 
siai atitinka vaizdumo principą ir yra dažniausiai taikomas 
pasakų pavidalu jauniausiam vaikystės amžiui. Svarstoma- 
sis dorinio turinio pasikalbėjimas atitinka labiausiai aper- 
cepcijos principą ir yra taikomas dažniausiai viduriniam jau- 
nimo amžiui. Pagaliau dorinių principų formulavimas bei 
sisteminimas labiausiai atitinka savarankiškojo veiklumo 
principą ir yra dažniausiai taikomas vyresniam jaunimo am- 
žiui. Tiesa, šita schema yra gana lygstamosios vertės. 

Dėl dorinių pamokymų santvarkos, reik visų pirma ži- 
noti, kad doriniai pamokymai gali būti pripuolami ir sistemingi. 
Pripuolamieji doriniai pamokymai gali būti daromi sąryšyje su 
mokomaisiais dalykais arba be sąryšio su jaisiais. Pripuolamieji 
doriniai pamokymai, daromi be sąryšio su mokomaisiais dalykais, 
gali būti pavieniai ir sutelktiniai pagal tai, ar jie daromi atski- 
riems auklėtiniams, ar visai jų grupei. Pripuolamas dorinis pa- 
mokymas gali dargi būti surištas su lektūra, arba skaityba; gali 
būti surištas su religijos mokslo pamokomis arba teikiamas pa- 
sauliniame doros moksle. 

Nėra abejotina, kad pripuolamieji doriniai pamokymai 
privalo būti daromi mokykloje prie kiekvienos tinkamos 
progos prideramu būdu. Tarp kitko, šiais laikais būtų ne- 
dovanotinas mokytojo apsileidimas dorinimo atžvilgiu, jei 
jis nesistengtų išnaudoti savo dėstomojo dalyko doriniam 
mokinių susipratimui, kiek šitas jo dalykas teikia gerų pro- 
gų daryti dorinių pamokymų, taip sakant, visai nejučiomis, 
pavyzdžiui, tam tikromis pastabomis, paaiškinimais, 


207 


išvadomis, tam tikrų jausmų sužadinimu ir t. t. Šiais laikais 
visiems pedagogams turi būti aišku, kad mokymas turi būti dori- 
namuoju mokymu arba, plačiau tariant, kad lavinimas turi būti 
auklėjamuoju lavinimu. Apie pripuolamus dorinius pamo- 
kymus sąryšyje su dėstomaisiais dalykais Foersteris tarp 
kitko išsireiškia šitokiu būdu: „Šalia religijos mokslo, do- 
ros mokslo ir trumpų pripuolamųjų dorinių pasikalbėjimų, 
visos mokomosios medžiagos persunkimas doriniu pradu 
yra pagrindinė padedamoji priemonė dorai auklėti mokyk- 
los gyvenime“*. 

Negali būti irgi abejonės apie tai, kad jokioje mokykloje 
negalima apsieiti be dorinių pamokymų, daromų be sąry- 
šio su dėstomaisiais dalykais. Iš vienos pusės, direktorius 
su savo padėjėju, o iš antros pusės, klasės auklėtojas jau 
vien tik drausmės reikalais ne kartą turi daryti mokiniams 
pastabų dorinio turinio, ir jei jie nori, kad jų doriniai pamo- 
kymai būtų sėkmingi, turi savo reikalavimus taip ar šiaip 
pamatuoti bei motyvuoti. Šitie pripuolamieji doriniai pa- 
mokymai gali būti daromi numatomuoju būdu, t. y. anks- 
čiau negu koks prasižengimas yra įvykęs, ir baudžiamuoju 
būdu, t. y. tada, kai prasižengimas yra jau įvykęs. Doriniai 
pamokymai, daromi numatomuoju būdu, pasitaiko nedaž- 
nai, nes tai neįeina į tiesioginę mokyklų programą griežtai 
formuluotu būdu. Ogi doriniai pamokymai, daromi bau- 
džiamuoju būdu, dažniausiai mažai įtikina, nes jų pamata- 
vimas prasižengusiems mokiniams dažniausiai neatrodo 
patikimas dėl momento aplinkybių. Labai tad pasitikėti pri- 
puolamais doriniais pamokymais mokykloje netenka, nors 
principialiai negalima paneigti, kad jie gali būti labai nau- 
dingi, kai yra sumaniai taikomi prie kiekvienos tinkamos 
progos. Būtent laisvos mokytojų ir mokinių paskaitos, pa- 
sikalbėjimai su visa klase arba su atskiromis mokinių gru- 


* Foerster F. W. Schule und Charakter. - Zürich. - 1920. - S. 277-278. 


208 


pėmis rūpimaisiais klausimais, aptarimas paskaitytos lite- 
ratūros ir aktualių įvykių ir kitos mokyklinio gyvenimo pro- 
gos gali sėkmingai tarnauti dorinimo tikslams. Tačiau, kaip 
paminėta, visos šitos pamokymo priemonės negali būti lai- 
komos pakankamomis mokykliniame dorinime. 

Pasirodo, kad iš visų iki šiolei paminėtų priemonių vie- 
nas tik religijos mokslas gali reikštis visais sistemingais pa- 
mokymais dorinimo tikslu. Bet sykiu reik pastebėti, kad per 
religijos pamokas paprastai yra patiekiamas, taip sakant, 
religinis doros mokslas, kuris turi sau tinkamą turinį, pa- 
matuoja tam tikru būdu doros reikalavimus ir suteikia do- 
riniams pasielgimams visų pirma religinių motyvų. Religi- 
nis doros mokslas tarsi teikiamas Žmogui iš viršaus, jo tiesos 
yra statomos į sąryšį su galutinuoju žmogaus tikslu, taip 
sakant, deduktyviniu būdų; šitos tiesos yra pamatuojamos 
visų pirma autoritetu ir pagaliau jos spiria vaduotis elgi- 
mesi religiniais įsakymais. Taip bent dažnai atsitinka su do- 
ros reikalu per religijos mokslo pamokas. Tuo tarpu ta pati 
dora galima labiau rišti su faktinuoju žmogaus gyvenimų; 
jinai galima labiau pamatuoti prigimtuoju žmogaus protu, 
einant induktyviniu būdu nuo patirtinių tiesų prie dorinių 
principų formulavimo bei sisteminimo; pagaliau, be religi- 
nių motyvų, galima iš pradžios doriniams pasielgimams 
sudaryti įvairių racionalių matyvų, kurie pirmuosius pa- 
lengvintų ir sustiprintų. Kitaip tariant, doros mokslas ne 
tik galima tiekti iš-viršaus, bet ir statyti iš apačios taip, kad, 
jei jo viršūnė remiasi dangumi, jo pagrindas būtų tvirtai 
atremtas į žemę. Šitam reikalui ir skiriamas vis dažniau pa- 
saulinis doros mokslas, kuris vis dėlto iki šiol nėra dar ra- 
dęs visuotino pripažinimo, ir ypač ten, kur yra ginamas re- 
liginis doros mokslas. 

Nesigilindamas į painią problemą apie religinio ir pa- 
saulinio doros mokslo santykiavimą, tepažymėsiu, kad mo- 
kyklos programa minimumas šitoje srityje reikalauja: 1) kad 


209 


religijos mokytojas visai rimtai atsižvelgtų į aktualaus pa- 
saulinio doros mokslo reikalą, remdamas savo dėstymą tarp 
kitko apercepcijos, vaizdumo ir savarankiško veiklumo 
principais; 2) kad religijos mokytojui šitame darbe padėtų, 
sąmoningai bei tikslingai, klasės auklėtojai, išnaudodami 
pasitaikančias laisvas valandas, ir 3) kad išviršiniam auk- 
lėjimui, t. y. gražaus užsilaikymo, mandagumo ir dorovės 
įpročių mokslui, būtų skiriamas kompetentingas asmuo ir 
tinkamas laikas. 

Taigi grįžtamuoju žvilgiu matome, kad pratinimu suda- 
romi geri doriniai įpročiai; kad doriniais pamokymais įpro- 
čiai auklėtinių įsisąmoninami; kad įkvėpimu įsisąmoninti 
doriniai įpročiai, arba dorybės, sustiprinamos būsimam lai- 
kui. Dorinis įkvėpimas skiriasi nuo pratinimo tuo, kad ne- 
stato auklėtiniui jokių griežtų reikalavimų, kurių pildymas 
turėtų auklėtiniui pratinamosios reikšmės. Jis skiriasi nuo 
pamokymo tuo, kad yra ne tiek protinio, kiek sugestyvinio 
arba intuityvinio pobūdžio. Be to, dorinis įkvėpimas, atsi- 
sakąs nuo griežtų reikalavimų ir autoritetingų pamokymų, 
pereina labiau į grynai žmogiškąjį ir net draugiškąjį auklė- 
tojo ir auklėtinio bendravimą, kuris turi auklėtiniui didelės 
reikšmės kaip tik todėl, kad nėra pagrįstas jokia moraline 
prievarta. Ir štai dvi pagrindinės dorinio įkvėpimo priemonės 
yra auklėtiniui: pirma, auklėtojo patarimas ir, antra, geras pa- 
vyzdys. Patarimas yra siekiamoji įsakinėjimo riba, kur įsa- 
kinėjimas nustoja savo formalinio privalomumo. Esant auk- 
lėtinio pasitikėjimui savo auklėtoju, įteigiamasis patarimas 
yra viena iš sėkmingesnių dorinimo priemonių. 

Pavyzdys semia savo reikšmę visų pirma iš sugestyvi- 
nės vaizdumo prigimties. Yra žinoma iš psichologijos judi- 
namoji vaidinių galia. Kiekvienas pavyzdys jau savo kon- 
kretine išvaizda palieka auklėtinio sieloje mažiau ar daugiau 
ryškų vaidinį, kuris turi visuomet atitinkamos judinamo- 
sios galios. Jei atsižvelgsime dar į jaunimo ir ypač vaikų 


210 


palinkimą pamėgdžioti vyresniuosius savo pasielgimais, tai 
aiškiai suprasime labai didelę gero pavyzdžio rolę. Todėl 
auklėtojas turi tiesioginės prievolės ne tik pašalinti iš auk- 
lėtinio akivaizdos blogus pavyzdžius, bet ir patiekti jam ge- 
rų pavyzdžių tiek savo pasielgimais, tiek paakinimais į ki- 
tų žmonių gerus pavyzdžius, kurie tarp kitko gali būti 
patiriami iš didžiųjų žmonių biografijų ir šventųjų gyveni- 
mų. 

Pereidamas prie trumpos drausminimo priemonių ap- 
žvalgos, pirmoje vietoje turiu šį tą pasakyti apie auklėja- 
mąją priežiūrą. Auklėjamoji priežiūra yra auklėtojo susirūpini- 
mas fiziniu bei dvasiniu auklėtinio saugumu ir jo sugebėjimu 
pergalėti savo išsiuystyme užtinkamas kliūtis. Todėl auklėja- 
moji priežiūra reikalauja iš auklėtojo, kad jis ne tik pašalin- 
tų nuo auklėtinio visus pavojus, kurių gali būti pastarojo 
gyvybei, sveikatai, dorovei ir šiaip jau materialinei bei dva- 
sinei gerovei, bet ir padėtų auklėtiniui reikiamu būdu per- 
galėti einančias iš nuošalio įtakas ir jame pačiame kylan- 
čius sąmonės bei valios pasipriešinimus. Kitaip tariant, 
galima kalbėti apie neigiamąją ir teigiamąją priežiūrą, iš ku- 
rių pirmoji neigiamuoju būdu padidina fizinį bei dvasinį 
auklėtinio saugumą, o antroji teigiamuoju būdu padeda 
auklėtiniui pergalėti kliūtis, ateinančias jam iš viršaus ir iš 
vidaus. 

Nėra abejonės, kad auklėjamoji priežiūra yra apskritai 
reikalinga: ar galima, pavyzdžiui, palikti be auklėjamo- 
sios priežiūros einantį mokslą jaunimą, nesirūpinant, į ko- 
kius pasilinksminimus, kinematografus, teatrus jis lanko- 
si, kaip jis elgiasi per vadinamąsias vakaruškas, ką jis 
skaito, su kuo draugauja, kuo gyvena, kuo pasismagina, 
kuo kankinasi ir t. t.? Palikti jaunimas be geros auklėja- 
mosios priežiūros visuose panašiuose atsitikimuose reiš- 
kia tą pat, ką duoti kūdikiui peilis, tiesiai tariant, reiškia 
nusižengimą. 


211 


Bet jei auklėtojui privalu susirūpinti faktinuoju priežiūros rei- 
kalu, tai ne mažiau yra svarbu, kad jis susirūpintų tinkamu prie- 
žiūros supratimu ir jos deramu taikymu auklėtinio gyvenimui 
bei veikimui. Geriausia auklėjamoji priežiūra yra ta, kuri pa- 
ti nejučiomis susidaro, auklėtojui laisvai bendraujant su auk- 
lėtiniais. Užtat šnipinėjanti, netaktingai įtarinėjant, ryškiai 
išeinanti aikštėn ir todėl įkyri priežiūra gali ne tik nepa- 
siekti savo tikslo, bet dargi turėti nelemtų išdavų. Taigi prie- 
žiūros natūralumas, diskretiškai plaukiąs iš auklėtojo laisvo ben- 
dravimo su auklėtiniais, yra pagrindinė geros priežiūros savybė. 
Reik vis dėlto pripažinti, kad auklėjamoji priežiūra negali 
būti visiškai įglausta į auklėtojo bendravimą su auklėtiniais. 
Tokiais atvejais priežiūra turi būti kuo daugiausiai diskre- 
tiška ir sykiu kuo daugiausiai atstojama atsakomybės jaus- 
mo žadinimu jaunime. Pagal atsakomybės jausmo įsigalė- 
jimą galima spręsti, kiek dera sumažinti priežiūra, 
vaduojantis pasitikėjimu. Apskritai yra labai svarbu, kad 
auklėtojas sugebėtų palengvėl ir nuosekliai silpninti savo 
priežiūrą sulig tuo, kaip auklėtinis papranta elgtis gera va- 
lia ir su aiškiu atsakomybės jausmu. Kitaip tariant, auklėto- 
jo priežiūra nuosekliai turi vesti prie to, kad pats auklėtinis įprastų 
būti savo gyvenimo bei veikimo pristovu. Nesiskaitant su šita 
geros auklėjamosios priežiūros natūralia tendencija jauni- 
mo brendimo eigoje, priežiūra gali patiekti priešingų išda- 
vų negu tos, kurios buvo pageidaujamos. 

Drausminime priežiūra tesudaro vien paruošiamąjį laips- 
nį. Drausminimas tikra šito žodžio prasme prasideda nuo 
drausmės taikymo. Bet ir pačioje drausmėje yra dar du skir- 
tinu laipsniu, iš kurių vienas ankstybesnis vadinamas nu- 
matomosios, arba preventyvinės, drausmės vardu, o ant- 
ras vėlesnis - baudžiamosios, arba represyvinės, drausmės 
vardu. Numatomoji drausmė stengiasi neprileisti prie iškrypi- 
mo iš Hesaus kelio, tuo tarpu baudžiamoji drausmė pasireiškia 
dažniausiai jau tada, kai iškrypimas yra įvykęs. 


212 


Vienas pagrindinis drausmės principas yra tai, kad juo 
geriau yra sutvarkyta numatomoji drausmė, juo mažiau yra rei- 
kalo griebtis baudžiamosios drausmės priemonių. Iš čion auklė- 
tojui plaukia prievolė rūpintis taip sutvarkyti numatomąją 
drausmę, kad baudžiamoji drausmė faktinai būtų kuo ma- 
žiausiai reikalinga. Antras pagrindinis drausmės principas 
yra tai, kad sulig auklėtinio brendimu išviršinė drausmė, pri- 
metama jam iš viršaus auklėtojo autoritetu, turi virsti išvidine 
drausme, pačio auklėtinio apsprendžiama iš vidaus. Tarp kitko 
šitas principas reikalauja, kad grasmės ir drausmės būdas 
būtų atitinkamai keičiamas sulig doriniu auklėtinio bren- 
dimu. Grasmė, esanti iš pat pradžios konkretinė ir įteigia- 
mai pareikšta auklėtiniui, ilgainiui turi tapti bendresne ir 
tyliai prileidžiama auklėtinio gyvenimo bei veikimo san- 
tvarkoje. Panašiai bausmė, esanti iš pradžios labiau išvirši- 
nė ir pasireiškianti konkretinėmis lytimis, ilgainiui turi pa- 
sidaryti labiau išvidine ir pasireiškianti bendro papeikimo 
lytimis, kad galutinoje sąskaitoje paprasta bausmės rūšis 
būtų pačio auklėtinio sąžinės priekaištas, reikalaująs blogo 
pasielgimo atitaisymo. Taip faktinai pasireiškia nuoseklus 
ėjimas nuo išviršinio drausminimo prie išvidinio drausmi- 
nimosi. 

Štai trumpa dorinimo priemonių apžvalga. Jei jos nepa- 
kanka, kad galima būtų turėti tikslus supratimas apie šitas 
priemones, tai norėčiau tikėti, kad jos pakanka, kad galima 
būtų įsitikrinti, kaip yra svarbus gilesnis dorinimo priemo- 
nių ištyrimas. 


4. Mokytojas ir dorinimo veiksnių santvarka 
Pereinant prie dorinimo veiksnių, reik pasakyti, kad pla- 
čia prasme ugdomasis veiksnys yra visa tai, kas sąmoningai ar 


nesąmoningai, tiesioginiu ar netiesioginiu būdu turi teigiamosios 
ar neigiamosios veikmės ugdymo objektui, kuris yra auklėtinis. 


213 


Ugdomieji veiksniai esti pašauktieji ir pripuolamieji. Pa- 
šauktieji yra veiksniai, kurie iš pačios dalykų eigos turi ug- 
domosios valdžios ir ugdomųjų prievolių. Tokie ugdymo 
veiksniai yra šeima, valstybė, Bažnyčia, mokykla ir peda- 
gogai. Pripuolamieji yra ugdymo veiksniai, kurie, kad ir turi 
šiokios tokios faktinos veikmės naujųjų kartų ugdymui, vis 
dėlto nėra prie tokio ugdymo pašaukti pačia dalykų eiga ir 
dažniausiai veikia į naujųjų kartų išsivystymą be sąmonin- 
gumo ir tikslingumo, be ugdomosios valdžios ir ugdomųjų 
prievolių. Tokie pripuolami ugdymo veiksniai yra, pavyz- 
džiui, draugų bendravimas, visuomeninė aplinkuma su jos 
kultūra, net gamta ir kiti dalykai. 

Asmenys, priklausą prie pašauktųjų ugdymo veiksnių ir są- 
moningai varą ugdomąjį darbą, yra ugdymo veikėjai. Taigi ug- 
dymo veikėjai tesudaro vieną tik dalį pašauktųjų ugdymo 
veiksnių, būtent tąją, kurią sudaro gyvi žmonės. Ugdymo 
veikėjai yra faktinai šeimoje tėvai, mokytojai - pedagogi- 
nio personalo nariai, mokomojoje Bažnyčioje - jos deleguo- 
jami ugdymo reikalams atstovai. 

Dorinimo atžvilgiu reik visų pirma konstatuoti, kad joks 
ugdymo veiksnys ir juo labiau veikėjas negali būti abejingas do- 
rinimo reikalams. Pedagogas, turįs viltį pasilikti neutralus 
dorinio auklėjimo atžvilgiu, faktinai save apgaudinėja, nes 
jis toks negali būti jau vien dėl tarpasmeninės difuzijos dės- 
nio. O jei joks pedagogas negali būti neutralus dorinimo 
"atžvilgiu, tai jam susidaro tiesioginės prievolės rūpintis, kad 
jo įtaka dorinimui būtų sąmoningai teigiama. Žodžiu ta- 
riant, kiekvienas mokytojas turi tiesioginės prievolės būti sąmo- 
ningai aktyvus dorinimo reikale. 

Kitas principas, kuris yra artimai surištas su pirmuoju, 
liečia auklėjamųjų įtakų derinimą. Jei visi ugdymo veikėjai 
privalo turėti dorinamosios veikmės savo auklėtiniams, tai savai- 
me aišku, kad šita veikmė turi būti suderinta solidarumo reikala- 
vimu. Dvi auklėjamosios įtakos, prieštaraujančios viena ant- 


214 


rai, ne tik viena antrą silpnina, bet dargi ardo doros sąmo- 
nę auklėtinyje ir todėl jį demoralizuoja. Žodžiu tariant, at- 
skirų ugdymo veikėjų auklėjamosios įtakos turi būti har- 
moningai solidarios. 

Remiantis, iš vienos pusės, faktu, kad joks ugdymo vei- 
kėjas negali būti neutralus dorinio auklėjimo atžvilgiu, o iš 
antros pusės, reikalavimu, kad visos auklėjamosios įtakos 
būtų solidariai suharmonizuotos, privalu padaryti visai tei- 
sėtai išvada, kad dorinimo atžvilgiu privalo būti sąmoningai 
suderintos visos pašauktųjų veiksnių pastangos. Vadinasi, šei- 
ma, mokykla ir Bažnyčia privalo solidariai sutarti dorinia- 
me naujųjų kartų auklėjime. Tarp kitko tai reiškia, kad ir 
mokykloje turi būti harmoningai ir solidariai suderintas mo- 
kytojų dorinamasis veikimas su šeimos ir Bažnyčios įtako- 
mis. Mano giliu įsitikinimu, to pilnai tegalima būtų atsiekti 
vien mokyklų sistemoje, suorganizuotoje pagal pasaulėžiū- 
ras tėvų, kurie leidžia vaikus į mokyklas. Tai reikštų tarp 
kitko, kad katalikai turėtų savo konfesines mokyklas. Juk 
harmoningo solidarumo nebus auklėjime tiek tada, kai ti- 
kintieji tėvai siųs savo vaikus į priešingas religijai mokyk- 
las, tiek tada, kai priešingų religijai tėvų vaikai bus per prie- 
vartą siunčiami į konfesines mokyklas. Deja, sunku dar 
numatyti, kada Lietuvos katalikai galės turėti tik sau konfe- 
siniu būdu suorganizuotas mokyklas, ir todėl tenka katali- 
kams mokytojams kiek galint taisyti dabartinės mūsų mo- 
kyklų sistemos trūkybes. 

Visų pirma dera stengtis sudaryti tarp vienos mokyklos 
mokytojų kuo didžiausias dorinis solidarumas bent prigim- 
tosios, visiems maždaug priimtinos doros atžvilgiu. Tačiau 
mūsų laikais tai nėra lengvas dalykas. Solidarumo stoka gali 
pasireikšti kuo mažiausiai dvejopu būdu. Pirma, mokyto- 
jai gali įvairiai suprasti auklėjimo reikalą ir stengtis konku- 
ruoti tarp savęs įgyjant dorinę įtaką savo mokiniams. An- 
tra vertus, mokytojai gali sąmoningai diskredituoti vieni 


215 


kitus mokinių akyse. Iš tikrųjų mokytojų kolegija turi būti pe- 
dagoginio bendradarbiavimo draugija, kurioje kiekvienas atski- 
ras narys galėtų naudotis kitų narių išsilavinimu, patyrimais, 
nepaliaujamomis studijomis, užsidegimu prie aukštųjų pedago- 
gijos idealų. 

Savitarpinis mokytojų solidarumas gali būti pavadintas hori- 
zontaliniu. Šalia jo reik dar skirti vertikalinis solidarumas, pri- 
valomas tarp šeimos, mokyklos ir Bažnyčios. Šitam solidaru- 
mui nustatyti mokyklos gyvenime dalyvauja, iš vienos 
pusės, tėvų komitetas ir jo atstovai, siunčiami į pedagogų 
tarybas, o iš antros pusės - Bažnyčios atstovas, religijos mo- 
kytojo arba kapeliono asmenyje. Tėvų atstovas paprastai 
nėra mokytojas pedagogas, o Bažnyčios atstovas nėra tik 
mokytojas pedagogas. Bet ir vienu, ir antru atveju dorinio 
auklėjimo reikalai privalo būti pagrindiniai susirūpinimo 
dalykai. Tik artimame kontakte šeimos, mokyklos ir Baž- 
nyčios atstovai tegali surasti sėkmingų priemonių faktiniam 
solidarumui nustatyti tarp visų šitų dorinio auklėjimo veiks- 
nių. Mokytojams išpuola šitame dalyke prisiimti ant savęs 
iniciatyvos našta ir pusiausvyros išlaikymo rūpesnis. 

Vaduojamoji rolė tenka irgi mokytojams vaidinti regu- 
liavime veikmės tokių pripuolamųjų dorinio auklėjimo 
veiksnių, kokie yra, iš vienos pusės, organizuotas mokinių 
bendravimas mokykloje ir už mokyklos sienų ir, iš kitos 
pusės, visuomeninės aplinkumos įtaka. 

Negali būti abejonės, kad savitarpinė draugų įtaka yra la- 
bai stiprus auklėjimosi bei lavinimosi veiksnys. Draugiškumo 
reikalas yra visai prigimtas žmogui, ir todėl bitų visai neracio- 
nalų stengtis nustelbti jaunime draugiškumo jausmus bei įpročius 
tik todėl, kad draugiškumas kartais veda jaunimą į bloga. To- 
dėl irgi auklėtojas, kuris net paskatina ar toleruoja auklėtinio nusi- 
dėjimus prieš draugiškumą, pats nusideda prieš dorinio auklėjimo 
taisykles. Auklėtojas kaip tik privalo auklėti jaunime draugiš- 
kumo dorybes. Bet sykiu šita auklėtojo prievolė yra surišta su 


216 


kitomis prievolėmis, kurios yra, pirma, reikalas rūpintis tin- 
kamų draugų parinkimu savo auklėtiniams, antra, reikalas iš- 
aiškinti, kas yra gerai suprastas draugiškumas, ir, trečia, rei- 
kalas patiekti susidraugavimui teigiamųjų objektų, kurie galėtų 
palenkti draugiškumą į gerą pusę. Faktinai net pasirodo, kad 
tasai pripuolamas dorinimo veiksnys, kuris yra savitarpinė 
draugų įtaka, pagrįsta draugiškumo jausmais, turi nuosekliai 
vesti priejaunimo susidraugavimo draugijose, turinčiose auk- 
lėjimosi bei lavinimosi tikslų. Čion priklauso taip pat mokinių 
savivaldos, kurios, tinkamai pastatytos po mokytojų priežiū- 
ra, gali būti drausmės, atsakomybės jausmo ir savarankiškojo 
veiklumo mokykla. 

Kitas svarbus pripuolamas auklėjimo bei lavinimo veiks- 
nys, kuriuo reik mums dar kiek susidomėti, yra visuome- 
ninė aplinkuma. Aišku, kad visuomeninė aplinkuma turi 
didžiausios sugestyvinės, kartais net nenugalimos, įtakos 
žmogaus gyvenimui ir kad ypatingai stipriai ji nujaučiama 
ugdomajame laikotarpyje. Tuo tarpu jei dairysimės aplin- 
kui, kad kritingai galėtume nustatyti, kokia visuomenės ap- 
linkumos nuotaika susidaro mūsų laikais, tai turėsime kon- 
statuoti faktą, kad, bendrai imant dalyką, visuomeninės 
aplinkumos nuotaika turi savyje daug daugiau neigiamo 
negu teigiamo. Norint vienu tik žodžiu nusakyti tą pakrai- 
pą, kuria dabar eina vadinamasis kultūringas pasaulis, rei- 
kės kalbėti apie šito pasaulio vis augančią dechristianizaciją. 
Ir iš tikro pakanka atsižvelgti į tai, kas šitame kultūringame 
pasaulyje yra išviršinis dorovės barometras, kad auganti 
masėse dechristianizacija būtų nė kiek neabejotina. Pavyz- 
džiais čia gali tarnauti laikraščių etika, kinematografas ir 
šiaip jau prieinamas masėms menas, mada apsirėdyme ir 
pasilinksminimuose, reklama ir t. t. 

Sykiu reik stebėtis, kad žmonės, kartais net neblogų no- 
rų ir nemenkiausio nusistatymo, nemato, ką visa tai reiš- 
kia, ir leidžia sau, pavyzdžiui, dalyvauti moderniuose 


217 


šokiuose, kurie yra skolinami iš laukinių žmonių ir faktinai 
atvaizduoja blogai užmaskuotą lytinę orgiją; arba leidžia 
sau rėdytis ir vartoti kosmetiką būdais, kurie prieštarauja 
elementarinės etikos taisyklėms. Ir kas yra ypatingai stebė- 
tina, tai tas nepaprastas greitumas, su kuriuo beprotiška ma- 
da, pamėgdžiojanti laukinių žmonių įpročius, gali įsigalėti 
visuose kultūringo pasaulio kampeliuose, pavėluodama 
kiek vadinamuosiuose nekultūringuose užkampiuose, kur 
žmonės turi kiek daugiau prigimtosios doros jausmų. 

Tokiose aplinkybėse visai teisėtas klausimas, kokiu būdų 
bręstąs jaunimas gali įsigyti tokio atsparumo, kad galėtų sa- 
vo gyvenime išlaikyti tą elgimosi liniją, kurios reikalauja 
krikščioniškoji pasaulėžiūra. Būtų visai naivu manyti, kad 
jaunimo izoliavimas nuo nepageidaujamos visuomeninės įta- 
kos (faktinai niekados pilnai neįvykdomas) ir draudimas jam 
domėtis ir turėti reikalo su neigiamosiomis visuomeninio gy- 
venimo apraiškomis yra vienintelės sėkmingos priemonės 
kovoje su sugestyvine visuomeninės aplinkumos psichoze. 
Iš tikrųjų tik tvirtai auklėjama harmoninga dorinė asmenybė, sq- 
ryšyje su visa dorinio auklėjimo organizacija, tegali turėti reikia- 
mo atsparumo visuomeninei neigiamai įtakai. Šitam reikalui ypa- 
tingos reikšmės turi trys dalykai: 1) sąmoningas aukletinio 
kritingumas gyvenimo pakraipoje, 2) sugebėjimas auklėti savaran- 
kiškojo veiklumo priemonėmis ir 3) telkimasis į organizuoto gyve- 
nimo lytis su vienodai nusistačiusiais žmonėmis, tarp kitko, tikslu 
kovoti su neigiamąja visuomeninės aplinkumos įtaka. 


Užbaiga 


Atbaigiamasis dorinimo uždavinys 


Štai labai trumpai nusakyta dorinio auklėjimo struktū- 
ra, arba sąranga, taikytina dorinimo reikalui mokykloje. Ši- 


218 . 


tos sąrangos užbrėžimu iš tikrųjų tik plačiai yra pastatyta 
dorinimo problema mokykloje su metodologiniu paakini- 
mu į svarbiausius dorinimo dalykus. Ji nurodo, kokiu bū- 
du privalu eiti prie dorinio auklėjimo organizacijos mokyk- 
loje, nors vienoje, kad ir ilgesnėje, paskaitoje negalima buvo 
prieiti prie smulkesnių ir labiau konkretinių klausimų, ku- 
rie turėtų tiesioginės reikšmės dorinimo praktikai. 

Palikta taip pat nuošalyje daug konkretinių dorinimo už- 
davinių, kurie, pavyzdžiui, yra seksualinis auklėjimas, auk- 
lėjimas tvardymuisi, moteriškumo ir vyriškumo auklėjimas, 
auklėjimas šeiminiam gyvenimui, visuomeninis auklėjimas, 
auklėjimas socialiniam ir politiniam veikimui ir t. t. Fakti- 
nai kiekviename konkretiniame dorinimo uždavinyje ati- 
tinkamai pritaikomas bendrojo dorinio auklėjimo metodas 
tame nuoseklume, kuris buvo pravestas šioje paskaitoje. Pa- 
vyzdžiui, mokytojas auklėtojas nori nuosekliai ir sąmonin- 
gai nusistatyti tokiame svarbiame jaunimo dorinimo užda- 
vinyje, koks yra seksualinis auklėjimas. Toks mokytojas 
turėtų visų pirma nusimanyti, kad atskirame konkretinia- 
me dorinimo uždavinyje tikslas yra jau ne bendrieji dorini- 
mo tikslai, bet tai, kas yra vadinama atskiromis dorybėmis. 
Seksualiniame auklėjime siekiamasis tikslas, arba atitinka- 
ma dorybė, yra skaistybė. Žinant pedagoginę vertybę, kuri 
yra čia skaistybės dorybė kaipo tikslas, auklėtojui išpuola 
toliau eiti prie reikiamų seksualiniam auklėjimui sąlygų. 
Aišku, kad bendra sąlyga čia yra tvirto būdo, jautrios sąži- 
nės ir pilnos aukštųjų jausmų širdies auklėjimas, tuo tarpu 
specialios sąlygos yra fiziologinė, psichologinė ir visuome- 
ninė higiena, palanki skaistybės dorybei. Nustačius sąly- 
gas reik eiti prie vartotinų priemonių. Čia dera susiprasti, 
kaip tinkamu šitam specialiam reikalui būdu turi būti tai- 
komi: pratinimas, pamokymas, įkvėpimas, priežiūra, nu- 
matomoji bei baudžiamoji drausmė. Pagaliau auklėtojui rei- 
kės susirūpinti, kaip solidariai turi seksualiniame auklėjime 


219 


pasireikšti šeima, mokykla ir Bažnyčia. Neabejoju, kad mo- 
kytojas, apdirbęs pagal nurodytą schemą, pavyzdžiui, prak- 
tinius Foersterio nurodymus, jau turės pakankamai sąmo- 
ningo nusistatymo seksualinio auklėjimo klausime. 

Nusimanant apie bendrą dorinimo sąrangą mokykloje 
ir apie jos pritaikymą atskiriems dorinimo uždaviniams, 
pravers pasakyti keletą žodžių apie visai ypatingą dorini- 
mo uždavinį, kurį esu pavadinęs atbaigiamuoju uždaviniu 
ne tik ta prasme, kad juo privalo baigtis visa dorinimo eiga, 
bet ir ta prasme, kad juo turi būti atbaigiamai papildomas 
kiekvienas atskiras dorinimo uždavinys. Būtent, šitą atbai- 
giamąjį dorinimo uždavinį sudaro sąmoningos pastangos nuo- 
sekliai išlaikyti kiekviename dorinimo darbe tendenciją nuo dori- 
nimo prie dorinimosi. Auklėtojas, kuris nenusimano apie šitą 
tendenciją ir jos nevykdo savo auklėjamajame darbe, iš tik- 
rųjų nenusimano apie svarbiausiąjį dorinimo dalyką ir fak- 
tinai neatsiekia dorinimo tikslo. Apie šitą tendenciją buvo 
jau ne kartą minėta, ir reik tik iš suminėtų apie ją dalykų 
padaryti bendra išvada. 

Buvo, pavyzdžiui, sakyta, kad pratinimas turi vesti prie 
pačio jaunimo pratinimosi; kad autoritetingas pamokymas 
turi būti papildomas iš auklėjimo pusės pažinties sudary- 
mu pagal savarankiškojo veiklumo principą; kad autorite- 
tingas įsakinėjimas turi pereiti į draugiškąjį patarinėjimą 
sulig tuo, kaip auklėtinis bręsta; kad priežiūra turi nykti 
sulig didėjimu jaunime atsakomybės jausmo; kad išviršinė 
drausmė, paremta auklėtojo autoritetu, turi pasikeisti išvidi- 
ne drausme, pagrįsta doriniu auklėtinio susipratimu, ir t. t. 
Apibendrinant nurodomą visuose šiuose atsitikimuose ten- 
denciją, lygu pasakyti, kad dorinis auklėjimas turi stengtis per- 
eiti į dorinį auklėjimąsi ir tuo pačiu pasidaryti nebereikalingas. 
Taip, auklėtojas privalo stengtis pasidaryti savo auklėtiniui 
nebereikalingas kaipo auklėtojas, nors privalo pasidaryti 
tam pačiam auklėtiniui labai pageidaujamas kaipo drau- 


220 


gas patarėjas. Jei auklėtojui nėra pasisekę prie šito prieiti, 
t. y. jei jis išleidžia į plačią visuomenę neišauklėtą į subren- 
dusią asmenybę auklėtinį ir sykiu nėra šitam auklėtiniui 
pageidaujamas kaipo draugas patarėjas, jis nėra tinkamai 
atlikęs savo dorinamojo uždavinio. 

Iš šito matyti, kad tuo atveju, kai mokyklos mokytojai 
nusiskundžia savo auklėtiniais, jie faktinai išduoda sau, kai- 
po auklėtojams, testimonium paupertatis!. Auklėtiniai yra to- 
kie, kokie yra auklėtojai savo profesijos rolėje. Todėl auklė- 
tojai savo visumoje neša didelę atsakomybę už savo 
auklėtinių gyvenimą ir veikimą plačioje visuomenėje. Jiems 
žymioje dalyje pridera garbė už savo auklėtinių dorinius 
laimėjimus, bet jiems irgi priklauso žymioje dalyje pasmer- 
kimas už savo auklėtinių nusižengimus. Su šitokios atsa- 
komybės sąmone mūsų mokyklų auklėtojams dera prieiti 
prie dorinimo praktikos mokykloje, nepamirštant irgi dori- 
nimo teorijos, kuri yra ne kas kita kaip visos eilės kartų ko- 
difikuojamas patyrimas. Pasakyti tai laikiau savo profesine 
prievole akivaizdoje to fakto, kad mūsų mokyklos dorini- 
mo atžvilgiu stovi labai neaukštai. Tuo tarpu katalikai mo- 
kytojai iš savo prigimties yra pašaukti sąmoningai prisiim- 
ti sunkią, bet garbingą pareigą pagerinti mokyklų padėtį 
dorinimo atžvilgiu ir tuo pačiu laimėti jaunimą ir sykiu su 
juo - ateitį savo aukštiems idealams. 


221 


ESTETINIMO MOKSLAS 


II Estetinimo mokslas ir 
pedagogikossistema 


Estetinio lavinimo arba, trumpiau, estetinimo mokslas 
sudaro vieną pedagogikos dalį, lygiai teisėtą su didaktika 
ir dorinimo mokslu. 

Estetinimo mokslas turi būti sukirstytas į bendrąją ir spe- 
cialiąją dalį. Bendrojoje estetinimo mokslo dalyje tyrinėja- 
mi bendrieji teoriniai estetinimo principai, arba plačiai su- 
prantamas estetinis lavinimas. Specialioje dalyje turi būti 
tyrinėjamas meninis lavinimas atskirų menų srityje. Šito- 
kis estetinio mokslo suskirstymas į bendrąją ir specialiąją 
dalis faktinai yra analoginis protinimo ir dorinimo mokslų 
suskirstymui į bendrąsias ir specialiąsias dalis. Ką didakti- 
koje reiškia atskiras mokslas kaipo dėstomas dalykas, ką 
dorinimo moksle reiškia atskirai dorybė kaipo auklėjamoji 
vertybė, tą estetinimo moksle atitinka atskiras menas kaipo 
meninio lavinimo objektas. 


II. Estetinio lavinimo sąvoka 
ir savybės 


1. Estetinis ir meninis lavinimas 


Estetinis lavinimas, kuris privalo turėti savo galutinuo- 
ju tikslu grožį, negali būti aptartas nei ta prasme, kad jis 
daro žmogų gražų, nei ta prasme, kad jis ruošia tiesioginiu 


225 


būdu prie dailiosios kūrybos. Šitas formalinis konstatavi- 
mas nekliudo faktui, kad estetinis lavinimas daro vis dėlto 
žmogų gražesnį ir sykiu padeda jam pasiruošti prie dailio- 
sios kūrybos. Svarbu tik suprasti, kad šitie faktai negali bū- 
ti padėti į pagrindą pedagoginės estetinio lavinimo aptar- 
ties. Pedagoginis atžvilgis verčia skaitytis su tuo, kad 
estetinis lavinimas privalo būti visuotinas, taikomas ne tik 
menininkams, pasiryžusiems tarnauti dailiajai kūrybai, bet 
ir tiems, kas savo gyvenime nepajėgia praktikuoti jokio me- 
no nei sukurti jokios dailenybės. 

Taigi estetinis lavinimas stengiasi išvystyti žmoguje sugebė- 
jimą nuvokti grožį tiek gamtoje, tiek mene ir mažesniame ar di- 
desniame laipsnyje jį realizuoti savo gyvenime bei veikime. Ne- 
ginčydama, kad estetinis lavinimas padaro žmogų gražesnį 
ir kad jis sykiu mažiau ar daugiau paruošia žmogų prie dai- 
liosios kūrybos, patiektoji aptartis irgi suima į save recep- 
tyvinį ir produktyvinį momentą. Sakant joje apie sugebėji- 
mą nuvokti grožį tiek gamtoje, tiek mene, turima galvoje 
receptyvinis estetinio lavinimo momentas, leidžiąs nujaus- 
ti ir spręsti grožį. Užtat sakant joje apie sugebėjimą reali- 
zuoti grožį žmogaus gyvenime bei veikime, turima galvoje 
produktyvinis estetinis gyvenimo momentas, leidžiąs ma- 
žesniame ar didesniame laipsnyje realizuoti grožį kuria- 
muoju būdu. Bendrajame estetiniame lavinime persvaros 
turi receptyvinis, arba nuvokiamasis, momentas, tuo tarpu 
meniniame lavinime turi persvaros produktyvinis, arba ku- 
riamasis, momentas. Kurti grožį yra specialesnis dalykas 
negu jis nuvokti, ir todėl meninis lavinimas yra vėlesnis už 
bendrąjį estetinį lavinimą ne tik loginiu, bet ir genetiniu 
atžvilgiu. Tai dar nereiškia, kad žmogus, neturįs jokio me- 
ninio išsilavinimo, negali jokiame laipsnyje kuriamai rea- 
lizuoti grožio savo gyvenime bei veikime. Progų grožiui 
realizuoti žmogus užtinka beveik kiekviename savo žings- 
nyje, ir būtent todėl, kad grožis yra normali lytis, kuria pri- 


226 


valo būti apipavidalintas kiekvienas materialinio gyveni- 
mo objektas. Todėl irgi grožio stovis yra normalus materia- 
liniam Žmogaus gyvenimui. O jei taip, tai šitokis normalus 
jo stovis yra žmogui privalomas jei ne dorine, tai bent este- 
tine prasme. Tad be estetinio išsilavinimo normalus gyve- 
nimo sutvarkymas nėra galimas, ir todėl jis taip ar šiaip yra 
privalomas ugdymo sistemoje. Toks yra objektyvinis atžvil- 
gis, nustatąs estetinio lavinimo privalomumą gyvenimo 
tikslų dėlei. Bet to paties irgi reikalauja subjektyvinis at- 
žvilgis, nustatąs estetinio lavinimo privalomumą pilnuti- 
nio žmogaus prigimties išlavinimo dėlei. 


2. Estetinio lavinimo reikšmė ugdymo sistemoje 


Kaip žinome, ugdymo sistemoje privalu išlaikyti pilnat- 
vės, sutartinės ir priklausomybės principai. Jei žmogus nėra 
lavinamas estetiniu atžvilgiu, nusižengiama prieš pilnat- 
vės principą, ir išdavoje gaunamas vienašališkas intelektu- 
alizmas arba vienašališkas voliuntarizmas. Jei estetinis la- 
vinimas atsilieka palyginant su protiniu lavinimu ir doriniu 
auklėjimu, nusižengiama prieš sutartinės principą. Jei pa- 
galiau estetinis lavinimas yra atpalaiduojamas nuo orga- 
ningo sąryšio su protiniu lavinimu ir doriniu auklėjimu, 
nusižengiama prieš priklausomybės principą, ir išdavoje yra 
gaunamas vienašališkas estėtizmas. 

Todėl pilnai galima sutikti su Wilhelmu Reinu, kuris 
vienas iš pirmųjų ėmė rūpintis XIX a. antrojoje pusėje es- 
tetiniu lavinimu. Pusiau išlavinti yra visi tie, sako jis, kas 
neturi meniškųjų pastangų jokio supratimo, jokio pajauti- 
mo ir nepajėgia iš jų nieko laimėti savo gyvenimui. Protas 
gali būti aukštai išlavintas, religinio bei dorinio gyveni- 
mo jausmai gali būti švelniai išauklėti, bet ten, kur trūksta 
meno meilės, ten esama spragos, kuri kad ir nėra joks 
nusižengimas, vis dėlto reiškia vienpusiškumą ir nepilną 


227 


vertingumą. Reinas, keldamas aikštėn pilnatvės principą, 
faktinai turi galvoje ne mažesniame laipsnyje ir sutartinės 
principą. Gyvenime nedažnai pasitaiko žmonės, neturį nė 
mažiausios nuovokos apie meno dalykus ir apskritai grožį. 
Daug dažniau pasitaiko nepakankamas estetinis išsilavini- 
mas, palyginant su protiniu išsilavinimu arba su doriniu iš- 
siauklėjimu. Toks atsilikęs estetinis išsilavinimas jau nebe- 
sutaria su kitomis kultūrinio gyvenimo sritimis. 

Priklausomybės principas estetinio lavinimo srityje reiš- 

kia, kad estetinis jausmas turi būti palenktas doriniam nu- 
sistatymui ir kad dorinis jausmas turi būti palenktas pro- 
tingam principui. Tiesos, gėrio ir grožio, kaip ir žinijos, doros 
ir dailės sutarimas yra ne išviršinis ir prievartingas, bet iš- 
vidinis ir laisvas, t. y. einąs iš dalykų vidaus ir savaimingai 
pasireiškiąs tikros žinijos, tikros doros ir tikros dailės išda- 
vose. Tikra dailė nenusideda prieš etikos normas ne todėl, 
kad toks yra etikos reikalavimas, bet todėl, kad išvidiniuo- 
se dailiosios kūrybos dėsniuose yra nenusižengti prieš tai, 
kas yra organingai surišta su grožiu, ogi su grožiu yra or- 
ganingai surišti tiesa ir gėris. Moralizuojanti tendencija yra 
neskani dailiojoje kūryboje kaip tik todėl, kad jinai yra iš- 
viršinės prievartos apraiška, paralyžiuojanti tikrus dailio- 
sios kūrybos dėsnius. Bet iš antros pusės, yra lygiai neska- 
nus dailės nusižengimas prieš doros normas, kadangi tai 
parodo, kad ir šituo atveju kūryba nesutaria, nors ir kita 
prasme, su išvidiniais savo dėsniais. Taigi nei moralizuo- 
janti tendencija, nei nusižengimas prieš doros normas nėra | 
dailėje normali apraiška. 

Tikroji dailė yra iš savo esmės solidari su dora. Kai tokia 
dailė renkasi savo objektu doros gyvenimą, jinai yra tikras 
dorinimo veiksnys. Bet ir tuomet, kai dailė renkasi abejin- 
gus dorai dalykus, ji turi irgi, tiesa, netiesioginės, auklėja- 
mosios reikšmės. M. Morionas teisingai tai nusako šitokiais 
žodžiais: 


228 


„Vaikas turi būti lavinamas dailėje, kadangi ji turi dide- 
liausios auklėjamosios galybės. Grožis iš esmės yra tvarka 
bei harmonija. Iš vaizduotės ir proto šita tvarka ir šita har- 
monija pereina į širdį, ir neilgai trukus pasireiškia iš vir- 
šaus elegancija ir grakštumu: judesiuose užlaikoma tam tik- 
ra harmonija ir palengvėl atsiranda taip pat elgimesi. Geras 
skonis ilgainiui apsivelka savo garbės pajautimo lytimi. Ir 
ar nėra visų pripažinta, kad dailė sušvelnina privatinius ir 
visuomeninius papročius? Esama moralinių ydų ir polin- 
kių, kurių nepakenčia siela, įpratusi gyventi dailės atmos- 
feroje“. 

Jei etikos ir estetikos sutarimas yra pripažįstamas prin- 
cipe, tai dar nereiškia, kad tai, kas yra gyvenime laikoma 
daile, visuomet sutaria su doros principais ir visuomet tu- 
ri auklėjamosios reikšmės. Neretai net į žymesnius dailės 
veikalus yra primaišoma nedorų dalykų, kurie vis dėlto 
visai nepanaikina šitų veikalų estetinės vertės. Bet tokiais 
atvejais nesusipratusios estetiniu atžvilgiu publikos per- 
gyvenimai negali tarnauti patikimu pagrindu, sprendžiant 
apie etikos ir estetikos santykiavimą dailiojoje kūryboje. 
Tai, kas sujaudina žmogų kokia nors prasme, dažnai yra 
palaikoma grožėjimosi priežastimi. Pavyzdžiui, romanti- 
nis erotizmas, padažytas pornografinėmis smulkmenomis, 
gali būti laikoma grožėjimosi objektu, tuo tarpu čia tegali 
būti kalbos ne apie tikrai estetinius jausmus, bet apie ero- 
tinį arba net seksualinį jaudinimą. Todėl yra svarbu auk- 
lėti masėse tikras estetinis susipratimas ir sveikas grožio 
pajautimas. 

Šiais laikais gal niekas taip gražiai ir su tokiu entu- 
ziazmu nekalba apie estetinį lavinimą, kaip prancūzų ra- 
šytojas Eduard'as Montier. Jis yra didelis pilnutinio ug- 
dymo šalininkas. Jo estetikos pagrinde glūdi religinė 
koncepcija, ypač jam teigiant, kad grožis yra mūsų pri- 
gimtuosiuose daiktuose dieviškojo pasaulio atspindys. 


229 


„Gražus daiktas, - sako jisai, - yra daiktas, matomas Die- 
vuje. Ir nesama tikro grožio, kaip tik Dievuje. Todėl daik- 
tas yra tikrai gražus vien tuo, ko jis turi savyje dieviško“. 
„Estetika, - sako jis kitur, - atidengia daiktų skaidrą“ 
(splendeur). „Šita skaidra esti idėjose, esybėse ir daiktuo- 
se, bet ji ne visuomet ir ne visur tiesioginiu būdu yra pri- 
einama: ji mums pasireiškia per mne tam tikrą jausmą, 
kuris vadinamas estetiniu jausmu”. 

Eduard'as Montier dargi artimai jungia estetinį lavini- 
mą su fizine kultūra. Lengva suprasti, kodėl taip yra: jei 
grožis yra normalus prigimtųjų daiktų stovis, tai tikra fizi- 
nė kultūra gali ir privalo būti fizinio grožio reiškėja. Todėl 
irgi estetinis skonis negali nereaguoti prieš fizinį išsigimi- 
mą ir kampuotų judesių nevikrumą ir šiaip jau prieš visa 
tai, kas apreiškia žemą fizinę kultūrą. 

Tačiau reik pažymėti, kad vienašališkas estetizmas ga- 
li turėti neigiamosios įtakos žmogaus išsivystymui ir jo 
nusistatymui gyvenimo pakraipoje ir kovoje. Estetinė kul- 
tūra labiau negu kokia kita gyvenimo sritis virpina, arba 
verčia vibruoti, emocionalinį žmogaus gyvenimą, kuris, 
atpalaiduotas nuo kitų gyvenimo sričių, gali būti žmogui 
dideliausių nelaimių šaltiniu. Emocionalinis gyvenimas tu- 
ri būti palenktas, kaip žinome, valios galiai, ogi valia pro- 
to sprendiniui. Jei šito koncentruojamojo arba telkiamojo 
palenkimo neįvyksta, emocionalinis gyvenimas gali virsti 
tikra suirute, kas ir įvyksta labai dažnai su menininkais, 
einančiais vienašališkojo estetizmo keliu. Pagal priklau- 
somybės principą estetinis jausmas turi būti palenktas do- 
riniam nusistatymui, ogi šis pastarasis — protingam prin- 
cipui. Šitokiu atveju nėra baimės, kad estetinis lavinimas 
galėtų turėti neigiamosios įtakos žmogaus gyvenimo pa- 
kraipai. 

Yra irgi neabejotina, kad estetinis lavinimas gali su- 
žadinti reikalavimų, kurių negalima patenkinti tam tik- 


230 


rose materialinio gyvenimo aplinkybėse. Grožėjimasis 
yra malonus pasitenkinimo šaltinis ir todėl, vieną kartą 
pamėgtas, jis gali būti ne tik pageidaujamas, bet ir tvirtai 
geidžiamas. Nesugadintoje žmogaus prigimtyje estetinis 
reikalavimas yra taip pat gyvas, kaip ir reikalas būti lai- 
mingam arba reikalas pažinti tiesą ir siekti gerovės. Es- 
tetinis reikalas yra juo labiau teisėtas, kad jis absorbuoja 
emocionalinę žmogaus energiją ir atkreipia ją nuo pasi- 
reiškimo žemesniu būdu. Taigi estetinis lavinimas pasi- 
daro principialiai privalomas visiems žmonėms, kiek tik 
faktinos galimybės leidžia jį realizuoti. Bet tai nereiškia, 
kad estetinis lavinimas gai būti realizuojamas be atsižvel- 
gimo į sutartinės principą, kuris reikalauja, kad kiekvie- 
no atskiro ugdomojo uždavinio dydrodis būtų suderin- 


"tas su viso faktinai realizuojamo ugdymo dydrodžiu. 


Žodžiu tariant, tarp estetinio lavinimo, iš vienos pusės, 
ir kitų ugdymo sričių, iš antros pusės, turi būti tam tikro 
proporcionalumo. Pavyzdžiui, liaudies estetiniame lavi- 
nime privalo būti išlaikytas tas dydrodis, kuris charak- 
terizuoja bendrąjį liaudies išsilavinimą. Būtų todėl klai- 
dinga įdiegti liaudžiai daugiau estetinių reikalavimų, 
kiek dera jų turėti tam tikrame bendro išsilavinimo laips- 
nyje. Reik tik šitą estetinį lavinimą suderinti ne tik su 
kitomis ugdymo sritimis, bet ir su socialinėmis liaudies 
gyvenimo sąlygomis, ko ir reikalauja plačiai suprastas 
sutartinės principas. Tuo tarpu liaudies gyvenimo socia- 
linės aplinkybės niekados nekliudo grožėtis gamtos gro- 
žybėmis ir tomis meno dailenybėmis, kurios sudaro vi- 
suomeninį. krašto turtą, o iš kitos pusės, realizuoti 
maksimumą grožio savo gyvenime ir elgimesi, savo ap- 
linkumoje ir profesiniame darbe. Estetinis lavinimas, vyk- 
domas pagal sutartinės ir priklausomybės principus, yra 
vienas iš žmogaus džiaugsmingumo ir tobulėjimo veiks- 
nių. 


231 


HI. Estetinio lavinimo tikslas 
bei uždaviniai 


Pigu įspėti iš analogijos su kitomis ugdymo sritimis, kad 
galutinas arba tolimas estetinio lavinimo tikslas yra pats 
grožis. Susekti grožio idealas ir jis realizuoti pasaulyje - štai 
plačiai suprantamo estetinio gyvenimo tikslas. Pastarasis 
tenustato vien bendrą estetinio lavinimo pakraipą. Tačiau 
šitam estetiniam lavinimui turi nelyginant daugiau prakti- 
nės reikšmės artimesnio jo tikslo nustatymas. Artimesnis 
tikslas, kaip žinome, yra toji pedagoginė vertybė, kuri, kai- 
po pastovus nusiteikimas, suteikia realių laidų tolimesniam 
ugdomajam tikslui vykdyti. Jei todėl tolimesnis estetinio 
lavinimo tikslas yra pats grožis arba jo idealas, tai artimęs- 
nis šito lavinimo tikslas yra jau tie estetiniai nusiteikimai, 
su kurių pagalba geriausiai gali būti siekiamas minėtasis 
tolimesnis estetinio lavinimo tikslas, t. y. grožis. 

Estetinio nusiteikimo turinys gali būti įvairus pagal tai, 
ar jis yra imamas receptyviniu, t. y. nuvokiamuoju, ar pro- 
duktyviniu, t. y. kuriamuoju, atžvilgiu. Pirmuoju atveju tu- 
rime bendrą nuvokiamąjį estetinį nusiteikimą, antruoju at- 
veju reikalingas dar yra, be šito bendro nusiteikimo, 
specialiai kuriamasis estetinis nusiteikimas. 

Nuvokiamasis, arba receptyvinis, estetinis nusiteikimas 
susideda iš dviejų pagrindinių momentų, būtent: 1) iš este- 
tinio skonio, kuris jausmu patiria grožį, ir 2) iš estetinio 
sprendimo, kuris motyvuotu būdu įvertina grožį gamtoje 
ar mene. Estetinis skonis, arba net jausmas, yra intuityvinis 
nuvokiamojo estetinio nusiteikimo tarpsnis, tuo tarpu es- 
tetinis sprendimas sudaro intelektualinį šito nuvokiamojo 
estetinio nusiteikimo tarpsnį. 

Kuriamasis, arba produktyvinis, estetinis nusiteikimas 
turi irgi bent dū pagrindiniu momentu, kurie yra: kuria- 

moji vaizduotė ir meniškas sugebėjimas realizuoti kuria- 


232 


mosios vaizduotės pavidalus techninėmis kūrybos priemo- 
nėmis. 

Pilnas estetinis išlavinimas, apimąs visus keturis momen- 
tus, yra privalomas vien tam, kas yra pasiryžęs būti meni- 
ninku kūrėju. Šiaip jau paprastame estetiniame lavinime 
siekiamas ne tiek kuriamasis estetinis nusiteikimas, kiek rep- 
roduktyvinis arba atkuriamasis estetinis nusiteikimas, ku- 
ris sudaro pereinamąjį tarpsnį tarp nuvokiamojo ir tikro ku- 
riamojo estetinio nusiteikimo. Reproduktyviniame arba 
atkuriamajame estetiniame nusiteikime atitinkami pagrin- 

"diniai momentai yra reproduktyvinė vaizduotė ir meniš- 
kas sugebėjimas atvaizduoti svetimą kūrinį techninėmis 
priemonėmis. Didžiausiai žmonių daugumai dažniausiai 
tenka apsiriboti atvaizdavimo prie- [...]!. Be to, reprodukty- 
vinis atvaizdavimo momentas paprastai yra paruošiama- 
sis laipsnis savarankiškai originaliai kūrybai. 

Taigi su reikiamu rezervu galima teigti, kad estetinis lavi- 
nimas sykiu su meniniu lavinimu turi savo artimesniais tiks- 
lais keturis pastovius estetinius nusiteikimus, kurie yra: 
1) estetinis skonis, 2) estetinis sprendimas, 3) reproduktyvi- 
nė bei kuriamoji vaizduotė ir 4) meniškasis sugebėjimas rea- 
lizuoti kūrinį techninėmis produkcijos bei originalios kūry- 
bos priemonėmis. Pagal šituos estetinius nusiteikimus, kurie 
yra artimesni estetinio lavinimo tikslai, susidaro ir atskirų 
estetinio lavinimo uždavinių. Nuvokiamieji estetiniai nusi- 
teikimai yra labiausiai siekiami bendrojo estetinio lavinimo 
uždaviniu. Kuriamieji estetiniai nusiteikimai yra siekiami la- 
biausiai specialiniais meninio lavinimo uždaviniais. 

Kalbant apie bendrąjį estetinį lavinimą, turima galvoje 
labiausiai uždaviniai, kurių gali būti atžvilgiu į nuvokia- 
mąjį ir reproduktyvinį estetinį nusiteikimą. Ogi kalbant apie 
specialinį meninį lavinimą, turima galvoje labiausiai užda- 
viniai, kurių gali būti atžvilgiu į kuriamąjį estetinį nusitei- 
kimą. Pirmuoju atveju estetinio lavinimo uždaviniai yra 


233 


išvystyti: 1) estetinis skonis, 2) estetinis spręsmas, 3) repro- 
duktyvinė vaizduotė, 4) meniškas sugebėjimas realizuoti 
kūrinį techninėmis atvaizdavimo priemonėmis. Antruoju 
atveju meninio lavinimo uždaviniai yra išvystyti: 1) kuria- 
moji vaizduotė, 2) meniškas sugebėjimas realizuoti kūrinį 
techninėmis savarankiškosios kūrybos priemonėmis. 

Žmogiškoji kūryba yra bendras tikslas visose kultūrinio 

gyvenimo srityse. Bet kad kuriamojo veikimo uždaviniai 
galėtų būti vykdomi kuo plačiausiai ir kuo sėkmingiausiai 
kultūrinio gyvenimo plote, reik, kad jau pati fizinė žmo- 
gaus prigimtis įgautų tinkamo nusiteikimo arba nusistaty- 
mo į savaimingą kūrybą. Gyvulių pasaulis realizuoja ku- 
riamuosius savo uždavinius savaiminga kūryba, atremta į 
nesąmoningą instinktą. Neiškraipytame netikru auklėjimu 
vaike savaimingoji kūryba pasireiškia, galima sakyti, pa- 
našiu būdu kaip ir gyvulių pasaulyje, nors kuriamasis ins- 
tinktas pas žmogų yra jau žymiai susilpnėjęs sąmoningu- 
mo sąskaitos naudon. Vėlesniame jaunimo amžiuje 
tradicinės mokyklos pasyvinė pakraipa, vienašališkai su- 
prastas drausmingumo priemonėmis reglamentuotas kul- 
tūrinis gyvenimas ir vaizduotės susilpnėjimas sykiu su 
paprastu fiziniu sumenkėjimu dažniausiai užstelbia savai- 
mingą kuriamąją iniciatyvą ir is naujas kartas iner- 
cingoje gyvenimo eigoje. 

Tikras estetinis lavinimas, kuris turėtų išvystyti žmogu- 
je ne tik nuvokiamąjį, bet ir kuriamąjį estetinį nusiteikimą, 
privalo išeiti iš atitinkamo fizinės prigimties auklėjimo, bū- 
tent auklėjimo savaimingosios kūrybos pakraipa, ir paskui 
tikslingai eiti prie sąmoningosios dailiosios kūrybos, kuri 
galutinoje sąskaitoje yra svarbiausias estetinio lavinimo už- 
davinys. Visai teisingai buvo jau ne kartą pedagoginėje li- 
teratūroje nurodinėta aukštas estetinio lavinimo sąryšis su 
darbo principu. Be abejo, intensyvus estetinis grožėjimasis 
pratina eiti ne pasyvumo, bet aktyvumo pakraipa savo nu- 


234 


Bieu 1 


sistatyme. Sugebėjimas grožėtis estetinėmis dailenybėmis 
ir yra tasai akstinas, kuris verčia pereiti nuo savaimingos 
prie sąmoningos kūrybos. Savaiminga kūryba toli gražu ne 
visuomet yra dailioji kūryba. Kuriamasis instinktas, kuris 
yra veikiamoji šitos kūrybos priežastis, vaduojasi ne esteti- 
niu skoniu bei spręsmu, bet reikalu tikslingai kurti pagal 
savaimingą polinkį. Kai polinkis į savaimingąją kūrybą yra 
jau įprastas ir kai prasideda dargi estetinis nuvokiamasis 
nusistatymas, t. y. sugebėjimas grožėtis pagal estetinį sko- 
nį bei spręsmą, pasidaro neišvengiamas perėjimas prie są- 
moningos dailiosios kūrybos. Taigi estetinio lavinimo už- 
daviniai turi nuosekliai eiti šitokia pakraipa: išeinamasis 
estetinio lavinimo uždavinys yra palaikymas naujoje kar- 
toje savaimingosios kūrybos versmių; toliau privalo būti 
išvystomas sugebėjimas grožėtis dailenybėmis tiek gamto- 
je, tiek mene ir pagaliau turi būti raginama prie sąmonin- 
gos dailiosios kūrybos prie kiekvienos progos, kokios gali 
patiekti tiek gyvenimo, tiek veikimo aplinkybės. 

Darbo mokykla, būdama kaip tik nurodytąja pakraipa, 
ne tik nestelbia kuriamojo žmogaus instinkto, bet jį dargi 
nuosekliai išvysto įvairiomis pakraipomis. Kai paskui jau- 
nimui su galingu kuriamuoju instinktu yra suteikiamas są- 
moningas estetinis nusistatymas, jis neišvengiamai turi pa- 
sireikšti labai aktyviai dailiosios kūrybos srityje. 


IV. Estetinio lavinimo sąlygos, 
priemonės ir metodai 


1. Estetiniam skoniui lavinti 


Estetinis skonis, pareinąs nuo jausmo, išsivysto anksčiau 
negu estetinis sprendimas, todėl jo auklėjimu reik auklėto- 
jui daug anksčiau susirūpinti negu estetinio sprendimo 


235 


lavinimu. Psichologai dar tiksliai nesusitaria apie estetinio 
skonio ir estetinio sprendimo išsivystymo laiką, t. y. pra- 
džią, brendimo metą ir pilno subrendimo amžių. Bet, ro- 
dos, galima laikyti be didelės klaidos pavojaus, kad esteti- 
nis skonis ima aktyviau reikštis pradedant nuo 10 metų 
amžiaus, tuo tarpu estetinis sprendimas pasireiškia sąmo- 
ningiau po 14 metų amžiaus. 

Taip ar šiaip, galima laikyti neabejotinu faktu, kad este- 

tinis skonis pasireiškia anksčiau negu sąmoningas esteti- 
nis sprendimas ir kad todėljis privalu anksčiau pradėti auk- 
lėti. Estetinis skonis yra faktinai sugebėjimas, kuris leidžia jausmu 
maloniai patirti grožį ir nemaloniai patirti dalyko negražumą. 
Pirma, taip sakant, neigiamoji sąlyga estetiniam skoniui la- 
vinti yra pašalinti kiek galint iš naujo kartos auklėjimo visa 
tai, kas gali neigiamai atsiliepti į estetinio skonio pakraipą. 
Toliau statytina jau teigiamoji sąlyga, būtent sudaryti kuo 
palankiausių aplinkybių normaliam estetiniam skoniui iš- 
sivystyti. Šitos dvi sąlygos yra privalomos atsižvelgiant į 
tai, kad estetiniame lavinime, kaip ir doriniame auklėjime, 
išeinamasis punktas yra pratinimas, būtent pratinimas gy- 
venti harmonijoje su gražiais dalykais. Estetinio skonio at- 
bukimas yra ne kas kita kaip įpratimas nuo mažens gyven- 
ti negražių dalykų aplinkumoje ir su jais taip susigyventi, 
kad jų negražumas nustoja buvęs jaučiamas. 

Prieš neigiamąją estetinio pratinimo sąlygą nusideda ga- 
na dažnai vaikų žaislai, kurie kartais yra padaryti ne esteti- 
kos, bet prašmatnumo principais einant. Žaislas gali būti 
visai paprastas ir nereikalauja net ypatingo gražumo, bet 
jis niekados neprivalo būti bjaurus. Tas pat dera irgi pasa- 
kyti apie vaiko gyvenimo aplinkybes, jo gyvenamąjį kam- 
barį, drabužius ir šiaip jau visos aplinkumos ypatybes. Vi- 
sa tai gali ir net privalo pasižymėti kuo didžiausiu 
paprastumu bei kuklumu, tolimu nuo estetinės prabangos, 
bet, iš kitos pusės, iš viso to turi būti pašalintas bet kuris 


236 


bjaurumas, nes tai ne tik labai mažai kainuoja, bet dargi 
paprastai supuola su sveiko bei švaraus gyvenimo aplin- 
kybėmis. 

Palankiausios aplinkybės normaliam estetiniam skoniui 
išvystyti yra švara, tvarka ir tam tikras gyvenimo ritmas. 
Visos šitos aplinkybės dar pačio grožio nesudaro, bet tar- 
nauja grožiui būtinomis pasireiškimo sąlygomis. Todėl irgi 
šitų aplinkybių realizavimas auklėtinio gyvenime yra sąly- 
ga estetiniam skoniui auklėti. Žmogus, pripratęs prie ne- 
švarumo, netvarkos, nežinąs savo gyvenime, veikime ir 
užsilaikyme jokio ritmo, jokios simetrijos, jokio proporcio- 
nalumo, neturi davinių, reikalingų normaliam estetiniam 
skoniui išsivystyti. Mokytojams dera nusimanyti, kad šva- 
rus, tvarkingas klasės ir mokomųjų priemonių užlaikymas 
ir mandagus bei miklus pačių mokinių užsilaikymas yra 
reikalaujami ne tik higienos ir dorinio auklėjimo, bet ix es- 
tetinio lavinimo, kaipo šito pastarojo sąlygos. Mandagus 
bei miklus užsilaikymas, kiek jis yra įėjęs į žmogaus įprati- 
mą, yra teigiamoji sąlyga tinkamai estetinio skonio pakrai- 
pai, kadangi tinkamas išauklėtas užsilaikymas yra apipa- 
vidalinimas savo užsilaikymo ritmo ir harmonijos lytimis 
doriniu tikslu. Mandagus racionalus išauklėjimas yra pa- 
lanki sąlyga estetiniam lavinimui apskritai ir estetiniam sko- 
niui atskirai. Žmogus, gerai užsilaikęs išviršiniu būdu, esant 
lygioms kitoms sąlygoms, turi daugiau estetinių šansų ne- 
gu neišauklėtas išviršiniu būdu žmogus. 

Sudarius tinkamas bendras sąlygas estetiniam skoniui 
išsidirbti, privalu toliau griebtis priemonių, kurios jau tie- 
sioginiu būdu auklėtų šitą estetinį skonį. Pagrindinė priemo- 
nė tam tikslui atsiekti yra jaunimo pratinimas įsigyventi arba 
įsijausti į gamtos grožybes bei meno dailenybes. Estetinis sko- 
nis, kuris būtų išlavintas vien meno dailenybėmis, atsiras- 
tų ne kartą pavojuje nukrypti nuo prigimtojo arba norma- 
laus grožio supratimo. Vien estetinis skonis, išlavintas 


237 


įsijautimu tiek į gamtos, tiek į meno grožį, turi daugiausiai 
laidų neiškrypti visai netinkamu būdu. 

Žodžiu tariant, išvystant jaunime estetinį skonį, svarbu 
jis pratinti įsijausti sykiu ir į gamtos grožybes, ir į meno 
dailenybes, kadangi gamtos grožis dažnai gali būti objek- 
tyviu kriterijumi meno grožiui įvertinti. O tai ir dera turėti 
galvoje, auklėjant estetinį skonį ne mados užgaidų, bet ob- 
jektyvaus grožio pakraipa. Pastarąja einama tada, kai pri- 
gimtojo grožio esmė nėra iškraipoma mene, bet tik pakelia- 
ma į naują aukštesnį dailiosios kūrybos planą. 

Taigi auklėjant estetinį skonį, privalu pratinti auklėtiniai 
įsijausti tiek į meno dailenybes, tiek į gamtos grožybes. Psi- 
chologiniame įsijautimo vyksme subjektas nusistato susi- 
telkimu, ogi iš objekto ateina įspūdis. Juo didesnis yra susi- 
telkimas, kitaip tariant, juo didesnis yra susidomėjimas 
estetiniu objektu, juo gilesnis yra irgi įsijautimas į jo sutei- 
kiamą įspūdį. Visa, kas stiprina įspūdį, susitelkimą ir susi- 
domėjimą, stiprina irgi įsijautimą į gražų dalyką. Tarp kit- 
ko didelės rolės turi čia aplinkybių sudaroma nuotaika. Jei 
bendra nuotaika nėra palanki, gilesnis įsijautimas pasidaro 
negalimas. Be to, sėkmingas įsijautimas į gražų dalyką rei- 
kalauja irgi tam tikro laiko, kad galėtų susidaryti trunkąs 
įsijautimo įspūdis. Taigi estetinė nuotaika, kaipo susitelki- 
mo bei susidomėjimo veiksnys, ir trunkąs reikiamą laiką 
įspūdis sudaro dvi pagrindines sėkmingo estetinio įsijauti- 
mo sąlygas. Tai žinant, auklėtojui turi būti aišku, kaip reik 
imtis estetinio skonio auklėjimo: jis privalo sudaryti visų 
pirma estetinę nuotaiką, o paskui išlaikyti auklėtinį tam tikrą 
laiką intensyvaus įspūdžio stovyje. 

Išsyk neprivalu patiekti per daug dalykų auklėtinių dė- 
mesiui, kadangi dalykų gausa skaldo dėmesį ir neleidžia 
atskiram įspūdžiui tinkamai įsigalėti žmogaus sieloje. Įsi- 
jautime į meno dailenybes privalo būti išlaikytas tas pats 
principas, kuris patariamas ir intelektualiniame lavinime: 


238 


non multa,sed multum (ne daugelis dalykų, bet nuodugniai). 
Toliau kyla reikalas daryti prie kiekvienos dailenybės įve- 
damųjų paaiškinimų, sudarančių tinkamą estetinę nuotai- 
ką, kaip savo rūšies aperceptyvinė įžanga. Šitie įvedamieji 
aiškinimai, sudarą estetinę nuotaiką, gali liesti ne tik pačią 
dailenybę ir jos atsiradimo sąlygas, bet ir patį jos kūrėją ir 
jo gyvenimo bei veikimo aplinkybes. Suįdomintas panašio- 
mis smulkmenomis auklėtinis ima savaime domėtis daile- 
nybės ypatybėmis ir gilintis į jas trunkančiu įsijautimu. Be 
to, auklėtojas turi paakinti auklėtinį į tiesiogines estetines 
dailiojo kūrinio savybes, eidamas nuo visumos prie smul- 
kesnių dalių ir paskui grįždamas prie visumos su sustip- 
rintais smulkmenų įspūdžiais. Pirmutinis visumos paaiš- 
kinimas suteikia bendros orientacijos apie vedamąją idėją; 
įsigilinimas į smulkmenas pamatuoja ir stiprina pagrindi- 
nius įspūdžius; grižimas nuo dalių prie visumos duoda nu- 
jausti organingą sąryšį tarp šitos visumos ir sudarančių ją 
dalių. l 

Įsijautimo momentas estetiniame lavinime turi panašios 
rolės, kurios kad turi patyrimas protinime. Per pamoką pa- 
tyrimo tarpsnis išeina aikštėn, patiekiant mokiniams kon- 
kretinių davinių. Ir štai konkretinių davinių patiekimas ir 
pratinimas įsijausti į grožį faktinai yra du atitinkamu sau 
dalyku, iš kurių vienas liečia protinimą, antras - estetini- 
mą. Estetinės nuotaikos sudarymas savo ruožtu atitinka 
aperceptyvinę įžangą į naują pamokos dalyką. Ir nuotaikos 
sudarymas, ir aperceptyvinė pamokos įžanga stengiasi su- 
žadinti mokinių susitelkimą bei susidomėjimą, kad gauna- 
mi patyrime įspūdžiai būtų sėkmingai patvarūs. 

Iš kitos pusės, įsijautimo momentas turi analogijos su 
tuo pratinimu, kuris dorinimo srityje ruošia sąmoningą bei 
laisvą dorinį apsisprendimą. Kaip sakyta, pratinimas įsi- 
jausti į grožio apraiškas gamtoje ar mene prasideda anks- 
čiau, negu gali susidaryti sąmoningas estetinis sprendimas. 


239 


Todėl yra svarbu paraginti auklėtinis įsigyventi į neabejo- 
tinas grožio apraiškas, kad šitas įsijautimas paskui galėtų 
palengvinti teisingą estetinį sprendimą. [pratimas atjausti 
grožį tikrose jo apraiškose yra jau palanki sąlyga grožiui 
tinkamai suprasti ir tikrai apie jį spręsti. 


2. Estetinio sprendimo lavinimas 


Taigi estetinio skonio auklėjimas yra sykiu ruošimas tei- 
singo estetinio sprendimo, kadangi geras estetinis skonis 
yra palanki sąlyga teisingam estetiniam sprendimui. Toliau 
iškyla reikalas imtis tiesioginių priemonių sąmoningam es- 
tetiniam sprendimui lavinti. Vertinamasis estetinis spren- 
dimas gali liesti bendrus grožio bei meno principus ir spe- 
cialias technines realizavimo taisykles. Kai kalbama apie 
bendrąjį estetinį lavinimą, turima labiausiai galvoje grožio 
bei dailės bendrieji prncipai. Kai bendras estetinis išsilavi- 
nimas yra papildomas kokiu nors specialiu meniniu išsila- 
vinimu, pavyzdžiui, poezijos arba muzikos srityje, dera ir- 
gi kalbėti apie vertinamąjį sprendimą, taikomą techninėms 
realizavimo taisyklėms. Yra tačiau teisingai pastebima, kad 
estetinis sprendimas gali būti visai subrendęs vien tada, kai 
esama tinkamų davinių spręsti ne tik apie bendruosius gro- 
žio bei dailės principus, bet ir apie technines realizavimo 
taisykles. Apie bendruosius grožio bei dailės principus yra 
sprendžiama filosofinės estetikos srityje; apie technines dai- 
liosios kūrybos taisykles sprendžiama specialiosios arba pri- 
taikomosios estetikos srityje. Pastaruoju atveju sėkmingas 
sprendimas reikalauja ne tik teorinio susipažinimo su tech- 
ninėmis meno taisyklėmis, bet ir tam tikro bent diletantiš- 
ko dailės praktikavimo. Taigi sąmoningas ir platus esteti- 
nis sprendimas arba sąmoninga meno kritika tegali 
susidaryti vien tada, kai sprendėjas: 1) turi bendrų grožio 
bei dailės principų pažinimą, t. y. nusimano filosofinės es- 


240 


tetikos srityje, 2) yra susipažinęs teoriškai su rūpimojo me- 
no techninėmis taisyklėmis ir 3) bent diletantiškai prakti- 
kuoja kalbamąjį meną. Tiesa, visi šitie reikalavimai tegali 
būti statomi meno kritikui profesionalui. Šiaip jau šitie rei- 
kalavimai nurodo, kokia pakraipa privalu eiti, norint išdirbti 
auklėtinyje sąmoningą estetinį sprendimą: būtent, reik jam 
palengvėl prieinamoje lytyje aiškinti bendrieji grožio bei 
dailės principai ir kai kurios specialiosios techninės atskirų 
menų taisyklės. Joks žmogus negali praktikuoti visų menų 
nors ir diletantiškai, bet užtat iš kiekvieno žmogaus galima 
reikalauti, kad jis užsiimtų vieno kurio meno praktika bent 
diletantiško tobulumo laipsnyje. Taigi prileidžiama, kad ra- 
cionaliai sutvarkytoje ugdymo sistemoje kiekvienas auklė- 
tinis praktikuoja vieną kurį meną specialesniu būdu. Tuo- 
met estetinio sprendimo lavinimas faktinai susiveda prie 
dviejų pagrindinių pareigų, būtent: 1) perteikimo žinių apie 
bendrus grožio bei dailės principus ir reikalingiausias tech- 
nines meno taisykles ir 2) išvystymo sąmoningos iniciaty- 
vos, sprendžiant tiek apie šituos principus bei taisykles, tiek 
apie jų pritaikymą atskiriems atsitikimams. 

Faktinai čia turima reikalo su estetiniais pamokymais, 
kuriuose, kaip ir doriniuose pamokymuose, ypatingai svar- 
bu išlaikyti trys pagrindiniai didaktiniai principai, t. y. aper- 
cepcijos, vaizdumo ir savarankiškojo veiklumo principai. 
Apercepcijos principas reikalauja, kad būtų nuosekliai ei- 
nama nuo paprastesnių grožio apraiškų gamyboje bei me- 
ne prie rimtesnių, sudėtingesnių ir sunkiau suprantamų. 
Vaizdumo principas reikalauja, kad estetinių principų bei 
taisyklių konstatavimas bei išvadžiojimas būtų pagrįstas tin- 
kamu įsijautimu į vaizdžias konkretines grožio apraiškas. 
Pagaliau savarankiškojo veiklumo principas reikalauja, kad 
patys auklėtiniai kiek galint su didesne iniciatyva ir su kuo 
didžiausiu aktyvumu dalyvautų estetinių principų bei tai- 
syklių konstatavime, formulavime ir pagaliau taikyme prie 


241 


atskirų atsitikimų. Taigi pagrindiniai metodai estetiniam 
sprendimui lavinti yra tie patys, kuriuos numato didaktika 
protinimo vyksmui. 

Estetinis sprendimas turi reikšmės ne tik grožėjimuisi 
gamtos bei meno dailenybėmis, bet ir pačios dailiosios kū- 
rybos pakraipai. Gali būti nuomonės, kad grožis tegali būti 
konstatuojamas vien estetiniu jausmu, arba skoniu, ir kad 
todėl apie grožį iš tikrųjų negali būti sprendžiama, kadangi 
de gustibus non est disputandum. Aišku savaime, kad būtų 
didelė klaida neigti estetinio skonio reikšmė vardan inte- 
lektualistinio estetinės problemos supratimo. Kaip pažini- 
me juslinis patyrimas yra būtinas išeinamasis punktas, taip 
pat estetiniame pergyvenime estetinis patyrimas jausmu, 
arba estetiniu skoniu, yra išeinamasis grožėjimosi punktas. 
Bet iš kitos pusės, panašiai kaip pažinimas yra pakeliamas 
į aukštesnį laipsnį nuosekliai einant nuo juslinio patyrimo 
prie protinio suvokimo, taip irgi estetiniame pasigrožėjime 
yra kylama į naują estetinio pergyvenimo laipsnį pereinant 
nuo estetinio įsijautimo arba net jis papildant sąmoningu 
estetiniu sprendimu apie grožio tobulumą. Todėl dailioji 
kūryba ir pasigrožėjimo įtampa pasiekia aukštesnio laips- 
nio vien pas tuos žmones, kurie sujungia savyje išauklėtą 
estetinį skonį su išlavintu estetiniu sprendimu. 

Jei grožis tebūtų vien konstatuojamas jausmu, arba este- 
tiniu skoniu, grožiui faktinai negalima būtų rasti jokių es- 
tetinių kriterijų ir teliktų pasitenkinti posakiu, kad de gusti- 
bus non est disputandum: (apie skonius nesiginčijama). 
Faktinai kalbamojo aforizmo reikšmė yra ta, kad nedera gin- 
čytis ten, kur skonis yra skelbiamas aukščiausiu kriteriju- 
mi. Bet kaip jusliniame patyrime esama klaidingos ir net 
liguistos percepcijos arba nuovokos, taip irgi gali būti su- 
gadinto ir net liguisto estetinio skonio. 

Psichologai net pastebi, kad estetinis pergyvenimas ar- 
ba grožėjimosi aktas nėra galimas be mažesnio ar didesnio 


242 


jame dalyvavimo estetinio sprendimo. jei estetinis pergy- 
venimas būtų galimas be jokio estetinio sprendimo, tai reik- 
tų prileisti, kad gyvuliai ir maži vaikai gali turėti estetinių 
pergyvenimų. Tuo tarpu akylesni psichologiniai tyrinėji- 
mai negalėjo konstatuoti nei pas gyvulius, nei pas mažus 
vaikus estetinių pergyvenimų. Kaip juslinis patyrimas pa- 
tiekia materialinės atramos protiniam pažinimui, ogi šis pas- 
tarasis, apdirbdamas pirmąjį, gamina objektyvią žmogaus 
žiniją, panašiai estetinis jausmas patiekia medžiagos esteti- 
niam sprendimui, bet tik šis pastarasis pakelia estetinį per- 
gyvenimą į aukštesnį žmogui prieinamą laipsnį. 

Lavinant estetinį sprendimą pas auklėtinius, privalu aiš- 
kiai nusimanyti, kad estetiniam sprendimui turi reikšmės 
ne tik bendrieji grožio bei dailės principai, bet ir bendres- 
nės teschninės dailiojo meno taisyklės. Mene gali būti išlai- 
kyti bendrieji grožio bei dailės principai, bet jei realizavi- 
mas nusižengia prieš technines meno taisykles, meno 
kūrinys negali būti laikomas vykusiu. Pavyzdžiui, eilėraš- 
čio bendra koncepcija savo turiniu ir bendra nuotaika gali 
būti tikros dailės padaras, bet jei eilėraštis nusideda prieš 
eiliavimo ir kompozicijos techniką, jis negali būti laikomas 
tikra meno dailenybe. Iš kitos pusės, gali atsitikti, kad me- 
no kūrinys, pavyzdžiui, irgi eilėraštis, patenkina visas tech- 
ninės dailiosios kūrybos taisykles, bet nusideda prieš ben- 
druosius meno principus, pavyzdžiui, prieš išvidinį 
tikslingumą, prieš ontologinę tiesą, t. y. prieš sukurtojo da- 
lyko atitikimą idealiniam jo tipui, prieš dorinį reikalavimą 
ir kt. Tokiu atveju meno kūrinys irgi negali būti laikomas 
tikra meno dailenybe. 

Estetinio skonio auklėjimas pratinimu įsijausti į grožio 
apraiškas atitinka didaktikoje konkretinių davinių patieki- 
mą. Estetinio sprendimo lavinimas atitinka didaktinį ap- 
dirbimą, kuris veda mokinį prie dalyko sąmoningo supra- 
timo arba įsisąmoninimo. Kaip žinome, trečias protinimo 


243 


tarpsnis yra pritaikymas, t. y. įsigytų pažinčių atkartojimas, 
įsiminimas ir taikymas prie įvairių mokyklos bei gyveni- 
mo atsitikimų. Šitą trečią protinimo tarpsnį, t. y. pritaiky- 
mą, kuris ir pamokoje sudaro atskirą didaktinį momentą, 
atitinka estetiniame lavinime visa specialioji jo dalis, bū- 
tent, meninis lavinimas. l 


3. Atgaminamosios ir kuriamosios vaizduotės lavinimas 


Meniniame lavinime, kaip žinome, privalu, iš vienos pu- 
sės, lavinti vaizduotę, o iš antros - lavinti sugebėjimą reali- 
zuoti kūrinys techninėmis priemonėmis. 

Vaizduotė, arba vaizduojamoji galia, priklauso prie iš- 
vidinių jauslių ir labai tampriai yra surišta su atmintimi, 
kuri irgi prie šitų jauslių yra priskaitoma. Vaizduotė atga- 
mina arba kuria vaizdus bei vaidinius, tuo tarpu atmintis 
nustato šitų vaizdų bei vaidinių ryšius ir santykius su daik- 
tais, iš kurių jie yra pasemti, ir su aplinkybėmis, kuriose jie 
yra kilę. Vaizduotė esti įvairių rūšių, bet čia mums rūpi vien 
atgaminamoji ir kuriamoji vaizduotė. Pirmoji atgamina 
maždaug tikrose lytyse tai, kas buvo Žmogaus patirta fakti- 
nai. Antroji sudaro naujus vaizdus bei vaidinius tokiose ly- 
tyse, kurių Žmogus nebuvo dar patyręs, nors joms ir buvo 
gavęs reikiamų pradų iš atgaminamosios vaizduotės. Ir at- 
gaminamoji, ir kuriamoji vaizduotė turi didelės reikšmės 
visam žmogaus gyvenimui ir kultūriniam veikimui, bet ypa- 
tingos reikšmės jos turi estetiniam pasismaginimui ir dai- 
liajai kūrybai. 

Sąvoka, kylanti iš protinio suvokimo, remiasi, kaip ži- 
nome, vaidiniu, kurį patiekia žmogaus dvasiai vaizduotė. 
Taigi vaizduotės veiksmas turi reikšmės žmogaus protiniam 
pažinimui, kaipo šito pastarojo materialinė atrama. Tikras 

vaidinys čia reikalingas tikram supratimui. Doriniam vei- 
kime idealinis vaidinys yra veiksnys, su kurio pagalba yra 


244 


nugalimas nedoras vaidinys. Estetinėje srityje vaidinys, ar- 
ba vaizdas, turi visų pirma reikšmės kaipo grožėjimosi ob- 
jektas. Dailusis vaizdas ir yra tai, kas suteikia mums pasi- 
smaginimo. Pažinime svarbus tikras vaidinys, doroje — 
idealinis vaidinys, arba idealas, mene - dailusis, arba gra- 
žusis vaidinys. Skolinantis vaidinių iš kitų šaltinių arba iš 
savo patyrimo, galima apsieiti atgaminamąja vaizduote; bet 
jei panorėsime padaryti tikrą pažangą bet kurioje kultūri- 
nio gyvenimo srityje, turėsime šauktis kuriamosios vaiz- 
duotės pagalbos. Kuriamoji arba net kombinuojanti vaiz- 
duotė žinijos srityje veda prie naujų tiesų susekimo, doroje - 
prie najų idealų sudarymo bei vykdymo, mene - prie naujų 
dailiųjų kūrinių įsivaizdavimo dvasioje ir realizavimo me- 
no priemonėmis. 

Žinijos srityje atgaminamoji vaizduotė yra lavinama są- 
moningu ir visapusišku įsistebėjimu į konkretinius daik- 
tus, kas įvyksta per konkretinių davinių patiekimą pirma- 
jame psichologiniame protinimo tarpsnyje. Valios srityje 
vaizduotė yra lavinama valingu susitelkimu tam tikrame 
teigiamajame vaidinyje, kuriuo stengiamasi nugalėti prie- 
šingas antagonistinis neigiamasis vaidinys. Meno srityje at- 
gaminamoji vaizduotė yra jau tam tikrame laipsnyje lavi- 
nama įsijautimo tarpsnyje. Įsijausti į bet kurį meno kūrinį 
tegalima vien tada, jei kūrinio vaizdas yra sykiu atgamina- 
mas Žmogaus dvasioje vaizduotės priemonėmis. Žodžiu ta- 
riant, joks žmogaus dvasios veikimas neapsieina be vaiz- 
duotės veikimo. Todėl irgi deramas žmogaus lavinimas 
įvairiose ugdymo srityse turi mažesnės ar didesnės reikš- 
mės vaizduotės išsivystymui. Tačiau vaizduotės lavinimas 
estetinime turi visai specialios reikšmės. Būtent čia siekia- 
mas planingas kuriamosios vaizduotės lavinimas estetine 
pakraipa. 

Kuriamoji vaizduotės žymė reiškia mene estetinę inicia- 
tyvą. Sąmoningumas charakterizuoja produktingą kūrybinį 


245 


nusistatymą. Pagaliau sistemingumas yra konstruktyvinė 
kuriamojo nusistatymo žymė. 

Lavinant kuriamąją vaizduotę, reik irgi nusimanyti, kad 
svarbus yra ne tik kuo didžiausias jos išvystymas, bet ir jos 
įstatymas į tam tikras drausmingumo sąvaržas. Iš vienos 
pusės, vaizduotė turi būti menininkui neišsemiamas kūry- 
bos šaltinis, o iš kitos pusės, šitas šaltinis turi būti apvaldy- 
tas valios galia ir proto vertinamuoju sprendimu. Vaizduo- 
tė, valios nesuvaldyta ir proto neapspręsta, paprastai 
bergždžiai žūva, kadangi negali pasireikšti tikslinga kūry- 
ba. 

Kadangi ne visi auklėtiniai gali būti menininkai tikra to 
žodžio prasme, tai kuriamoji vaizduoė nėra privaloma vi- 
siems auklėtiniams aukštame laipsnyje. Bet vis dėlto lavi- 
nant vaizduotę kad ir mažiausiame laipsnyje, tenka eiti ta 
pačia pakraipa, kuri yra nurodoma tikram meniniam lavi- 
nimui, nes kuriamoji vaizduotė visose gyvenimo bei veiki- 
mo srityse yra pažangos bei kūrybos veiksnys. 

Pagrindinė sąlyga vaizduotei lavinti yra jos tinkamas la- 
vinimas visose kitose ugdymo srityse, kurios turi su jąja 
reikalo. Jei vaizduotė nėra tinkamai lavinama vaizduoja- 
majame protinimo tarpsnyje konkretiniais daviniais, jei nėra 
pratinama valios pastangomis, arba valingu susitelkimu ir 
susidomėjimu, tvirtai susigyventi su tam tikrais vaizdais ir 
jų smulkmenomis ir jei estetinis įsijautimas į vaizdus nėra 
pakankamai gilus, tai ir pačios vaizduotės lavinimas neturi 
tinkamų sąlygų pilnai išsivystyti. Užtat esant šitoms sąly- 
goms, tolimesnis vaizduotės lavinimas gali būti tikrai sėk- 
mingas, jei yra pavartojamos reikiamos priemonės. Ogi tarp 
šitų priemonių trys turi pagrindinės reikšmės: 1) patieki- 
mas vaizduotei pakankamos medžiagos, 2) pratinimas at- 
gaminti vaizduojamąją medžiagą įvairiomis priemonėmis 
ir 3) raginimas daryti savarankiškų pritaikymų iš pasisa- 
vintų dailiosios medžiagos pradų. 


246 


Kuriamoji vaizduotė iš pagrindų remiasi atgaminamąja 
vaizduote, todėl pastarajai negavus pakankamai maisto, pir- 
moji negali irgi pasireikšti turtingumu. Taigi, iš vienos pu- 
sės, estetinio skonio auklėjimas reikalauja gilesnio įsijauti- 
mo į rinktinius dailės dalykus, o iš kitos pusės, vaizduotės 
lavinimas reikalauja, kad šitų rinktinių dalykų ratas būtų 
pakankamai platus bei įvairus. Lavinamojo fakto dalykas 
yra rasti čia tam tikras saikas, kuris atitiktų posakį non mul- 
ta, sed multum?. 

Įvairiausios jaunimo gyvenimo bei išsivystymo aplinky- 
bės ir visų pirma ta aplinkuma, kur jam tenka gyventi, su- 
teikia progos jo vaizduotei semtis reikiamos medžiagos. 
Tiek gamtos, tiek žmonių ypatybės patiekia vaiko vaizduo- 
tei įvairių akstinų ir net dažnai nulemia jos išsivystymo pa- 
kraipą. Prie aplinkumos, turinčios vaizduotės išsivystymui 
reikšmės, privalu irgi priskaityti viešieji dailės paminklai, 
pavyzdžiui, architektūros ir skulptūros kūriniai. 

Tautosakos bei literatūros vaizdingosios rūšys, pavyz- 
džiui, pasakos, apysakos, baladės, legendos, papasakojamos 
gyvu žodžiu vaikams, einamos mokykloje ar laisvai skaito- 
mos, turi dideliausios reikšmės jaunimo vaizduotės išsivys- 
tymui. Ne mažiau svarbios šitam išsivystymui yra pramo- 
gos ir iškilmės, kurios sužadina gyvesnių įspūdžių, 
pavyzdžiui, žaidimai, ekskursijos, lankymasis į muziejus 
bei parodas, koncertai bei teatrai, toliau tautinės bei valsty- 
binės iškilmės, pagaliau religinės šventės su bažnytinėmis 
apeigomis. Auklėtojo pareiga yra įnešti tvarkos bei siste- 
mos į gaunamus įspūdžius bei vaizdus ir dargi pasirūpinti, 
kad kiekviena vaizduojamosios medžiagos sritis rastų tin- 
kamos sau vietos auklėtinio vaizduotėje. Toliau nuo pertei- 
kiamosios pareigos auklėtojas turi nuosekliai eiti prie iš- 
vystomosios pareigos, o tai įvyksta su pagalba kitų dviejų 
priemonių, kurios yra: 1) pratinimas atgaminti vaizduoja- 
mąją medžiagą įvairiomis priemonėmis ir 2) raginimas 


247 


daryti įvairių pritaikymų iš pasisavintų vaizduojamosios 
medžiagos pradų. Jei auklėtojas tesitenkintų vien perteikia- 
maja vaizduotės lavinimo pareiga, tai vaizduotė turėtų vi- 
suomet palinkimo pasilikti pasyvumo stovyje. 

Gali būti įvairių būdų vaizduojamajai medžiagai atga- 
minti. Visų pirma svarbu neleisti vaizduotei pasitenkinti 
vien vaizduojamosios medžiagos įgavimu. Vaizduotė turi 
grįžti prie įgautų įspūdžių bei vaizdų ir juos iš naujo atga- 
minti prie pirmos progos. Pasikalbėjimas apie gautuosius 
įspūdžius, svarstymas vaizdų, pavidalų, lyčių, jų atpasa- 
kojimas, jų aprašinėjimas savo dienyne arba rašomuosiuo- 
se darbuose, jų net atvaizdavimas piešiniuose, jei tai kam 
yra prieinama, visa tai gali padėti geriau įsigyventi į įgau- 
tąją vaizduojamąją medžiagą, jąją atgaminti ir tuo pačiu pra- 
plėsti savo vaizduotės turtą ir atgaminamąją galią. 

Jei dabar vaizduotei priduosime kuriamosios iniciaty- 
vos, kuri patirtąją vaizduojamąją medžiagą pajėgtų apipa- 
vidalinti originaliomis lytimis, tai gausime tai, kas vadina- 
ma kuriamosios vaizduotės vardu. Prie kuriamosios 
vaizduotės išvystymo einama, raginant daryti įvairių pri- 
taikymų iš pasisavintos vaizduojamosios medžiagos. Pa- 
mėgdžiojimo tarpsnis, kuriame ypatingai pasireiškia sveti- 
ma įtaka, yra ne kas kita kaip darymas naujų pritaikymų iš 
pasisavintos vaizduojamosios medžiagos. Faktinai tai yra 
perėjimo tarpsnis nuo atgaminamosios prie kuriamosios 
vaizduotės. Pavyzdžiui, šitas perėjimo tarpsnis vyrauja, ver- 
Čiant iš vienos kalbos į kitą dailiosios literatūros kūrinį. Su- 
kurta dailenybė patiekia vaizduojamosios medžiagos tam, 
atgaminama, bet sykiu, apipavidalinant ją nauja žodine ly- 
timi, yra iš jos daroma naujas pritaikymas. Šiaip jau gali 
būti įvairių įvairiausių būdų pritaikymams daryti iš pasi- 
savintos vaizduojamosios medžiagos. Apskritai mokyklos 
gyvenime galima ir net privalu daryti daugiau kuriamųjų 


248 


pritaikymų iš medžiagos, įgaunamos pasyvaus pasisavini- 
mo būdu. Mokiniai, pavyzdžiui, turėtų būti raginami pa- 
rodyti daugiau iniciatyvos sugalvojant naujų žaidimų, versti 
eilėmis skaitomus svetima kalba poezijos dalykus, kompo- 
nuoti dainelėms žodžius bei gaidas ir t. t. Kuriamosios ini- 
ciatyvos išvystymas galėtų apsaugoti dabarties žmones nuo 
tos mechanizacijos, prie kurios veda mūsų dabartinė mate- 
rialinė kultūra. 

Iš to, kas pasakyta, aiškėja savaime pagrindinis vaizduo- 
tės lavinimo metodas. Visų pirma, vaizduotė tegali būti iš- 
vystyta vien organingame sąryšyje su vaizduojamąja me- 
džiaga, ją pripildančia. Antra vertus, kuriamoji vaizduotė 
` yra organingai surišta su atgaminamąja vaizduote. Iš čion 
vaizduotės lavinamajam metodui yra statytinu du reikala- 
vimu: pirma, kad šitas metodas turėtų savo išeinamuoju 
punktu vaizduojamąją medžiagą, esančią gamtoje bei me- 
ne, antra, kad jis nuosekliai eitų nuo atgaminamosios vaiz- 
duotės prie kuriamosios. 


4. Lavinimas meniškojo sugebėjimo realizuoti 
dailės kūrinį techninėmis priemonėmis 


Žmogus su išvystytu estetiniu skoniu, estetiniu spren- 
dimu ir su kuriamąja vaizduotės iniciatyva turi visas išvi- 
dines dailininko ypatybes. Bet jis tegali tapti tikru meni- 
ninku kūrėju vien sugebėdamas realizuoti savo kūrinius 
techninėmis priemonėmis, t. y. pasireikšti išviršinėmis dai- 
lenybėmis. Tuo tarpu techninis meniškasis sugebėjimas net 
pas gabiausius menininkus kūrėjus yra didelio sistemingo 
darbo išdava. Kaip buvo sakyta, bendra auklėtinių masė 
meniškojo sugebėjimo atžvilgiu tegali pasilikti vien mėgė- 
jų diletantizmo laipsnyje. Tačiau šitas faktas neprivalo būti 
argumentu prieš meninį lavinimą apskritai. Ar žmogus nori, 
ar nenori, jis visuomet yra pašauktas būti gyvenime tam 


249 


tikrame laipsnyje menininkų. Amatininkui tenka būti me- 
nininku kad ir mechanine šito žodžio prasme. Inteligentui 
tenka, pavyzdžiui, pasisavinti mažesniame ar didesniame 
laipsnyje žodinės išraiškos meną ir t. t. Visur ten, kur esa- 
ma priemonių taikymo tikslui, esama irgi tam tikro meno, 
mechaninio ar laisvojo, nes menas yra veikiamasis sugebė- 
jimas sėkmingai pavartoti tinkamas priemones tam tikram 
tikslui. Be panašaus sugebėjimo žmogus apsieiti negali, to- 
dėl jam menas yra taip pat reikalingas gyvenime, kaip ir 
dora arba žinija. Ugdymo sistemoje auklėtiniuose turi būti 
lavinami meniškieji sugebėjimai, kad jie mokėtų sėkmin- 
gai siekti savo tikslų tinkamomis priemonėmis arba, kitaip 
tariant, kad jie viską darytų meniškai. 

Dailusis menas tėra viena meno rūšis, būtent, toji, ku- 
ri siekia gražaus tikslo, t. y. kuri realizuoja dailiosios kū- 
rybos tikslus. Be tikros dailiosios kūrybos žmogus gali 
savo gyvenime apsieiti; bet tai nereiškia, kad dailusis me- 
nas nėra norma tam paprastam menui, be kurio žmogus 
negali apsieiti. Iš tikrųjų dailusis menas, kaipo realizuo- 
jąs grožio idealus, ir turi būti ta norma, pagal kurią žmo- 
gus privalo orientuotis savo meniškajame tiksių realiza- 
vime. 

Prigimties srityje šita pakraipa einama, auklėjant savai- 
mingą kūrybą prigimties priemonėmis. Kultūros srityje ta 
pačia pakraipa einama, pratinant auklėtinį praktikuoti bent 
vieną meną, labiausiai atitinkantį jo įgimtą gabumą. Lavi- 
namas vieno meno srityje, auklėtinis įgauna to meniškojo 
sugebėjimo taikyti priemones tikslui, kuris išvysto jo psi- 
chologijoje tam tikro meniškojo tikslingumo, turinčio reikš- 
mės ir kitoms veikimo sritims. Meniškasis sugebėjimas turi 
būti lavinamas kuo didžiausioje sutartinėje su kuriamosios 
vaizduotės lavinimu. Tarp kuriamosios vaizduotės suma- 
nymo ir jo realizavimo techninėmis priemonėmis turi būti 
griežto atitikimo. 


250 


PL 


Estetinio lavinimo veiksniai 


Pagrindinių estetinio lavinimo veiksnių yra ketvertas: 
šeimyna, mokykla, viešosios pramogos ir Bažnyčia. Nors 
šeima dažnai nepajėgia patiekti estetiniu atžvilgiu nieko 
ypatingo, bet jos prievolė yra bent sudaryti reikiamas są- 
lygas estetiniam skoniui, kurios yra švara, tvarka, švelnu- 
mas, mandagumas, geras užsilaikymas. Vienas kitas ge- 
rai parinktas paveikslėlis, tinkamai iliustruota knygelė, 
gražiai nusakyta pasaka, - štai jau šis tas vaiko estetinia- 
me auklėjime, kas reikalauja ne tiek materialinių išlaidų, 
kiek gero nusimanymo apie estetinio auklėjimo vertę bei 
priemones. Mokykla tęsia toliau visa tai, ką duoda esteti- 
niu atžvilgiu šeimyninis auklėjimas. Čia tačiau prisideda 
meniškieji sugebėjimai, kaipo dėstomieji dalykai, pripuo- 
lamieji estetiniai pamokymai, kurių gali būti beveik per 
visas pamokas. Viešosios įstaigos ir pramogos, kaip mu- 
ziejai, parodos, galerijos, teatrai, koncertai, net kinematog- 
rafas, gali būti, be abejojimo, estetinimo veiksniai, jei jie 
yra saugojami viešosios priežiūros priemonėmis nuo ne- 
doros tendencijos, pavyzdžiui, nuo pornografijos. Šituo at- 
Žvilgiu yra reikalingas ypatingas atsargumas panaudoji- 
me estetiniam tikslui kinematografo, teatro ir net parodų. 
Pagaliau neabejotinas estetinio lavinimo veiksnys yra Baž- 
nyčia, iš vienos pusės, savo religinėmis apeigomis, kurios 
jungia savyje visų rūšių menus, o iš kitos pusės, kaipo re- 
liginės dailės įkvėpėja. Bažnytinėje ir apskritai religinėje 
dailėje menas mažiausiai rizikuoja gauti nedailių ir nepa- 
dorių priemaišų, kas taip dažnai atsitinka su pasauliniu 
menu. Jau vienu šituo atžvilgiu Bažnyčia, panaudodama 
savo tikslams meną, pakelia jį į kilnias aukštybės ir įneša į 
estetinį išsilavinimą tą skaistybės pradą, kuris yra tikro 
estetinio skonio žymė. 


251 


RELIGINIMO MOKSLAS 


A. Religinimo tikslai bei uždaviniai 
1. Religinimo sąryšis su kitomis pedagoginės sistemos dalimis 


Religinimo mokslas yra viena iš penkių pagrindinių pe- 
dagogikos sistemos dalių. Jos pamatą sudaro fizinio lavini- 
mo mokslas, stuomenį - kultūrinio lavinimo mokslas, susi- 
dedąs iš protinimo, dorinimo ir estetinimo, pagaliau viršūnę 
sudaro religinimo mokslas. Religinimo mokslo objektas sa- 
vo platumu turi atitikti visą kultūrinio gyvenimo plotą ir 
todėl apimti teorinę, praktinę ir estetinę sritį. Todėl irgi trys 
pagrindinės religinimo mokslo dalys turi atsižvelgti į teori- 
nius, praktinius ir estetinius religinio auklėjimo pagrindus, 
kadangi religija, besiremdama prigimtosiomis kultūros ap- 
raiškomis, suteikia joms aukštesnės antgamtinės prasmės. 
Žodžiu tariant, religinis auklėjimas vien tada tebus teisin- 
gai ir realiai statomas, jei jis bus imamas organingame są- 
ryšyje su visomis kitomis pedagoginės sistemos dalimis. 


2. Religinimo tikslas 


a. Tolimesnis 

Tikslas yra visuomet siekiamoji gėrybė. Tikslo atsieki- 
mas ir yra pasiturėjimas tąja gėrybe, kuri buvo siekiama. 
Dievas, kaipo absoliutinis gėris, yra galutinis ir todėl toli- 
mas Žmogaus gyvenimo tikslas. O kadangi šitas religinio 
auklėjimo tikslas kaipo gėrybė jokia prasme nepareina nuo 
žmogaus, tai Dievas yra objektyvinis religinio auklėjimo 
tikslas. 


255 


Atsiekimas galutinio religinio tikslo yra ne kas kita kaip 
pasiturėjimas Dievu. Pasiturėti Dievu tegalima vien jam vi- 
siškai atsidavus, arba su juo tobulai susijungus. Žmogaus 
su Dievu jungimosi vyksmas ir yra tai, kas vadinama reli- 
gijos vardu. Tobulas susijungimas su Dievu, kur Dievu pil- 
nai pasiturima, yra tasai stovis, kuriame tikslas yra jau at- 
siektas. 


b. Artimesnis: dieviškosios dorybės 

Bendras nusiteikimas, kuris geriausiai atitinka tobulą su 
Dievu susijungimą, yra ne kas kita kaip šventumas. Žmo- 
gaus šventumas yra jo atitikimas savo pirmavaizdžiui, pa- 
gal kurį jis yra sukurtas ir kuris per amžius glūdi Dievo 
esmėje. Kadangi glūdįs Dievo esmėje pirmavaizdis nesiski- 
ria nuo pačios šitos esmės, tai sutapimas su savo tobulu 
pirmavaizdžiu yra faktinai susijungimas su pačiu Dievu. 
Taigi tobulas šventumas yra pilnas sutapimas su dieviškuo- 
ju pirmavaizdžiu persikeitimu pagal šito pirmavaizdžio es- 
mę. 

Šventumas yra sykiu ir sąlyga jungimuisi su Dievu, ir 
šito jungimosi išdava. Nors iš pat pradžių vienas tik Die- 
vas yra pirminis šventumo šaltinis, vis dėlto susijungimu 
su Dievu ir juoju pasiturėjimu šventas pasidaro ir pats žmo- 
gus. Kaipo tokia savybė, šventumas ir yra siekiamas religi- 
niu gyvenimu ir tuo pačiu religiniu auklėjimu. Tokiu būdu 
jei pats Dievas yra objektyvinis tolimesnis religinio auklėji- 
mo tikslas, tai žmogaus šventumas yra šito religinio auklė- 
jimo subjektyvinis artimesnis tikslas. Kaipo pastovus nusi- 
teikimas, šventumas ir yra religiniame auklėjime bendroji 
pedagoginė vertybė. Bet ir taip formuluojama bendroji pe- 
dagoginė religinio auklėjimo vertybė yra dar labai platus 
bei tolimas tikslas. 

Ieškomosios pedagoginės religinio auklėjimo vertybės 
ir todėl siekiamieji jo tikslai yra teologinės arba dieviško- 


256 


sios dorybės, t. y. tikėjimas, meilė ir viltis. Kaipo religinės 
dorybės tikėjimas, meilė ir viltis skiriasi nuo paprasto tikė- 
jimo, paprastos meilės ir paprastos vilties tuo, kad šitos do- 
rybės turi Dievą ne tik savo galutiniu tikslu, kaip ir visos 
moralinės dorybės, bet ir savo objektu, tuo tarpu moralinių 
dorybių objektai yra prigimtieji dalykai. Pavyzdžiui, arti- 
mo meilė galutiniu savo tikslu turi Dievą, bet savo objektu 
turi sukurtąją esybę. Užtat meilė, kaipo dieviškoji dorybė, 
turi Dievą ir savo galutiniu tikslu, ir savo objektu. Štai ko- 
dėl dieviškosios dorybės yra nusiteikimai, kuriais visų pir- 
ma pasireiškia šventumas, t. y. pasiturėjimas Dievu: die- 
viškosios dorybės įsigijimas yra sykiu įsigijimas ir jos 
objekto, kuris yra pats Dievas. Tikėjimas tad, meilė ir viltis 
yra tos pedagoginės vertybės, kurios privalo būti siekiamos 
religiniu auklėjimu. 

Dieviškųjų dorybių visai pakanka, kad galima būtų su- 
tvarkyti visą religinį gyvenimą. Religiniame gyvenime, kaip 
ir humanitarinės kultūros plote, galima numatyti trys pa- 
grindinės sritys: teorinė, praktinė ir estetinė. Kultūroje per 
žiniją yra siekiama tiesa, per dorą - gėris, per dailę - grožis, 
o per religiją yra siekiamas pats tiesos, gėrio ir grožio šalti- 
nis, pirmutinė visų daiktų priežastis. Visos gyvenimo sri- 
tys randa galutinės prasmės religiniame gyvenime, kur ti- 
kėjimu prieinama prie tiesos šaltinio, meile - prie gėrio 
šaltinio, viltimi - prie grožio šaltinio. Tokiu būdu pasirodo, 
kad trys dieviškosios dorybės veda prie galutinio išspren- 
dimo bei patenkinimo trijų pagrindinių žmogaus gyveni- 
mo sričių: teorinės, praktinės ir estetinės. Teorinė gyveni- 
mo sritis tikėjimu apvainikuojama pažinimu Dievo, kaipo 
tiesos šaltinio; praktinė gyvenimo sritis meile apvainikuo- 
jama laimėjimu Dievo, kaipo gėrio šaltinio; estetinė gyve- 
nimo sritis viltimi apvainikuojama garbingu perkeitimu ar- 
ba glorifikacija Dievuje, kaipo grožio šaltinyje. Todėl jei 
pirmutine savo prasme religija yra žmogaus jungimasis su 


257 


Dievu, tai kiek tolimesne, nes išvestine prasme religija yra 
viso žmogaus gyvenimo jungimas vienu dieviškuoju pra- 
du. 

Nei mokslas, nei visuomeninė organizacija, nei menas 
neatsiekia tobulumo stovio kultūros srityje. Einant galuti- 
nio kultūros tikslingumo pakraipa, reik ieškoti mokslo, vi- 
suomenės ir meno organizacijos atbaigiamojo apvainikavi- 
mo religinėje organizacijoje. Tuo tarpu religijos organizacija, 
atremta į dieviškąsias priemones, ir yra ne kas kita kaip Baž- 
nyčia. Katalikiškoji arba visuotinoji Bažnyčia, būdama Die- 
važmogio asmens universalizacija laike bei erdvėje, yra fak- 
tinai tikėjimo, meilės ir vilties organizacija. Kaipo tikėjimo 
organizacija, Bažnyčia yra neklaidingas mokslas dogmų iš- 
pažinime. Kaipo meilės organizacija, Bažnyčia yra tobula 
visuomenė šventųjų bendravime. Kaipo vilties organizaci- 
ja, Bažnyčia yra sakramentalinėje savo praktikoje tobulas 
menas, kadangi čia prigimtieji daiktai yra keičiami realiai 
bei galutinai pagal dieviškuosius pirmavaizdžius. Kitaip ta- 
riant, tikėjimo organizacija objektyviai pasireiškia dogmų 
išpažinimu, meilės organizacija - šventųjų bendravimu, vil- 
ties organizacija - sakramentaline praktika. Tokiu būdu trys 
kultūrinio gyvenimo sritys - teorinė, praktinė ir estetinė — 
randa tobulo atbaigimo organizuotame Bažnyčios gyveni- 
me. 

Religijos vertybės glūdi žmogaus būtybėje, tuo tarpu Baž- 
nyčios vertybės randasi objektyvuotos bažnytinės organi- 
zacijos lytyse. Todėl dieviškosios tikėjimo, meilės ir vilties 
dorybės yra subjektyvinės religinės vertybės, tuo tarpu baž- 
nytinis dogmų išpažinimas, šventųjų bendravimas ir sak- 
ramentalinė praktika yra objektyvinės religinės vertybės. 
O kadangi objektyvinės gyvenimo vertybės yra perteikia- 
mos, tuo tarpu subjektyvinės yra išvystomos, tai reiškia, kad 
tikėjimo, meilės ir vilties dorybės, kaipo subjektyvinės ver- 
tybės, yra siekiamos religiniame auklėjime išvystomąja ug- 


258 


dymo pareiga, tuo tarpu objektyvinės bažnytinio dogmų 
išpažinimo, šventųjų benravimo ir sakramentalinės prakti- 
kos vertybės yra religiniame auklėjime siekiamos perteikia- 
mąja pareiga. Tad į bažnytinį dogmų išpažinimą auklėtinis 
įvedamas tikėjimo lavinimu, į šventųjų bendravimą - mei- 
lės auklėjimu ir pagaliau į sakamentalinę praktiką - vilties 
gaivinimu. 


3. Religinio auklėjimo metodas 


a. Apercepcijos principas 

Išviršinis prigimties tikslingumas glūdi kultūroje, o iš- 
viršinis kultūros tikslingums glūdi religijoje. Esant tokiam 
organingam sąryšiui tarp prigimties, kultūros ir religijos, 
pirmas pedagoginio tikslingumo reikalavimas, statytinas re- 
liginiam auklėjimui, yra nuosekliai eiti nuo prigimties bei 
kultūros faktų prie religijos dalykų. Taigi dėl vieno tik reli- 
gijos organingo sąryšio su prigimtimi ir kultūra pirmoje ei- 
lėje čia privalu skaitytis su apercepcijos principu, kuris rei- 
kalauja harmoningai suderinti prigimtųjų priežasčių 
veikimą su pirmutinės dieviškosios priežasties nenutrūks- 
tama įtaka. Pedagoginis apercepcijos principas, pritaikytas 
religiniam auklėjimui, gali būti pavadintas aperceptyviniu 
religinio organingumo principu. 


b. Vaizdumo principas 

Antras aktualus ir visuomet svarbus pedagoginis prin- 
cipas, šalia apercepcijos principo, yra, kaip žinome, vaiz- 
dumo principas. Negali būti abejojimo, kad vaizdumo prin- 
cipas gali ir privalo rasti plataus pritaikinimo ir religiniame 
auklėjime. Religiniame auklėjime jis įgauna ypatingos reikš- 
mės, nes per pergyvenimą taip ar šiaip einama prie religi- 
nio apsisprendimo protu bei valia. Tikrai turtingas bei turi- 
ningas gyvenimas turi sujungti su jausmingo pergyvenimo 


259 


įtampa aiškų proto sprendimą ir tvirtą valios nusistatymą. 
O kadangi gerai jausti nuteikia gerai pažinti ir tvirtai veik- 
ti, tai religinio pergyvenimo momentas turi kapitalinės 
reikšmės ir religiniam proto sprendimui, ir religiniam va- 
lios nusistatymui. 

Žmogus eina į religiją su visu savo gyvenimu ir su viso- 
mis savo galiomis, ir todėl religijoje ne tik privalo būti or- 
ganingai surištos visos gyvenimo sritys, bet joje privalo rasti 
patenkinimo visos žmogaus galios, plačiai suprastos. To- 
dėl irgi religijoje privalo rasti patenkinimo jausmų sritis ta- 
me, kas yra vadinama religiniu pergyvenimu. Tik tada, kai 
religinis pergyvenimas bus pakankamai ryškus bei inten- 
syvus, galima tikėtis, kad proto sprendimas ir valios nusi- 
statymas bus aiškūs bei patikimi. Taigi pedagoginis vaiz- 
dumo principas, pritaikytas religiniam auklėjimui, virsta 
religinio pergyvenimo principu. 


c. Savarankiškojo veiklumo arba darbo principas 

Trečias aktualus ir svarbus pedagoginis principas yra, 
kaip žinome, savarankiškojo veiklumo, arba darbo, princi- 
pas. Religinis auklėjimas, neišvystęs auklėtiniuose sava- 
rankiškojo veiklumo, negali paruošti sąmoningai apsi- 
sprendusių, tvirtai nusistačiusių ir veikliai besireiškian- 
čių religijos išpažintojų. Tuo tarpu visiems šitiems 
reiškimosi būdams reikalingas yra tikras savarankiškas 
veiklumas. 

Jei kas panorėtų apriboti žmogaus religinį apsisprendi- 
mą pripuolamomis aplinkybėmis, o žmogaus religinį veik- 
lumą - Dieviškosios malonės veiksniais, tai tuo pačiu būtų 
vienašališkai iškraipyta tikra religijos prasmė. Dorinis gė- 
ris Žmogaus gyvenime bei veikime yra sykiu pilnas ir Die- 
vo, ir žmogaus padaras. Todėl juo gausesnė yra Dievo ma- 
lonė, juo didesnis yra žmogaus veiklumas, kurio ji iš 
žmogaus reikalauja. Ir atvirkščiai, juo labiau žmogus yra 


260 


veiklus dorinio veikimo atžvilgiu, juo daugiau dieviškosios 
malonės jis gali tikėtis. Tad auklėtojas taip turi ruošti auk- 
lėtinį religiniam veiksmui, tarsi nuo vieno tik auklėtinio par- 
eitų visa veiksmo išdava. Žinoma, savarankiškojo veiklu- 
mo principas visai nereikalauja pamiršti dieviškosios 
malonės veiksnį, panašiai kaip ir neleidžia pasitikėti šita 
malone pasyvumo stovyje. 

Žmogus nei fizine, nei dvasine prasme nėra pirmutinė 
energijos versmė, ir todėl, kad galėtų veikti, jis turi iš pra- 
džios pasisavinti energijos, taip sakant, pasyvumo stovyje. 
Nesant receptyvinio energijos pasisavinimo momento, ne- 
gali būti ir aktyvinio energijos eikvojimo momento. Ir šitas 
dėsnis turi lygios reikšmės tiek fiziniam, tiek dvasiniam gy- 
venimui. Iš čion aišku, kad juo tikslingiau yra pergyvena- 
mas receptyvinis pasisavinimo momentas, juo sėkmingiau 
turės pasireikšti aktyvinis energijos panaudojimo momen- 
tas. 

Religiniame gyvenime receptyvinis pasisavinimo mo- 
mentas įgauna dar gilesnės prasmės, nes žmogus, priėjęs 
per prigimtuosius energijos šaltinius prie pirmutinės die- 
viškosios versmės, įgauna sykiu su malone ypatingo galin- 
gumo veikliajame savo pasireiškime. 

Išvystant auklėtinyje pagrindinius religinius nusitei- 
kimus, t. y. tikėjimą, meilę ir viltį kaipo pedagogines ver- 
tybes, vedamasis principas yra savarankiškasis veiklu- 
mas, tuo tarpu įvedant jį į Bažnyčios dogmų išpažinimą, 
bažnytinį bendravimą ir sakramentalinę praktiką, veda- 
masis principas yra kuo didžiausias receptyvinis naudin- 
gumas. 


Trys nusakyti svarbūs aktualios religinės pedagogi- 
kos principai, būtent: organingumo, pergyvenimo ir sa- 
varankiškojo veiklumo, turi reikšmės visiems trims nu- 
statytiems religinio auklėjimo uždaviniams. Tačiau 


261 


galima pastebėti, kad kiekvienas iš jų turi tampresnių ry- 
šių su vienu kuriuo religinio auklėjimo uždaviniu. Aper- 
ceptyvinis religinio organingumo principas yra ypatin- 
gai svarbus tikėjimo lavinimui sąryšyje su Bažnyčios 
dogmų išpažinimu, savarankiškojo veiklumo principas 
turi ypatingos reikšmės meilės auklėjimui sąryšyje su 
šventųjų bendravimu Bažnyčioje ir pagaliau religinio per- 
gyvenimo principas turi ypatingos reikšmės sakramen- 
talinei praktikai. 


d. Sąryšis tarp tikėjimo ir žinojimo 

Tikėjimui yra pavojingas ne žinojimas, bet nežinojimas 
ir tarp kitko neproporcionalus teorinis atsilikimas religi- 
jos srityje, palyginant su pažanga kitose kultūrinio gyve- 
nimo srityse. Susipratęs tikėjime žmogus iš kultūrinio gy- 
venimo viršūnės žiūri į tamsius gyvenimo plotus ir 
įsitikina, kad tikėjimas, nušviestas žinojimu, yra vieninte- 
lis tikras vadovas klaikiame gyvenimo kelyje. Tikėjimas 
papildo žinojimą, kai šito pastarojo trūksta dėl subjekty- 
vinės arba objektyvinės priežasties. Subjektyvinis tikėji- 
mo reikalas kyla tada, kai tiesa, apskritai prieinama pro- 
tui, negali būti tam tikro žmogaus prieita nuosavomis 
pajėgomis. Objektyvinis tikėjimo reikalas kyla tada, kai 
tiesa yra apskritai neprieinama žmogaus protui. Bet taip 
ar šiaip tikėjimas iš savo prigimties turi savo tikslu papil- 
dyti žmogaus žinojimą, netobulą dėl objektyvinės arba 
subjektyvinės priežasties. Taigi tarp tikėjimo ir žinojimo 
esama organingo saryšio: tikėjimas papildo žinojimą, o ži- 
nojimas pateisina tikėjimą prieinamoje Žmogaus protui sri- 
tyje. Atsižvelgiant į tikėjimo uždavinį, galima pageidauti, 
kad žinojimo plotas augtų tikėjimo ploto sąskaita, bet sy- 
kiu pageidaujama, kad sulig žinojimo ploto didėjimu augtų 
tikėjimo įtampa toje srityje, kur žinojimas nėra galimas dėl 
kokios nors priežasties. Taigi normaliai žinojimo plotas ir 


262 


tikėjimo įtampa privalo didėti tiesioginio proporcionalu- 
mo santykyje. 

Tiek pats religinis tikėjimas, tiek religinis žinojimas turi 
būti kiek galint daugiau pagrįsti religiniu patyrimu. Religi- 
nis patyrimas yra ne kas kita kaip anksčiau minėtas religi- 
nis pergyvenimas, atremtas į plačiai suprantamus jausmus. 
Kaip tikėjimas, taip ir žinojimas yra galutinėje sąskaitoje 
proto aktai; pergyvenimas jausmu suteikia tik šitiems ak- 
tams medžiagos ir palengvina apsisprendimą, būdamas sy- 
kiu emocionaliniu motyvu. 


B. Tikėjimo dorybė 


1. Pagrindinių pedagoginių principų taikymas 
religiniams pamokymams 


Religinis pamokymas, kaipo pamokymas, yra palenktas 
bendriems didaktikos principams, ogi kaipo religinis, yra 
palenktas specialiosios metodikos taisyklėms. Einant prie 
religinių pamokymų, nedera, iš vienos pusės, paneigti jo- 
kių bendrosios metodikos principų, o iš kitos pusės, nede- 
ra ir pakankamai nesiskaityti su religijos kaipo dėstomojo 
dalyko ypatybėmis. 

Religijos mokytojas visų pirma turi būti apsipažinęs su 
dėstomojo dalyko medžiaga, arba mokomuoju lobiu. Ana- 
lizuojant religijos mokslo dalyką patiriama, kad religijos 
mokslas tame sąstate, kuriame jis yra paprastai dėstomas 
aukštesniojoje mokykloje, yra gana sudėtingas savo įvai- 
riais elementais. Pagrindiniu savo tipu religijos mokslas 
priklauso prie idealijų, arba prie idealinių dalykų, vis dėl- 
to istorine savo dalimi jis prisiartina prie realijų, arba rea- 
linių dalykų. Realiniuose dalykuose centro svoris glūdi 
perteikiamojoje pareigoje, tuo tarpu idealiniuose dalykuose 


263 


perteikiamoji ir išvystomoji pareigos privalo rasti lygaus 
atsižvelgimo. Todėl, pavyzdžiui, dėstant Senojo įstatymo 
ar Bažnyčios istoriją negalima spsieiti be perteikimo tam 
tikrų žinių, kurių pasisavinimas, mažiau ar daugiau pa- 
syvus, yra vienas iš artimesnių uždavinių. Užtat išvystant 
per religijos pamoką dorinę tiesą tenka lygiai kreipti dė- 
mesio į perteikimą žinių ir išvystymą supratimo, ir net do- 
rinės tiesos supratimo išvystymas laikyti vienu iš svarbiau- 
sių momentų. Kai yra nustatytas religijos mokslo tipas, 
tenka iš eilės ištirti, kaip jam gali būti pritaikyti psicholo- 
giniai ir loginiai mokymo tarpsniai, kaip gali jame pasi- 
reikšti tetinis teikiamasis ir euristinis randamasis meto- 
das, kokios mokymo lytys jį geriausiai atitinka, kokie 
mokymo būdai gali būti geriausiai jam pritaikyti, paga- 
liau kaip privalo būti sutvarkyti didaktiniai momentai per 
religijos dėstymo pamokas. 

Toliau reikia atsižvelgti į visai ypatingą religijos reikšmę 
ugdymo sistemoje. Kaip visas žmogaus gyvenimas savo tiks- 
lingumu linksta į religijos sritį, taip lygiai ugdymo sistemoje 
religija turi būti išvidinio tikslingumo siekiamoji viršūnė. Aiš- 
ku, kad šita gyvenimo viršūnė sprendžia apie pagrindinę gy- 
venimo pakraipą. Ten, kur religinis auklėjimas tesuvedamas 
prie religijos pamokų, yra reikalo ir net prievolės atsižvelgti, 
kad religinis auklėjimas turi savo teorinę, praktinę ir esteti- 
nę pareigas. Vienašališkas intelektualizmas religijos dėsty- 
me ir glūdi tame, kad per religijos pamokas mokykloje yra 
teatsižvelgiama į vieną tik teorinę religijos sritį. Tuo tarpu 
niekados nedera pamiršti, kad religija turi pagauti visą žmo- 
gu: ir jo protą, ir jo valią, ir jo jausmą. 

Trys pagrindiniai aukščiau paminėti aktualūs pedago- 
giniai principai kaip tik veda prie atsipalaidavimo nuo vie- 
našališkojo intelektualizmo. Religinis pergyvenimas, suža- 
dintas vaizdumo principo pritaikymu prie religinio 
pamokymo, pagauna žmogaus jausmą. Raginimas prie re- 


264 


liginio veiksmo, įvykstąs pagal savarankiškojo veiklumo 
principą, pajudina žmogaus valią. Aperceptyvinis organin- 
gumo principas patiekia žmogaus protui realinio pagrindo 
religinių tiesų supratime. 

Sykiu pačioje pamokos sąrangoje, arba struktūroje, šitie 
trys principai randa atitinkamai tris pagrindinius didakti- 
nius momentus: konkretinių davinių patiekimą, didaktinį 
apdirbimą ir pritaikymą. Pasirodo, kad konkretinių davi- 
nių patiekimo momentas gali ir privalo būti surištas su re- 
liginiu pergyvenimu, kadangi vaizdūs konkretiniai davi- 
niai yra pašaukti ryškiai pratarti į mokinio jausmą. 
Didaktiniame apdirbime, kuris turi išvystyti sąmoningą su- 
pratimą, privalu pritaikyti aperceptyvinis organingumo 
principas, kadangi religinių tiesų supratimas, atremtas į re- 
alinius artimo gyvenimo bei patyrimo faktus, žada daugiau- 
sia sąmoningumo bei pastovumo. Pagaliau pritaikyme gali 
būti ypatingai pavartotas savarankiškojo veiklumo princi- 
pas, kad religinės tiesos įgautų kuo daugiausia praktinio 
veikimo principų reikšmės. 


2. Sutartinės principo taikymas religiniams pamokymams 


Religijos ypatingas vertingumas ugdymo sistemoje rei- 
kalauja dar ypatingo atsižvelgimo į sutartinės principą, ku- 
ris tarp kitko reikalauja, kad religinis lavinimas eitų greti- 
mai su kitomis ugdymo sritimis. Jei, pavyzdžiui, auklėtinio , 
protas yra atsiekęs tam tikro išsivystymo laipsnio, tai reli- 
ginis lavinimas turi griežtai atitikti šitą laipsnį religinių tie- 
sų supratimu. Jei religinių tiesų supratimas yra menkesnis 
kaip bendras protinis išsilavinimas, tai auklėtiniui gresia 
pavojus, kad jis gali paneigti religines tiesas, kaipo naiviai 
suprantamas. Žmogus priima juo daugiau tiesų tikėjimu, 
juo mažiau yra išlavintas jo protas. Sulig tuo kaip išsilavina 
jo protas, daugelis tiesų nustoja buvusios tikėjimo objektais 


265 


ir tampa patyrimo bei įsitikrinimo dalykais. Tikėjimo rei- 
kalas gali būti subjektyvinis ir objektyvinis. Subjektyvinis 
tikėjimo reikalas yra tada, kai tiesa negali būti įsitikrinimo 
objektu dėl subjektyvinės priežasties, t. y. todėl, kad sub- 
jektas negali įsigyti įsitikrinimo pažinimo būdu. Objekty- 
vinis tikėjimo reikalas yra tada, kai tiesa apskritai negali 
būti žinojimo objektu todėl, kad ji pralenkia proto galią ir 
todėl tegali būti vien tikėjimo objektu. Ir štai religiniame 
lavinime sulig auklėtinio protiniu išsivystymu svarbu ma- 
žinti subjektyvinių paslapčių skaičius ir stengtis religinio 
tikėjimo plotas suvesti, kiek tai yra faktinai galima, prie ob- 
jektyvinių paslapčių ploto. Kitaip tariant, reik religinio ti- 
kėjimo plotas mažinti religinio žinojimo naudon. Taip Die- 
vo problemoje reik stengtis, kad Dievo buvimo klausimas 
taptų religinio žinojimo dalyku ir kad tik Dievo trejybės ir 
kitokios panašios paslaptys pasiliktų religinio tikėjimo da- 
lykai. Kaip sakyta jau aukščiau, religinio tikėjimo plotui ma- 
žėjant religinio žinojimo naudai, tikėjimo įtampa didėja. 

Tikėjimo dorybė pasižymi ypatingu sąžiningumu tada, 
kai yra nusimanoma apie subjektyvinį bei objektyvinį tikė- 
jimo reikalą ir kai tikėjimo tiesos, įglaustos į dogmatinį Baž- 
nyčios mokslą, randa sau tinkamos vietos žmogaus orga- 
ningoje žinijos sistemoje. Kai šitas Žinijos organingumas yra 
žmogaus jaučiamas ir supantamas, jo tikėjimas randa pa- 
teisinimo jau viename šito organingumo fakte ir tuo pačiu 

„neproporcionaliai stiprėja. 


C. Meilės dorybė 


1. Dievo, Bažnyčios ir žmonių meilės esmė 


Religiniai pamokymai ir tarp kitko sistemingas religijos 
mokslas turi nemaža reikšmės praktinio religinio auklėji- 


266 


mo atžvilgiu; tačiau jų negali pakakti, kai norima, kad auk- 
lėtinis būtų tinkamai paruoštas prie religinio veikimo. Yra 
juk savaime aišku, kad religiniam veikimui privalu ne tik 
pamokyti ir paraginti, bet ir sistematingai bei nuosekliai pra- 
tinti, suorganizavus Žmogaus veikimą tam tikru, religijos 
reikalus atitinkančiu būdu. 

Norint, kad žmogaus dora turėtų realios reikšmės žmo- 
gaus gyvenime, reik jos pamatas atremti į realius gyveni- 
mo veiksnius; bet sykiu norint, kad šita dora būtų nuosekli 
iki galui, kad ji įgautų antgamtinės tvirtybės ir galutinai 
nuvestų žmogų prie to, kam jis yra paskirtas, reik, kad jo 
doros viršūnė įsiremtų į dangų, kitaip tariant, kad jo dora 
būtų pastatyta į organingą sąryšį su religija apskritai ir su 
religine sankcija ypatingai. Tai, kas uždeda prigimtajai do- 
rai viršūnę ir kas nušviečia ją nauja šviesa, ir yra ne kas kita 

` kaip dieviškoji meilės dorybė. Mylėdamas Dievą žmogus 
myli ir savo nuosavą pirmavaizdį ir geidžia jį atsiekti, kai- 
po savo asmens idealą. Jis myli taip pat Dievuje savo arti- 
mų pirmavaizdžius ir geidžia, kad kiekvieno žmogaus die- 
viškasis pirmavaizdis būtų realizuojamas prigimtajame jo 
gyvenime. Dieviškoji meilės dorybė koncentruoja visą do- 
rinį žmogaus gyvenimą ir gerai suprasta yra tikro dorinio 
tobulinimosi stipriausias veiksnys. Nenuostabu todėl, ko- 
dėl visas praktinis religinis veikimas yra pastatytas po mei- 
lės obalsiu. Todėl irgi pagrindinis religinio auklėjimo už- 
davinys praktinėje religinimo srityje yra meilės, kaipo 
vienos iš dieviškųjų dorybių, auklėjimas. O kadangi die- 
viškoji meilės dorybė nuosekliai veda prie žmonių meilės, 
tai šitas meilės auklėjimo uždavinys buvo visai nepripuo- 
lamai pastatytas į sąryšį su šventųjų bendravimu Bažny- 
čioje. Ir iš tikro, mylėdami Dievą, mylime ir visus glūdin- 
čius jame kūrinių pirmavaizdžius. Mylėdami kūrinių 
pirmavaizdžius, turime mylėti ir tuos, kurie yra šitų pirma- 
vaizdžių reiškėjai. Mylėdami žmones vardu tų pirmavaizdžių, 


267 


kurie glūdi Dievo esmėje, negalime negeisti, kad žmonės 
atitiktų savo dieviškuosius pirmavaizdžius. Kiek žmonės 
atitinka savo pirmavaizdžius, jie įeina į visuotinąją Bažny- 
čią ir bendrauja Dievuje. Kiek žmonės neatatinka dieviš- 
kuosius pirmavaizdžius, jie tėra vien galimybėje susijungti 
su jais Dievuje: Taigi Dievo meilė nuosekliai veda prie Baž- 
nyčios meilės, ogi Bažnyčios meilė nuosekliai veda prie mei- 
lės tų, kurie nėra dar pilnai ar dalinai įėję į Bažnyčią. Taigi 
Dievo meilė, Bažnyčios meilė ir žmonių meilė yra trys mei- 
lės dorybės išsiplėtimo sritys, organingai tarp savęs suriš- 
tos. Dievo meilė yra dieviškoji dorybė tikra to žodžio pras- 
me, kadangi ji turi ir savo tikslu ir savo objektu patį Dievą. 
Bažnyčios meilė reiškiasi religinio draugingumo dorybe. 
Nesančių Bažnyčioje žmonių meilė reiškiasi apaštalavimo 
dorybe. Taigi Dievo meilė, religinis draugingumas Bažny- 
čioje ir apaštalavimo dvasia — štai trys pagrindinės verty- 
bės, kurios privalo būti siekiamos praktinėje religinio auk- 
lėjimo srityje. 


2. Dievo meilės auklėjimas 


Būtų klaidinga manyti, kad esama specialių pedago- 
ginių priemonių Dievo meilei auklėti. Dievo meilė yra 
žmogaus gyvenime per daug reikšmingas ir centrinis fak- 
tas, kad galima būtų ji sužadinti ir išauklėti kokiomis nors 
specialiomis priemonėmis. Kadangi religija sutelkia visą 
žmogaus gyvenimą, o Dievo meilė sutelkia visą religiją, 
tai nusiteikimas Dievo meilei turi būti ruošiamas visa ug- 
dymo sistema apskritai ir specialiai visu religiniu auklė- 
jimu. Yra savaime aišku, kad mylėti bus geriausiai nusi- 
teikęs tasai, kas yra įsigijęs geriausiąjį Dievo pažinimą, 
kas yra geriausiai suderinęs savo tikėjimą su visos žini- 
jos sistema, kas turi gerai išauklėtą valią, sąmoningai ir 
laisvai nusistatančią į gėrį, kas pagaliau turi širdį, pilną 


268 


entuziazmo idealui. Toks žmogus, tikįs Dievą, negali jo 
nemylėti kaipo aukščiausios tiesos, kaipo vyriausio gė- 
rio, kaipo skaisčiausio grožio, arba net, kas bus tiksliau, 
kaipo tiesos, gėrio ir grožio šaltinio. Yra juk neabejotina, 
kad tas, kas myli tiesą, gėrį ir grožį, negali nemylėti jų 
pirmutinio šaltinio ir galutinio tikslo. Todėl ir bendra Die- 
vo meilės išraiška iš tikrųjų yra tai, kiek žmogus sutelkia 
visą savo gyvenimą dieviškuoju pradu pats jungdama- 
sis su Dievu. Specialioji Dievo meilės išraiška randa vie- 
tos maldoje, kiek joje žmogus susijungia su Dievu meilės 
akte. Ir šitoje specialioje, ir bendroje Dievo meilės išraiš- 
koje negali būti vienų kurių specialių priemonių, kurios 
galėtų žmogų išauklėti mados reikalui, ir būtent todėl, 
kad tikroje nešabloniškoje maldoje turi sueiti krūvon ir 
gilus pergyvenimas, ir susitelkimo galia, ir kuriamasis 
nusistatymas, ir savarankiškasis veiklumas. Viso to jo- 
kiomis specialiomis auklėjimo priemonėmis atsiekti ne- 
galima. Bet tai kaip tik daro labai aktualią ir svarbią reli- 
giniame auklėjime problemą, kaip sistematingai privalo 
būti auklėjamas bendrasis ir specialusis Dievo meilės pa- 
sireiškimas gyvenime ir maldoje, kad šita meilė pasida- 
rytų centriniu punktu visoje žmogaus religijoje ir tuo pa- 
čiu visame Žmogaus gyvenime. 


3. Religinio draugingumo auklėjimas 


Solidarumas yra dorinė prievolė bet kuriai visuome- 
nei, o religinis solidarumas, arba religinis susidraugavimas, 
yra ypatinga prievolė visuomenei, esančiai realiu prototi- 
pu bet kuriai kitai prigimtajai visuomenei. Katalikiškosios 
Bažnyčios solidarumas turi atitikti tą susidraugavimą Die- 
vuje, kuris antgamtinėje srityje yra suprantamas kaipo šven- 
tujų bendravimas. Ir štai religinis draugingumas turi visų 
pirma pasireikšti tvirtu Bažnyčios visuotinumo pajautimu. 


269 


Visuotinoji Dievo esamybė faktinai yra realus pagrindas 
visuotinajam religinio draugingumo jausmui. Šitas jaus- 
mas ir turi būti auklėjamas pratinimu bendrauti religiniu 
pagrindu su savo religijos išpažintojais. Religinio bendra- 
vimo įpročiai realizuoja visuotinąjį draugingumą tam tik- 
ru konkretiniu būdu. 

Teisingai suprastas ir tinkamai pakreiptas visuotino re- 
liginio draugingumo jausmas turi būti emocionaliniu mo- 
tyvu solidariam tobulinimuisi religiniu pagrindu. Susipra- 
tusiam katalikui yra prievolės pažinti, kas faktinai yra 
katalikai, ir padėti visas galimas pastangas bendram išsito- 
bulinimui. Šitaip suprastas gilesnis dorinis katalikų solida- 
rumas verčia kritingai atsižvelgti į katalikų dorines koky- 
bes, liūdėti dėl jų silpnybių ir džiaugtis dėl jų dorinės 
pažangos. Reik net pasakyti, kad išvidinė katalikų kritika 
yra viena iš dorinimosi sąlygų, tuo tarpu autokritikos rei- 
kalas, atremtas į gilų religinį katalikų solidarumą, yra labai 
menkai nujaučiamas katalikų visuomenėje. Katalikai yra 
įpratę, kad ta kritika, kuri ateina iš šalies, paprastai yra pa- 
grista nesupratimu religijos tiesų ir šališku nusistatymu 
prieš katalikus. Todėl įsitikrinimas, kad nuošalinė kritika 
yra principialiai neteisinga, įėjęs į įpratimą, migdo tikrąjį 
autokritikos reikalą ir padaro tai, kad katalikų visuomenė 
dažnai visai nenusimano apie savo ydas ir silpnybes ir įpuo- 
la į fariziejišką pasididžiavimą jau ne savo dieviškąja reli- 
gija, bet savimi. 

Pratinimas prie visuotinojo religinio bendravimo, pamo- 
kymai apie dieviškąją ir žmogiškąją dalią religiniame gy- 
venime, žadinimas religinės autokritikos katalikų visuome- 
nėje ir skatinimas prie solidarių pastangų bendroje dorinėje 
pažangoje - štai keletas svarbesnių priemonių, kurios galė- 
tų auklėti katalikiškajame jaunime tikrai suprastą ir fakti- 
nai realizuojamą religinį draugingumą. 


270 


4. Apaštalavimo dvasios auklėjimas 


Religinis solidarumas, kurio idėja glūdi pačiame krikš- 
čionybės pagrinde, neleidžia krikščioniui abejingai žiūrėti 
į žmonių netobulumą ir jų klajojimus gyvenime. Susirūpi- 
nimas savo artimo fizine bei dvasine gerove vardan religi- 
nio solidarumo ir yra ne kas kita kaip plačiai suprantamas 
apaštalavimas. Šita prasme krikščioniškoji religija, kurios 
pagrindan yra padėta Dievo ir žmonių meilė, yra iš esmės 
apaštališkoji religija. Krikščionybės prigimtyje yra ne tik pa- 
siturėti Dievu, bet ir nešti Dievą kitiems, kas neturi savyje 
Dievo. Bet kad Dievą galima būtų patiekti kitiems, reik vi- 
sų pirma jis turėti. Vadinasi, jei krikščionis nori turėti tik- 
ros apaštalavimo dvasios, tai jis visų pirma turi būti pavyz- 
dingas krikščionis, t. y. toks, kuris sugeba realizuoti savo 
gyvenime krikščioniškai suprantamus tikėjimą, meilę ir viltį. 
Ir reik žinoti, kad krikščionis, jei nėra gėras apaštalas, tai 
yra neišvengiamai blogas apaštalas. Tuo tarpu blogi apaš- 
talai žymia dalimi yra kalti tame, kokių priešų turi krikš- 
čionybė ir Bažnyčia. Žinant tai, kiekvienam krikščioniui yra 
dorinės prievolės pasireikšti tuo minimaliniu apaštalavimu, 
kuris susideda iš trijų dalykų: pirma, krikščionis neprivalo 
papiktinti savo gyvenimu tų, kas nėra palankūs religijai ar- 
ba yra silpnai religijoje nusistatę; antra, krikščionis turi pa- 
rodyti savo gyvenimu bei veikimu gerą pavyzdį, trečia, jis 
privalo pasireikšti veiklia meile atžvilgiu į tuos, kurie tėra 
vien kandidatai į tikėjimo išpažintojus. Ne kiekvienas krikš- 
čionis gali turėti dovaną įtikrinėti, patraukti ir pakelti žmo- 
gų religijos dalykuose; bet užtat iš kiekvieno žmogaus gali- 
ma reikalauti, kad jis neplatintų papiktinimo, parodytų gerą 
religinį pavyzdį ir suteiktų artimui pagalbos sulig išgalė- 
mis vardan religijos, kurią jis išpažįsta. Prie tokio apaštala- 
vimo kiekvienas krikščionis privalo būti ruošiamas religi- 
niu auklėjimu. 


271 


Savaime aišku, kad tikra apaštalavimo dvasia tegali būti 
viso religinio auklėjimo išdava. Priemonė, kuri gali specia- 
liai paraginti prie praktinio apaštalavimo, tėra vien religi- 
niai pamokymai, kurie galėtų tinkamai išaiškinti tikro apaš- 
talavimo prasmę, reikšmę ir prievolę. Taigi prie kiekvienos 
progos auklėtiniui privalo būti stropiai aiškinama, kad 
krikščionies apsileidimas savo viešosiose pareigose yra nu- 
sidėjimas prieš apaštalavimo prievolę, kad atsiekimas gali- 
mo tobulumo laipsnio bet kurioje pasirinktoje profesijoje 
turi jau apaštališkos reikšmės visuomeniniame gyvenime, 
kad įsigijimas plataus mokslo, suderinto su religijos dog- 
momis, ir apskritai gilios humanitarinės kultūros, kuriai nie- 
kas nepasilieka svetima, kas yra žmogiška, suteikia geriau- 
sio nusiteikimo apaštalavimo dvasiai, kad kantrumas, 
dvasios giedra, palankumas, tolerancija, atlaidumas, lais- 
vės meilė yra savybės, privalomos ir suprastam nurodyta 
plačia prasme apaštalavimui. Apaštalavimas, atremtas į vi- 
suotinąjį religinį draugingumą, yra visai nesuderinamas su 
bet kuria fizine ar moraline prievarta. Todėl reik pripažin- 
ti, kad inkvizicija, kuri sudarė ne Bažnyčios, kaipo religi- 
nės organizacijos, bet katalikų visuomenės bei valdžios kal- 
tę, buvo dideliausias nusidėjimas prieš tikro apaštalavimo 
dvasią. 


D. Vilties dorybė 
1. Vilties dorybės esmė 


Gali pasirodyti keista, kodėl sakramentalinė praktika yra 
statoma po vilties obalsiu ir kodėl sakramentalinė praktika 
sykiu su visa liturgija yra laikoma religiniu estetinės gyve- 
nimo srities atbaigimu. Dailioji kūryba giliausia savo esme 
yra surišta su vilties dorybe. „Dailė, - sako Hello, - proti- 


272 


nėje tvarkoje užima tokią pat vietą, kaip kad viltis dorinėje 
tvarkoje“. Ogi iš kitos pusės, dailioji kūryba, pajėgianti vien 
pakeisti pripuolamąsias daiktų lytis, randa religinį savo at- 
baigimą sakramentalinėje religijos pareigoje, kuri keičia pa- 
gal dieviškuosius pirmavaizdžius net substancialines daiktų 
lytis. Per sakramentalinę religinio gyvenimo praktiką mes 
viliamės atsiekti galutinio garbingumo stovio antgamtinė- 
je gyvenimo tvarkoje. 

Su vilties dorybe yra tampriai susijęs supratimas, kad 
žemiškas mūsų gyvenimas, mūsų materialinė prigimtis ir 
net visas prigimtasis pasaulis teturi vien laikinosios reikš- 
mės ir praeinamojo pobūdžio. Gyventi naujos žemės ir naujo 
dangaus viltimi reiškia suprasti netobulą mūsų tikrovės sto- 
vį ir pasitikėti viltimi, kad šita tikrovė gali atsiekti kito gar- 
bingo bei tobulo stovio antgamtinėje buvimo tvarkoje. Re- 
liginė dailė, bažnytinė liturgija, sakramentalijų vartojimas 
ir pagaliau sakramentų praktikavimas — štai visa eilė vis 
stiprėjančių priemonių, kurios mūsų religinei vilčiai pajė- 
gia pateikti visai realinio pagrindo. Išeidama iš realinio re- 
liginės dailės simbolizmo, mūsų viltis stiprėja liturgijos ir 
sakramentalijų kulte, kad sakramentų misterijoje galutinai 
įsigalėtų, atremta į realiai patiriamą prigimtojo gyvenimo 
keitimąsi. 


2. Prigimtųjų estetinio gyvenimo vertybių santykiavimas 
su religiniu gyvenimu 


Visos prigimtosios estetinio gyvenimo vertybės gali ir 
privalo būti pavartotos prigimtais įžengiamais laiptais į pla- 
čiai suprantamą religinį gyvenimą. Kaip žinome, estetinio 
lavinimo srityje yra siekiamos keturios pedagoginės verty- 
bės: estetinis skonis, estetinis sprendimas, kuriamoji vaiz- 
duotė ir meniškas sugebėjimas realizuoti dailės kūrinį tech- 
ninėmis priemonėmis. Estetinis skonis arba jausmas 


273 


sakramentalinėje religinio gyvenimo srityje tampa įsijauti- 
mu į realinį religinės dailės simbolizmą. Įsigyvenimas arba 
įsijautimas į šitą realią religinių simbolių prasmę ir yra pir- 
mas išsivystymo tarpsnis sakramentaliniamę gyvenime, - 
tarpsnis, kuris reikalauja ugdomojoje praktikoje sąmonin- 
go vaizdumo principo taikymo. 

Estetinį estetinio lavinimo sprendimą atitinka šitoje sri- 
tyje sąmoningas liturgikos pamokymų supratimas. Litur- 
gika privalo ištirti religinio kulto apraiškas, jų turinį, dva- 
sią, pagrindus, simboliką ir tikslus ir visa tai suvesti į vieną 
organingą sąryšį, kuris patenkintų loginius, psichologinius 
ir istorinius reikalavimus. Liturginis susipratimas sąryšyje 
su įsijautimu į dailiąją simbolingą liturgijos išraišką gali įneš- 
ti į religinius pergyvenimus labai daug gyvų bei įvairių re- 
liginių įspūdžių ir tuo pačiu žymiai sudvasinti religinį kul- 
tą. 

Kuriamoji vaizduotė, kuri dailės srityje yra originalios 
kūrybos versmė, religijos srityje yra pašaukta sudvasinti, 
taip sakant, dramatizuoti visus vaidinius, kurie yra jungia- 
mi su religinėmis sąvokomis. Žmogiškoji vaizduotė, šven- 
to maldingumo sužadinta, dramatizuoja šventųjų gyveni- 
me visus religinio gyvenimo objektus ir aplinkybes taip, 
kad visa tai gali būti realiai pergyvenama visomis žmogaus 
galiomis. Taigi kuriamoji vaizduotė, pritaikyta religinei gy- 
venimo sričiai, turi patiekti religijos objektams tą dramati- 
rų gyvenimą, kuris simbolizuoja nematerialinį dvasios veik- 
lumą. 

Pagaliau menišką sugebėjimą realizuoti dailės kūrinį 
techninėmis priemonėmis atitinka religiniame gyvenime su- 
gebėjimas išgyventi sakramento misteriją su prigimtojo gy- 
venimo keičiamąja galia. Paprastas meno grožis yra aukš- 
tesnės idėjos realizavimas prigimtajame gyvenime, O 
sakramento misterijoje yra realizuojamas dieviškasis pir- 

"mavaizdis, kuris perkeičia prigimtąjį gyvenimą pagal aukš- 


274 


ie —— m a as 


Poopo 


PUB a sin iais ma a 


Į 


čiausią religinę idėją. Kitaip tariant, sakramentų praktikoje 
yra realizuojama dieviškojo meno idėja, to meno, kurio tik- 
ras kūrėjas yra pats Dievas. 


3. Vilties dorybės ugdymas 


Ugdymas nusakytų keturių pedagoginių vertybių sak- 
ramentalinio gyvenimo srityje gali būti ruošiamas ir išvys- 
tomas ištisa eile įvairių priemonių. Svarbiausios iš jų yra: 
visų pirma religiniai pamokymai apie liturgiją, apie sakra- 
mentus, apie bažnytinį meną ir kitus panašius dalykus, pas- 
kui pratinimas prie sąmoningo klausymo šv. mišių, daly- 
vavimo bažnytiniame giedojime, bendrose maldose ir 
procesijose, pratinimas prie priėmimo sakramentų, ragini- 
mas prie tinkamo garbinimo relikvijų, šventųjų vietų ir šiaip 
jau švęstų dalykų, prie įsigyvenimo į bažnytinius metus su 
jų gausiais atminimais ir iškilmėmis ir t. t. Metodologiniu 
atžvilgiu, taikant šitas priemones praktikoje, reik nusima- 
nyti, kad čia privalu eiti nuo įpročio prie supratimo ir nuo 
supratimo prie sąmoningo praktikos pamėgimo. Be to, nie- 
kados neprivalu pamiršti, kad centrinis punktas individu- 
alinėje sakramentalinėje praktikoje yra sakramentų priėmi- 
mas ir kad bažnytinėje liturgijoje toks centrinis punktas yra 
aukos misterija šv. mišiose. 


E. Autoritetas ir laisvė 


Jei autoritetas yra apskritai reikalingas ugdyme, tai jis 
juo labiau yra reikalingas religiniame auklėjime, kurio sie- 
kiamasis objektas, t. y. religija, turi savo pagrinde autorite- 
to reikalavimą. Tokiu būdu religiniame auklėjime auklėto- 
jo autoritetingumas didėja principialiai dėl pačios religijos 
autoritetingumo. 


275 


Iš antros pusės, yra irgi neabejotinas dalykas, kad visas 
ugdymas turi vesti auklėtinį prie laisvo apsisprendimo vi- 
same gyvenimo plote. Todėl gerai suprastas auklėtojo au- 
toritetas turi būti taip vartojamas, kad auklėtiniui bręstant 
šitas auklėtojo autoritetas pasidarytų nebereikalingas. Bet 
jei tai yra tiesa ugdyme apskritai, tai šita tiesa turi dar dau- 
giau reikšmės religiniam auklėjimui, ir būtent todėl, kad 
religija iš esmės yra laisvo žmogaus apsisprendimo faktas 
ir kaipo tokia nepakenčia jokios moralinės arba fizinės prie- 
vartos. Religiniame auklėjime turi įvykti ta pati autoriteto 
ir laisvės sintezė, kuri charakterizuoja tikėjimą apskritai. In- 
dividualinis auklėtojo autoritetingumas, užsimetąs auklė- 
tiniui per klusnumą, turi pasikeisti religiniame auklėjime 
pačios religijos autoritetingumu, kurio akivaizdoje auklėti- 
nis turi laisvai apsispręsti sąmoningos savo valios aktu. 

Sykiu religiniame auklėjime dera visuomet nusimanyti, 
kad auklėtojo autoritetingumas pareina nuo jo protinio ir 
dorinio vertingumo ir kad auklėtojo praradimas savo auto- 
riteto auklėtinio akyse gresia pačios religijos autoriteto su- 
griuvimu. Šita prasme auklėjimo darbas yra tam tikras apaš- 
talavimas. Iš kitos pusės, auklėtojui profesionalui yra 
prievolės pateisinti savo autoritetingumą savo profesiniu 
kompetentingumu. Nesant reikiamo kompetentingumo re- 
liginio auklėjimo srityje lengvai galima ir su geriausiais no- 
rais sukompromituoti šitą auklėjimo reikalą. Taigi autori- 
tetingumas, laisvingumas, asmeninis vertingumas ir 
profesinis kompetentingumas - štai pagrindinės dorybės, 
kurios ypatingai yra svarbios religinio auklėjimo veikėjui. 


“2 


276 


PILNUTINIO RELIGINIO 
UGDYMO PAGRINDAI 


Pratarmė 


Susipažįstant su religine pedagogika pastebima, kad jo- 
je mažai tepasireiškia platesnio sisteminimo pastangos. To- 
dėl joje nepakankamai aiškiai ir pilnai statomas religinio 
ugdymo sistemos klausimas. Dažniausiai į jį žiūrima pro 
religijos mokymo arba atitinkamai suprantamos katecheti- 
kos akinius. Tuo tarpu religinis ugdymas taip pat neišse- 
miamas religijos mokymu, kaip kad kultūrinis ugdymas - 
protinimu. Jame religijos mokymas tesudaro vieną tik su- 
dedamąją dalį, kuri sąmoningai ir sistemnatingai turi būti 
papildyta kitomis esminėmis jo dalimis. 

Nepilnas religinio ugdymo supratimas susidarė tikriau- 
siai ryšium su tuo vienašališku intelektualizmu, kuris iki 
nesenų dar laikų viešpatavo pedagoginėje teorijoje ir prak- 
tikoje. Tiesa, pastoracinis Bažnyčios darbas, kiek jis lietė vai- 
kus ir jaunuomenę, bent iš dalies praktikoje atpildydavo 
religinės pedagogikos ir pedagogijos trūkumus, bet tai dar 
nereiškė, kad religinio ugdymo sistemingumo reikalas bu- 
vo kada nors pakankamai patenkinamas. 

Šio straipsnio autorius kaip tik statosi uždavinį iškelti 
aikštėn šitą reikalą ir bandyti užbrėžti bendriausius religi- 
nio ugdymo sistemos pagrindus. Autorius yra įsitikinęs, kad 
šitas uždavinys lengviausiai yra išsprendžiamas ryšium su 
visa pilnutinio ugdymo sistema, kurioje religinis ugdymas 
turi rasti pilną savo išsivystymą ir garbingą vietą. Savaime 
juk aišku, kad religinis ugdymas turi užimti pilnutinio 


279 


ugdymo sistemoje tokią vietą, kokią kad religija užima pil- 
nutiniame Žmogaus gyvenime. 

Nebūdamas teologas specialistas, autorius stengiasi kiek 
galėdamas pasilikti pedagoginės sistematizacijos plotmėje; 
bet, žinoma, jis neapsieina nepalietęs ir visos eilės religinių 
dalykų. Tokiais atvejais, kiekvienu atskiru klausimu, jis sten- 
giasi turėti savo pusėje kokį nors autoritetingą religinį ra- 
šytoją. Tik pedagoginės sistematizacijos klausimuose jis jau- 
čiasi drąsiau; bet ir čia jis nepretenduoja į nekritišką 
pripažinimą. 


I. Religinė pedagogika ir jos objektas 
1. Religinės pedagogikos supratimas 


Religinis ugdymas yra objektas tai pedagogikos da- 
liai, kuri gali būti vadinama religine pedagogika. Vokie- 
čiai ją vadina Religionspidagogik, o prancūzai — pédagogie 
religieuse. Taigi religinė pedagogika yra ne kas kita kaip 
religinio ugdymo teorija arba mokslas. Šitas pedagogi- 
nis mokslas įgauna vis daugiau pripažinimo ir vis spar- 
čiau ima plėtotis sulig tuo, kaip auga supratimas, kad 
naujais laikais ir naujose aplinkybėse žmonių religinimas 
turi būti pastatytas ant naujų psichologinių ir pedagogi- 
nių pagrindų. 

Einant šitam vyksmui, turėtų nusistatyti aiškūs religi- 
nės pedagogikos santykiai su katechetika, kuri religinio ug- 
dymo srityje turi ilgaamžių tradicijų ir todėl negali nejausti 
religinėje pedagogikoje tam tikros konkurentės. Tuo tarpu 
iki šiolei nėra griežtai nustatyti santykiai tarp šitų dviejų 
disciplinų. Tokia padėtis yra susidariusi dėl to, kad nei re- 
liginė pedagogika, nei katechetika nėra visų vienodai su- 
prantama. 


280 


Neabejotina, kad katechetika yra katechezės teorija arba 
mokslas; bet kaip reikia suprasti pačią katechezę - štai klau- 
simas, nuo kurio priklauso ir katechetikos supratimas. Ka- 
techezė įvairiais amžiais buvo įvairiai suprantama ryšium 
su laiko dvasia. Bet ir dabar yra labai didelių skirtybių jos 
supratime. Pavyzdžiui, L. Boppui katechezė yra „auklėja- 
masis religijos mokymas, į liturgiją ir sielovadą nukreiptas 
ir Bažnyčios teikiamas religiškai nesubrendusiems žmo- 
nėms (vaikams ir jaunuomenei)“*. Kitas taip pat žymios ka- 
techetikos autorius M. Gattereris apibrėžia katechezę kai- 
po „religinę jaunuomenės globą nuo gležniausio amžiaus 
iki jos religinio gyvenimo susiformavimo, žodžiu tariant, 
kaipo vaikų sielovadą (Kinderseelsorge)**. 

Kaip matome, Gattereris supranta katechezę žymiai pla- 
čiau negu Boppas: pirmajam ji apima visą sielos vadovavi- 
mo plotą, tuo tarpu antrajam jinai yra vien religijos moky- 
mas, nors šitas mokymas yra nukreiptas į liturgijos ir 
sielovados dalykus. Atitinkamai ir katechetikos supratimas 
pas Gattererį yra platesnis negu pas Boppą: jo katechetika 
apima ne tik katechetinį mokymą, bet dar auklėjimą litur- 
giniam gyvenimui ir religiniam darbui. Jis pasilieka pasto- 
racijos plotmėje ir nestato klausimo apie katechetikos ir re- 
liginės pedagogikos santykiavimą. 

L. Boppas katechetiką stato viduryje tarp religinės pe- 
dagogikos ir sielovados mokslo. Jo supratimu, katechetika, 
iš vienos pusės, tėra viena religinės pedagogikos dalis, nes 
ji atstovauja šiai tik auklėjamosios mokyklos rėmuose, o iš 
kitos pusės, jinai yra daugiau negu religinė pedagogika, nes 
siekia sielovados mokslo sritį. 


* Bopp L. Katechetik (Geist und Form des katholischen Religionsun- 
terrichts). - München, 1935. — S. 9. S 
** Gatterer M. Katechetik oder Anleitung zur Kinderseelsorge. - In- 
nsburg, 1931. —-S. 6. 


281 


J. Gėttleris sutinka organiškai susieti religinę pedagogi- 
ką, kurią jis laiko visos pedagogikos viena dalimi, su sielo- 
vados mokslu, arba pastoracine teologija siaurąja prasme, 
su sąlyga, kad šita pedagogika būtų pagrįsta krikščionišką- 
ja katalikiškąja pasaulėžiūra ir panaudotų kaipo šaltinius 
pedagoginius krikščioniškojo Apreiškimo principus ir taip 
pat Bažnyčios aiškinimus bei nurodymus. „Tada, - sako 
Gėttleris, - religinės pedagogikos, kaip vaikų ir jaunuome- 
nės sielovados teorijos, įjungimui į nustatytą pagal dabar- 
ties reikalavimus pastoracinę teologiją nėra jokių principia- 
lių kliūčių“*. 

Tas pats autorius leidžia net identifikuoti religinę peda- 
gogiką su katechetika, bet tik tuo atveju, jei ši pastaroji yra 
suprantama kaipo visos katechezės teorija, t. y. jei ji apima 
šalia religijos mokymo taip pat religinį dorinį vadovavimą 
ir jei, be to, ji yra paremta psichologiniais ir pedagoginiais 
patyrimais bei pažiūromis**. 

Taigi Gėttleris, laikąs religinę pedagogiką visos peda- 
gogikos dalimi, yra linkęs matyti joje sykiu specialiąją pri- 
taikytos laiko reikalavimams pastoracinės teologijos dalį, 
kurią galima būtų vadinti plačiai suprantama katechetika. 
Jis pats visai griežtai nenustato šitokio religinės pedagogi- 
kos, pastoracinės teologijos ir katechetikos santykiavimo, 
tačiau jo pažiūra gali rasti atramą, be kita ko, pedagogikos 
santykiavime su savo padedamaisiais mokslais. 

2. Religinės pedagogikos padedamieji mokslai 

Pedagogika tam tikra prasme yra pritaikomasis mokslas: 
ji, būtent, remiasi ir pritaiko savo reikalams plačiai supran- 

* Gūtiler J. Religions- und Moralpadagogik (Gundriss einer zeit- 

gemūssen Katechetik). - Münster i. W., 1931. - S. 3. 

** Plg. Göttler J. Religionspūdagogik u. religiöse Erziehung // Lexi- 

kon der Pädagogik der Gegenwart. - Bd. I. - S. 704. 


282 


tamos pasaulėžiūros ir plačiai suprantamos antropologijos 
mokslų davinius, kuriuos skolinasi iš šitų padedamųjų moks- 
lų, nesikišdama į jų kompetencijos sritį. Kadangi šitie davi- 
niai gali būti įvairūs pagal skirtingas pasaulėžiūrines ir ant- 
ropologines koncepcijas, tai tokios ar kitokios koncepcijos 
pasirinkimas priklauso nuo pačių pedagogų, teoretikų ir 
praktikų. Formaliniu pedagogikos požiūriu kiekvienas toks 
pasirinkimas yra lygiai pateisinamas, bet materialiai jo ver- 
tingumas priklausys nuo pasirinktosios pasaulėžiūros ir ant- 
ropologijos objektyvinio bei universalinio vertingumo. 

Suprantama savaime, kad katalikai pedagogai tegali imti 
pedagogikai padedamaisiais mokslais tik katalikiškąją pa- 
saulėžiūrą ir antropologiją. Tuo būdu ir pati pedagogika, kuri 
nuosekliai pritaiko savo reikalams tokios pasaulėžiūros ir to- 
kios antropologijos davinius, turi būti savo pobūdžiu katali- 
kiška. Panašiai protestantų pedagogika bus protestantiška 
dėl to, kad turės remtis protestantiškai suprantama pasaulė- 
žiūra ir antropologija. Žodžiu tariant, faktas yra tai, kad pe- 
dagogika savo pobūdžiu yra tokia, kokių pažiūrų prisilaiko 
patys pedagogai, jos kūrėjai. Tai visai neišvengiama, nes fak- 
tiškai ir principialiai negali būti pedagogikos mokslo, mate- 
rialiai nepriklausomo nuo pasaulėžiūros ir antropologijos 
mokslų. Užtat pedagogika yra formaliai nepriklausomas, arba 
autonomingas, mokslas ta prasme, kad ji turi savo objektą, 
savo metodą, apskritai tariant, savo dėsningumą, nuo kurio 
negali būti atpalaiduota pašalinėmis intervencijomis. 

Padedamieji pedagogikos mokslai yra dvejopos rūšies: ve- 
damieji ir grindžiamieji. Vedamosios reikšmės jai turi pasau- 
lėžiūros mokslai (teologija ir filosofija), nes jie, rodydami gy- 
venimo tikslus, teikia jai pagrindinės linkmės. Grindžiamosios 
reikšmės turi jai plačiai suprantamosios antropologijos moks- 
lai (somatologija, psichofizika, psichologija), nes jie, teikdami 
žmogaus ir tuo pačiu ugdytinio pažinimą, pagrindžia ugdy- 
mo teorijos realumą ir praktikos sėkmingumą. 


283 


Netiesioginiu būdu religinei pedagogikai eina padeda- 
maisiais mokslais visi tie mokslai, kurie turi padedamosios 
reikšmės pedagogikai apskritai; tiesioginiu būdu padeda- 
maisiais mokslais jai eina tik tie mokslai, kurie turi tiesiogi- 
nių santykių su religija. Čion visų pirma priklauso religi- 
nės pasaulėžiūros mokslai, būtent, teodicėja, religijos 
filosofija ir teologija, kurios nustato religiniam gyvenimui 
tikslus, uždavinius, priemones ir šiaip visa, kas turi veda- 
mosios reikšmės religiniam doriniam žmogaus gyvenimui. 
Iš teologijos disciplinų religinei pedagogikai turi ypatingos 
reikšmės pastoracinė teologija, kaipo sielovados mokslas, 
moralinė teologija, kaipo apreikštosios doros doktrina, ir 
katechetika, kaipo dorinio tobulinimosi teorija. 

Iš grindžiamųjų mokslų religinei pedagogikai turi ypatin- 
gos reikšmės religinė psichologija, kuri pagrindžia religinio 
ugdymo teoriją. Bet sykiu reikia pažymėti, kad padedamieji 
religinės pedagogikos mokslai, turį jai specialesnės reikšmės, 
dar jos neatpalaiduoja, savaime suprantama, nuo reikalo nau- 
dotis bendresniais pasaulėžiūros ir antropologijos nurodymais, 
turinčiais reikšmės visai pedagogikai. Pavyzdžiui, religinei pe- 
dagogikai negalima pasitenkinti viena tik religine psichologi- 
ja, neatsižvelgiant į bendrąją psichologiją. 

Padedamųjų religinės pedagogikos mokslų akivaizdoje 
lengvai kyla klausimas, koks iš tikrųjų yra jos santykiavi- 
mas su katechetika, suprantama specialiąja pastoracinės te- 
ologijos dalimi. Atsakymas visų pirma priklausys nuo to, 
kaip plačiai suprantama iš pradžios katechezė, o paskui ir 
pati katechetika. Tas dalykas, kaip jau žinome, nėra dar ga- 
lutinai nustatytas. Galima tik pastebėti tarp paskutinių lai- 
kų katechetų palinkimą suprasti katechezę ir katechetiką 
taip plačiai, kad jos apimtų ne tik religijos mokymą, bet ir 
visą religinį jaunosios kartos formavimą. Pagal šitą palin- 
kimą išeitų, kad religinė pedagogika ir katechetika yra ly- 
gios apimties. Skirtumas gi tarp jųdviejų būtų šitokis: kate- 


284 


chetika, išeidama iš pastoracinės teologijos pagrindų, nau- 
dotųsi kaipo padedamaisiais mokslais psichologija ir pe- 
dagogika; o iš kitos pusės, religinė pedagogika, išeidama iš 
pedagogikos pagrindų, turėtų savo padedamaisiais moks- 
lais teologiją apskritai ir pastoracinę teologiją specialiai. 

Tuo būdu tarp religinės pedagogikos ir katechetikos būtų 
linkmės skirtumas, nes pirmą kartą būtų einama nuo pedago- 
gikos prie teologijos (a+b), o antrą kartą — nuo teologijos prie 
pedagogikos (b+a); bet iš esmės tarp šitų disciplinų negalėtų 
būti principialaus skirtumo, nors kiekvienu atskiru atveju ga- 
lėtų faktiškai reikštis didesnis palinkimas ar į pedagogiką, ar į 
pastoracinę teologiją. Kitaip tariant, vienu atveju pedagogika 
galėtų būti papildoma pastoracinės teologijos teorija, o kitu 
atveju pastoracinė teologija - pedagogikos mokslu. Tačiau tai, 
kas galėtų būti, dar nereiškia, kad tai jau dabar yra. 


3. Religinio ugdymo supratimas 


Religinis ugdymas yra plati sąvoka, kuri apima savimi 
ir religinį mokymą, ir religinį lavinimą, ir religinį augini- 
mą-globojimą, ir religinį auklėjimą, ir religinį vadovavimą, 
ir kitas panašias religinio formavimo sąvokas. Bet esant to- 
kiam gausumui sąvokų, šiaip ar taip susijusių su religiniu 
ugdymu, kyla klausimas, kaip turi būti racionaliai susiste- 
mintas jo turinys. 

Grynai pedagoginiu atžvilgiu religinį ugdymą galima bū- 
tų skirstyti pagal funkcionalinius aspektus, t. y. pagal ugdo- 
mojo veikirno rūšis. Šituo atžvilgiu galima kalbėti apie reli- 
ginį auginimą-globojimą, religinį lavinimą ir religinį 
auklėjimą. Religinis auginimas-globojimas stengiasi sudaryti 
palankių sąlygų religiniams nusiteikimams auklėtinyje atsi- 
rasti ir jiems išsaugoti drauge su teikiama dieviškąja malo- 
ne. Šitas religinio ugdymo aspektas dar nereiškia auklėtinio 
aktyvinio formavimo. Toks formavimas vykdomas religiniu 


285 


lavinimu ir religiniu auklėjimu, iš kurių pirmasis formuoja 
ugdytinį pagal ir su pagalba religinių gėrybių, o antrasis pa- 
deda susidaryti jame religinei dorinei asmenybei. 


Religinio ugdymo suskirstymas pagal funkcionalinius as- 
pektus turi tą nepatogumą, kad jo narius sunku išskirti vienus 
iš kitų ne tik praktikoje, bet ir teorijoje. Sakysime, auginimas- 
globojimas sunkiai duodasi išskiriamas iš lavinimo ir auklėji- 
mo. Todėl daug patogiau skirstyti religinį ugdymą pagal žmo- 
gaus gyvenimo ruožus, bet reikia žinoti, kad religinis ugdymas 
savo pobūdžiu yra daug vieningesnis negu kultūrinis ugdy- 
mas. Kultūriniame ugdyme neretai pasitaiko, kad protinis la- 
vinimas ir dorinis auklėjimas yra nesuderinti ir neatitinka vie- 
nas antro. Jau ir čia toks dviejų kultūrinio ugdymo šakų 
nederinimas yra smerktinas, o religiniame ugdyme teorinio 
ir praktinio momento išsiskyrimas yra tiesiog nepakenčiamas. 

Religinio ugdymo tikslas yra religinga asmenybė, arba 
religiškai suformuotas žmogus, aktyviai nusistatęs į dieviš- 
kąjį gyvenimo centrą ir jungiąs su juo visą savo pažinimą, 
veikimą ir darymą. Aukščiausias tokio žmogaus idealas yra 
šventumas, kaipo viso gyvenimo persunkimas dieviškuoju 
pradu. Toli gražu ne kiekviena religinga asmenybė yra šven- 
ta, bet kiekvienai asmenybei šventumo linkmė yra aukštes- 
nio pašaukimo dalykas. Tačiau religiniu ugdymu siekiamas 
ne šventumas, bet tik religingumas. Be abejo, religingumas 
patarnauja šventumui, vis dėlio šventumas negali būti tie- 
sioginiu būdu siekiamas religiniu ugdymu, nes jis yra šiam 
pastarajam netiesioginis, arba tolimesnis tikslas. Be to, kaip 
sako A. Rademacheris, „nėra jokių šablonų, pagal kuriuos 
turėtų prasidėti švento žmogaus formavimas ir pagal ku- 
riuos jį reikėtų vertinti“. 


* Rademacher A. Religion und Bildung (Eine kulturphilosophische Be- 
trachtung). - Bonn, 1935. - S. 161. 


286 


Nors religingas žmogus yra vieningesnis negu bet kuris 
kitas žmogus, vis dėlto pagal įvairius gyvenimo ruožus te- 
oriškai galima jame skirti religinių tiesų išpažinimą, dorinį 
veikimą ir pietetinį kultą. Šitas religinio gyvenimo suskirs- 
tymas atskirais ruožais lengvai įžvelgiamas net paprastame 
katekizme, kuris trumpai atvaizduoja visą jo turinį. „Kate- 
kizmai,- sako G. Lefebvre'as, O. S. B., - paprastai susiskirsto 
į tris dalis, kur nagrinėjamos: 1) tikėtinos tiesos, kurios suda- 
ro dogmas, 2) vykdytinos pareigos, kurios kyla iš doros, 3) 
pašventinimo priemonės, kurios savo visumoje sudaro kul- 
tą. Pirmojoje dalyje dėstomos apaštalų tikėjimo formulės, ant- 
rojoje — Dievo ir Bažnyčios įsakymai, trečiojoje - liturgija“*. 

Šitokis katekizmo turinio suskirstymas nėra atsitiktinis 
dalykas. Jame faktiškai atsispindi Žmogaus gyvenimo ruo- 
žai, kurie susidaro pagal jo prigimties savybes. Jau Aristo- 
telis skyrė tris žmogiškojo aktyvumo funkcijas: Hheorein, prát- 
tein, poicein, o scholastikai atitinkamai skyrė tris žmogaus 
pajėgas (ne galias!): ratio, appetitus, sensibilitas'. Pagal tai 
žmogaus gyvenime gaunami trys ruožai: teorinis, prakti- 
nis ir estetinis. Tačiau, norint išlaikyti aristoteliškąjį nuo- 
seklumą, būtų tiksliau kalbėti apie teorinį, praktinį ir poeti- 
nį ruožą, t. y. apie pažinimo, dorinio veikimo ir kūrybinio 
darymo ruožą. Poetinis ruožas yra estetinis ta prasme, kad 
išviršinėms jo'apraiškoms turi būti statoma grožio norma. 

Tie patys gyvenimo ruožai šiaip ar taip pasireiškia taip 
pat ir religijos srityje, nes ir čia galima skirti religinį pažini- 
mą, religinį veikimą ir religinį darymą. Religinis pažinimas 
pasireiškia religine doktrina, pagrįsta Apreiškimu, išvys- 
toma protu ir formuluojama dogmomis. Religinis veikimas 
yra ne kas kita kaip religinė akcija, nukreipta į religinių dori- 
nių tikslų siekimą. Religinis darymas pasireiškia religinių 


* Cituojama pagal Centre Documentaire Catėchėtigue [leidinį] Où en 
est Venseignement religieux? - Casterman - Paris - Tournai, 1937, p: 128. 


| 287 


+ 
i 


dalykų apipavidalinimu išviršinėmis lytimis, kurios suda- 
ro būtiną kulto ir liturgijos žymę. Žodžiu tariant, ir religijo- 
je yra savo teorinis, praktinis ir estetinis, arba poetinis, ruo- 
žas, kuriuose šiaip ar taip realizuojama tiesa, gėris ir grožis. 
Galima tikėtis, kad trys dieviškosios dorybės neatsitiktinai 
atitinka šituos tris religijos ruožus: Dieviškąja Tiesa tikima, 
Dieviškasis Gėris mylimas, Dieviškojo Grožio atspindžiai 
sužadina tobulesnio gyvenimo viltį. 

Čia betgi svarbiau yra pažymėti, kad atitinkamos religi- 
nio gyvenimo ruožų apraiškos yra religinė doktrina, religi- 
nė dora ir kultūrinė liturgija. Jokia tobulesnė religija ne tik 
neapsieina be šitų apraiškų, bet dar stengiasi sudaryti savo 
tikinčiuosiuose atitinkamus nusiteikimus, kurie ypatingai 
turi rūpėti religiniam ugdymui. Tokie nusiteikimai yra re- 
liginis susipratimas, religinis veiklumas ir religinis įsigy- 
venimas, arba įsijautimas. Su religinio susipratimo pagalba 
tinkamai nusistatoma teoriniame religijos ruože, arba reli- 
ginėje pasaulėžiūroje. Jis taip pat yra nusiteikimas, reika- 
lingas tikėjimui. Religiniu veikimu realizuojama religinės 
doros reikalavimai. Religiniu įsigyvenimu, arba įsijautimu, 
prideramai pergyvenama giliausioji liturgijos prasmė ir ge- 
riausiai nusiteikiama dovanai gaunamoms malonėms. 

Žinant pagrindinius atskirų religijos ruožų nusiteiki- 
mus, kuriuos privalu sudaryti ugdytinyje, galima jau nu- 
statyti atskiras religinio ugdymo dalis. Būtent, religinis su- 
sipratimas siekiamas religiniu lavinimu, religinis 
veiklumas - auklėjimu religinei akcijai, religinis įsijauti- 
mas - liturginiu auklėjimu. Religinis lavinimas suima į sa- 
ve religijos mokymą, bet jis yra žymiai daugiau negu pa- 
prastas mokymas. Vieno mokymo nepakanka, kad galima 
būtų pasiekti religinio lavinimo tikslą, t. y. religinį išsila- 
vinimą. Kaip ir kultūrinis išsilavinimas, taip ir religinis 
išsilavinimas, O. Willmanno žodžiais tariant, išsyk yra „gy- 
vasis žinojimas, įdvasintasis sugebėjimas ir nušviestasis 


288 


norėjimas“*. Auklėjimas religinei akcijai yra ne kas kita 
kaip religinis aktyvumas, arba veikdinimas. Pagaliau li- 
turginis auklėjimas yra sykiu ir auklėjimas liturgijos prie- 
monėmis, ir auklėjimas liturgijos reikalams. 

Sudedamosios religinio ugdymo dalys padeda suskirs- 
tyti atskiromis dalimis ir religinę pedagogiką, kuriai jos yra 
atitinkami objektai. Religinis lavinimas yra objektas religi- 
nio lavinimo teorijai, arba katechetikai, imamai siaurąja 
prasme. Auklėjimas religinei akcijai gali eiti objektu religi- 
nio veikdinimo teorijai. Pagaliau liturginio auklėjimo klau- 
simai palieka objektu liturginio auklėjimo teorijai. 

Nusakytuosius religinio ugdymo dalykus galima suvesti 
į šitokią schemą: 


Teorinis Praktinis Estetinis 
Atžvilgiai ruožas ruožas ruožas 
Religinės srities religinė religinė kultas- 
apraiškos | doktrina dora liturgija 


Atskirų ruožų religinis religinis religinis 
nusiteikimai susipratimas| dorinis įsijautimas 
veiklumas 


Religinio ugdymo religinis auklėjimas | liturginis 
dalys lavinimas | religinei auklėjimas 
akcijai 


Religinės pedagogikos| religinio religinio liturginio 
dalys lavinimo veikdinimo | auklėjimo 
teorija teorija teorija 


* Willmann O. Didaktik als Bildungslehre nach ihren Beziehungen 
zur Sozialforschung und zur Geschichte der Bildung. - Braunschweig, 
1923. - S. 320: „Lebendinges Wissen und durchgeistigtes Können sind Ers- 
cheinungsformen gebildeten Wesens; aber die Erscheinung bleibt blos- 
ser Schein, wenn sich jene nicht in geläutertem Wollen zusaimmenfinden“. 


289 


Kad šita schema nėra vien atsajaus proto padaras ir kad, 
atvirkščiai, ji randa pagrindą praktiniame katechetų dar- 
be, parodo minėto jau Insbruko universiteto profesoriaus 
M. Gattererio „Katechetik oder Anleitung zur Kinderseel- 
sorge“. Būtent, šita katechetika yra suskirstyta analoginiu 
būdu, nors ir kitokia tvarka; pirmąją jos dalį sudaro „Litur- 
gie”, antrąją - „Mündliche Katechese”, trečiąją — „Arbeit“. 
Gattereris neduoda šitam savo suskirstymui teorinio pagrin- 
do, bet faktiškai šis suskirstymas atitinka suteiktą aukščiau 
schemą: pirmoji katechetikos dalis yra ne kas kita kaip li- 
turginio auklėjimo teorija, antroji — religinio mokymo te- 
orija, trečioji - religinio veikdinimo teorija. Tvarka čia ne- 
turi principialios reikšmės. 

Reikšminga, be kita ko, yra ir tai, kad Prancūzijos katali- 
kiškosios jaunuomenės sąjunga (Association Catholigue de la 
Jeunesse Frangaise) savo religinės saviugdos programoje tu- 
ri tris skyrius: étude — action — piété (studijos - akcija - dievo- 
tumas). Studijos priklauso religiniam lavinimui, akcija — re- 
liginiam veikdinimui, dievotumas - liturginiam auklėjimui. 
Reikia spėti, kad ir čia atitikimas nėra atsitiktinis: jis glūdi 
paties dalyko esmėje. 


4. Religinio ugdymo vieta ugdymo sistemoje 


Ugdymas ruošia naująją kartą gyvenimui, todėl tam tikra 
prasme ugdymo sistema atitinka gyvenimo sistemą. Kitaip 
tariant, ugdymas yra rikiuojamas pagal gyvenimą. Iš kitos 
pusės, pedagogika rikiuojama pagal ugdymą, nes pedagogi- 
kos sistema turi atitikti ugdymo sistemą. Iš čia gaunamas 
taip pat šitokis santykiavimas: kokią vietą religija užima gy- 
venime, tokią panašiai užima religinis ugdymas ir religinė 
pedagogika ugdymo ir pedagogikos sistemoje. Žodžiu ta- 
riant, religijos vaidmuo žmogaus gyvenime yra reikšmingas 
ir religiniam ugdymui, ir religinei pedagogikai. 


290 


ro e a 


Savaime suprantama, kad čia būtų visai ne vietoje gilin- 
tis į tyrinėjimą klausimo, kas yra religija. Mūsų reikalui ga- 
li pakakti kad ir tokio religijos supratimo, kurį ryšium su 
ugdymo problema teikia žinomas teologas A. Rademache- 
ris savo veikale „Religion und Bildung“. Rademacherio 


"supratimu, religija yra sąmoningas ir aktyvinis žmogaus 


santykiavimas su Dievu. Kalbant apie tikrąją religiją supo- 
nuojama, kad, iš vienos pusės, Dievas šiaip ar taip žmogui 
apsireiškia ir teikia jam malonės ir kad, iš antros pusės, žmo- 
gus savo aktyviniu nusistatymu į Dievą pasitinka Dievo tei- 
kiamą jam Apreiškimą ir malonę. Rademacheris ypatingai 
pabrėžia, kad religija nėra pasyvinis žmogaus nusistatymas 
į Dievą ir kad religijoje žmogus dalyvauja ne viena kuria 
savo puse, bet visa savo būtybe. Be to, jis primygtinai kelia 
aikštėn gyvenimišką religijos pobūdį: „Religija, - sako ji- 
sai, - nėra kažkas, kas stovi šalia gyvenimo, bet yra gyveni- 
mo siela; ji veikia, kur tik jinai yra gyva, visus gyvenimo 
santykius. Ji pagrindžia gyvenimo stilių ir įstengia padary- 
ti iš žmogaus tikrai vieningą padarą. Religija yra gyveni- 
mas“*. 

Remiantis šitais Rademacherio pasakymais galima bū- 
tų pasakyti, kad religija yra ta žmogaus gyvenimo sritis, 
kuri jungia visą gyvenimą vienu dieviškuoju pradu. Ta- 
čiau būtų klaidinga pasakius, kad visas Žmogaus gyveni- 
mas yra religija. Rademacheris skiria nuo jos kultūrą, teig- 
damas, kad „religija nėra visuotinės kultūros padaras ir 
netaps taip pat kultūrinio išsivystymo auka'“**. Kitaip ta- 
riant, religija nėra viena kultūros rūšis. Šalia dieviškosios 
religijos žmogiškoji kultūra yra atskira gyvenimo sritis, 
šalia kurios yra dar viena gyvenimo sritis, būtent, fizinė 
prigimtis. Tuo būdu pilnutinis žmogaus gyvenimas turi 


* Rademacher A. - Religion und Bildung. - S. 131. 
** Op. cit. - P. 136. 


291 


tris sritis: fizinę prigimtį, žmogiškąją kultūrą ir dieviškąją 
religiją. Gyvenime visos šios trys sritys sudaro organišką- 
ją visumą, kurioje tik mūsų protinė analizė skiria jas vie- 
ną nuo kitos. Tai tačiau nekliudo kalbėti apie savitarpinį 
jų santykiavimą. 

Fizinė prigimtis eina materialiniu objektu žmogiška- 
jai kultūrai, nors gyvenime ir gali reikštis nepriklauso- 
mai nuo kultūros. Ši pastaroji, kultivuodama fizinę pri- 
gimtį ir, be to, pasireikšdama teoriniame, praktiniame ir 
estetiniame ruože pažinimu, doriniu veikimu ir kūrybi- 
niu darymu, išvysto žmogaus sielos galias. Normaliai ir 
teigiamai kultivuojama fizinė ir dvasinė žmogaus prigim- 
tis yra palanki dirva dieviškajai malonei reikštis ir reli- 
gijai klestėti. Guardini'o pasakymu, „religija privalo kul- 
tūros“: nors „kultūra neįstengia jokios religijos sukurti, 
vis dėlto ji teikia šiai pastarajai priemonių, kad jinai ga- 
lėtų pilnai išvystyti savo palaimingą veiklumą“*. Šita 
prasme Guardini yra linkęs net pasakyti, kad „cultura 
est ancilla religiae“. Tokio pasakymo šviesoje gali paaiš- 
kėti reikšmingas faktas, kad mažai kultūringose krikš- 
čioniškosiose tautose maža tepasireiškia šventųjų, kurių 
yra žymiai daugiau ten, kur gerai suprantama kultūra 
stovi tinkamoje aukštumoje. 

J. Maritaino formulavimu, dieviškoji religija yra kultū- 
rai vienu laiku ir imanentinė, ir transcendentinė: ji yra ima- 
nentinė kultūrai ta prasme, kaip kad Dievas yra imanenti- 
nis savo kūriniui (kaipo priežastis — išdavai), ir ji yra 
kultūrai transcendentinė dieviškąja savo esme, kaip kad 
Dievo būtis yra transcendentinė kūrinio būčiai**. Taigi re- 
ligija nėra svetima nei prigimčiai, kurią ji patobulina, nei 
kultūrai, kuriai ji teikia aukštesnės reikšmės bei vertės. Bet 


* Guardini R. Vom Geist der Liturgie. - Freiburg i. Br., 1922. - 5. 20-21. 
** Maritain J. Religion et Culture. ~ Paris. - P. 25-26. 


292 


vis dėlto religija netelpa kultūroje, tarsi viena, kad ir aukš- 
čiausioji, jos dalis, nes dieviškoji jos esmė, būdama kultū- 
rai transcendentinė, yra kažkas visai skirtingo kultūros at- 
žvilgiu“. 

Pagal tai, kaip žmogaus gyvenimas kyla į viršų fizinės 
prigimties, žmogiškosios kultūros ir dieviškosios religijos 
laiptais, taip ir ugdymas rikiuojasi atskiromis savo dali- 
mis. Fizinis ugdymas stengiasi laiduoti naujajai kartai svei- 
katą, stiprybę ir fizinį grožį ir išvysto joje tuos nusiteiki- 
mus, kurie eina būtinomis sąlygomis kultūriniam 
gyvenimui, būtent: normalų juslių funkcionavimą, kūno 
klusnumą valios įsakymams ir nusiteikimą savaimingai 
kūrybai. Kitaip tariant, fiziniame ugdyme kultūrinis gy- 
venimas gauna pagrindą savo teoriniam, praktiniam ir es- 
tetiniam ruožui. 

Kultūrinis ugdymas, kuris pagal atskirus ruožus susi- 
skirsto į protinį lavinimą, dorinį auklėjimą ir estetinį lavi- 
nimą, stengiasi laiduoti mokslo, dorovės ir meno klestėji- 
mą visuomenėje ir tuo tikslu sudaro naujoje kartoje protinį 
išsilavinimą, dorinį išsiauklėjimą ir estetinį išsilavinimą. 
Tikrai išsilavinęs ir išsiauklėjęs kultūringas žmogus negali 
dar rasti kultūros srityje pilno patenkinimo giliausių savo 
dvasios troškimų, kurie siekia į nelygstamąją religinių 


* Šita pažiūra rado pas mus karštų priešininkų, kurie, be kita ko, re- 
miasi Mausbachu. Šis žymus teologas iš tikro laiko religiją aukščiausia 
kultūros rūšimi, bet, matyti, jausdamas savo pažiūros tam tikrą nepato- 
gumą, griežtai neatmeta ir priešingos pažiūros. „Kultūra, - sako jisai, — 
yra žmogaus laisvo ir gyvenimiško veikimo visuma, o jos kilniausią dalį 
ir aukščiausią viršūnę sudaro dvasios atsidėjimas Dievui, t. y. religinis 
gyvenimas. Bet jei panorėsime suprasti kultūrą kaipo žemiškojo buvimo 
apipavidalinimą ir praturtinimą, tai religija yra iš tikro skirtingas jos at- 
žvilgiu dalykas, tačiau jai giliai giminingas, kuris tampa kultūrinei išda- 
vai ir kultūriniam pergyvenimui pašventinimo ir pakilninimo (Weihe und 
Würze) pradu“ (Mausbach J. Die Kirche und die moderne Kultur: „Reli- 
gion — Christentum - Kirche”. - Kempten, 1921. — Bd. III. — S. 106-272). 


293 


idealų sritį. Iš čia atsiranda reikalas religiniu ugdymu pa- 
ruošti naująją kartą šitiems aukščiausiems idealams reali- 
zuoti savo gyvenime. 

Religinis ugdymas tam tikra prasme randa sau atramą 
kultūriniame ugdyme, kuris išvysto naujoje kartoje pažini- 
mo, veikimo ir kūrimo sugebėjimus. Kaip religija ne tik re- 
miasi kultūra, bet ir ją atbaigia ir jai teikia naujos reikšmės 
bei vertės, panašiai religinis ugdymas, remdamasis kultū- 
riniu ugdymu, jį atbaigia ir įjungia į platesnę religinę ugdy- 
mo sistemą: mokslas randa atbaigimą ir papildymą religi- 
nėje doktrinoje, prigimtoji dorovė - antgamtinėje doroje ir 
menas - religiniame kulte; štai kokia prasme visas kultūri- 
nis ugdymas yra atbaigiamas ir papildomas religiniu ug- 
dymu. Tokios pat reikšmės religinis susipratimas turi pro- 
tiniam išsilavinimui, religinis dorinis veiklumas - doriniam 
išsiauklėjimui ir religinis įsijautimas - estetiniam išsilavi- 
nimui. 

A. Rademacheris šitaip pagrindžia atitikimą tarp kul- 
tūrinio ir religinio ugdymo ruožų: „Religija ir religinis 
ugdymas išeina į naudą visiems dvasinio ugdymo ruo- 
žams. Religiniame į Dievą judėjime, kuris yra viso žmo- 
gaus judėjimas, glūdi jau įvystyti pažinimo, valios ir jaus- 
mo pradmens. Religinio akto analizė parodo, kad jame 
Dievas yra pažįstamas kaipo aukščiausia Tiesa, mylimas 
kaipo aukščiausias Gėris ir pergyvenamas kaipo aukš- 
čiausias Grožis. Religija betgi nušviečia taip pat esančias 
šalia jos intelektualinės, etines ir estetines vertybes, gė- 
rybes ir aktus“*. Šiuose Rademacherio pasakymuose ga- 
lima matyti neišvystytą užuomazgą minties, kad religi- 
nis ugdymas šiaip ar taip atbaigia ir papildo visus 
kultūrinio ugdymo ruožus. 

Pagaliau tą pat reikia pasakyti ir apie pedagoginę teori- 


* Rademacher A. Religion und Bildung. - 5. 193. 


294 


ją. Religinio ugdymo teorija sykiu ir remiasi, ir atbaigia kul- 
tūrinio ugdymo teoriją, panašiai kaip ši pastaroji sykiu ir 
remiasi, ir atbaigia fizinio ugdymo teoriją. Pavyzdžiui, ka- 
techetika negali apsieiti be didaktikos pagalbos, bet šalia 
didaktikos priemonių paiso taip pat antgamtinių malonės 
priemonių, kurios pirmąsias sustiprina ir papildo. Panašiai 
didaktika atsižvelgia į fiziologinius pažinimo nusiteikimus, 
bet jais vienais nesitenkina ir, remdamasi jais, juos papildo 
protiniais nusiteikimais. 

Čia bus dar ne pro šalį pažymėjus, kad ugdymas gali 
būti religinis dvejopa prasme: tiesiogine ir netiesiogine. 
Apskritai dalykas gali būti religinis ar ta prasme, kad jis 
priklauso religinei gyvenimo sričiai, ar ta prasme, kad 
jis, tiesiogiai nepriklausydamas religijai, yra intenciona- 
liu būdu su ja jungiamas. Pavyzdžiui, dogma tiesioginiu 
būdu priklauso religijos sričiai ir todėl yra religinis da- 
lykas tiesiogine prasme. Atvirkščiai, meno kūrinys, ne- 
priklausydamas religijos sričiai, gali būti religinis giliau- 
siomis savo intencijomis, t. y. savo linkme į religinį 
gyvenimo centrą. Toks kūrinys yra religinis intenciona- 
line prasme. Šita prasme religinis gali būti bet kuris žmo- 
gaus gyvenimo bei veikimo dalykas, jei tik jis yra šiaip 
ar taip jungiamas religinėmis intencijomis su dieviškuo- 
ju gyvenimo centru. 

Panašiai ir ugdymas yra religinis tiesiogine prasme, kai 
jis yra tiesiogiai susijęs su religinės srities dalykais, t. y. kai 
jis ruošia tiesioginiu būdu religijos reikalams. Bet iš kitos 
pusės, religinė gali būti visa ugdymo sistema, kai visos jos 
dalys šiaip ar taip siejamos su religiniais tikslais ir joje viso- 
je išlaikomas religinis intencionalumas. Kai, pavyzdžiui, kal- 
bama apie katalikiškąjį ugdymą katalikiškoje mokykloje, tu- 
rima galvoje religinį ugdymą ne tik tiesiogine, bet ir šita 
antrąja intencionaline prasme. 

Lengva įsitikinti, kad religinis ugdymas, suprantamas 


295 


tiesiogine prasme, tegali būti tinkamai pastatytas mokyk- 
loje tik tada, jei visa ugdymo sistema yra persunkta religi- 
ne dvasia, t. y. jei jis yra įstatomas į intencionaliai supranta- 
mo religinio ugdymo sistemos rėmus. Tik tada religinis 
auklėjimas tikrai paruošiamas žemesniuose ugdymo laips- 
niuose ir tik tada jis atbaigia ir papildo šiuos pastaruosius. 
Pedagoginis vieningumas ir tikslingumas kaip tik reikalauja 
organiškai sujungti mokykloje tiesioginį ir netiesioginį re- 
liginį ugdymą nurodyta prasme, t. y. dalykinį religinį ug- 
dymą ir intencionalinį. 

Religinio ugdymo vieta pilnutinio ugdymo sistemoje gali 
būti pavaizduota šitokia schema, kurioje suvedami krūvon 
ugdomieji atskirų sričių ir ruožų nusiteikimai (iš apačios) 
ir jais siekiami gyvenimo tikslai (iš viršaus): 


Teorinis Praktinis Estetinis 

ruožas ruožas ruožas 
religinė religinė kultas 
doktrina dora liturgija 


Religija 


religinis religinis religinis 
susipratimas dorinis įsijautimas 
veiklumas 


Kultūra 
intelektualinis | dorinis 
išsilaisvinimas | išsiauklėjimas 


tikslus juslių kūno 
funkcionavimas| klusnumas 
valiai 


estetinis 
išsilaisvinima 


kūno grožis 


fizinė galybė 


Fizinė prigimtis 


savaimingas 
kūrybiškumas 


296 


5. Atrinktoji religinės pedagogikos bibliografija 


Žemiau paduodama atrinktoji klausimo bibliografija pa- 
gal šio straipsnio skyrius. Mažiausiai tiesioginės bibliogra- 
fijos galima nurodyti religinio veikdinimo teorijai. Šita reli- 
ginės pedagogikos dalis, galima sakyti, yra dar in statu nascendi, 
nors visi jos elementai jau randami įvairiuose aktyviniuose 
sąjūdžiuose su katalikiškosios akcijos sąjūdžiu priešakyje. 
Pažymėtina dar čia, kad prie bendresnio turinio veikalų pri- 
skirti taip pat ir tie, kuriuose suvestos krūvon visos religi- 
nio ugdymo dalys, kaip kad, pavyon; padaryta Gatte- 
rerio veikale. 


a. Bendresnio turinio veikalai 

1. Berenberg J. Umriss der katholischen Pädagogik. - 
München - Regensburg, 1923. 

2. Blouet J. La sanctification des enfants (Indications pa- 
storales). — Paris, 1930. 

3. Bopp L. Die erzieherischen Eigenwerte der katholis- 
chen Kirche. - Paderborn, 1928. 

4. Centre Documentaire Catéchétique [leidinys] Où en 
est l‘Enseignement Religieux? (Livres et methodes de di- 
vers pays). — Casterman - Paris - Tournai, 1937. 

5. Gatterer M. Katechetik oder Anleitung zur Kinderse- 
elsorge. - Innsbruck, 1931. 

6. Gėttler J. Religions- und Moralpūdagogik (Grundriss 
einer zeitgemassen Katechetik). - Mūnster i. W., 1921. 

7. Kautz H. Neubau des katholischen Religionsunterrich- 
tes, II Bd.: Ein System der katholischen Religionspädago- 
gik. - Kevelaer, 1926. 

8. Pfliegler M. Heilige Bildung (Gedanken über Wesen 
und Weg christlicher Vollendung). - Salzburg, 1934. 

9. Redlich V. Religiöse Lebensgestaltung. — Salzburg, 1934. 


297 


b. Religinis lavinimas 

10. Bopp L. Katechetik (Geist und Form des katholischen 
Religionsunterrichts). - München, 1935. 

11. Etl O. Katechetische Didaktik und Pädagogik (Eine 
erste Einführung in das katechetische Wirken). — Graz, 1931. 

12. Fargues M. Les méthodes actives dans I'enseignement 
religieux. — Juvisy, 1934. 

13. Gillet L. et Béringer R. Méthodologie religieuse. - Na- 
mur, 1931. 

14. Kautz H. Neubau des katholischen Religionsunter- 
richtes, I Bd.: Jesus, das göttliche Kind. —- Kevelaer, 1923; 
Bd.: Jesus, der Erlöser der Welt. - Kevelaer, 1926. 

15. Mayer H. Katechetik (Theorie des Religionsunterrich- 
tes für Volks-, Fortbildungs- und höhere Schulen). - Frei- 
burg i. Br., 1928. 

16. Pfliegler M. Der Religionsunterricht (Seine Besinnung 
auf die psychologischen, pädagogischen und didaktischen 
Erkentnisse seit der Bildungslehre Otto Willmanns): I. Die 
Teleologie der religiösen Bildung, II. Die Psychologie der 
religiösen Bildung, III. Die Methodik der religiösen Bildung: - 
Innsbruck, 1935. 

17. Rademacher A. Religion und Bildung (Eine kulturphi- 
losophische Betrachtung). — Bonn, 1932. 

18. Schäfer D. Liturgischer Religionsunterricht. - Einsie- 
deln, 1934. 


c. Auklėjimas religinei akcijai 

19. L' Apostolat Missionaire: Prėcis de doctrine catholi- 
gue. - Gand, 1935. 

20. Auffray A. La pédagogie d'un saint. - Lyon - Paris, 1930. 

21. Bayart P. L’ Action Catholique specialisėe. - Bruxel- 
les, 1935. 

22. Charmot F. L' Amour humain: De l'enfance au maria- 
ge. - Paris, 1936. 


298 


is Sikas" aaa SS kiss 


L ais“ aaa a a 


23. Dabin P. L'Apostolat laigue. - Paris, 1931. 

24. Dibildos E. Une ėducation chrėtienne en pleine vie. - 
Paris, 1927. 

25. Eclaircissements sur notre Croisade Eucharistique, 
6 vol.: I. Statuts pontificaux et documents officiels, II. Apo- 
stolat de la Prière et Croisade Eucharistigu, III. La Croisa- 
de, école de vie, IV. Les lendemains de Croisade, V. La Croi- 
sade et les autres oeuvres pies, VI. La Croisade et l'Action 
Catholique. - Toulouse, 1934-1935. 

26. Honnay V. Les cercles sociaux de doctrine catholigue 
(Méthode de formation sociale). - Louvain - Paris, 1926. 

27. Hoornaert G. Le combat de la pureté. - Paris ~ Bruxel- 
les, 1931. 

28. Kothen R. La direction spirituelle des jeunes ouvriers. — 
Bruxelles. 

29. Poppe E. La méthode eucharistique. - Averbode, 1923. 

30. Ramière P. L‘ Apostolat le la prière. - Toulouse. 

31. Rigaux M. Le scout est fier de sa foi. - Paris, 1933. 

32. Sevin J. Le scoutisme. — Paris, 1933. 


d. Liturginis auklėjimas 

33. Adrian J. Die Erziehung zur Frömmigkeit. - Mengent- 
heim, 1927. 

34. Bopp L. Liturgische Erziehung. - Freiburg i. Br., 1929. 

35. Etl O. Gebeterziehung und Religionsunterricht. — 
Graz, 1929. 

36. Filad M. L' Education par la Liturgie. - Lille - Paris - 
Bruxelles, 1914. 

37. Guardini R. Vom Geist der Liturgie. - Freiburg i. Br., 
1918. 

38. Przywara E. Eucharistie und Arbeit. - Freiburg i. Br., 
1921. 


299 


H. Religinis lavinimas 
1. Religinio lavinimo supratimas 


Pedagogikoje visai teisingai daromas didelis skirtumas 
tarp lavinimo ir mokymo. Lavinimas neapsieina be mo- 
kymo, bet ne kiekvienas mokymas yra jau lavinimas. La- 
vinimas sudaro ugdytinyje tą pastovų nusiteikimą, kuris 
yra vadinamas išsilavinimu ir kuris yra neprarandama jo 
vertybė. Išmoktas dalykas dar nesudaro pastovaus nusi- 
teikimo ir gali būti prarastas pamiršimu. Panašiai yra di- 
delio skirtumo tarp religinio lavinimo ir religijos moky- 
mo. 

Religijos mokymas eina labai svarbia priemone religi- 
niam lavinimui, bet jis vienas šio pastarojo dar nesudaro. 
Žmogus gali išmokti visas svarbesniąsias religijos tiesas, gali 
gerai susipažinti su dogmomis, religine dora, Bažnyčios is- 
torija, liturginiu gyvenimu, gali net įsigilinti į apologetikos 
dialektiką, bet vis dėlto gali nebūti religiškai išsilavinęs žmo- 
gus, jei jam stoksta tos religinės nuovokos, kuri įgalina žmo- 
gų matyti visus gyvenimo bei veikimo dalykus religinės 
tiesos šviesoje, kitaip tariant, jungti juos su pirmutinę tiesa 
ir galutiniu tikslu, t. y. su Dievu“. 

Religija papildomai atbaigia, giliau įprasmina ir savo in- 
tencionalumu persunkia kultūrą. Tokią pat rolę ji vaidina 
ir pažinimo srityje: be religinės pasaulėžiūros žmogaus pa- 
saulėžiūra negali būti nei pilna, nei atbaigta, nei tikrai įpras- 
minta, nei tikrai vieninga. Todėl taip pat tik religiškai išsi- 
lavinęs žmogus tegali turėti pasaulėžiūrą, pasižyminčią 
visomis šitomis žymėmis. Religinis išsilavinimas kaip tik 
leidžia pravesti savo pasaulėžiūroje vieningą koncentraci- 
ją aplink vieną dieviškąją Tiesą ir su ja organiškai suderinti 


* Plg. Rademacher A. Religion und Bildung. — S. 141-142. 


300 


visas kitas tiesas. Šito sugebėjimo pramokti negalima, nors 
mokslas ir gali būti čia naudingas. Tik lavinamasis moky- 
mas tikrai padeda įsigyti išsilavinimo. Todėl taip pat religi- 
nis lavinimas, bet ne religijos mokymas tikrai veda prie re- 
liginio išsilavinimo. 

Taigi religinis yra toks lavinimas, kuris ne tik moko jaunąją 
kartą religijos, bet ir jai padeda susidaryti vieningą pasaulėžiūrą, 
organiškai suderintą su centrine dieviškąja Tiesa. Religinis išsi- 
lavinimas padeda matyti visus dalykus dieviškojoje švie- 
soje, kuri papildo paprastą žmogaus pažinimą, taip sakant, 
grįžtamuoju būdu: žmogus nuo pasaulio daiktų kyla savo 
pažinimu prie jų pirmutinio šaltinio, t. y. prie Dievo, o pas- 
kui grįžta vėl prie pasaulio ir mato jį naujoje turtingesnėje 
šviesoje. Religinė šviesa čia teikia žmogaus pažinimui tai, 
ką apskritai religija teikia visam žmogaus gyvenimui. Ji pa- 
pildo, atbaigia ir teikia linkmės į Dievą visam žmogaus pa- 
žinimui. 

Lavinimas apskritai yra formavimas pagal ir su pagal- 
ba ugdomųjų gėrybių. Toks yra protinis lavinimas, kuris 
formuoja mokinius pagal intelektualinės gėrybes; toks yra 
ir estetinis lavinimas, kuris formuoja naująją kartą pagal 
gamtos bei meno dailenybes. Panašiai religinis lavinimas 
turi formuoti naująją kartą pagal suprantamo religijos 
mokslo gėrybes. Šitų gėrybių yra daug ir įvairių. Vienos iš 
jų liečia dogminį religijos turinį, kitos — religinę dorą, tre- 
čios ~ kulto liturgiją. Kitaip tariant, religijos mokslas ap- 
ima visus religijos dalykus pažinimo atžvilgiu. Šitas moks- 
las nėra dar pati religija, bet jis visada sudaro vieną jos 
pusę, ir būtent tą, pro kurią išeina aikštėn visas religijos 
turinys. Dėl šitos priežasties religinis lavinimas su pagal- 
ba religijos mokslo gėrybių turi jau būti ruošimas visam 
religiniam gyvenimui. Galbūt todėl taip dažnai pasitenki- 
nama religijos mokymu ten, kur turi rasti vietos visas reli- 
ginis ugdymas. 


301 


um 


Tarp intelektualinio ir estetinio lavinimo, iš vienos pu- 
sės, ir religinio lavinimo, iš kitos, yra dar to skirtumo, kad 
religinis lavinimas veikia lavinamąjį ugdytinį daug plačiau 
negu pirmosios dvi lavinimo rūšys. Nei protinis, nei esteti- 
nis lavinimas taip giliai ir taip plačiai nepagauna ugdyti- 
nio, kaip religinis lavinimas, jei šis, žinoma, yra pastatytas 
tinkamoje aukštumoje. Nežiūrint to, kad auklėjimas religi- 
nei akcijai ir liturginis auklėjimas specialiau veikia žmo- 
gaus valią ir jausmus, vis dėlto jau religinis lavinimas ne- 
pasitenkina vienu tik religiniu žmogaus proto formavimu: 
sykiu jis labai stipriai veikia ir žmogaus valią, ir jo jausmus, 
kurie tikėjimo dalykuose yra taip pat svarbūs, kaip ir pro- 
tas. Žodžiu tariant, kiekvienas lavinimas šiaip ar taip vei- 
kia žmogų giliai ir plačiai, o religinis lavinimas veikia jį dar 
giliau ir dar plačiau. Tiesa, gal būtų čia teisingiau pasakius, 
kad religinis lavinimas turi šitaip veikti žmogų, jei jis stovi 
savo uždavinių aukštumoje. 


2. Religinio lavinimo sritys 


„ Tasai mokomasis lobis, kuris yra platus religinio lavini- 
mo dalykas, yra ne kas kita kaip religinė pasaulėžiūra, ob- 
jektyviai suprantama. Kiekviena religija turi savo mažiau ar 
daugiau išvystytą pasaulėžiūrą, kuri remiasi centrinėmis jos 
tiesomis ir yra ilgų amžių ir daugybės žmonių padaras. Ka- 
talikų Bažnyčios religinė pasaulėžiūra remiasi dieviškuoju 
Apreiškimu, kuris, tarsi amžinas ir nepajudinamas branduo- 
lys, koncentruoja aplink save juoju pasirėmusią teologinę 
doktriną, o toliau į periferiją - taip pat laisvesnės žmogaus 
proto teorijas. Šita pasaulėžiūra ir savo turiniu, ir savo forma 
yra tiek turtingas ir platus dalykas, jog negali būti nė kalbos 
apie tai, kad paprastame religiniame lavinime ji turėtų būti 
dėstoma mažiau ar daugiau pilnu būdu. Pedagogika reika- 
lauja daryti tokiu atvejii ugdomųjų gėrybių atranką. 


302 


Tačiau ugdomųjų gėrybių atranka dar anaiptol nereiš- 
kia fragmentinio religinės pasaulėžiūros mokymo. Jos turi 
būti taip parinktos, kad galėtų iškelti aikštėn organiškąjį 
tos pasaulėžiūros vieningumą ir santvarką. Šitos žymės tu- 
ri ypatingai sugestyvios reikšmės ugdytiniams ir juos tik- 
rai lavina. Žodžiu tariant, objektyviai suprasta religinė pa- 
saulėžiūra turi būti dėstoma kaipo tam tikra sistema, nors 
ji ir negali būti dėstoma išsamiai. Be tokios sistemos ugdy- 
tiniai negalės susidaryti religinės pasaulėžiūros, supranta- 
mos subjektyvine prasme, t. y. sudarančios sudedamąją jų 
išsilavinimo dalį. 

Taigi mokomasis religinio lavinimo lobis turi sudaryti 
sistemingą visumą, bet jis turi būti atrinktas iš labai plačios 
ir turtingos religinės žinijos. Šita mokomosios medžiagos 
atranka daroma čia, kaip ir kitose lavinimo šakose, pagal 
tam tikrus principus, iš kurių svarbesniuosius bus ne pro 
šalį.čia pažymėjus. Visų pirma psichologinis atrankos prin- 
cipas reikalauja kiekvienam amžiui parinkti tokių lavina- 
mųjų gėrybių, kurios atitiktų jo pajėgumą ir natūraliuosius 
interesus. Pedagoginis atrankos principas reikalauja parink- 
ti iš religinės žinijos tas lavinamąsias gėrybes, kurios savo 
ypatybėmis įstengia sėkmingiausiai veikti ugdytinių išsi- 
lavinimą. Teologinis atrankos principas reikalauja parinkti 
tinkamu laiku tas lavinamąsias gėrybes, kurios turi ugdyti- 
niui išganomosios reikšmės pačios per save ar dėl dieviš- 
kojo įsakymo. Aktualinis atrankos principas reikalauja rinktis 
tokių lavinamųjų gėrybių, kurios geriausiai atitinka tauty- 
bę, vietą (tėviškę), laiką (laiko dvasią) ir kitas aplinkybes“. 

Vis dėlto mokomasis religinio lavinimo lobis, kuris turi 
sudaryti sisteminę religinės pasaulėžiūros atranką, šiaip ar 
taip turi apimti visas religinio gyvenimo sritis. Čia turi 


* Plačiau apie lavinamųjų gėrybių atrankos principus žr. GėtHler J. Re- 
ligions- und Moralpūdagogik, p. 94-95, ir Bopp L. Katechetik, p. 112-118. 


303 


rasti vietos ir religinė doktrina, ir religinė dora, ir liturgijos 
mokslas; kitaip tariant, religijos mokslas turi apimti, paži- 
nimo atžvilgiu, teorinį, praktinį ir estetinį religijos ruožą. 
Vadinasi, ugdytinis turi gauti pakankamą supratimą apie 
doktrinos, doros ir liturgijos dalykus. Be to, susipažinimas 
su šitais dalykais turi sykiu eiti dviem gretimomis linkmė- 
mis: sisteminę ir genetine. Ugdytinis tik tada gali būti reli- 
giškai tikrai susipratęs, kai jo yra lygiai pasisavintas ir isto- 
rinis religinės pasaulėžiūros išsivystymas, ir sisteminė jo 
pusė. 

Nors religijos mokomasis lobis gali būti skirstomas ir ana- 
lizuojamas įvairiais atžvilgiais, tai betgi dar nereiškia, kad 
pačiame religijos mokyme visi šitie atžvilgiai gali ir turi būti 
skyrium nagrinėjami ir einami. Religinė doktrina yra labiau 
vieninga negu bet kuri žmogiškojo žinojimo sistema. Joje 
dora yra organiškai susijusi su dogma, o liturgija su jomis 
abiem. Čia yra tobula darna tarp visų šitų trijų sričių. Be to, 
religinė doktrina išsyk kreipiasi ir į protą, ir į valią, ir į jaus- 
mus. Todėl religiniame lavinime labiau negu kur kitur yra 
pageidaujamas vadinamasis vieningas mokymas (Gesamt- 
unterricht); kitaip tariant, religijos mokymas kuo mažiau- 
siai turi būti skirstomas atskirais dalykais, organiškai ne- 
jungiamais į vieną mokomąją visumą. Katekizmas, kaipo 
elementarinė religijos mokymo lytis, kaip tik sudaro tokią 
vieningą didaktinę visumą. 

Tačiau norint, kad šita mokomoji religijos visuma būtų 
kuo sistemingiausia ir kuo vieningiausia, tenka religijos mo- 
kymo teorijoje ją analizuoti atskirais atžvilgiais. Teorinis re- 
ligijos atžvilgis, nekalbant dabar apie katekizmą, kuris tei- 
kia bendro visiems atžvilgiams vieningo religijos mokymo, 
randa nušvietimą dogmatikoje ir apologetikoje. Pirmoji tei- 
kia ugdytiniams dogmų sistemą, pagrįstą Apreiškimu, ant- 
roji šitą sistemą pagrindžia protiniais ir istoriniais argumen- 
tais. Iš pirmosios jie turi gauti dogminės doktrinos 


304 


supratimą, iš antrosios - reikalingą jos pagrindimą ir apsi- 
ginklavimą prieš klaidingas laiko koncepcijas. Būtų tačiau 
netikslu manyti, kad religijos mokymo rėmuose dėstoma 
mokiniams dogmatika ir apologetika turi būti suprantamos 
dogmatinės ir fundamentalinės teologijos prasme. Religi- 
jos mokymas nėra dar anaiptol teologijos dėstymas; dar la- 
biau nuo šio pastarojo skiriasi religinis lavinimas, kuris tu- 
ri veikti žmogaus protą, valią ir jausmus ir jį formuoti ne 
vienu tik intelektualiniu atžvilgiu*. 

Panašiai religinis doros mokslas neturi būti moralinės 
teologijos, o liturgijos mokymas - liturgikos mokslo dėsty- 
mas. Ir čia privaloma didaktinė atranka ir metodologinis 
mokomųjų gėrybių apdirbimas, kuris galėtų turėti maksi- 
mumą lavinamojo pajėgumo religinio formavimo prasme. 

Šalia sisteminio atžvilgio, kuris visada yra lydimas ak- 
tualumo reikalavimų, mokomasis religijos lobis turi savo 
istorinį atžvilgį, kuris pagrindinius religijos objektus ima 
genetinio išsivystymo šviesoje. Šventoji, arba biblinė, isto- 
rija ir Bažnyčios istorija nušviečia Apreiškimo faktus ir dog- 
minio lobyno išsivystymą. Pranašų, apaštalų, Bažnyčios tė- 
vų, mokytojų ir apskritai religingų ir ypač šventųjų žmonių 
gyvenimas pavaizduoja ir sustiprina religinės doros nuo- 
voką. Apeigų ir kulto istorija pagilina liturginio gyvenimo 
supratimą. Visi šitie istoriniai dalykai gali būti šiaip ar taip 
dėstomi organiškoje vienybėje su visa religijos mokymo sis- 
tema. 

Jei religijos mokymas turi būti vieningas vardan jau vie- 
no tik religijos vieningumo, tai visai teisėtai gali kilti klau- 
simas, kas jame turi eiti koncentracijos dalyku, arba telkia- 
mąja medžiaga. Šiais laikais į šį klausimą vis dažniau 


* Apie skirtumą tarp religijos mokymo ir teologijos žr. Pfliegler M. 
Religionsunterricht, III. Die Methodik der religiösen Bildung, p. 30-31, 
39, ir Rademacher A. Religion und Bildung, p. 142-145. 


305 


atsakoma, kad toks koncentracijos dalykas religijos moky- 
me turi būti liturgija. Tai ypatingai pabrėžia L. Boppas, ku- 
ris, pavyzdžiui, teigia tokius dalykus: „Liturgija tinka būti 
centriniu mokomuoju lobiu, nes ji viską taip konkrečiai, ap- 
čiuopiamai, juntamai pavaizduoja<...> Liturgija iš tikrųjų yra 
religinių vertybių realizavimo židinys<...> Todėl katalikas, 
kuris pažįsta savo liturgiją, ne tik įstengia savo gyvenimą 
apvilkti grožiu ir džiaugsmingai apipavidalinti, bet dar pra- 
moksta joje pažinti savo tikybą, savo pareigas ir net visą iš- 
ganymo istoriją“*. Iš to Boppas daro išvadą, kad religijos 
mokyme koncentracijos dėsnis reikalauja sutelkti aplink li- 
turgiją visus mokomuosius vyksmus, nes visada iš jos išei- 
nama ir prie jos grįžtama. 

Panašiai G. Delcuve'as, S. J., konstatuoja didelę metodo- 
loginę liturgijos reikšmę mūsų laikais. „Noras mokyti gy- 
vuoju būdu, pažadinant visų pajėgų bendradarbiavimą, ver- 
čia, - sako jisai, ~ daugelį auklėtojų matyti liturgijoje 
vertingiausią ir sėkmingiausią auklėjimo priemonę“**. O 
G. Lefebvre'as, O. S. B., paaiškina telkiamąją liturgijos reikš- 
mę šitokiu jos santykiavimu su dogma ir dora: „Užuot dės- 
tę dogmą, dorą ir kultą, mes kalbėsime šiame katekizme 
apie dogmą ir dorą kulte'***. Kalbėdamas apie kultą Lefeb- 
vre'as turi čia galvoje visų pirma liturgiją. 

Viso religinio lavinimo koncentravimas apie liturgiją vis 
dėlto nepanaikina reikalo tinkamai nušviesti svarbiausias 
“ religines iėjas, kurios sudaro pagrindines religines tiesas. 
Tos idėjos bendrą religinio lavinimo koncentraciją papildo 
smulkesne atskirų dalių ar net skyrių koncentracija. Pavyz- 
džiui, dogmatikos srityje tokios religinės idėjos, aplink ku- 


* Bopp L. Katechetik, p. 109 ir 111. 
** Centre Documentaire Catėchėtigue [leidinys] Où en est Y'enseig- 
nement religieux?, p. XIV. 
*** Cituojama pagal Centre Documentaire Catėchėtigue [leidinį] Oū 
en est l'enseignement religieux?, p. 128. 


306 


rias telkiamos religinės tiesos, yra: Dievas, Jėzus Kristus, 
Bažnyčia, žmogus, amžinasis gyvenimas. Tiesos, kurios lie- 
čia šitas religines idėjas, tam tikra prasme yra religijos mo- 
kyme ugdomosios gėrybės, laimėtos religiniu žmonijos gy- 
venimu ir siekiamos kaipo tam tikri mokymo tikslai. Tokių 
ugdomųjų gėrybių yra visose religijos mokymo srityse ir 
jos visos turi būti jame panaudotos sykiu ir kaipo lavina- 
mosios priemonės, ir kaipo siekiamieji tikslai. 

Mokomasis religinis lavinimo lobis labai bendrai gali būti 
atvaizduotas šitokia schema: 


Praktinis Estetinis 
Atžvilgiai ruožas ruožas 


katekizmas |katekizmas katekizmas 
Sisteminis atžvilgis| dogmatika | religinis doros liturgika 
apologetika | mokslas 


pranašų, apaštalų, 
Bažnyčios tėvų, 
mokytojų ir 
šventųjų 
gyvenimas 


Šventoji 
istorija 

Bažnyčios 
istorija 


apeigų 
istorija 


Istorinis atžvilgis 


malda 
šv. Mišios 
sakramentai 
sakramen- 
talijos 
šventės 
liturginiai 
metai 


Dievo įsakymai 
askezė 
šventųjų 
bendravimas 
religinė akcija 
apaštalavimas 


Dievas 
Jėzus Kristus 
Bažnyčia 
žmogus 
amžinas 


Katechezės 
pagrindinės idėjos 


gyvenimas 


3. Religinio lavinimo tikslai 


Kaip ir kitose ugdymo šakose, taip ir religiniame ugdyme 
galima skitti netiesioginius, arba tolimesnius, ir tiesioginius, 


307 


arba artimesnius, tikslus. Pirmieji yra paties religinio gyve- 
nimo tikslai, antrieji - tikri ugdymo tikslai. Pirmieji yra ug- 
domosios gėrybės, antrieji - ugdomosios vertybės. 

Ugdomosios gėrybės religiniam lavinimui yra religinės 
tiesos ir pažintys, kurios yra atrenkamos iš plačiai supran- 
tamos religinės pasaulėžiūros, kaipo turinčios ypatingos la- 
vinamosios ir auklėjamosios reikšmės. Čion priklauso tikė- 
jimo dogmos, religinės doros principai, šventoji ir bažnytinė 
istorija, religingų žmonių gyvenimai, liturgijos mokslas ir 
jos istorija, žodžiu tariant, visa tai, kas mažiau ar daugiau 
išvysto anksčiau suminėtas pagrindines katechezės idėjas. 

Visos ugdomosios religinio lavinimo gėrybės, atrinktos 
pagal psichologijos, teologijos ir aktualumo reikalavimus, 
sudaro jo mokomąjį lobį. Šis lobis, kaipo tam tikra visuma, 
turi šiaip ar taip atvaizduoti religinės pasaulėžiūros siste- 
mą, sutelktą pagal vieningą religijos principą. Tai yra rei- 
kalinga tam, kad auklėtinio psichikoje galėtų įvykti religi- 
nės pasaulėžiūros koncentracija aplink vieną centrinę 
dieviškąją idėją. 

Mokomasis lobis ne tik yra lavinimo tikslas, bet ir prie- 
monė, žinoma, įvairiais tik atžvilgiais. Mokomuoju lobiu 
ugdytinis yra lavinamas, bet sykiu tas pats lobis yra siekia- 
mas kaipo tam tikras tikslas: ugdytinis stengiasi jį pasisa- 
vinti, kaipo tai, kas turi siekiamosios vertės. Tuo tarpu sa- 
vindamasis ugdomąją gėrybę kaipo siekiamąjį tikslą, jis pats 
pagalją formuojasi, nes gėrybė, būdama asimiliuojama, pati 
pagal savo esmę asimiliuoja tą, kas ją savinasi. 

Mokomosios gėrybės, kurios sudaro mokomąjį religinio 
lavinimo lobį, yra šitam lavinimui netiesioginiai, arba toli- 
mesni, tikslai, nes ugdymo atžvilgiu pirmesnės ir svarbes- 
nės yra atitinkančios tas gėrybes ugdomosios vertybės, t. y. 
tie nusiteikimai, su kurių pagalba ugdomosios gėrybės gali 
būti sėkmingai siekiamos ir net kuriamos. Šitie nusiteiki- 
mai ugdymui yra tiesioginiai arba artimesni tikslai. Čia ir 


308 


kyla klausimas, kokios yra religinio lavinimo ugdomosios 
vertybės, arba tie pastovūs nusiteikimai, kurie eina religi- 
niame lavinimę tiesioginiais tikslais. 

Bendras siekiamas tuo lavinimu nusiteikimas, kaip jau 
žinome, yra religinis išsilavinimas. Kitaip jis buvo dar va- 
dinamas religiniu susipratimu. Bet ir religinis išsilavinimas, 
ir religinis susipratimas, kaipo bendros sąvokos, maža te- 
pasako apie tiesioginių religinio lavinimo tikslų turinį. Kad 
šie paaiškėtų, reikia religinį išsilavinimą smulkiau išnagri- 
nėti. 

Iš tikrųjų, religinis išsilavinimas yra sudėtingas nusitei- 
kimas, kuriame galima skirti kelis pagrindinius momentus. 
Kaip jau buvo sakyta anksčiau, O. Willmannas išsilavini- 
me apskritai skyrė gyvąjį žinojimą, įdvasintąjį sugebėjimą 
ir nušviestąjį norėjimą (lebendiges Wissen, durchgeistigtes 
Können und geläutertes Wollen). Žodžiu tariant, jis matė išsi- 
lavinime įtrauktas visas dvasinės žmogaus pajėgas. Ne ki- 
taip yra ir su religiniu išsilavinimu, juo labiau kad religija 
tam tikra prasme pretenduoja į visą žmogaus gyvenimą. 

Nėra abejonės, kad į religinį išsilavinimą įeina gyvas re- 
ligijos dalykų žinojimas. Be pagrindinių religijos dalykų 
žinojimo negali būti religinio susipratimo ir todėl taip pat 
religinio išsilavinimo. Šitas žinojimas turi būti ne mecha- 
niškas, bet gyvas, t. y. organiškai susijęs su visa religine 
asmenybe. Tai reiškia, kad jis turi būti suharmonizuotas as- 
meninėje sintezėje ir sukoncentruotas pagal vieną dieviš- 
kąją idėją. Kitaip tariant, religinis žinojimas turi būti orga- 
niškoji religinės pasaulėžiūros dalis. 

Tačiau gyvenimiškos reikšmės turi ne tiek religinių tie- 
sų žinojimas, kiek religinis tikėjimas. Gyvas tikėjimas yra 
tikras gyvenimo vairas ir sykiu akstinas. Jis apima ne tik 
protą, bet taip pat valią ir širdį. Tai svarbiausias religinio 
gyvenimo svartis, be kurio šis gyvenimas iš viso yra ne- 
įmanomas. Be kita ko, tikėjimas yra stipriausias religinio 


309 


aktyvumo veiksnys. Dėl šitų priežasčių religinis lavinimas 
turi ruošti naująją kartą ne tik religiniam žinojimui, bet ir 
religiniam tikėjimui ir net tikėjimui visų pirma*. Tuo būdu 
šalia religinio žinojimo religinis tikėjimas yra antras nusi- 
teikimas, einąs tiesioginiu tikslu religiniam lavinimui. 

Trečias religinis nusiteikimas, kuris čia yra svarbus kai- 
po tiesioginis tikslas, yra religinė sąmonė. Ji susiformuoja 
ryšium su žinojimu bei tikėjimu, bet vis dėlto yra skirtin- 
gas nusiteikimas. Religinė sąmonė bene bus svarbiausia ir 
būdingiausia religinio išsilavinimo arba susipratimo žymė. 
Žmogus, turįs religinę sąmonę, kiekvienu metu randa sa- 
vyje galimybę religiškai orientuotis pasaulio ir gyvenimo 
dalykuose. Religinė sąmonė padeda jam suvokti vertybių 
hierarchiją, kylančią nuo žemiškų vertybių ir siekiančią pa- 
tį Dievą. Ji yra tikras pagrindas religinei išminčiai, kuri, 
A. Rademacherio supratimu, yra „sugebėjimas ir palinki- 
mas visus daiktus ir pergyvenimus matyti aukščiausios 
priežasties ir vertinti aukščiausio tikslo šviesoje“**. Be to, re- 
liginė sąmonė yra tas vienybės veiksnys žmogaus pasaulė- 
žiūroje, kuris į visą žmogaus gyvenimą įneša religinį inten- 
cionalumą, viską nukreipiantį religine linkme. Žodžiu 
tariant, religinė sąmonė yra ne kas kita kaip potencialinė 
religinė mąstysena, pasiruošusi kiekvienu metu spręsti apie 
gyvenimo ir pasaulio dalykus darnioje sutartinėje su Vy- 
riausiąja Tiesa. 

Taigi religinis žinojimas, religinis tikėjimas ir religinė są- 
monė yra trys pagrindiniai nusiteikimai, kurie yra būdingi 
religiniam išsilavinimui arba susipratimui ir kurie eina tie- 
sioginiais tikslais religiniam lavinimui. Visi sykiu jie suda- 


* Tikėjimo pirmenybę prieš religinį žinojimą ypatingai pabrėžia 
M. Pfliegleris (Religionsunterricht, HI Bd.: Die Methodik der religiösen 
Bildung, p. 15, 18, 30, 218, 219). 
** Rademacher A. Religion und Bildung. - S. 141. 


310 


ro religinę žmogaus pasaulėžiūrą, be kurios negali būti re- 
liginės asmenybės, t. y. bendriausio tikslo, viso religinio ug- 
dymo siekiamo. 


4. Religinio lavinimo uždaviniai 


Religinio lavinimo uždaviniai yra artimoje priklausomy- 
bėje nuojų tikslų. Nustačius šiuos pastaruosius, lengva nu- 
statyti ir pirmuosius. Uždavinys yra tai, kas yra darytina, 
norint tikslą pasiekti. Sakysime, jei religinis žinojimas yra 
tikslas, tai religijos mokymas yra atitinkamas uždavinys. 
Jei, toliau, tikėjimas yra tikslas, tai ruošimas tikėjimui yra 
uždavinys. Pagaliau jei religinė sąmonė yra tikslas, tai reli- 
ginės sąmonės formavimas yra uždavinys. Taigi trys pa- 
grindiniai religinio lavinimo uždaviniai yra: religijos mo- 
kymas, ruošimas tikėjimui ir religinės sąmonės formavimas. 

Kaip religinio lavinimo uždaviniai turi būti realizuoja- 
mi, yra religinės metodikos dalykas. Čia bus ne pro šalį pa- 
darius bendriausių pastabų apie kiekvieną iš šitų uždavi- 
nių. 

Religijos mokymas sykiu ir būtinai yra taip pat ir religi- 
nės doros mokymas. Mokykloje religijos mokymas yra vie- 
nintelis dalykas, kuris tiesioginiu būdu liečia doros klausi- 
mus. Visi kiti dėstomi mokykloje dalykai gali būti atsitiktinai 
panaudoti auklėjimui, sumezgant juos su doros klausimais, 
oreligijos mokymas, neatskiriamas nuo doros mokymo, tar- 
nauja auklėjimui tiesioginiu būdu. Dėl šitų priežasčių reli- 
gijos mokymas turi ne tik lavinti, bet ir auklėti. Tai yra vie- 
nas iš tiesioginių jo uždavinių. 

Antras dalykas, kuris čia turi būti pažymėtas, yra tai, 
kad religinis dorinis mokymas yra visai savotiškas ir kad 
todėl jis žymiai skiriasi nuo kitų mokymo rūšių. Religijos ir 
doros negalima pramokti tokia pat prasme, kaip geografi- 
jos ar istorijos. Viso religijos ir doros turinio negalima suimti 


311 


paprastu patyrimu ir supratimu: tam reikalingas religinis 
pergyvenimas, kurį galima religijos mokymu tam tikrame 
laipsnyje paruošti, bet kurio negalima dirbtiniu būdu suža- 
dinti. Tai ypatingai liečia tikėjimą, kuris yra malonės daly- 
kas ir negali būti pasiektas su tuo logišku būtinumu, kuris 
yra būdingas akivaizdžiam pažinimui. 

Kai kalba eina apie ruošimą tikėjimui, tenka jame skirti 
malonės ir prigimties momentus. Kadangi malonė supo- 
nuoja prigimtį, tai reikia prigimtį taip nuteikti, tarsi nuo jos 
vienos priklausytų visas tikėjimas; bet iš kitos pusės, reikia 
pasitikėti malone, kuri yra vienintelis tikras tikėjimo veiks- 
nys. Pamokymu, nuteikimu, asmeniniu pavyzdžiu, tvirtu 
įsitikinimu galima auklėtinyje sudaryti palankių nusiteiki- 
mų tikėjimui. Ogi nuteikta tikėjimui psichika bus palanki 
terpė malonei reikštis, nors šiam reiškimuisi nėra jokių pri- 
gimtųjų dėsnių*. 

Religinės sąmonės formavimas yra taip pat labai subti- 
lus uždavinys. Šita sąmonė yra individuali, vieninga ir vis- 
ką apimanti, arba universali. Ji yra individuali ta prasme, 
kad kiekvienas atskiras žmogus turi ją susidaryti sau savo 
aktyviniu nusistatymu ir sąmoningu apsisprendimu. Kitaip 
sakant, religinė sąmonė yra asmeninio darbo išdava. Reli- 
ginė sąmonė yra vieninga tada, kai ji nuosekliai reiškiasi 
religinio orientavimosi dalykuose. Pagaliau ji turi apimti 
visus pasaulio ir gyvenimo dalykus, kad žmogus galėtų 
spręsti apie bet kurį dalyką religijos šviesoje. Savaime su- 
prantama, kad formuojant religinę sąmonę reikia rūpintis 
jos individualumu, vieningumu ir universalumu. 

Iki šiolei buvo kalbėta apie pagrindinius religinio lavi- 
nimo uždavinius ryšium su jo tikslais, kuriuos jie atitinka. 


* Apie pedagoginį ruošimą tikėjimui principialių sumetimų teikia 
M. Piliegleris (Religionsunterricht, III Bd.: Die Methodik der religiösen 
Bildung, p. 124-127). 


312 


Bet galima taip pat kalbėti apie funkcionalinius religinio 
lavinimo uždavinius, nagrinėjant juos pagal šito lavinimo 
funkcijas, t. y. pagal ugdomojo veikimo rūšis. Tokių funk- 
cijų yra trys, būtent: perteikimas, išvystymas ir įjungimas. 
Perteikimu ugdytiniui yra teikiamos ugdomosios gėrybės, 
kurios jį formuoja. Išvystymas yra veikdinimas jo pajėgų, 
kurios turi pasiekti klestėjimo stovį. Pagaliau įjungimu ug- 
dytinis yra organiškai įglaudžiamas į bendruomenę, kurios 
ugdomosiomis gėrybėmis jis formuojasi ir kurios kūrybi- 
niam darbui jis yra ruošiamas. 

Religinis lavinimas, kaip ir kiekviena kita ugdymo šaka, 
turi savo perteikiamąjį, išvystomąjį ir įjungiamąjį uždavi- 
nį. Palyginant su tiksliniais uždaviniais, šitie funkcionali- 
niai uždaviniai nėra kažkas visai naujo. Faktiškai šiais pas- 
taraisiais siekiami tie patys tikslai, tik žiūrint į juos labiau iš 
ugdomojo veikimo atžvilgio. 

Klausimas apie tai, kas religiniu lavinimu gali būti per- 
teikiama ir kas išvystoma, nėra taip aiškus, kaip kitose ug- 
dymo šakose: religijos turinys negali būti pasisavintas vie- 
nu tik protiniu būdu, bet dar reikalauja tikėjimo ir religinio 
pergyvenimo, o tai žymiai komplikuoja dalyką. Tačiau šiaip 
ar taip religijos lobyje yra nemaža dalykų, kurie gali būti 
perteikiami. Mokomoji medžiaga, kuri pripildo katekizmus, 
religijos vadovėlius ir Šventąjį Raštą, žinios apie liturgiją, 
giesmės, maldų formulės ir kiti panašūs dalykai gali būti 
perteikiami jaunajai kartai. Sunkiau yra su religinių patir- 
čių, jausmų ir pergyvenimų perteikimu, bet ir tai bent tam 
tikrame laipsnyje yra galima, jei religijos perteikėjas stovi, 
kaipo religinė asmenybė, religinio gyvenimo aukštumoje. 
Neperteikiamas yra tikėjimas, nes jis yra malonės dalykas. 
Auklėjimu jam nebent galima sudaryti palankių aplinky- 
bių, turinčių paruošiamosios reikšmės. 

Išvystoma religinė sąmonė; jos perteikti negalima. Iš sa- 
vo esmės jinai yra formalinio pobūdžio, t. y. jai yra būdingas 


313 


ne žinojimas, bet nusiteikimas arba net sugebėjimas. Reli- 
ginė sąmonė išsivysto ir tobulėja palaipsniui visomis savo 
ypatybėmis, individualumu, vieningumu, universalumu. 
Perteikimu suteikiama auklėtiniui religinė medžiaga, o iš- 
vystymu jame sudaromi sugebėjimai šita medžiaga pasi- 
naudoti savo religiniam išsilavinimui. Kaip kur kitur, taip 
ir čia perteikimo sėkmingumui reikalingas kuo didžiausias 
imlumas, o išvystymo sėkmingumui - kuo didžiausias sa- 
vaveiksmiškumas. 

Pagaliau įjungiamąja religinio lavinimo funkcija auklė- 
tinis yra ugdomas ideologinės bendruomenės nariu. Kiek- 
viena religinė bendruomenė ir ypač Bažnyčia turi savo ide- 
ologinę pusę ir todėl gali būti pavadinta ideologine 
bendruomene. Atskiras tokios bendruomenės narys tik ta- 
da yra reikiamai religiškai susipratęs, kai turi ideologinio 
solidarumo sąmonę. Jis turi žinoti, kad jo religiniai įsitiki- 
nimai yra tikri tik tada, kai jie sutaria su visos ideologinės 
bendruomenės religiniu patyrimu, einančiu iš gyvenimiš- 
kų jos gelmių. Organiškas įaugimas į religinės bendruome- 
nės ideologiją yra, be kita ko, būtinas tikrai religinei sąmo- 
nei. 

Religijos metodika, norėdama stovėti aukštumoje, turi 
tinkamai atsižvelgti ne tik į tikslinius, bet ir į labai bendrai 
čia pajudintus funkcionalinius religinio lavinimo uždavi- 
nius. Visų tikslinių uždavinių realizavimas laiduoja religi- 
nio lavinimo sistemingumą, o funkcionalinių uždavinių 
vykdymas - lavinamojo veikimo tikslingumą. 


5. Metodologiniai religinio lavinimo principai 


Visi metodologiniai principai, reikšmingi intelektuali- 
niam lavinimui, arba protinimui, turi taip pat reikšmės ir 
religiniam lavinimui. Todėl religinė pedagogika negali pa- 
silikti abejinga visam tam, kas paskutiniais laikais sudaro 


314 


pozityvius didaktikos laimėjimus. Šioje vietoje nėra gali- 
mybės plačiau svarstyti religinio lavinimo metodikos. Bus 
vien ne pro šalį iškelti aikštėn keletą svarbiausių aktualiųjų 
principų, kurie šitoje metodikoje turi rasti ypatingą atsižvel- 
gimą. Šiais laikais bene svarbiausi ir aktualiausi yra meto- 
dologiniai veizdėjimo, pergyvenimo ir savaveiksmiškumo 
principai. 

Mokomasis religijos lobis susidaro iš dvasinių gėrybių, . 
kurios tiesioginiu būdu negali būti veizdimos ir patiriamos. 
Daugelis iš jų yra abstraktinės, antjuslinės, antgamtinės. Jei 
šitos gėrybės būtų perteikiamos vien žodiniu būdu, auklė- 
tinyje negalėtų susidaryti nei tikras jų patyrimas, nei reali- 
nis jų supratimas, nei gilesnis jų pergyvenimas. Todėl reli- 
giniam lavinimui tenka rūpintis, kad šitos gėrybės 
pasidarytų šiaip ar taip, tiesioginiu ar netiesioginiu būdu, 
prieinamos jusliniam patyrimui, arba plačiai suprantamam 
veizdėjimui. Kitaip žodinis religijos žinojimas niekados ne- 
galės būti patikimu religinio išsilavinimo pagrindu. 

Pasirodo, religijos dalykai gali būti patiriami veizdimuo- 
ju būdu jos nešėjuose, jos realizavimuose, jos apraiškose. 
Tikinčiųjų visuomenėje vaikas auga religinėje aplinkoje, ku- 
rią sudaro šeimos religinis gyvenimas, tėviškės bažnyčia, 
religinė bendruomenė, mokyklos religinė praktika, net gam- 
ta, kuri gali būti traktuojama kaipo Dievo rankų padaras. 
Šita religinė aplinka gali duoti nemaža medžiagos tiesiogi- 
niam religinių dalykų veizdėjimui. Religinis lavinimas iš 
pat pradžios turi šitą veizdėjimą panaudoti kaipo pagrindą 
religiniams dalykams suprasti. 

Šalia šito tiesioginio religinių dalykų stebėjimo ne ma- 
žesnės reikšmės turi ir netiesioginis jų veizdėjimas. Čion 
priklauso įvairūs pavaizdavimai, taikomi katekizmo, reli- 
ginės istorijos, dorinio gyvenimo, liturgijos ir kitų religijos 
sričių dalykams. Šiais laikais šitam reikalui, be atvaizdų, 
gali tarnauti ekrano paveikslai, nejudamieji ir judamieji. 


315 


Religinių dalykų pavaizdavimas atvaizdu stovi viduryje 
tarp tiesioginio stebėjimo ir vaizdavimo žodžiu, kuris rei- 
kalauja iš auklėtinio jau grynai išvidinio vaizdavimosi. 

Pavaizdavimas religinių dalykų žodžiu bene dažniau- ` 
siai įvyksta pasakojimo pavidalu. Biblinės ir bažnytinės is- 
torijos scenos, šventųjų žmonių gyvenimai, dorinio religi- 
nio gyvenimo atsitikimai gali būti sėkmingai pavaizduoti 
vaizdingu pasakojimu, kuris gali labai reikšmingai jungti 
savyje abstraktinį ir konkretinį pradą. Čion reikia taip pat 
priskirti ir religinę poeziją, kuri gali labai ryškiai ir įtaigiai 
traktuoti religines temas. Apskritai religinis menas yra svar- 
bi religinio veizdėjimo priemonė. 

Kad religinis lavinimas turėtų patirtinį pagrindą ir su- 
teiktų realinį religinių dalykų supratimą, visos suminėto- 
sios veizdėjimo priemonės turi būti šiaip ar taip panaudo- 
tos. Veizdėjimas religiniame lavinime yra svarbus dar tuo, 
kadjis yra būtinas pagrindas religiniam pergyvenimui. Per- 
gyvenant kurį dalyką žmogaus siela sueina su juo į giliau- 
sius santykius: visas jo turinys veikia visą žmogų, kuris, 
prisiimdamas jį, pagal jį taip pat formuojasi. Pergyvenimas 
yra ne tik pažinimas, bet ir vertinimas dalyko kaipo tam 
tikros gėrybės. Todėl jamę dalyvauja ne tik protas, bet ir 
jausmas ir net valia. Pergyvenimas yra todėl gyvas vertin- 
gos tiesos pažinimas. Kiekvieną tikrą pergyvenimą charak- 
terizuoja dalykiškumas, vertingumas ir santykiavimo su ob- 
jektu pilnumas. 

Žinant religinio pergyvenimo reikšmę, negalima jo ne- 
vertinti labai aukštai religiniame lavinime. Sakoma net kom- 
petentingų religinės pedagogikos žinovų, kad visas religi- 
nis mokymas turi tik tiek vertės, kiek jis sugeba gaivinti 
mokiniuose religinius pergyvenimus. Labai dažnai visa tai, 
kas yra pasisavinta be religinių pergyvenimų, yra atmeta- 
ma kaipo negyvas dvasios balastas. Suprantama savaime, 
kokios svarbos gali turėti religinis pergyvenimas gyvajam 


316 


tikėjimui susidaryti. Žmogus, neperėjęs šiaip ar taip religi- 
nio pergyvenimo mokyklos, niekados negali turėti gyves- 
nio tikėjimo ir gilesnio religinio gyvenimo. 

M. Piliegleris, ypatingai aukštai vertinąs religinio per- 
gyvenimo reikšmę, numato šitokius jo šaltinius religinia- 
melavinime: 1) liturgija, 2) religinis menas, 3) religingų žmo- 
nių gyvenimas, 4) religingų žmonių išpažinimai, 5) mistika, 
6) didžiųjų maldakurių maldos, 7) Dievo malonė“. 

Šalia veizdėjimo ir pergyvenimo trečias svarbus religi- 
nio lavinimo metodologinis principas yra savaveiksmišku- 
mas. Savaveiksmiškumo, veiklos, arba net darbo principas 
reikalauja iš ugdytinio aktyvaus nusistatymo ugdomajame 
darbe. Šis metodologinis principas nesutinka religinėje pe- 
dagogikoje tokio vieningo pritarimo, kaip veizdėjimo arba 
pergyvenimo principai. Taip yra gal dėl to, kad veiklos ar- 
ba savaveiksmiškumo principas yra labai įvairiai supran- 
tamas. Ypač didelis nuomonių sąspyris yra susidaręs ap- 
link darbo mokyklos koncepciją, kuri turėtų suteikti 
nurodymų apie veiklos principo realizavimą lavinimo dar- 
be. Vis dėlto šiaip ar taip savaveiksmiškumas dabar yra jau 
pripažįstamas religinės pedagogikos reiškėjų daugumos. 

Šito principo šalininkų net nurodoma, kad savaveiks- 
miškumas yra labai artimas seniems religinio auklėjimo ir 
auklėjimosi, ir ypač askezės, postulatams ir kad pagrindi- 
nės savaveiksmiško lavinimo tiesos yra senų seniausia mo- 
komoji išmintis**. Bet sykiu pripažįstama, kad savaveiks- 
miškumo principas turi religiniame lavinime savo ribas, 
taikymo objektus ir būdus, kurie gali skirtis nuo jo pritai- 
kymo pasaulinio lavinimo dalykuose. 


* Pfliegler M. Der Religionsunterricht, III Bd.: Die Methodik der reli- 
giosen Bildung. - S. 243-249. 
** Plg. GėtHler J. Religions- und Moralpūdagogik, p. 128.; Pfliegler M. 
Der Religionsunterricht, III Bd.: Die Methodik der religiösen Bildung, 
p. 268-269. 


317 


Ir kitose ugdymo šakose, šalia savaveiksmiškumo, reika- 
laujamas taip pat ir imlumas, o religiniame lavinime šitokis 
imlumo ir savaveiksmiškumo derinimas ypač yra privalomas 
ir svarbus. Religija turi savo kontempliatyvinę ir aktyvinę pu- 
sę, ir todėl ugdytinyje turi būti atitinkamai išvystomas imlu- 
sis ir veiklusis pajėgumas. Nusiteikimas prisiimti Dievo ma- 
lonę yra tam tikras imlumo stovis, kuris apskritai yra 
reikalingas prisiimti giliausiam religijos turiniui ir jam pergy- 
venti. Bet sykiu religija turi savo aktyvinę pusę, kuri reikalau- 
ja iš žmogaus aktyvinio nusistatymo. Religinis lavinimas, ve- 
damas pagal savaveiksmiškumo principą, ruošia ugdytinį kaip 
tik tokiam aktyvumui. Kur ir kaip turi būti realizuojamas šitas 
principas, yra jau religinės metodikos dalykas. 

Žemiau suvedami krūvon vienoje schemoje religinio la- 
vinimo tikslai, uždaviniai ir metodologiniai principai. Dėl 
pastarųjų reikia pažymėti, kad schemoje jie, nors ir paro- 
dyti tam tikrose rubrikose, vis dėlto turi būti imami be ati- 
tikimo su tikslais ir uždaviniais: jie visi gali turėti regulia- 
tyvinės reikšmės kiekvieno uždavinio vykdyme. 

religinė 


Religinio religinis religinis 

lavinimo tikslai žinojimas | tikėjimas sąmonė 

Religinio lavinimo | religijos ruošimas religinės sąmonės 

uždaviniai mokymas | tikėjimui formavimas 
pergyvenimas |savaveiksmiškumas 


Pagaliau bus ne pro šalį pažymėti būdingą skirtumą tarp 
vokiečių ir prancūzų religinio lavinimo metodologų. Vo- 
kiečių metodologai yra linkę gilintis į atskirų metodologi- 
nių principų analizę, o prancūzų metodologai ypatingai 
pabrėžia gyvenimišką religinės visumos principą. Sutelk- 
tiniame veikale „Où en est l'enseignement religieux?” apie 


Metodologiniai 
religinio lavinimo | veizdėjimas 
principai 


318 


religinio lavinimo metodą šitaip reikšmingai pasisakyta: 
„Kalbant apie metodą, svarbu visų pirma - ir čia kaip tik yra 
kapitalinis punktas - neatskirti mokslo nuo akcijos, teori- 
jos nuo praktikos, dogmos nuo dvasios. doktrinos nuo gy- 
venimo. Dėstymas todėl turi įgauti sintetinį ir telkiamąjį po- 
būdį pagal vieną centrinę didžiąją idėją, iš kur viskas išeina 
ir kur viskas grįžta. Šita idėja, savaime suprantama, turi būti 
„gyvenimo“ idėja,-spinduliuojančio, pilnutinio, sudievinto 
gyvenimo, kurio norėjo mums Dangiškasis Tėvas“*. 

Kitoje vietoje ta pati metodologinė idėja išreiškiama šiais ` 
žodžiais: „Dabartinė pedagogika sako: vaikas turi iš pat pra- 
džios gyventi tiesą. Todėl reikia, kad pirmas kontaktas su 
tiesa būtų pilnutinis kontaktas, kur sykiu būtų apimtos vi- 
sos pajėgos. Pirmas žmogiškasis vaiko aktas yra pilnutinis 
aktas; vienu laiku jis yra juslinis ir protinis pažinimas, jaus- 
mas, polinkis, pastanga, veiksmas“**. Iš tikrųjų ta pačia lin- 
kme eina ir vokiečių metodologinė mintis, bet tik jie, kaip 
pasakyta, ne tiek pabrėžia gyvosios sintezės reikalą. 

Jei reikėtų vienu terminu apibūdinti metodologinį.sąjū- 
dį, kuris vyksta šiais laikais religinio lavinimo metodikos 
srityje, galima būtų pasakyti, kad jis eina gyvosios dvasios 
metodo linkme. Ir iš tikro, kas yra šitie veizdėjimo, pergyve- 
nimo, savaveiksmiškumo, pilnutinio gyvenimo principai, 
kaip ne gyvosios dvasios reikalavimai, kurie rado evange- 
lijose tokį tobulą realizavimą jau beveik prieš du tūkstan- 
čius metų. Dabartinė religinė pedagogika įstengia išaiškin- 
ti, kodėl jos jau viena tik žmogiškąja savo puse visada 
sugebėjo ir sugeba veikti įvairių įvairiausius žmones su ne- 
paprastu pedagoginiu sėkmingumu. Jos buvo tobulai pa- 
rašytos pagal gyvosios dvasios metodą tada, kai jų autoriai 
apie tą metodą neturėjo jokio supratimo. 


* Op. cit. - P. 31. 
** Op. cit. - P. 213. 


319 


VISUOMENINIS AUKLĖJIMAS 


Įžanga 


Visuomeninis auklėjimas ir 
jo svarba mūsų laikais 


1. Du gyvenimo atžvilgiu: individualinis ir visuomeninis 


Per visą Žmonijos istoriją taip ar šiaip reiškėsi ir dabar 
tebesireiškia priešpastatymas dviejų dalykų: individo it ma- 
sės arba net asmens ir visuomenės. Šituodu dalyku taip yra 
nelygiu vienas antram, kad, rodos, sunku būtų laikyti juo- 
du tokiomis dviem galybėmis, kurios galėtų lygiomis riva- 
lizuoti tarp savęs. Vis dėlto šitų dviejų dalykų priešpasta- 
tymas vieno antram, kaip parodo žmogaus kultūros eiga, 
yra visados tiek gyvas ir aktualus, kad taip ar šiaip išeina 
aikštėn žmonių gyvenime ir dar iki šiolei, kaipo tam tikra 
problema, nerado vienodai visiems priimtino derinamojo 
išsprendimo. 

Asmens ir visuomenės priešpastatymas reiškiasi, pavyz- 
džiui, tame antagonizme, kurio visuomet buvo ir dabar te- 
bėra tarp individualizmo ir įvairių kolektyvizmo rūšių, ko- 
kios kad yra etatizmas, socializmas, komunizmas ir t. t. 
Individualizmas stengiasi realizuoti žmonijos gyvenime as- 
mens pirmenybę prieš visuomenę, tuo tarpu įvairios ko- 
lektyvizmo rūšys siekia visuomenės pirmenybės prieš in- 
dividualinį asmenį. Toks, pavyzdžiui, yra nusistatymo 
skirtumas tarp individualistinio kapitalizmo ir kolektyvis- 
tinio socializmo. Kuriamasis individo nusiteikimas, indivi- 
dualinė iniciatyva ir laisvos individų varžytynės kovoje už 
materialinę gerovę charakterizuoja kapitalistinę visuome- 
nės santvarką. Socializmas priešpastato šitoms jos savybėms 
sutelktinę gamybą, visuomeninį privatinės iniciatyvos 


323 


normavimą ir individualistinės konkurencijos pakeitimą 
ekonominės socialinės santvarkos priemonėmis. 

Asmens ir visuomenės priešpastatymas taip ar šiaip iš- 
eina aikštėn ir tame antagonizme, kurio paprastai yra tarp 
aristokratizmo ir demokratizmo. Aristokratizmas laiko tik- 
rai vertingais kultūrinei kūrybai atskirus žymesnius asme- 
nis, prasikišusius į priekį savo kilme arba net kitokiomis 
individualinėmis ypatybėmis. Demokratizmas laiko kultū- 
rinės kūrybos veiksniu taip pat plačiąsias mases ir atitinka- 
mai pripažįsta joms plačias teises. Todėl aristokratizmas 
stengiasi sutelkti visuomeninę valdžią nedaugelio žmonių 
rankose, o demokratizmas stengiasi patraukti kuo plačiau- 
sias mases prie visuomeninės valdžios sudarymo bei reali- 
zavimo. 

Ne mažiau reikšmingas yra ir tasai asmens ir visuome- 
nės priešpastatymas, kuris išeina aikštėn palyginamajame 
vertinime individualinės asmens kultūros ir visuomeninės 
santvarkos pagal tai, kiek šituodu dalyku turi reikšmės vi- 
suomenės tvarkai, laisvei ir gerovei. Asmens pirmenybės 
šalininkai labiau pasitiki individualine asmens kultūra ir 
todėl iš jos labiausiai laukia suminėtų visuomeninių gėry- 
bių. Užtat visuomenės pirmenybės šalininkai labiau pasiti- 
ki visuomenine santvarka negu individualine asmens kul- 
tūra ir todėl stengiasi realizuoti visuomeninę pažangą 
organizacinėmis visuomeninių reformų priemonėmis. 

Pigu pastebėti, kad individualizmo ir aristokratizmo ša- 
lininkai pasitiki labiau individualine asmens kultūra, tuo 
tarpu kolektyvizmo ir demokratizmo šalininkai yra labiau 
linkę matyti pažangos veiksnį visuomeninėje santvarkoje. 
Individualistinio kapitalizmo šalininkai ilgai laikėsi viena- 
šališkos pažiūros, kad ne visuomeninė santvarka, bet as- 
mens kultūra yra vienintelis visuomeninio laimingumo 
veiksnys, ir todėl griežtai priešinosi socialinėms reformoms. 
Iš kitos pusės, socialistai dažniausiai yra linkę manyti, kad 


324 


žmonijos išganymas tepareina nuo visuomeninės santvar- 
kos. Kai aristokratizmo šalininkai priešinasi patraukimui 
plačiųjų masių prie valdžios sudarymo bei realizavimo, aiš- 
kiai išeina aikštėn nepasitikėjimas doktrinaliai sugalvoto- 
mis visuomeninės santvarkos lytimis. Užtat demokratizmo 
šalininkai nesvyruoja, reikalaudami plačiosioms masėms 
teisių dalyvauti visuomeninės valdžios sudaryme bei rea- 
lizavime, nes jie visai pasitiki išganomąja visuomeninės san- 
tvarkos reikšme. 

Galniekur taip lengvai neišeina aikštėn neracionalus as- 
mens ir visuomenės priešpastatymas, kaip šitame prakti- 
niame vertinime individualinės asmens kultūros ir visuo- 
meninės santvarkos. Iš tikrųjų ir vienos, ir antros šalininkai 
nusideda vienašališkumu. Individualinė asmens kultūra, 
jei ji atsižvelgia į visuomenės reikalus, ir visuomeninė san- 
tvarka yra du visuomeninio gyvenimo veiksniu, nuo kurių 
sykių pareina visuomenės tvarka, laisvė ir gerovė. Maža to, 
reik net konstatuoti, kad visuomeninė santvarka ir indivi- 
dualinė asmens kultūra, orientuojama visuomeniniu atžvil- 
giu, turi viena antrai grįžtamosios įtakos: visuomeninė tvar- 
ka gali auklėti visuomeniniu būdu palenktus jai žmonės, © 
individualinė asmens kultūra gali neigiamai ar teigiamai 
reikštis visuomeninės santvarkos funkcionavime. 

Iš čion nuosekliai einant, reik pripažinti bergždžiomis 
utopijomis tų revoliucionierių svajonės, kurie tikisi vienu 
prievartos šuoliu pereiti iš netobulos ir keikiamos tvarkos į 
tobulą idealizuojamąją. Bet negalima sutikti ir su tais kon- 
servatoriais, kurie esamąją visuomenės santvarką laiko vie- 
nintele galima ir faktinai nepakeičiama. Visuomenės san- 
tvarka gali būti pertvarkoma, keičiama ir tobulinama tiek 
ir taip, kiek ir kaip gali būti įvairiai pagrindžiamas, keičia- 
mas ir tobulinamas visuomeninis žmonių auklėjimas. To- 
dėl einant prie realių visuomeninių reformų privalu jos vi- 
sų pirma atremti į visuomeninį žmonių auklėjimą, nes 


325 


visuomeninė santvarka sudaro, taip sakant, visuomenės 
stuomenį, o individualinė asmens kultūra, orientuojama vi- 
suomenine pakraipa, sudaro visuomeniniame gyvenime tik- 
rai realų ir niekuo neatstojamą pagrindą. 

Tame, kas čia pasakyta apie palyginamąjį individuali- 
nės asmens kultūros ir visuomeninės santvarkos vertini- 
mą, galima jau numatyti sintetinis asmens ir visuomenės 
priešpastatymo išsprendimas. Vadinasi, nei viena tik indi- 
vidualinė asmens kultūra, nei viena tik visuomeninė san- 
tvarka nepajėgia laiduoti visuomenėje tvarkos, laisvės ir ge- 
rovės: tik jų dviejų suderinimas intensyviame jų dviejų 
išsivystymo laipsnyje tegali laiduoti normalų visuomeni- 
nio gyvenimo funkcionavimą. O jei taip, tai galima jau spė- 
H, kad ir apskritai asmens ir visuomenės gyvavimas turi 
būti suderintu tokiu būdu, kad intensyvus asmens reiški- 
masis būtų pilnoje harmonijoje su lygiai intensyviu visuo- 
menės reiškimusi. Iš šito irgi galima spėti, kaip mums teks 
kur kitur įsitikrinti, kad individualizmo ir kolektyvizmo, 
aristokratizmo ir demokratizmo priešinimasis gali būti iš- 
spręstas sintetiniu būdu trečioje pažiūroje, kuri pajėgia iš- 
vengti vienašališkų pažiūrų kraštingumo. 

Sintetinis asmens ir visuomenės santykiavimo išspren- 
dimas yra faktinai galimas todėl, kad individualinis ir vi- 
suomeninis gyvenimo atžvilgiai galutinėje sąskaitoje glūdi 
tame pačiame individualiniame asmenyje, kuris tik vienas 
yra realinė visuomenės atrama. Visuomenė, kaip ji reiškia- 
si mūsų prigimtajame pasaulyje, nėra kažkokia substancia- 
linė realybė, kuri galėtų gyvuoti kaipo tam tikra gyva būty- 
bė, savo esme skirtina nuo individualinių žmonių. Tiesa, 
buvo mėginimų prirodinėti, kad visuomenė yra savotiškas 
organizmas, kuris gyvena savu gyvenimu šalia žmogiškų- 
jų individų; bet šita hipotezė, paremta gana abejotinomis 
analogijomis, vis dėlto nerado jokio platesnio pripažinimo 
mokslininkų tarpe. Neginčytinas faktas tebelieka tai, kad 


326 


individualinis asmuo yra visuomenėje ta substancialinė re- 
alybė, kuria laikosi pati visuomenė. Visuomenė ir yra ne 
kas kita kaip individualinių asmenų santykiavimo pada- 
ras. Tuo tarpu šitas individualinių asmenų santykiavimas 
susidaro iš individualinių pergyvenimų, kurie glūdi atski- 
ruose asmenyse. Tokiu būdu galutinėje sąskaitoje visuome- 
ninės apraiškos remiasi individualiniais žmonių pergyve- 
nimais, atkreiptais tik į santykiavimą su kitais žmonėmis. 
Jau todėl tarp grynai individualinių ir visuomeninių asmens 
gyvenimo apraiškų nėra principialaus prieštaravimo, ku- 
ris negalėtų būti išspręstas derinamąja pakraipa. Atvirkš- 
čiai, jei individualinės ir visuomeninės apraiškos glūdi toje 
vienoje realybėje, kuri yra atskiras asmuo, tai jau pačiam 
net šitam asmeniui atsiranda gyvas reikalas suderinti indi- 
vidualinį savo gyvenimo atžvilgį su visuomeniniu, nes ki- 
taip jis nepajėgia atsiekti išvidinio susiharmonizavimo. 
Neabejotina, kad atskiras asmuo nelengvai sugeba su- 
derinti savyje individualinį ir visuomeninį gyvenimo atžvil- 
gį. Individualistiniai polinkiai per daug verčia jį užsidaryti 
egoistiniame savo gyvenimo rate ir nesireikšti tais visuo- 
meninio gyvenimo veiksmais, kurių žmonės gali reikalauti 
vieni iš kitų. Toks individualistinis nusistatymas yra pa- 
grįstas įsitikrinimu, kad asmuo yra vienintelė substanciali- 
nė realybė visuomenės gyvenime, bet jame trūksta to rei- 
kalingo supratimo, kad žmogiškasis asmuo tegali gyvuoti 
tik panašių į save būtybių draugijoje ir kad fizinis, kultūri- 
nis ir religinis jo klestėjimas teatsiekiamas vien sąryšyje su 
visuomenine kultūra. Todėl siauras individualistinis nusi- 
statymas faktinai pakerta pilnutinio išsivystymo galimybes 
ir tuo pačiu padaro beprasmį tos vienintelės realybės gyva- 
vimą, kuria yra kiekvienas atskiras individualinis asmuo. 
Iš čion kyla gyvas reikalas suharmonizuoti kiekviename at- 
skirame asmenyje individualinį jo gyvenimo atžvilgį su vi- 
suomeninių. Pirmasis atžvilgis yra atkreiptas į intensyvų 


327 


individualinį asmens įsigalėjimą gyvenime, tuo tarpu ant- 
rasis atžvilgis turi būti atkreiptas į intensyvų jo reiškimąsi 
visuomeninio solidarumo nusiteikimais bei veiksmais. To- 
kiu būdu galų gale pasirodo, kad asmens ir visuomenės su- 
derinimo pagrindas glūdi pačiame asmenyje, kiek jame yra 
suderinamu individualinis ir visuomeninis gyvenimo at- 
žvilgiu. Todėl auklėti visuomenė faktinai yra ne kas kita 
kaip auklėti atskiri asmens visuomeniniu atžvilgiu. 


2. Dvi atitinkamos pakraipos pedagogikos moksle: 
individualinė ir visuomeninė pedagogika 


Supratimas reikalo auklėti jaunimą visuomeniniu atžvil- 
giu ne visuomet buvo vienodas. Bendrai imant, šitas peda- 
goginio veikimo atžvilgis iki šiolei buvo gerokai apleidžia- 
mas palyginant su individualiniu pedagoginio veikimo 
atžvilgiu. Iš dalies tai atsitikdavo todėl, kad pedagogikos 
moksle negali būti atskiros visuomeninio auklėjimo discip- 
linos šalia, pavyzdžiui, didaktikos arba dorinės pedagogi- 
kos. Pedagogikos mokslas tikslingiausia skirstyti pagal gy- 
venimo sritis, kombinuojant jas su auklėtinomis žmogaus 
galiomis. Tuo tarpu, kaip yra jau paaiškėję, visuomeninis 
auklėjimas liečia gyvenimo atžvilgį, bet ne atskirą gyveni- 
mo sritį, kuri galėtų pasidaryti objektu atskirai pedagogi- 
nei disciplinai. 

Kadangi visuomeninis auklėjimas liečia vis dėlto labai 
svarbų gyvenimo atžvilgį, tai net visa pedagogikos siste- 
ma gali būti paspalvinta šituo atžvilgiu, kaip kad, pavyz- 
džiui, P. Natorpo sistemoje, pavadintoje Sozialpädagogik. 
Palinkimas imti pedagogikos sistemą visuomeniniu atžvil- 
giu iš dalies gali būti aiškinamas tuo, kad klasiški peda- 
gogikos veikalai dažniausiai ėjo individualinės pedagogi- 
kos pakraipa. Tokiu būdu individualinė ir visuomeninė 
pedagogikos mokslo pakraipos faktinai atitinka tuodu gy- 


328 


venimo atžvilgiu, kuriuodu reiškiasi priešpastatymu as- 
mens ir visuomenės. Juk aišku savaime, kad individuali- 
nė pedagogika turi linkmės į pripažinimą asmeniui pir- 
menybės prieš visuomenę, tuo tarpu visuomeninė 
pedagogika yra palinkusi pripažinti visuomenei pirmeny- 
bę prieš asmenį. 

Supratus, kad vienintelis teisingas yra sintetinis asmens 
ir visuomenės santykiavimo suderinimas, negali būti irgi 
abejonės, kad pilnutinė pedagogikos sistema negali būti nei 
individualinė, nei visuomeninė pedagogika, nes pilnutinio 
ugdymo sistemoje turi rasti reikiamo atsižvelgimo ir net sin- 
tetinio suderinimo individualinis ir visuomeninis ugdymo 
atžvilgiai. Kitaip tariant, pilnutinio ugdymo sistema turi ly- 
giai intensyviai išvystyti auklėtinyje tiek individualinius, 
tiek visuomeninius gyvenimo nusiteikimus, kad šitas auk- 
lėtinis sugebėtų nustatyti deramą sutartinę tarp savo asmens 
ir visos visuomenės reikalų. 

Kai yra sakoma, kad visuomeninis auklėjimas sudaro vie- 
ną pilnutinio ugdymo atžvilgį, bet nesudaro atskiros jo sri- 
ties, tai toks pasakymas jau reiškia, kad visuomeninis auk- 
lėjimas gali ir net privalo būti siekiamas visomis pilnutinio 
ugdymo dalimis. Ir iš tikro visuomeninių nusiteikimų gali- 
ma auklėti ir fiziniu lavinimu, kuris, pavyzdžiui, išvysto 
kolektyvinį drausmingumą, ir protinimu, kuris gali patiek- 
ti doktrinalinį susipratimą visuomeninio gyvenimo klausi- 
muose, ir dorinimu, kuris, pavyzdžiui, auklėja dorinius so- 
lidarumo nusiteikimus, ir estetiniu lavinimu, kuris gali 
išvystyti sutarimo įpročių sutelktiniame dailiųjų kūrinių at- 
gaminime, ir pagaliau religiniu auklėjimu, kuris suteikia 
visuomeniniams nusiteikimams aukščiausios sankcijos ir 
giliausios prasmės. Bet vis dėlto reik pripažinti, kad visuo- 
meninis auklėjimas gali turėti su viena pedagogine discip- 
lina daugiau, su kita - mažiau susidūrimo taškų. Šituo at- 
žvilgiu visuomeninis auklėjimas ypatingai daug turi bendro 


329 


su dorinimu, kadangi daugelis visuomeninių nusiteikimų 
yra dorinės prigimties. Todėl dažnai visuomeninis auklėji- 
mas yra tyrinėjimas dorinės pedagogikos ribose, kaipo vie- 
nas iš palenktų jam tiesioginių objektų. Tačiau būtų klai- 
dinga pamiršti, kad visuomeninis auklėjimas turi taip pat 
santykių su kitomis pedagogikos sistemos dalimis ir pir- 
moje eilėje su didaktika, arba protinimo mokslu, kuris pri- 
valo rūpintis visuomeniniu jaunimo lavinimu atitinkamo 
mokymo priemonėmis. 

Ta aplinkybė, kad visuomeninis auklėjimas sudaro vie- 
ną pilnutinio ugdymo atžvilgį, su kuriuo privalo skaitytis 
visos pedagogikos mokslo dalys, vis dėlto nekliudo paimti 
visuomeninį auklėjimą tiesioginiu objektu atskiram monog- 
rafiniam tyrinėjimui, kuriuo visuomeninio auklėjimo klau- 
simai galėtų būti mažiau ar daugiau išsemiamai išnagrinė- 
ti. Šitokis tyrinėjimas ypatingai svarbus būtų mūsų laikais, 
kai visuomeninio gyvenimo apraiškos yra įgijusios nepa- 
prasto aktualumo sąryšyje su naujomis pasaulinio gyveni- 
mo aplinkybėmis. 


3. Visuomeninio auklėjimo aktualumas mūsų laikams 


Nuo antrosios XVIII a. pusės galima pastebėti kaskart 
smarkesnį visuomeninių santykių intensifikacijos, arba tam- 
prėjimo, vyksmą. Kapitalistinė ekonominio gyvenimo san- 
tvarka ir šituo, kaip ir kitais atžvilgiais, suvaidino didelę 
rolę. Gyventojų susibūrimas į didelius centrus, plačiai sie- 
kiąs prekių mainomainis, ekonominis ištisų kraštų priklau- 
somumas vienų nuo kitų, tolimų kraštų suartėjimas dėl su- 
sisiekimo ištobulinimo, veiki kultūros laimėjimų difuzija 
visame pasaulyje padarė tarp kitko tai, kad bendravimo ry- 
šiai ne tik tarp atskirų visuomenės narių, bet ir tarp atskirų 
tautų padaugėjo, sustiprėjo ir liko pripažinti neišvengia- 
mais. 


330 


Bet sykiu su šituo teigiamuoju vyksmu ėmė visuomeni- 
niame gyvenime ir tarptautiniuose santykiuose kilti aikš- 
tėn apraiškų, kurios nelėmė nieko gero artimiausiai atei- 
čiai. 

Socialinio kontrasto tarp darbdavių ir darbininkų padi- 
dėjimas, kovos už būvį pasunkėjimas, plėšriųjų instinktų 
išsivystymas šitoje kovoje, niekuo neribojamos atskirų tau- 
tų varžytynės dėl rinkų ir šiaip jau imperialistinių instink- 
tų sustiprėjimas aiškiai rodė, kad kapitalistinis pasaulis bu- 
vo paėmęs griežtai individualistinę pakraipą, kuri turėjo 
neišvengiamai privesti prie tos katastrofos, kuri įvyko mū- 
sų laikais, kaipo pasaulinis karas. Bet, kaip kiekviena isto- 
rinio žmonijos gyvenimo kraštenybė, taip ir individualisti- 
nė kapitalistinio pasaulio pakraipa iššaukė pagal kontrasto 
dėsnį priešingą sau kraštenybę socializmo lytyje. Socializ- 
mas ėmė principialiai neigti tuos pagrindus, kuriais laikėsi 
kapitalistinis pasaulis, ir, eidamas protesto inercija, nusto- 
jo skaitytis taip pat su teisėtomis individualizmo savybė- 
mis. Plačiųjų masių niveliavimas vienu demagoginiu mas- 
tu, skiepijimas joms neapykantos, ardymas jose religinio bei 
dorinio gyvenimo pagrindų ir sykiu viliojimas jų tariamo- 
siomis neišsemiamomis ateityje materialinėmis gėrybėmis 
padarė tai, kad socializmo skelbiama socialinė revoliucija 
pasidarė lygiai dideliu pavojumi, kokiu kad buvo ir dar te- 
bėra imperialistinis karas, pagrįstas ekonominiais kapita- 
lizmo išrokavimais. 

Karas ir revoliucija pasidarė tokiu būdu mūsų pasauliui 
Skila ir Charibdė, pro kurias jam nelemta buvo laimingai 
prasiveržti į geresnę ateitį. Baimė karo varė šitą pasaulį į 
socializmo kraštenybę, baimė revoliucijos stūmė jį į indivi- 
dualizmo pavojus. Bet, kadangi jame nebuvo pakankamai 
stiprios pusiausvyros, kurią tegalėjo suteikti vien sintetinis 
kraštenybių suderinimas, jis neišvengė visai nei savo Ski- 
los, t. y. karo, nei savo Charibdės, t. y. revoliucijos. 


331 


Taip ir šiais laikais, kai imta abejoti dėl konstitucinio bei 
parlamentinio visuomenės valdymo būdo, žmonių visuo- 
meninė sąmonė nenustoja daužytis tarp dviejų krašteny- 
bių, kokios kad dabar yra tradicinės demokratinio režimo 
lytys, iš vienos pusės, ir individualistinė diktatūra, iš ant- 
ros. Pirmuoju atveju vis dar tebepasitikima doktrinaline 
prancūzų revoliucijos dvasia, tuo tarpu antruoju atveju pa- 
sikliaujama išganomąja atskirų galingų individų galia. Iš 
tikrųjų abiem atvejais nežiūrima į visuomeninio gyvenimo 
visumą iš platesnės perspektyvos. Šita perspektyva leistų 
pamatyti, kad šiuo metu yra visai gerai paaiškėjęs visuo- 
meninių reformų reikalas, - reformų, kurios galėtų visuo- 
menės santvarką labiau suderinti su realiais visuomeninio 
gyvenimo reikalais, neatsisakant tų teisingų principų, ku- 
riais remiasi gerai suprastas demokratizmas. Bet, iš kitos 
pusės, ta pati perspektyva parodytų, kad visuomeninės re- 
formos, neatremtos į visuomeninį plačiųjų masių auklėji- 
mą, yra tuščios lytys, kurios gali būti pripildytos ne tik tei- 
giamuoju, bet ir neigiamuoju turiniu. Todėl, norint patiesti 
visuomeninei santvarkai viltingą, pastovų pagrindą, privalu 
visų pirma rimtai susirūpinti visuomeniniu visos žmonių 
masės auklėjimu. 

Intensyvus visuomeninis auklėjimas pasidaro vis reika- 
lingesnis sulig tuo, kaip tirštėja kraštų apgyvenimas, kaip 
tamprėja visuomeninio bendravimo ryšiai, kaip sunkėja ko- 
va už būvį, kaip žmonės pasidaro vis labiau priklausomi 
vieni nuo kitų. Visa tai, kaip buvo jau sakyta, vyksta mūsų 
laikais nepaprastu smarkumu, ir todėl vis labiau auga tikro 
visuomeninio auklėjimo svarba. Aišku juk savaime, kad juo 
daugiau žmonėms tenka verstis visuomenės gyvenime ir 
juo daugiau jie yra priklausomi nuo savitarpinio veikimo- 
si, juo daugiau yra reikalingas visuomeninis jų išsiauklėji- 
mas, nes visuomeninio susipratimo ir tvirtų teigiamųjų vi- 
suomeninių nusiteikimų stoka gali, kaip matėme, jiems 


332 


pasidaryti dideliausių nelaimių priežastimi. Žinoma, ne vis- 
kas galima atsiekti ir visuomeniniu auklėjimu, kadangi ši- 
tas auklėjimas mūsų gyvenimo aplinkybėse niekados ne- 
gali būti tobulas. Bet vis dėlto juo galima atsiekti daug 
daugiau, negu paprastai manoma, nes auklėjimo galimy- 
bės taip ar šiaip yra neribojamos. 

Jei tai, kas yra pasakyta apie visuomeninio auklėjimo 
svarbą, turi reikšmės atžvilgiu į vadinamuosius kultūrin- 
gus kraštus, tai anaiptol ne mažesnės reikšmės privalo tu- 
rėti visuomeninis auklėjimas mūsų kraštui. Lietuvoje dėl 
daugelio istorinio gyvenimo aplinkybių negalėjo susidary- 
ti nei deramas visuomeninis susipratimas, nei teigiamieji 
visuomeniniai nusiteikimai. Visuomeninis išsiauklėjimas 
nėra atsiekiamas per kelis, net per keliolika metų. Dažniau- 
siai jis yra paveldimas iš kartos į kartą ilgesnės evoliucijos 
eigoje. Tuo tarpu istorinės Lietuvos evoliucija per ištisus 
šimtmečius nebuvo palanki geram visuomeniniam išsiauk- 
lėjimui. 

Iš pradžios rytiško tipo despotizmas, paskui lenkiško ti- 
po aristokratizmas, pagaliau rusiškas jungas, — visa tai ne- 
galėjo būti reikiamo visuomeninio auklėjimo veiksniai, kiek 
apskritai valstybinė valdžia visuomeninio auklėjimo veiks- 
niu gali ir privalo būti. Rytiškas despotizmas žiūrėjo į pla- 
tesnes mases kaipo į karo vedamąją medžiagą ir, žinoma, 
atitinkamai elgėsi su jomis. Lenkiškosios įtakos laikų aris- 
tokratinė tvarka leido individualistiniu būdu pražydėti di- 
dikų ir bajorų savivalei, bet tuo pačiu laiku užgniaužė bau- 
džiavos priemonėmis bet kurį visuomeninį susipratimą 
platesnėse masėse. Nepakenčiamas rusiškas jungas kom- 
promitavo iš esmės visuomeninės tvarkos reikalą ir ardė 
platesnėse lietuvių tautos masėse, kaip ir jos šviesuomenė- 
je, visuomeninio gyvenimo pagrindus. 

Nenuostabu todėl, kad reikalas atstatyti valstybę užtiko 
lietuvių tautą visai nepasiruošusią visuomeniniu atžvilgiu. 


333 


Nei visuomeninis susipratimas, nei visuomeninio gyveni- 
mo nusiteikimai, nei visuomeniniai įpročiai, nei visiuome- 
ninio gyvenimo santvarka, nei sugebėjimas organizuoti vi- 
suomenės gyvenimą kuriamuoju būdu nėra pakankami ne 
tik plačiosiose mūsų tautos masėse, bet ir dabartinėje jos 
inteligentijoje. Iš čion tasai visuomeninis nerangumas, ku- 
ris matyti beveik kiekviename mūsų gyvenimo žingsnyje; 
tasai nesugebėjimas organizuotis, kuris sudaro didelę kliū- 
tį kultūrinei mūsų pažangai; tasai niekuo nepateisinamas 
įnirtęs antagonizmas tarp įvairiai nusistačiusių visuome- 
ninių grupių, kuris užnuodijo ekonominį, socialinį ir poli- 
tinį mūsų gyvenimą; toji visuomeninės opinijos stoka, kuri 
neleidžia sėkmingai sudrausti neigiamąsias viešojo gyve- 
nimo apraiškas; toji visuomeninio gyvenimo inercija, kuri 
neleidžia realizuotis jame kuriamiesiems sumanymams 
lengvai ir sėkmingai; tasai apverktinas mūsų spaudos sto- 
vis, kuris liudija viešai ir iškalbingai apie primityvių mūsų 
instinktų viešpatavimą, ir dargi visa eilė kitų, čia nemini- 
mų, mūsų gyvenimo apraiškų. 

Visuomeninis auklėjimas pasidaro mums ypatin gai svar- 
bus sąryšyje su mūsų pergyventa neseniai valstybine per- 
varta. Kiekviena valstybinė pervarta, įvykdyta faktinos jė- 
gos priemonėmis, nors ji ir būtų visiškai pateisinama 
konkretinėse visuomeninio gyvenimo aplinkybėse, slepia 
savyje didelį pavojų normaliam visuomeniniam gyvenimui. 
Tai mums pakankamai iškalbingai liudija mūsų laikais kad 
ir Portugalijos arba Graikijos pavyzdžiai. Revoliucinė per- 
varta yra pateisinama tada, kai ji įvyksta vardan visuome- 
nės apsigynimo nuo faktinos valdžios prievartos, neigian- 
čios prigimtąsias žmonių teises, arba nuo jos nerangumo, 
gresiančio visuomenei mirtinu pavojumi. Bet kai revoliuci- 
nė pervarta įvyksta jėgos žygiu, visuomenės sąmonėje, pa- 
kankamai neišauklėtoje teisėtumo atžvilgiu, susidaro pa- 
linkimas pagerbti jėgą be sąryšio su teise, kuri gali ją 


334 


pateisinti. Tokiu būdu pateisinamai panaudota prievarta ga- 
li sudaryti įprotį vartoti jėgą dėl jos pačios, t. y. be reikiamo 
pateisinimo. Tuo tarpu mažai susipratusiose visuomeniniu 
atžvilgiu masėse šita pagunda įsigali labai lengvai ir pas- 
kui sunkiai yra nugalima visuomeninio auklėjimo priemo- 
nėmis. Šito pavojaus akivaizdoje visuomeninio auklėjimo 
reikalas turi Lietuvoje šiuo metu net daugiau svarbos, ne- 
gu kur kitur. 


4. Pagrindiniai visuomeninio auklėjimo klausimai 


Kad galima būtų geriau nusimanyti apie pagrindinį vi- 
suomeninio auklėjimo turinį ir tuo pačiu - apie tikrą jo svar- 
bą mūsų laikais, bus čia ne pro šalį padarius trumpą ap- 
žvalgą pedagoginių klausimų, kurie yra organingai surišti 
su visuomeniniu auklėjimu. 

Pirmas klausimas, kuris turi vedamosios reikšmės vi- 
sam visuomeniniam auklėjimui, aišku savaime, liečia vi- 
suomeninio auklėjimo tikslus, t. y. tai, kas turi būti sie- 
kiama visuomeninio auklėjimo priemonėmis. Čia, kaip 
ir kitose ugdomojo veikimo srityse, privalo būti skiriami 
tolimesni ir artimesni visuomeninio auklėjimo tikslai. To- 
limesni, arba netiesioginiai, yra tikslai, kurie sykiu yra 
tikslai pačiam visuomeniniam gyvenimui. Pavyzdžiui, 
toks tikslas bus bendra visuomenės gerovė, kuri turi bū- 
ti siekiama visuomeninio gyvenimo sutvarkymu. Arti- 
mesni, arba tiesioginiai, visuomeninio auklėjimo tikslai 
bus jau tie jo tikslai, kurie turi būti atsiekti auklėtinio pri- 
gimtyje kaipo pastovūs visuomeniniai nusiteikimai. Pa- 
vyzdžiui, tokie nusiteikimai bus tinkamai išauklėta tei- 
sės sąmonė arba plačiai išvystytas solidarumo jausmas. 
Kitaip šitokie nusiteikimai yra vadinami, pedagogikos at- 
žvilgiu, ugdomosiomis vertybėmis, kurios ir yra išvys- 
tomos pedagoginėmis, šiuo atveju visuomeninio auklėjimo, 


335 


priemonėmis. Ir štai pirmoje visuomeninio auklėjimo tę- 
orijos vietoje privalo stovėti klausimas apie visuomeni- 
nio auklėjimo tikslus, suprantamus labiausiai ugdomųjų 
vertybių prasme. 

Kai yra išaiškinti bendrieji visuomeninio auklėjimo tiks- 
lai, visai natūraliu būdu gali kilti klausimas apie ugdomą- 
sias priemones ir metodus, kuriais šitie tikslai privalo būti 
siekiami. Visuomeniniame auklėjime priemonių ir metodų 
klausimas yra aktualesnis už daugelį kitų klausimų todėl, 
kad pedagoginė teorija ir praktika dėl šitų dalykų nėra dar 
toli gražu nusistovėjusios, nors mūsų laikai kaip tik stato 
aiškių reikalavimų tiksliai ir praktiškai šituos klausimus iš- 
aiškinti. Čia tenka skaitytis su dviem pagrindiniais momen- 
tais, būtent: su teoriniu momentu, kuris yra visuomeninė 
doktrina, kaipo visuomeninio gyvenimo bei veikimo orien- 
tacijos pradas, ir su praktiniu momentu, kuris yra visuo- 
meninis veikimas, kaipo visomeninio gyvenimo aktualiza- 
vimo veiksnys. Taip ar šiaip lavinimas visuomeninio 
susipratimo ir pratinimas dirbti visuomeninį darbą yra dvi 
pagrindinės visuomeninio auklėjimo priemonės, kurios pri- 
valo būti vartojamos tam tikru metodingu būdu visuome- 
niniame auklėjime. 

Žinant bendrus visuomeninio auklėjimo tikslus ir pagrin- 
dines jo priemones bei metodus, galima toliau eiti prie klau- 
simų apie visuomeninio auklėjimo uždavinius. Uždaviniu 
juk stengiamasi metodingai siekti tikslas turimomis prie- 
monėmis. Suprantama savaime, kad visuomeninis auklėji- 
mas tiek gali turėti atskirų uždavinių, kiek gali būti atskirų 
visuomeninio auklėjimo tikslų. Darant visuomeninio auk- 
lėjimo uždavinių tyrinėjimą, svarbu vis dėlto šitie uždavi- 
niai sistemingai suskirstyti pagal tam tikras kategorijas. Ogi 
skirstant visuomeninio auklėjimo uždavinius kategorijomis, 
išeina visų pirma aikštėn reikalas juos suskirstyti į bendruo- 

sius ir specialiuosius. 


336 


Bendrieji visuomeninio auklėjimo uždaviniai stengiasi 
išvystyti naujose kartose bendruosius visuomeninius nusi- 
teikimus, reikalingus specialiems visuomeninio auklėjimo 
uždaviniams realizuoti. Šitie bendrieji visuomeniniai nusi- 
tekimai gali būti pasyviniai ir aktyviniai. Pasyviniai, pavyz- 
džiui, yra tokie nusiteikimai, kaip paslankumas paklusti vi- 
suomeniniam autoritetui, visuomeninis drausmingumas, 
visuomeninis taikumas ir t. t. Aktyviniai visuomeniniai nu- 
siteikimai yra, pavyzdžiui, tokię nusiteikimai, kaip suge- 
bėjimas aktyviai dalyvauti organizaciniame visuomenės 
darbe, sugebėjimas vesti visuomeninę propagandą, mokė- 
jimas administruoti viešųjų draugijų veikimą, sugebėjimas 
vadovauti visuomeniniam gyvenimui bei veikimui ir t. t. 

Šalia šito bendrujų uždavinių klausimo stovi, kaip saky- 
ta, klausimas apie specialiuosius visuomeninio auklėjimo 
uždavinius, kurių gali būti visa eilė pagal atskirus visuo- 
meninio gyvenimo atžvilgius. Pasirodo, kad specialius vi- 
suomeninio auklėjimo uždavinius šiais laikais stato: 1) po- 
litinis auklėjimas, turįs savo tikslu pilietinius ir valstybinius 
nusiteikimus; 2) ekonominis auklėjimas, turįs savo tikslu 
teigiamuosius gamybos, mainomainio, suskirstymo ir su- 
vartojimo nusiteikimus; 3) socialinis auklėjimas, turįs savo 
tikstu visuomeninius nusiteikimus, surištus su Žmonių san- 
tykiavimu ekonominiu pagrindu; 4) tautinis auklėjimas, tu- 
rįs savo tikslu teigiamuosius gerai suprasto patriotizmo nu- 
siteikimus; 5) tarpvalstybinis bei tarptautinis auklėjimas, 
turįs savo tikslu visuomeninius nusiteikimus, reikalingus 
visos žmonijos solidarumui bei bendradarbiavimui reali- 
zuoti. 

Pagaliau į svarbesnius visuomeninio auklėjimo klausi- 
mus reik dar priskaityti klausimas apie šito auklėjimo veiks- 
nius. Yra, būtent, reikalo išaiškinti, kokių yra visuomeni- 
nio auklėjimo veiksnių, kaip jie gali būti pilnai suvartoti 
šito auklėjimo tikslams ir, be to, kaip jie privalo būti solidariai 


337 


sutvarkyti, kad visuomeninis auklėjimas būtų iš tikro sėk- 
mingas. Svarbiausi visuomeninio auklėjimo veiksniai yra 
šeimyna, mokykla, įvairios jaunimo susidraugavimo lytys, 
visuomeninė valdžia ir Bažnyčia. Jų panaudojimą visuo- 
meniniam auklėjimui ir deramą sutarimą šituo reikalu ir 
privalo nušviesti visuomeninio auklėjimo teorija. 

Štai pagrindiniai visuomeninio auklėjimo klausimai, prie 
kurių man teks grįžti tyrinėjant juos iš eilės kiek specialiau. 


L Visuomeninio auklėjimo tikslai 


1. Visuomeninio auklėjimo tikslų skirstymas 
į tolimesnius ir arHmesnius 


Norint tinkamai dirbti bet kurį darbą, reik gerai nusima- 
nyti apie šito darbo tikslą. Lygiai taip pat yra ir su visuo- 
meniniu auklėjimu: šitas auklėjimas tik tada tegali būti ge- 
rai vedamas, jei yra lemtai nusimanoma apie visuomeninio 
auklėjimo tikslus. Tikslas vykdymo tvarkoje yra atsiekia- 
mas galutinėje išvadoje ir todėl net yra įvairiose kalbose 
vadinamas galu, osumanymo bei pasiryžimo tvarkoje tiks- 
las yra pirmutinis dalykas, nuo kurio paskui pareina taip 
ar šiaip pats veikimas. Suprantama todėl savaime, kad nuo 
tikslų nustatymo visuomeniniam auklėjimui taip ar šiaip 
turi pareiti šito auklėjimo pakraipa, vykdymo būdas ir iš- 
davų sėkmingumas. Kokie tad yra visuomeninio auklėji- 
mo tikslai? 

Tyrinėjant visuomeninio auklėjimo tikslus, reik visų pir- 
ma atsižvelgti į tai, kad visuomeninis auklėjimas, kaipo vi- 
so ugdomojo veikimo dalis, privalo turėti tolimesnių, arba 
netiesioginių, ir artimesnių, arba tiesioginių, tikslų. Ugdy- 
mas, kap žinoma, turi ruošti žmogų prie gyvenimo, ir dargi 
taip jį ruošti, kad paskui jis galėtų sėkmingai siekti pačio 


338 


gyvenimo tikslus. Išeina tad, kad patys gyvenimo tikslai 
galutinėje sąskaitoje yra ugdymo tikslai. Tik šitie gyveni- 
mo tikslai yra ugdymui tolimesni, arba netiesioginiai, tiks- 
lai. Artimesni, arba tiesioginiai, ugdymo tikslai yra tos dis- 
pozicijos, arba tie nusiteikimai, kurių pagalba gyvenimo 
tikslai gali būti sėkmingai siekiami ir kurie todėl vadinami 
ugdomosiomis vertybėmis. Šitos ugdomosios vertybės, bū- 
damos artimesni, arba tiesioginiai, ugdymo tikslai, faktinai 
tampa priemonėmis atžvilgiu į tolimesnius, arba netiesio- 
ginius, ugdymo tikslus, kurie iš tikrųjų ir yra pačio gyveni- 
mo tikslai. | 

Tai, kas čia pasakyta apie tolimesnius ir artimesnius ug- 
dymo tikslus, turi, kaip pasakyta, lygios reikšmės ir visuo- 
meniniam auklėjimui, atitinkamai, žinoma, apribojus tiks- 
lų sritį. Vadinasi, ir visuomeninis auklėjimas turi savo 
tolimesnius ir artimesnius tikslus. Tolimesni jo tikslai bus 
pačio visuomeninio gyvenimo tikslai, tuo tarpu artimesni 
jo tikslai bus tie visuomeniniai nusiteikimai, kurių pagalba 
gali būti siekiami visai sėkmingai visuomeninio gyvenimo 
tikslai, arba, kitaip tariant, tolimesni visuomeninio auklėji- 
mo tikslai. Norint tad nustatyti tikslus visuomeniniam auk- 
lėjimui, reik išaiškinti, iš vienos pusės, kokie yra pagrindi- 
niai visuomeninio gyvenimo tikslai, o iš antros pusės, kokie 
yra pagrindiniai visuomeniniai nusiteikimai, reikalingi vi- 
suomeninio gyvenimo tikslams siekti. 

Čia betgi reik pastebėti, kad klausimas, kokie yra pagrin- 
diniai visuomeninio gyvenimo tikslai, yra labai platus, nes 
visuomeninio gyvenimo tikslai gali būti visos tos materia- 
linės bei dvasinės gėrybės, kurios gali būti sukurtos ar tik 
taip ar šiaip atsiektos visuomeninio gyvenimo priemonė- 
mis. Čion, tikrai sakant, reikėtų priskaityti mažne visos ci- 
vilizacijos gėrybės, kiek jos yra objektyvuotos visuomeni- 
nio gyvenimo lytimis. Visa materialinė kultūra, sukurta 
sutelktomis žmonių pastangomis, mokslas, tobulinamas per 


339 


amžius nesibaigiančios mokslininkų eilės, visuomeninė do- 
rovė, palaikoma visuomeninės opinijos priemonėmis, juri- 
diniai visuomeninės tvarkos institutai, sudaryti visuome- 
ninių kompromisų išdavoje, didieji meno kūriniai, kaip, 
pavyzdžiui, statybos dailenybės, kartais šimtmečiais kur- 
tos bendromis žmonių pastangomis, pagaliau religinė or- 
ganizacija, įkvėpta visuotinojo draugingumo dvasia, - visa 
tai taip ar šiaip yra visuomeninio gyvenimo gėrybės, ku- 
rios gali būti siekiamos kaipo tam tikri visuomeninio veiki- 
mo tikslai. Reik net pasakyti, kad visa tai, ką žmogus atsie- 
kia aukštesniame laipsnyje, reikalauja mažiau ar daugiau 
visuomeninės santalkos: nei gamtos apvaldymas žmogaus 
pajėgomis, nei kultūrinė kūryba, nei religinio gyvenimo tra- 
dicijos negali pasiekti tobulesnio stovio bei intensyvesnio 
žmonių pastangų sutelkimo visuomeninio gyvenimo ap- 
linkybėse. 

Pasirodo tokiu būdu, kad visuomeninio gyvenimo tiks- 
lai iš tikrųjų yra tie patys žmogaus gyvenimo tikslai, kiek 
tik jie yra atsiekiami visuomeninio gyvenimo bei veikimo 
priemonėmis. Atitinkamai reikėtų pasakyti, kad pagrindi- 
niai tolimesni visuomeninio auklėjimo tikslai ir yra patys 
žmonijos gyvenimo tikslai, kiek jie yra siekiami visuome- 
ninio gyvenimo bei veikimo pagalba. Tačiau šitokis pasa- 
kymas būtų per daug neapribotas ir turėtų maža realios ver- 
tės visuomeninio auklėjimo reikalui. Dėl šitos priežasties 
tenka stengtis suvesti tolimesni visuomeninio gyvenimo 
tikslai prie vieno kurio veiksnio, nuo kurio pareitų maksi- 
malinė visuomenės reikšmė žmogaus gyvenimo tikslams. 
Toks veiksnys ir yra ne kas kita kaip visuomeninio gyveni- 
mo idealas. Vadinasi, juo tobulesnė yra visuomenė, juo di- 
desnė yra jos reikšmė žmogaus gyvenimui ta prasme, kad 
tokia visuomenė sudaro palankių sąlygų žmogaus gyveni- 
mo tikslams siekti. Šita prasme visuomeninis idealas, kuris tu- 
ri būti taip ar šiaip realizuojamas visuomeninės santvarkos ir vi- 


340 


suomeninių žmogaus nusiteikimų pagalba, ir yra tolimesnis vi- 
suomeninio auklėjimo tikslas, turįs šitam auklėjimui vedamosios 
reikšmės. Nusimanyti, kas yra visuomeninis idealas ir koks 
jis privalo būti, reiškia pedagogui nustatyti visuomeninio 
auklėjimo pakraipa į tolimesnę atstumą, įgauti nusimany- 
mo, kokiai visuomeninei santvarkai auklėtinis privalo būti 
ruošiamas, ir išsiaiškinti, kokie visuomeniniai nusiteikimai 
privalo būti jame išvystomi. Atsižvelgiant į šitokią visuo- 
meninio idealo reikšmę, bus ne pro šalį panagrinėjus jį kiek 
smulkiau, kaipo tolimesnį visuomeninio auklėjimo tikslą. 


2. Visuomeninis idealas kaipo pagrindinis tolimesnis 
visuomeninio auklėjimo tikslas 


Visuomeninio idealo supratimas, aišku savaime, gali būti 
labai įvairus pagal tai, kokios pasaulėžiūros, kuo mažiau- 
sia - visuomeninės, prisilaikoma savo įsitikinimuose. Vie- 
nokį visuomeninį idealą susidaro kolektyvistas, kitokį - in- 
dividualistas, vienaip šitą idealą įsivaizduoja demokratas, 
kitaip - aristokratas ir t. t. Žodžiu tariant, visuomeninio ide- 
alo supratimas pareina nuo pasaulėžiūros ypatybių. O ka- 
dangi visuomeninis auklėjimas savo ruožtu pareina nuo vi- 
suomeninio idealo, kaipo nuo tolimesnio savo tikslo, tai 
atitinkamai visuomeninis auklėjimas pareina irgi nuo tos 
pasaulėžiūros, kurios prisilaiko pats pedagogas. Todėl vie- 
noks bus visuomeninis auklėjimas socialisto, kitoks - indi- 
vidualisto supratimu, vienaip visuomeninio auklėjimo už- 
davinius supras demokratas, kitaip — aristokratas ir t. t. 
Pasirodo, kad ir visuomeniniame auklėjime, kaip ir visoje 
ugdymo sistemoje, neišvengiama pedagoginių įsitikinimų 
priklausomybė nuo pasaulėžiūros klausimų. Iš čion irgi sa- 
vaime išeina, kad ir mano supratime visuomeninių tikslų 
bei uždavinių taip ar šiaip turi pasireikšti visuomeninių 
mano pažiūrų ypatybės. Todėl, priėjęs klausimą apie 


341 


visuomeninį idealą, nedarysiu dokumentalių tyrinėjimų, 
kaip šitas idealas buvo kitų suprantamas ir kaip jis iš tikro 
privalu suprasti, bet tik pasitenkinsiu padaręs keletą paaiš- 
kinimų, kurie yra reikalingi tam, kad galima būtų suprasti, 
kokia vedamoji idėja yra padėta iš pat pradžios į visuome- 
ninio auklėjimo pagrindą. 

Mano įsitikinimu, visai yra priimtinas, mažiausiai - ben- 
drais bruožais, tasai visuomeninio idealo supratimas, kuris 
rado vietos žymaus Maskvos universiteto profesoriaus Pa- 
velo Novgorodcevo veikale, įvardytame „Apie visuomeni- 
nį idealą“. (Ob obščestvennom ideale, Moskva, 1917). Sitas 
veikalas, galima sakyti, yra klasiškas kalbamuoju klausi- 
mu ir todėl užsitarnauja ypatingo atsižvelgimo tada, kai ten- 
ka išvesti bendra orientacijos linija visuomeniniam auklėji- 
mui. Dera dar pridėti, kad mūsų laikams šis veikalas turi, 
sąryšyje su visuomeninio auklėjimo klausimais, visai ypa- 
tingos reikšmės. Jame, būtent, numatytas iš anksto tasai vi- 
suomeninių utopijų žlugimas, kuris charakterizuoja mūsų 
dienas. Tuo tarpu pats veikalas buvo sukurtas bent esmi- 
nėje dalyje dar prieš pasaulinį karą šviesoje tos teisinės są- 
monės krizės, kuri buvo jau užsibrėžusi anksčiau ir kuri 
mūsų laikais priėjo kulminacinį savo punktą. Novgorodce- 
vas, parašęs taip pat veikalą „Teisinės sąmonės krizė“, tie- 
siog pramatė daugelį iš tų visuomeninio gyvenimo apraiš- 
kų, kurios dabar išėjo aikštėn prieš mūsų akis ir kurios jau 
paskatino žmones pasiduoti tamsiai reakcijos inercijai. Bet 
kadangi Novgorodcevo pramatomoji galia buvo atremta, 
iš vienos pusės, į dokumentalius tyrinėjimus, o iš kitos pu- 
sės, į plačią visuomeninio gyvenimo perspektyvą, tai jis pats 
ne tik buvo tolimas nuo bet kurios nesąmoningos reakcijos 
vienašališkumo, bet dargi sugebėjo bendrai užbrėžti sinte- 
tinį išsprendimą klausimo apie visuomeninį idealą, besi- 
mokydamas iš visuomeninių utopijų žlugimo ir todėl-ne- 
piktžodžiaudamas dėl to, kas buvo idealaus ir priimtino 


342 


tauriausiose žmogaus dvasios pastangose, atkreiptose į vi- 
suomeninio idealo realizavimą. Sykiu Novgorodcevas ne- 
priklausė prie tų atitrūkusių nuo realaus gyvenimo idealis- 
tų, kurie skęsta niekuo neparemtų svajonių srityje: jis, 
būtent, turėjo aiškų supratimą apie reikalą suderinti nelygs- 
tamąjį tikslą, t. y. idealą, su lygstamosiomis priemonėmis, 
t. y. su jo realizavimo aplinkybėmis. Ir šituo atžvilgiu, kaip 
ir visuomeninio idealo supratimu, Novgorodcevas gali bū- 
ti mūsų laikais sektinas pavyzdys. Kadangi toliau turėsiu 
kalbėti apie visuomeninį idealą, kuris kai kam gali pasiro- 
dyti neturinčiu realių santykių su visuomeninio gyvenimo 
tikrove, manau, bus čia ne pro šalį padarius, nesusiprati- 
mams iš anksto užbėgti už akių, viena kita reikšminga iš- 
trauka iš Novgorodcevo veikalo „Visuomeninis idealas“, 
kurios gerai charakterizuoja praktinį jo reliatyvizmą. 
„Klaidingam absoliutizmui, besistengiančiam rasti bei 
įvykdyti nekintamas lytis besivystančių santykių srityje, 
reik priešpastatyti tasai teisėtas praktinis reliatyvizmas, ku- 
ris neišvengiamai yra surištas su parinkimu kelių bei prie- 
monių absoliutiniam idealui vykdyti. Čia privalu dar kartą 
pabrėžti, kiek yra svarbu taisyklingai suderinti nelygsta- 
mojo ir lygstamojo veiksnių sąvokas pažangaus išsivysty- 
mo idėjoje. Itin dera teigti tai, kad aukščiausio tikslo abso- 
liutizmas visai sutaria su praktinių priemonių reliatyvizmu. 
Kai nuo nelygstamojo tikslo nustatymo mes einame prie 
klausimo apie jo vykdymą, kyla reikalas patirti konkreti- 
nes sąlygas ir esamus santykius. Visuomeninis idealas ne- 
galima vykdyti vienokiomis lytimis tarp subrendusių tau- 
tų, pasižyminčių aukšta kultūra, ir tarp laukinių tautelių, 
vos tik įžengusių į visuomeniškumo kelią. Istorinė tikrovė 
patiekia dideliausį padėčių įvairumą, pagal kurį turi taip 
pat įvairuoti ir praktinės politikos keliai<...> Be pažinimo 
tikrų santykių — tokia yra sena politinė tiesa — geriausios 
pastangos pasiliks nevaisingos. Maža to: atkaklumas tikslų 


343 


siekime be tinkamo priemonių pasirinkimo gali pasireikšti 
priešingomis išdavomis ir pridaryti nelaimių ten, kur buvo 
tikėtasi pagerinimų bei laimėjimų “*. 

Taip kalba Novgorodcevas už praktinių priemonių re- 
liatyvizmą. Bet būtų didelė klaida manyti, kad šitas reliaty- 
vizmas priverčia jį pamiršti nors valandėlei to visuomeni- . 
nio idealo absoliutizmą, kuris taip ar šiaip turi būti 
realizuojamas visuose, kad ir žemiausiuose, visuomeninės 
pažangos tarpsniuose. „Pagrindinė idealo aptartis jo san- 
tykiavime su empirinės tikrovės pasauliu, - sako Novgo- 
rodcevas, - yra jo sąvoka, reiškianti niekados nenutrūkstamo 
tobulėjimo reikalavimą. Šitokiu būdu suprastas dorinio išsi- 
vystymo idealas gali pasirodyti atitrauktas nuo gyvenimo 
ir atpalaiduotas nuo turinio. Stengtis atsiekti nuolat tols- 
tantį ir niekados visai nepasiekiamą tikslą ar nereiškia gau- 
dyti nerealūs šešėliai? Bet tokia jau yra idealo savybė, kad 
jis, būdamas neribojamas ir nebaigiamas, vis dėlto lieka re- 
alus bei praktiškas, kaipo judinamasis žmogiškojo gyveni- 
mo motyvas. Kaipo nelygstamasis principas to, kas privalo 
būti, jis visados suponuoja tikrovėje tai, kas dar nėra, nors 
privalo būti įvykdyta“**. „Istoriniam žmonijos gyvenimui, — 
sako Novgorodcevas kitoje vietoje, - nelygstamasis idealas 
visados lieka amžinas reikalavimas ir įteigiamasis kvieti- 
mas. Ne palaimingą ramybę teikia jis žmonėms istorinia- 
me jų veikime, bet amžinajį stengimąsi bei nerimą. Reali- 
zuodamasis empirinėse tikrovės sąlygose vos tik iš dalies, 
vos tik lygstamai, jis šituo savo apsireiškimu sužadina žmo- 
guje naują pasistengimą, kuris, besirealizuodamas gyveni- 
me, savo ruožtu susitinka su nauju nepasitenkinimo užsi- 
mojimu. Taip susidaro ištisa pastangų bei veiksmų eilė, 
ištįsusi į begalybę. Kaipo troškimas to, kas yra nelygstama, 


* Novgorodcev P. Ob obščestvennom ideale. - Moskva, 1917. - S. 95-96, 
** Ten pat. - P. 58. 


344 


kaipo ieškojimas to, kas yra absoliutu, reiškiasi šitos nesi- 
liaujančios pastangos doriniame žmogaus išsivystyme, ir 
tame kaip tik glūdi žavinti dorinio pasaulio galybė, suges- 
tionuojanti žmogui mintį apie nelygstamąjį jo pašaukimą. 
Bet šitame nenuilstamame ir niekados nepatenkinamame 
stengimesi glūdi taip pat ir dorinės sąmonės tragizmas: ja- 
me visados lieka nesutaikomas nesutarimas tarp nelygsta- 
mojo idealo ir įvykdyto laike jo pavidalo“*. 

Nusakytasis čia ištraukomis iš Novgorodcevo veikalo 
praktiškųjų priemonių reliatyvizmas ir visuomeninio idea- 
lo absoliutizmas negali jau neturėti tam tikros orientacinės 
reikšmės visuomeniniam auklėjimui. Yra juk savaime aiš- 
ku, kad visuomeninis auklėjimas privalo įdiegti naujoms 
kartoms ir karštą, niekuo neperbloškiamą visuomeninio ide- 
alo meilę, ir praktiškąjį nusistatymą realiai spręsti visuo- 
meninio gyvenimo aplinkybes, kad galima būtų parinkti 
reikiamų priemonių visuomeniniam idealui vykdyti tikro- 
vėje. Kitaip tariant, visuomeninis auklėjimas turi išvystyti 
naujose kartose idealizmą atžvilgiu į visuomeninio gyve- 
nimo tiksius ir realizmą atžvilgiu į visuomeninio veikimo 
priemones. Apie realizmą atžvilgiu į visuomeninio veiki- 
mo priemones bus kalbos kiek toliau. Šitoje vietoje bus ne 
pro šalį paaiškinus idealizmą atžvilgiu į visuomeninio gy- 
venimo tikslus, nagrinėjant kiek smulkiau visuomeninio 
idealo turinį pagal tai, kaip jį nusako Novgorodcevas mi- 
nėtajame savo veikale. 

Kaip kiekvienas nelygstamasis idealas, taip ir visuome- 
ninis idealas, statomas tikslu žmogiškajai visuomenei, rei- 
kalauja iš gyvenančių prigimtajame pasaulyje žmonių nie- 
kados nesibaigiančio asmeninio tobulėjimo ir tokio pat 
visuomeninės santvarkos tobulinimo. Šita niekados nesi- 
baigianti visuomeninė pažanga teturi vien tą dorinę reikšmę, 


* Ten pat. - P. 57. 


345 


kurią ji įgauna iš dorinio atskirų asmenų tobulėjimo“. Ir iš 
tikrųjų visuomenė tėra reali, arba gyvuoja vien asmenyse, 
nes substancialinio pobūdžio teturi vien atskiras asmuo. Bet 
iš kitos pusės, visuomenėje atskiri asmens pasireiškia bū- 
du,jiems nežinomu iš individualinio jų patyrimo**. Būtent, 
atskiras asmuo randa visuomenėje ne paprastą savo gyve- 
nimo uždavinių pakartojimą, bet savo jėgų papildymą pa- 
stangose siekti idealo, nes šitas idealas neatsiekiamas vie- 
nomis tik izoliuoto žmogaus jėgomis. Tuo tarpu juo aiškiau 
mes nusimanome, kad asmenybė yra neatstojama, nepakar- 
tojama, visiškai savotiška individualybė, juo labiau mums 
aiškėja reikalas suderinti konkretiniu būdu individualinius 
skirtumus, norint atsiekti idealinį visuomenės tikslą***. Čia 
ir gali kilti klausimas, kokiais visuomet ir visur privalomais 
principais turi būti vykdomas tasai konkretinis atskirų in- 
dividualinių skirtumų derinimas, kuris turi savo tikslu vi- 
suomeninio idealo realizavimą. Šituo klausimu faktinai rei- 
kalaujama nustatyti visuomeninio idealo turinys. Tiesa, tuo 
dar nereikalaujama nustatyti konkretinė veikimo progra- 
ma, privaloma visiems laikams ir visiems kraštams. Visuo- 
meninio idealo klausimą statant norima išdirbti supratimą 
apie reikiamą visuomeninės pažangos pakraipą, kuri būtų 
griežtai privaloma visur ir visados. O kadangi šitas supra- 
timas privalo būti išvestas iš asmens supratimo, kiek jis nu- 
sistato į absoliutinį idealą, tai asmens sąvoka privalo būti 
pradedamuoju punktu sprendžiant apie visuomeninį idea- 
jaren, 

Nelygstamasis asmens vertingumas suponuoja laisvę, 
kaipo prigimtą ir būtiną dorinės jo esmės išraišką: be lais- 


* Ten pat. - P. 99. 
** Ten pat. - P.103. 
+*+ Ten pat. 
+++ Ten pat. - P. 106. 


346 


vės mes negalime asmens įsivaizduoti. Iš kitos pusės, mes 
reikalaujame visiems žmonėms lygybės, kadangi kiekviena- 
me asmenyje mes privalome pripažinti šitą aukštesnę dori- 
nę esmę. Todėl negalima įsivaizduoti visuomeninės pažan- 
gos be pastangų realizuoti lygybės ir laisvės principų, kurie 
iškelia aikštėn prigimtuosius asmens reikalavimus, kitaip 
tariant, prigimtąsias jų teises. Bet šalia šitų teisių asmuo tu- 
ri atitinkamą prievolę pripažinti kitiems asmenims pana- 
šias teises ir savo individualybe atbaigti pilnutinį indivi- 
dualinių skirtumų suharmonizavimą“. 

Tokiu būdu, sako Novgorodcevas, asmens sąvokoje ly- 
giai semia savo pradžią tiek jo reikalavimai sau lygybės ir 
laisvės, tiek jo prievolės pasireikšti solidarumu ir dėtis į vie- 
nybę su kitais žmonėmis. O kadangi iš šitos vienybės prin- 
cipe negali būti išskirtas joks asmuo ir kiekvienam skyrium 
ir visiems sykiu privalo būti pripažintos tos pačios teisės į 
lygybę ir laisvę, tai iš čion gaunamas aptarimas visuomeni- 
nio idealo kaipo principo, reikalaujančio visuotinojo susivieni- 
jimo lygybės ir laisvės pagrindais. Kiek mes reikalaujame, kad 
asmuo būtų gerbiamas visuomet ir visur, savitarpinio pripa- 
žinimo prievolė negali būti apribota jokiomis sienomis ir 
skirtumais. Nieks neprivalo būti išskirtas iš visuotinosios 
vienybės idėjos. Nelygstamasis asmens principas tokiu bū- 
du neišvengiamai veda prie visuotinojo žmonijos solidarumo 
idėjos. Suglaudžiant gautuosius pradus trumpoje formulė- 
je, visuomeninis idealas galima aptarti kaipo laisvo univer- 
salizmo principas““. 

Šitie pilnai nuoseklūs iš esmės prof. Novgorodcevo iš- 
vadžiojimai yra visai priimtini su maža tik pataisa, būtent 
ta, kad visuomeninis idealas yra ne laisvo universalizmo 
principas, bet pats šitas laisvas universalizmas, lygiai taip 


* Ten pat. - P. 107. 
** Ten pat. — P. 108. 


347 


pat kaipjis yra ne visuotinojo susivienijimo lygybės bei lais- 
vės pagrindais principas, bet pats šitas visuotinasis susi- 
vienijimas. 

Priimtas su šita maža pataisa visuomeninio idealo su- 
pratimas savo turinyje nelaiko nieko tokio, kas yra lygsta- 
ma, priklauso vienam kuriam istoriniam laikotarpiui ir to- 
dėl yra kokia nors prasme konkretus dalykas. Sąvoka 
„Visuotinasis susivienijimas lygybės bei laisvės pagrindais“ 
tėra vien bendra formulė, kuri nustato visuomeninės pa- 
žangos pakraipą ir iškelia aikštėn tą kuriamąjį istorijos pra- 
dą, kuris yra kuriamoji dvasia asmens, reiklaujančio sau 
lygybės bei laisvės. Bet šita formulė nėra neatskiriamai su- 
rišta su jokiu istoriniu visuomeninio idealo supratimu, ku- 
ris kada nors buvo realizuojamas tam tikrose laiko bei vie- 
tos aplinkybėse“. 

Todėl irgi, iš kitos pusės, yra klaidinga laikyti absoliuti- 
niais, arba nelygstamais, tuos istorinius būdus tvarkyti vi- 
suomeninį gyvenimą, kurie atsirado tam tikrose visuome- 
ninės pažangos aplinkybėse. Kai, pavyzdžiui, vieninteliu 
išganomuoju visuomeninės santvarkos idealu yra skelbia- 
ma tautos valdžia, parlamentarizmas, socializmas ir pana- 
šiai, tai tokiais atvejais laikinos bei konkretinės priemonės 
nelygstamajam idealui vykdyti yra laikomos pačio idealo 
esme“*. Iš tikrųjų visuomeninio idealo nustatymas yra lin- 
kmės užbrėžimas į begalybę. „Tai yra grynai abstraktiniai 
reikalavimai visuotinojo susivienijimo lygybės bei laisvės 
pagrindais; tai yra atitrauktasis asmenybės principas, pa- 
imtas dvejopa prasme - iš pusės teisių ir iš pusės prievolių — 
ir tokiu būdu pakeltas prie visuotinojo universalizmo idė- 
jos“***. 


* Ten pat. — P. 109-110. 
** Ten pat. - P. 117. 
*** Ten pat. - P. 130. 


348 


Taip suprastas šitas idealas iš esmės yra ne tik demokra- 
tiškas, bet ir visuotinas, nes jis galutinėje sąskaitoje reika- 
lauja visos žmonijos susivienijimo pasaulinės lygybės ir pi- 
lietybės pagrindais*, nes idealus visuomeninės organizacijos 
tikslas, tariant Sergejaus Trubeckio žodžiais, yra „apimti visą 
žmoniją ir realizuoti proto, taikos ir laisvės viešpatiją**. 

Pirmu pažvelgimu galėtų rodytis, kad šitokis atitrauk- 
tasis ir nelygstamasis visuomeninio idealo supratimas ne- 
turi jokios realios reikšmės praktiniam visuomeniniam gy- 
venimui. Tuo tarpu iš tikrųjų jis pasirodo ne tik iš esmės 
teisingas, bet ir vienintelis praktiškas visuomeninio idealo 
supratimas. Būtent, aptarimas visuomeninio idealo kaipo 
siekiamo begalybėje nelygstamojo tikslo atidaro perspek- 
tyvą į niekados nebaigiamą visuomeninę pažangą, kuri ati- 
tinkamai reikalauja niekados nenurimstančių laisvų ieško- 
jimų ir laisvos kūrybos. Šita prasme kiekvienas konkretinis 
idealas, statomas tam tikrame istorinės pažangos laikotar- 
pyje, tėra vien laikinas ir todėl pralenkiamas pažangos vyks- 
me į begalybę. Maža to: pasitikėjimas galimybe konkreti- 
niu būdu nustatyti tobulą visuomeninio gyvenimo 
harmoniją yra ne kas kita kaip utopija, kuri tam tikrose ap- 
linkybėse gali būti greičiau kliūtis negu priemonė visuo- 
meninei pažangai. Pirmoji pažiūra, nustumianti atitraukti- 
nai suprastą visuomeninį idealą į begalybę, pasižymi 
apykantos ir laisvės dvasia; tuo tarpu antroji pažiūra, su- 
teikianti konkretiniam istoriniam idealui absoliutinės arba 
nelygstamosios reikšmės, serga paprastai sektiško ekskliu- 
zyvizmo nuotaika. Pastaruoju atveju manoma, kad tobulas 
visuomenės idealas yra lengvai atsiekiamas mūsų prigim- 
tajame pasaulyje ir kad tam reik tik mažiau ar daugiau 
priverstinu būdu realizuoti įsivaizduojamą gyvenimo 


* Ten pat. - P. 131. 
** Ten pat. - P. 135. 


349 


pusiausvyrą*. Tokia, pavyzdžiui, yra socialistinio rojaus 
utopija. 

Užtat atitrauktasis visuomeninio idealo supratimas sta- 
to prieš mūsų sąmonę visuomeninio gyvenimo normą, ku- 
ri turi vis dėlto pakankamai konkretinio turinio, kad galėtų 
būti visai praktiška ir labai reikšminga kasdieninio visuo- 
meninio gyvenimo reikalams. Pasirodo, būtent, kad tolimas 
visuomeninis idealas yra tikras vedamasis pradas bet ku- 
riai visuomenei ir bet kuriai gadynei. Jis yra toji reguliaty- 
vinė norma, pagal kurią privalu orientuotis renkantis vi- 
suomeninio veikimo pakraipą. Pavyzdžiui, tautos gyvenime 
visa tai, kas atitinka šitaip suprastą idealą, visa, kas atva- 
duoja ją nuo ekskliuzyvizmo ir praturtina jos gyvenimą, yra 
tikra ir gera; ir, atvirkščiai, visa tai, kas atskiria šitą tautą 
nuo kitų tautų ir kas tolina ją nuo didžiojo visos žmonijos 
bendravimo tikslo, yra netikra ir negera. Tokiu būdu vi- 
suotinojo solidarumo idėjoje glūdi žymė, kuri leidžia atskirti 
tai, kas privalo būti, nuo to, kas yra vengtina bet kurios vi- 
suomenės ir bet kurios gadynės pastangose**. 

Pigu įspėti, kiek reikšmės turi visuomeniniam gyveni- 
mui bei veikimui gerai suprasto visuomeninio idealo mei- 
lės įdiegimas į naujųjų kartų širdis. Juk nuo šitos idealo mei- 
lės pareina taip ar šiaip pagrindinė visuomeninio gyvenimo 
bei veikimo pakraipa. Šita meilė irgi apsaugoja nuo bevil- 
tiško paskendimo gyvenimo realizme ir nuo pesimistiško 
atsisakymo nuo entuziastiškų pastangų eiti visuomeninės 
pažangos keliu ir nenuilstamai tobulinti EVEKĖnĄ pagal 
idealo reikalavimus. 

Apie idealo reikalą ir praktinę jo reikšmę labai gražiai 
rašo tas pats prof. Novgorodcevas, kurio koncepcija apie 
visuomeninį idealą man teko ką tik suglausti trumpoje san- 


* Ten pat. - P. 119. 
** Ten pat. - P. 136. 


350 


traukoje. „Reik, - sako jisai, - tikėti stebuklingu gėrio ir tie- 
sos kraštu; reik tikėti palaiminga dorinio idealo žeme tam, 
kad galima būtų eiti savo keliu šitoje netobuloje žemėje. 
Tam, kas neturi kito tikėjimo, kaip tik žmonių nuodėmė- 
mis ir netobulybėmis, tam nėra kur eiti, tam visas žmogaus 
gyvenimas tėra vien baisi, nepermatoma tamsybė“*. Užtat 
kas pasitiki idealu, tas ras jame pakankamai jėgų tvirtam 
doriniam nusistatymui savo gyvenime bei veikime. „Mes 
nežinome ateities, - sako toliau Novgorodcevas, - bet žino- 
me dorinės mūsų sąmonės reikalavimus. Mes negalime nu- 
matyti mūsų tikslų atsiekimo, bet galime šito atsiekimo geis- 
ti ir reikalauti. Mes galime ir privalome įdėti dalį savo 
minties ir vilčių į neapribotą ateities perspektyvą. Ar pasi- 
seks mums susilaukti išdavos, ar ne, tai negali turėti įtakos 
dorinio reikalavimo esmei. Šitas reikalavimas nenustoja sa- 
vo galios net tada, kai pasilieka nevaisingas““*. 

Štai ką reiškia tasai idealizmas atžvilgiu į visuomeninio 
gyvenimo tikslus, kuris turi būti auklėjamas naujose karto- 
se, nes jis turi dideliausios praktinės reikšmės visuomeni- 
nės pažangos pakraipai bei įtampai. Sykiu turiu priminti, 
kad šitas idealizmas atžvilgiu į visuomeninį idealą turi su- 
gyventi su reliatyvizmu atžvilgiu į visuomeninio veikimo 
artimesnius konkretinius tikslus ir vykdomąsias priemones. 
Visuomeninis idealas mūsų tikrovėje tegali būti realizuoja- 
mas vien dalinai, kiek tai leidžia realios visuomeninio gy- 
venimo aplinkybės ir faktinai turimos realizavimo priemo- 
nės. Jei visuomeniniam veikimui trūksta nelygstamojo 
idealo, jis iš tikrųjų stoksta vedamojo principo, arba regu- 
liatyvinės normos, ir todėl neišvengiamai turi pasiduoti ne- 
racionalių gyvenimo gaivalų įtakai. Jei visuomeniniam vei- 
kimui trūksta realių gyvenimo aplinkybių ir turimų 


* Ten pat. - P. 139. 
** Ten pat. - P. 139-140. 


351 


vykdomųjų priemonių pažinimo, jis faktinai stoksta realaus 
pagrindo, ant kurio galėtų bent dalinai realizuotis visuo- 
meninis idealas. 

Kalbamas čia idealizmo ir realizmo suderinimas visuo- 
meniniame veikime faktinai jungia galutinio tikslo abso- 
liutizmą su vykdomųjų priemonių reliatyvizmu. Tuo tar- 
pu šitokia pusiausvyra visuomeniniame veikime pasitaiko 
nedažniausiai. Mūsų laikai kaip tik duoda pavyzdį, kaip 
demokratizmo klausime persimetama nuo kraštutinio ide- 
alistinio absoliutizmo į kraštutinį realistinį reliatyvizmą. Dar 
labai neseniai demokratinis idealas buvo laikomas absoliu- 
tiniu tose lytyse, kuriomis jį apvilko porevoliucinis XIX šimt- 
metis, ir todėl buvo realizuojamas pas mus be reikiamos 
atodairos į realias gyvenimo aplinkybes ir į turimų priemo- 
nių tinkamumą. Dabar, iškilus aikštėn vadinamajai demok- 
ratizmo krizei, vis dažniau yra neigiamas pats demokrati- 
nis idealas, t. y. net be sąryšio su tomis konkretinėmis 
lytimis, kurios liko mažiau ar daugiau patyrimo sukompro- 
mituotos, — ir sykiu vienašališkai įsispitrima į visuomeni- 
nės tikrovės netobulumą bei priemonių menkumą. 

Iš tikrųjų nei visuomeninės tikrovės netobulumas, nei 
priemonių menkumas niekados nepaliuosuoja nuo linkmės 
į nelygstamąjį visuomeninį idealą; o kadangi iš jo esmės 
nuosekliai plaukia tarp kitko demokratiškas jo supratimas, 
tai linkmė į demokratizmą pasilieka teisinga ir mūsų lai- 
kams, nors konkretinės lytys, kuriomis bandyta po Prancū- 
zijos revoliucijos realizuoti demokratinis idealas, ir yra ge- 
rokai sakompromituotos. Tokiomis aplinkybėmis racionalu 
šitos lytys tobulinti, bet ne atsigręžti prieš demokratizmo 
principus, ir dargi tobulinti, skaitantis su realaus gyveni- 
mo tendencijomis ir faktinai turimų priemonių resursais*. 


* Pažymėsiu prie šios progos, kad kaip tik vadovaudamasis panašiu 
metodologiniu nusistatymu bandžiau savo rašinyje „Momento reikajai 


352 


Kalbamas čia idealizmo ir realizmo suderinimas visuome- 
niniamę veikime turi ypatingos reikšmės visuomeninės san- 
tvarkos organizavimui bei palaikymui. O kadangi nuo visuo- 
meninės santvarkos taip ar šiaip pareina visuomeninio idealo 
realizavimas, tai klausimas, koks ideologinis pasiruošimas yra 
šituo atžvilgiu privalomas, yra labai reikšmingas visuomeni- 
nio auklėjimo reikalui. Šituo klausimu yra jau mums paaiškė- 
ję, kad, atsižvelgiant į visuomeninį idealą ir visuomeninės san- 
tvarkos reikalą, visuomeniniu auklėjimu privalu vesti naujos 
kartos suderintų nurodyta aukščiau prasme visuomeninio ide- 
alizmo ir realizmo pakraipa ir todėl įdiegti joms ir karštą entu- 
ziastišką visuomeninio idealo meilę, ir rimtą, blaivų, atsargų 
sprendimą apie šito idealo realizavimo galimybes, pareinan- 
čias nuo visuomeninio gyvenimo aplinkybių ir faktinai turi- 
mų vykdomųjų priemonių. Nuo šitokio naujųjų kartų nusi- 
statymo visų pirma pareina visuomeninė santvarka, kaipo 
viena iš plačiai suprantamų bendrų priemonių, reikalingų vi- 
suomeniniam idealui realizuoti visuomenės gyvenime. Bet ša- 
lia visuomeninės santvarkos tokios plačiai suprantamos ben- 
dros priemonės yra dar visuomeniniai žmonių nusiteikimai, 
pareiną nuo jų kultūros stovio. Pati net visuomeninė santvar- 
ka žymioje dalyje laikosi tokiais ar kitokiais visuomeniniais 
Žmonių nusiteikimais, ir todėl atitinkamai visuomeninio ide- 
alo realizavimas visų pirma ir labiausiai pareina nuo kalba- 
mųjų visuomeninių nusiteikimų pozityvumo bei tvirtumo. Iš 
eilės ir tenka mums susidomėti visuomeniniais žmonių nusi- 
teikimais, kaipo tam tikromis priemonėmis visuomeniniam 
idealui realizuoti, kiek šitie nusiteikimai gali ir privalo būti 
visuomeninio auklėjimo tikslai. 


ir principų reikalavimai“ (žr. „Židinys“, 1926 m. 6-12 numerius)! už- 
brėžti bendrą reikiamų visuomeninių reformų pakraipą, kuri, iš vienos 
pusės, neatsisakytų nuo linkmės į demokratinį idealą, o iš kitos pusės, 
sykiu būtų atremta į realinės dabartinio visuomeninio gyvenimo ten- 
dencijas, iškėlusias aikštėn vadinamąją demokratizmo krizę. 


353 


3. Artimėsni visuomeninio auklėjimo tikslai, 
arba visuomeniniai nusiteikimai, kurių pagalba 
gali būti realizuojamas visuomeninis idealas 


Visuomeninis idealas, kaip jau žinome, yra tolimesnis 
visuomeninio auklėjimo tikslas, nes jis yra visuomeninio 
auklėjimo siekiamas per visuomeninį gyvenimą bei veiki- 
mą, t. y. netiesioginiu būdu. Užtat visuomeniniai žmonių 
nusiteikimai yra jau artimesni visuomeninio auklėjimo tiks- 
lai, nes jie yra siekiami tiesioginėmis visuomeninio auklėji- 
mo priemonėmis. Visuomeninis auklėjimas tik ruošia žmo- 
nes visuomeniniam idealui siekti, bet užtatjis jau realizuoja 
auklėtinių prigimtyje tam tikrus visuomeninius nusiteiki- 
mus. Simptominga čia yra dargi tai, kad visuomeniniai nu- 
siteikimai, kaipo artimesni visuomeninio auklėjimo tikslai, 
tampa priemonėmis, kai jie yra imami santykyje su tolimes- 
niu visuomeninio auklėjimo tikslu, t. y. su visuomeniniu 
idealu. Tolimesnių ir artimesnių tikslų grandinėje kiekvie- 
nas artimesnis tikslas yra priemonė tolimesniam tikslui. To- 
dėl nenuostabu, kad visuomeniniai nusiteikimai yra tam 
tikros priemonės visuomeniniam idealui realizuotis. Čia ir 
kyla klausimas, kokie yra pagrindiniai ir bendriausi teigia- 
mieji visuomeniniai nusiteikimai, kurie visuomeniniam 
auklėjimui yra artimesni tikslai, o atžvilgiu į visuomeninį 
idealą - reikiamos vykdomosios priemonės. 

Lengva suprasti, kad pastatytas čia klausimas reikalauja 
suvesti visuomeninius nusiteikimus prie minimalinio skai- 
čiaus, būtent prie tų, kurie visuomeninių nusiteikimų hierar- 
chijoje stovi pačioje viršūnėje. Apskritai sistematizuojant kokį 
nors dalyką privalu žinoti, kad smulkmenos niekados nesu- 
daro sistemos ir kad sistema neprivalo turėti nei per maža, nei 
per daug suskirstymų. Taigi turime bendrą klausimą, kokie 
yra pagrindiniai visuomeniniai nusiteikimai, kurie turi spren- 
džiamosios reikšmės visam visuomeninio auklėjimo plotui. 


354 


[m A ammas ja i a rat n o 


Mano įsitikinimu, yra du bendriausiu nusiteikimu, ku- 
riuodu turi pagrindinės reikšmės visam visuomeninio gy- 
venimo plotui ir todėl yra bendri tikslai visam visuomeni- 
niam auklėjimui. Vienas nusiteikimas liečia Jabiau 
visuomeninio gyvenimo lytį ir yra tai, kas yra vadinama 
teisės sąmone arba teisine sąmone, vokiškai verčiama Rech- 
tsbewusstsein, rusiškai „pravovoje soznanije“. Antras nusi- 
teikimas liečia labiau visuomeninio gyvenimo turinį ir yra 
ne kas kita kaip solidarumo jausmas arba, trumpiau tariant, 
solidarumas. Teisės sąmonės ir solidarumo sąvokos bus čia 
ne pro šalį smulkiau panagrinėjus. 

Teisės sąmonė faktinai yra ne kas kita kaip dorinė sąži- 
nė, pasireiškianti visuomeninių santykių srityje. Dorinis 
dėsnis, kuris, kaipo tam tikra norma, turi apspręsti teisės 
sąmonę ir kuris todėl liečia visuomeninių santykių sritį, yra 
galutinėje sąskaitoje tai, kas iš tikrųjų yra vadinama pri- 
gimtosios teisės vardu. Prigimtoji teisė yra faktinai dorinis 
dėsnis, plaukiąs iš protingos žmogaus prigimties ir pritai- 
kytas visuomeniniams santykiams. Šalia prigimtosios tei- 
sės skiriama dar pozityvioji teisė, kuri įgauna galios ne iš 
žmogaus prigimties, bet iš visuomeninio žmonių bendra- 
vimo apraiškų, pavyzdžiui, iš visuomeninės valdžios, lei- 
džiančios įstatymus, iš viešųjų papročių ir įvairių prece- 
dentų, pavyzdžiui, teismų praktikos. Teisės sąmonė gali 
remtis tiek prigimtąja, tiek pozityviąja teise. Vadinasi, mes 
galime sąmoningai ir tvirtai nusistatyti tiek prigimtosios, 
tiek pozityviosios teisės turiniu. Kai prigimtoji ir pozity- 
vioji teisė sutaria tarp savęs ir viena antrą remia, teisės są- 
monė turi daugiausia davinių būti normali ir tvirta. Bet po- 
zityvioji teisė gali būti abejinga doros atžvilgiu ir todėl 
nesiremti jokia prigimtąja teise. Tuomet teisės sąmonė tesi- 
remia vien pozityviąja teise ir todėl turi jau mažiau davinių 
būti tiek pat tvirta ir pastovi, kaip esti pirmuoju atveju. Pa- 
galiau tarp pozityviosios ir prigimtosios teisės gali būti 


355 


prieštaravimo, arba kolizijos. Tuomet teisės sąmonė gali svy- 
ruoti arba apsispręsti vienos katros turiniu prieš antrąją tei- 
sę. Teisių prieštaravimo atveju teisės sąmonė turi mažiau- 
sia davinių būti tvirta ir pastovi. Vis dėlto teisės sąmonė, 
apsisprendusi prigimtosios teisės turiniu, tiek gali būti stip- 
ri, kad gali iššaukti visuomenėje revoliucinį pasipriešinimą 
prieš pozityviųjų įstatymų realizuojamą tvarką. 

Kai dorinis dėsnis apsprendžia prigimtąją teisės tvarką, 
kai paskui prigimtoji teisė tarnauja bendru idealiniu pagrin- 
du pozityviajai teisei ir kai pagaliau šita pastaroji sugestio- 
nuoja tvirtą ir pastovią teisės sąmonę, galima kalbėti apie 
tikrai normalią teisės sąmonę. Tačiau visuomenės gyveni- 
me labai dažnai netobulai yra suprantamas dorinis dėsnis; 
dar menkiau jis yra taikomas visuomeniniams santykiams 
tiek principe, tiek įstatymuose, taigi faktinoji pozityviosios 
teisės tvarka retai kada gali sugestionuoti visai normalią 
teisės sąmonę. Teisės sąmonė nukrypsta nuo savo normos 
dargi todėl, kad įvairios gyvenimo aplinkybės sugeba su- 
drumsti ją neprotingomis tradicijomis, egoistiniais polin- 
kiais, materialiniais išrokavimais, menku teisėtos tvarkos 
supratimu ir t. t. Norint tad patiesti tvirtų pagrindų teisėtai 
visuomenės tvarkai žmonių sielose, tenka auklėti juose nor- 
mali teisės sąmonė, kuri, iš vienos pusės, būtų orientuoja- 
ma pagal prigimtąją teisę, o iš kitos pusės, būtų pritaikoma 
prie realių visuomeninio gyvenimo aplinkybių. Kas turi aiš- 
kią teisės sąmonę, orientuojamą pagal prigimtąją teisę ir tuo 
pačiu pagal dorinį dėsnį, tasai neves, pavyzdžiui, politinės 
akcijos prieš kultūrinio apsisprendimo laisvę, nes šitokia 
laisvė sudaro prigimtąją asmens teisę; tasai irgi neardys nu- 
statytosios visuomeninės tvarkos tada, kai ji yra abejinga 
doriniu atžvilgiu, nes tvarkos reikalas yra prigimtas vals- 
tybės esmei; bet tasai, iš kitos pusės, stengsis reformuoti 
arba net griežtai kovoti su tokiais įstatymais, kurie įžeidžia 
prigimtąsias žmonių teises, nes normali teisės sąmonė rei- 


356 


kalauja statyti aukščiau prigimtąsias teises už pozityviųjų 
įstatymų reikalavimus. Tokiu būdu normali teisės sąmonė 
yra ne tik visuomeninės tvarkos, bet ir visuomeninės pa- 
žangos veiksnys. 

Antras bendriausias visuomeninis nusiteikimas, kaip pa- 
sakyta, yra solidarumas. Solidarumo principas reguliuoja 
ne visuomeninių santykių lytį, bet jų turinį. Todėl solida- 
riai nusiteikęs bus tasai, kas ne tik įstatys savo interesus į 
formalinius teisėtumo rėmus, bet ir suderins juos su aukš- 
tesniais platesnės visumos reikalais. Pavyzdžiui, ekonomi- 
nėje srityje solidarumo principas stengiamasi išlaikyti koo- 
peracijoje, kuri gali turėti savo tikslu suderinti vartotojų 
reikalus su tarpininkų reikalavimais. 

Šiaip jau solidarumo principas, žiūrint į atskiras visuo- 
meninio gyvenimo sritis, gali pasireikšti įvairiu turiniu, nuo- 
sekliai einant nuo siaurų šeimos ribų prie pasaulinės tautų 
sąjungos. Tik šitas nuolat plintąs universalizmo pakraipa 
akiratis tegali suteikti solidarumui tikros prasmės. Solida- 
rumas, sustingęs kuriame nors apribotame tarpsnyje, tuo 
pačiu žymiai nustoja savo vertės. Pavyzdžiui, maža tėra ver- 
tas šeimynos narių solidarumas, jei pati šeimyna pasireiš- 
kia egoizmu atžvilgiu į visa tai, kas jai nepriklauso. 

Tokiu būdu solidarumas yra asmens sugebėjimas sude- 
rinti savo reikalus su aukštesniais platesnės visumos reika- 
lais. Tos visumos, kuriose tenka žmogui gyventi, yra įvai- 
rios: šeimyna, valsčius, valstybė, tauta, visa žmonija - štai 
tik žymesnės iš jų. Tikras solidarumas reikalauja, kad siau- 
resnės visumos reikalai būtų suderinti su platesnės visu- 
mos reikalais, ir todėl normali solidarumo sąmonė turi būti 
orientuojama universalumo pakraipa. Dėl šitos priežasties, 
auklėjant naujas kartas visuomeniniu atžvilgiu, reik šita uni- 
versalumo pakraipa nuosekliai išlaikyti, kad solidarumo nu- 
siteikimas nebūtų apribotas ekskliuzyvistišku kokios nors 
visuomeninės grupės nusistatymu. Pavyzdžiui, gerai 


357 


suprastas patriotizmas ir nacionalistinis šovinizmas labiau- 
siai skiriasi tarp savęs tuo, kad pirmasis sutaria su visuoti- 
nojo solidarumo idėja, tuo tarpu antrasis ekskliuzyvistišku 
būdu apsiriboja siaurai suprantamais vienos tautos reika- 
lais. 

Taigi, iš vienos pusės, teisės sąmonė, liečianti visuome- 
ninio gyvenimo lytį ir orientuojama visų pirma prigimto- 
sios teisės idėja, ir, iš antros pusės, solidarumo sąmonė, lie- 
čianti visuomeninio gyvenimo turinį ir orientuojama 
universalizmo pakraipa, yra du pagrindiniu nusiteikimu, 
siektinu visų pirma visuomeninio auklėjimo priemonėmis. 

Čia bus ne pro šalį konstatavus didelę šitų dviejų nusi- 
teikimų svarbą visuomeniniam gyvenimui. Vien ta visuo- 
menės santvarka yra pastovi bei tvirta, kuri remiasi, iš vie- 
nos pusės, žmonių teisės sąmone, o iš antros pusės — 
solidarumo jausmu. Ten, kur nėra šitų dviejų visuomeni- 
nio gyvenimo ramsčių, įstatymai, kad ir išmintingiausiai 
parašyti, nepajėgia palaikyti visuomenėje tvarkos, laisvės 
ir gerovės. Štai kodėl visai galima sutikti su Foersterio tei- 
gimu, kad visuomenės organizacija pareina nuo sielos or- 
ganizacijos. Tuo tarpu visuomeninė sielos organizacija yra 
ne kas kita kaip visuomeninis jos išauklėjimas, kuris suda- 
rytų joje pastovių visuomeninių nusiteikimų. Ogi pirmoje 
šitų nusiteikimų eilėje turėtų eiti teisės sąmonė ir solidaru- 
mo jausmas. 

Būtų vis dėlto klaidinga Tank kad visuomenės tvar- 
ka, laisvė ir gerovė tepareina vien nuo visuomeninės as- 
mens kultūros nurodyta prasme ir kad visuomeninė san- 
tvarka nevaidina čia jokios rolės. Iš tikrųjų visuomenės 
gyvenimas tam tikrame laipsnyje pareina ir nuo tų princi- 
pų, kurie yra padėti į visuomeninės santvarkos pagrindą. 
Tiesa, gera santvarka dar nesudaro faktinos tvarkos, lais- 
vės ir gerovės visuomenėje, kur žmonės nėra išauklėti vi- 
suomeniniu atžvilgiu, o blogos santvarkos įtaka gali būti 


358 


tam tikrame laipsnyje neutralizuojama visuomenėje, kur 
žmonės palyginti yra gerai išauklėti visuomeniniu atžvil- 
giu. Iš čion tegalima padaryti viena išvada, būtent ta, kad 
visuomenės tvarka, laisvė ir gerovė pareina sykiu ir nuo 
visuomeninės santvarkos, ir nuo visuomeninės žmonių kul- 
tūros, t. y. nuo jų visuomeninių nusiteikimų, ir pirmoje ei- 
lėje ~ nuo teisės sąmonės ir solidarumo jausmo. 

Teisės sąmonė ir solidarumojausmas, kaipo du bendriau- 
siu visuomeniniu nusiteikimu, eina visuomeniniame auk- 
lėjime artimesniais tiesioginiais tikslais, palyginant su 
visuomeniniu idealu, kuris, kaip žinome, eina jame tolimes- 
niu, arba netiesioginiu, tikslu. Bet šalia šitų bendriausių vi- 
suomeninių nusiteikimų, kurie turi reikšmės visoms visuo- 
meninio gyvenimo sritims, galima dar nustatyti visa eilė 
specialesnių visuomeninių nusiteikimų, kurie turi ypatin- 
gos reikšmės atskiroms visuomeninio gyvenimo sritims ir 
todėl yra vis dėlto visuomeninio auklėjimo tikslai. Čia ir 
gali kilti klausimas, kokie yra tie pagrindiniai visuomeni- 
niai nusiteikimai politinėje, ekonominėje, socialinėje, tauti- 
nėje ir tarpvalstybinėje bei tarptautinėje gyvenimo srityse, 
kurie turėtų eiti visuomeniniame auklėjime specialesniais 
tikslais. 

Einant į atskiras visuomeninio gyvenimo sritis reik pa- 
stebėti, kad kiekvienoje iš jų visuomeniniai nusiteikimai turi 
griežtai atitikti jos prigimtį. Todėl, pavyzdžiui, norint nu- 
statyti visuomeninius nusiteikimus politinei visuomeninio 
gyvenimo sričiai, reik jinai aiškiai skirti nuo ekonominio 
socialinio gyvenimo ploto. Politinė gyvenimo sritis turi dau- 
giau formalinio pobūdžio, tuo tarpu ekonominė socialinė 
gyvenimo sritis pasižymi labiau materialinių pobūdžiu. Va- 
dinasi, pirmoji liečia labiau visuomeninio gyvenimo lytį, 
antroji - jo turinį. Atitinkamai politinis auklėjimas turi la- 
biau atsižvelgti į formalines visuomeninio gyvenimo lytis, 
kurios savo visumoje sudaro politinę jo santvarką, tuo 


359 


tarpu ekonominis ir socialinis auklėjimas turi dairytis į ma- 
terialinius gyvenimo reikalus ir į tuos savitarpinius žmo- 
nių santykius, kurie susidaro ant materialinio pagrindo. 

Iš to, kas pasakyta, reik įsidėmėti pagrindinis skirtumas 
tarp politinės ir ekonominės socialinės visuomeninio gy- 
venimo sričių. Politinė yra visuomeninio gyvenimo sritis, 
liečianti žmonių santykiavimą, kiek jis pareina nuo visuo- 
meninių jų sugyvenimo lyčių. Tuo tarpu ekonominė socia- 
linė yra visuomeninio gyvenimo sritis, liečianti žmonių san- 
tykiavimą, kuris turi savo pagrindu materialinį veikimą, 
tenkinantį žmonių reikalus materialinėmis gėrybėmis. Pa- 
gal šitą pagrindinį skirtumą tarp politinės srities, iš vienos 
pusės, ir ekonominės socialinės srities, iš antros pusės, ga- 
lima jau spręsti, kad politiniame auklėjime privalu labiau 
atsižvelgti į teisės sąmonės auklėjimą, tuo tarpu ekonomi- 
niame socialiniame auklėjime turi stovėti pirmoje vietoje 
„solidarumo auklėjimas. Tai tačiau nereiškia, kad politinis 
auklėjimas gali nesiskaityti su solidarumo reikalu ir kad eko- 
nominis socialinis auklėjimas gali nesirūpinti teisės sąmo- 
ne. 

Taigi pasirodo, kad iš dviejų pagrindinių visuomeninių 
nusiteikimų, kurie yra teisės sąmonė ir solidarumas, teisės 
sąmonė turi pirmaeilės vedamosios reikšmės politiniam 
auklėjimui, kadangi politinio gyvenimo srityje pirmoje ei- 
lėje stovi formalinis momentas, arba visuomeninio sugy- 
venimo lytys. Toliau ir kyla klausimas, kuo specialiai pasi- 
reiškia politiniame visuomenės gyvenime teisės sąmonė. Į 
šitą klausimą reik atsakyti, kad teisės sąmonė visų pirma 
turi pasireikšti sąmoningu vertinimu dviejų pagrindinių for- 
malinių visuomeninio gyvenimo vertybių - tvarkos ir lais- 
vės. Ir iš tikro, gerovė labiau liečia ekonominį socialinį vi- 
suomeninio gyvenimo sritį, o tvarka bei laisvė liečia visų 
pirma politinį gyvenimą. Tvarkos meilė ir sugebėjimas ją 
palaikyti visuomenės gyvenime yra nę kas kita kaip parla- 


360 


mentarinis drausmingumas. Laisvės meilė ir sugebėjimas 
ją pagerbti yra ne kas kita kaip tolerantiškas laisvingumas. 
Tokiu būdu pasirodo, kad specialesni politinio auklėjimo 
tikslai yra visuomeninis drausmingumas ir tolerantiškas 
laisvingumas. Kitaip tariant, į politinio auklėjimo pagrindą 
dera padėti drausmės bei laisvės sintezė. Be drausmės poli- 
tinis visuomenės gyvenimas virsta chaosu. Be laisvės vi- 
suomenė tampa vergų mase. 

Sąmoningas drausmingumas faktinai reiškia sugebėji- 
mą išlaikyti savo nusistatymu teisėtą tvarką tiek pilietinio, 
tiek valstybinio gyvenimo srityse. Sąmoningas laisvingu- 
mas reiškia faktinai sugebėjimą pagerbti svetimą laisvę, kaip 
sau reikalaujamąją, ir pergalėti prievartos pavartojimo pa- 
vojų ten, kur prievarta protingai negali būti pateisinta. Fo- 
ersterio veikaluose galima rasti iškalbingų puslapių, kurie 
yra pašvęsti drausmingai visuomeninės tvarkos meilei, iš 
vienos pusės, ir tolerantiškam laisvingumui bei prievartos 
paneigimui, iš antros pusės. Vadinasi, Foersterio visuome- 
niniame auklėjime rado visai aiškios išraiškos du pagrindi- 
niu politiniu nusiteikimu, kuriuodu privalo eiti speciales- 
- niais tikslais politiniame auklėjime. 

Einant giliau į politinį auklėjimą ir atsižvelgiant į dar 
specialesnes jo sritis, kurios yra pilietinis ir valstybinis auk- 
lėjimas, galima būtų kiekvienoje iš šitų dviejų sričių įžvelg- 
ti visa eilė dar konkretesnių nusiteikimų, kurie, kaipo pe- 
dagoginės vertybės, turi eiti dar specialesniais tikslais 
politiniame auklėjime. 

Pilietinis auklėjimas turi tarp kitko atsižvelgti į piliečių 
santykiavimą vienų su kitais. Šituo atžvilgiu politiniai nu- 
siteikimai gali pasireikšti ištisa pilietinių dorybių eile, į ku- 
rią, pavyzdžiui, įeina taikumo dvasia, vienybės jausmas, 
savitarpinės atsakomybės pajautimas, draugingumas, pa- 
slankumas į pagalbą silpniesiems, kovojančių instinktų su- 
valdymas, nuolaidumas, atsparumas tvirkinančiai masės 


361 


įtakai, atodaira į aplinkumą, vadavimo dvasia, sugebėjimas 
kitus išklausyti bei suprasti, punktualumas, žodžio laiky- 
mas ir t. t. Tarp kitko, Foersteris, kuris apie daugelį šitų pi- 
lietinių dorybių kalba savo veikaluose, visai teisingai pa- 
stebi, kad tokios pilietinės dorybės, kaip taikumas, 
nuolaidumas, kovojančių instinktų apvaldymas bei įdori- 
nimas (Veredlung), dar nereikalauja „taiką labiau mylėti ne- 
gu kryžių“. Ir iš tikro žemiškas mūsų gyvenimas visuomet 
buvo ir bus nuolat kova ne tik su išviršiniais gamtos bei 
išvidiniais prigimties gaivalais, bet ir vienų žmonių su ki- 
tais. Tik šita neišvengiama kova privalo būti vedama parla- 
mentariniu būdu, teisėtos tvarkos ribose, garbingai bei pa- 
doriai, su pagarba idėjinio savo priešo asmeniui, nors ir su 
smūgiu klaidingam jo nusistatymui. 

Valstybinis auklėjimas turi atsižvelgti į piliečių santy- 
kiavimą su valstybe ir į vyriausybės santykius su piliečiais. 
Einant nuosekliai nuo visuomeninio auklėjimo prie politi- 
nio ir paskui nuo šio pastarojo prie valstybinio, privalu su- 
sekti, kokiomis konkretinėmis valstybinėmis dorybėmis pa- 
sireiškia, iš vienos pusės, teisės sąmonė bei solidarumas, o 
iš antros pusės - visuomeninis draugingumas bei toleran- 
tiškas laisvingumas. Čia vėl rasime ištisą jau valstybinių 
dorybių eilę, į kurią įeis ir valstybinio autoriteto, t. y. įstaty- 
mų bei valdžios, pagarba, ir privatinių interesų solidarus 
palenkimas valstybiniam tikslui, ir valstybinis drausmin- 
gumas, ir prievartos neapykanta, ir padorus suderinimas 
dviejų dalykų, kuriuos Foersteris vadina Machtgewissen ir 
Rechtsgewissen, t. y. galybės sąmone ir teisės sąmone, ir t. t. 

Šituo klausimu vėl tenka pastebėti, kad valstybinis draus- 
mingumas ir įstatymų bei valdžios pagarba neprivalo nie- 
kados pereiti į vergavimą bet kuriai valstybinei tvarkai ir 
bet kuriai valdžiai. Valstybinė tvarka remiasi pozityviąja 
teise, sudaryta įstatymais, įpročiais, precedentais ir t. t. Tuo 
tarpu šita teisė gali prieštarauti prigimtajai teisei, kuri re- 


362 


miasi doriniu įstatymu. Tokiu atveju atsiranda net valsty- 
bės piliečiams prievolės kovoti su vyriausybe, remiančia 
moraliai bei faktinai valstybinę tvarką, prieštaraujančią ga- 
lutinėje sąskaitoje doriniam įstatymui. Tokia prievolė išimti- 
nais atsitikimais, kaip sakyta, gali net pateisinti revoliucinę 
pervartą, būtent tada, kai tarp pozityviosios ir prigimtosios 
teisės prieštaravimas objektyviai yra nepakenčiamai dide- 
lis ir kai nėra kitokių priemonių įdorinti faktinąją tvarką. 
Tačiau kova už geresnę valstybinę santvarką niekados ne- 
privalo kompromituoti nei pačios valstybės, nei teisės, nei 
valdžios. Į visa tai dera politiniame auklėjime tinkamai at- 
sižvelgti, išvystant jaunime nusiteikimus, kurie turi nusta- 
tyti jo santykiavimą su valstybe ir jos vyriausybe. 

Kitokios rūšies bus visuomeniniai nusiteikimai ekono- 
minėje socialinėje srityje. Tiesa, kalbamoji sritis gali būti ima- 
ma tik ekonominiu arba tik socialiniu atžvilgiu. Tuomet pir- 
muoju atveju reikėtų kalbėti apie ekonominius, antruoju 
atveju — apie socialinius nusiteikimus. Iš tikrųjų ekonomi- 
nės ir socialinės visuomeninio gyvenimo apraiškos tiek tam- 
priai yra tarp savęs surištos, kad yra galimybės kalbėti sy- 
kiu apie ekonominius socialinius nusiteikimus. Būtent, 
ekonominis yra dalykas, liečiąs visuomenės ūkį, t. y. mate- 
rialinių gėrybių gamybą, mainomainį, arba mainus, paskirs- 
tymą ir suvartojimą. Socialinis yra dalykas, liečiąs visuo- . 
meninį žmonių santykiavimą, turintį savo pagrindą 
ekonominiame gyvenime. Tokiu būdu socialinė apraiška 
tėra viena tik visuomeninių apraiškų rūšis, ir todėl nedera 
lietuvių kalboje vartoti žodis „socialinis“ vietoje žodžio „vi- 
suomeninis“. Tos kalbos, kurios, kaip kad prancūzų kalba, 
neturi žodžio „visuomeninis“ šalia žodžio „socialinis“ 
(prancūziškai - social), vartoja šitą pastarąjį pagal reikalą ir 
plačiąja, ir siaurąja prasme. 

Taigi į ekonominę sritį įeina ir visuomenės ūkis, ir vi- 
suomeninis žmonių santykiavimas, pagrįstas ekonominiais 


363 


interesais. Kalbant apie šitos srities visuomeninius nusitei- 
kimus, reik, žinoma, išeiti iš pagrindinių ekonominio gy- 
venimo funkcijų, arba pareigų. Iš pareigų, kuriomis pasi- 
reiškia ekonominis gyvenimas, keturios yra pagrindinės: 
pirma, materialinių gėrybių gamyba, antra, mainomainis, 
arba mainai, trečia, paskirstymas, ketvirta, suvartojimas. 
Kiekvienai iš šitų ekonominių pareigų galima numatyti vie- 
nas pagrindinis nusiteikimas, pageidaujamas tiek ekono- 
miniu, tiek socialiniu atžvilgiu. 

Antai gamybos pareigai pageidaujamas yra didžiausias 
produktyvumas, visuomeniniu būdu reguliuojamas. Vadi- 
nasi, tinkamas gamintojo nusiteikimas yra jo produktyvu- 
mas, kuris turi reikšmės ne jam tik vienam, bet ir visam 
visuomenės ūkiui, kiek šis yra žmonių santykiavimo pada- 
ras. Mažai produktyvus ekonominis veikimas yra sociali- 
niu atžvilgiu mažos vertės apraiška, nes atitinkamai ir mai- 
nomainis, paskirstymas ir suvartojimas menkai tegalės 
patenkinti visuomenės reikalus. Pasakymas, kad didžiau- 
sias produktyvumas turi būti reguliuojamas visuomeniniu 
būdu, pabrėžia socialinį gamybos pobūdį ir reikalauja jau 
šitoje ekonominėje pareigoje pasireikšti tam tikru sociali- 
niu nusistatymu arba net supratimu, kad privatinė gamy- 
ba turi būti statoma į solidarius santykius su visos visuo- 
menės reikalais. 

Mainomainio pareigai pageidaujamas yra išlyginama- 
sis teisingumas (justitia commutativa), kuris šiuo atveju turi 
būti pagrįstas savitarpinio naudingumo principu. Paskirs- 

„tymo pareigai pageidaujamas skirstomasis teisingumas (jus- 
titia distributiva), atsižvelgiąs ne tik į žmonių dalyvavimą 
gamyboje, bet irį faktinus jų reikalus. Išlyginamasis ir skirs- 
tomasis teisingumas, kaipo du ekonominiu socialiniu nu- 
siteikimu, viens antrą papildo: pirmasis reikalauja, kad gė- 
rybių mainomainyje žmonės būtų vieni kitiems lygiai 
naudingi, tiekdami kiekvienam tai, kas jam pridera; antra- 


364 


sis, t. y. skirstomasis teisingumas, reikalauja, kad, skirstant 
materialinės gėrybės tarp visuomenės narių, būtų atsižvelg- 
ta į įvairių įvairiausius reikalus bei motyvus. Žmogus, pa- 
vyzdžiui, dėl kokios nors priežasties, ligos arba senatvės, 
negali dalyvauti gamyboje; bet vis dėlto būtų nusižengi- 
mas prieš skirstomąjį teisingumą leisti jam mirti badu, nes 
žmogus, kaipo visuomeninė būtybė, tam tikrose aplinky- 
bėse turi teisės reikalauti sau pagalbos iš kitų žmonių. Ši- 
taip suprastas skirstomasis teisingumas, kaipo pastovus vi- 
suomeninis nusiteikimas, turi didelės reikšmės socialiniam 
klausimui spręsti, kai tenka rūpintis vargingiausių visuo- 
menės sluoksnių būvio pagerinimu. Galima net pasakyti, 
kad didieji socialiniai reformatoriai kaip tik pasižymėjo tuo 
visuomeniniu nusiteikimu, kuriuo yra skirstomasis teisin- 
gumas. 

Pagaliau ketvirtai ekonominei pareigai, kuri yra gėry- 
bių suvartojimas, pageidaujamas yra taupumas, visuome- 
niniu būdu reguliuojamas. Kiekviena prabanga, kitaip ta- 
riant, kiekvienas nepateisinamas luxus, yra galutinėje 
sąskaitoje ir antiekonominė, ir antisocialinė apraiška. Pra- 
banga yra antiekonominė apraiška, kadangi ji sunaikina be 
būtino reikalo materialines gėrybes, kurios reikalavo žmo- 
gaus triūso, kartais net labai didelio ir labai brangaus svei- 
katos atžvilgiu. Prabanga yra antisocialinė apraiška, kadangi 
ji beveik visuomet nusideda prieš išlyginamąjį ir skirsto- 
mąjį teisingumą tada, kai visuomenėje yra skurstančių, daž- 
nai net mirštančių badu žmonių. Todėl taupumas, kaipo 
priešinimasis prabangai, tik tada yra gerai suprantamas, kai 
jis yra pagrįstas socialiniu solidarumo atžvilgiu, bet ne in- 
dividualistiško šykštumo geiduliu, kuris kartais socialiniu 
atžvilgiu gali būti nė kiek ne geresnis už palinkimą į pra- 
bangą. 

Įsivaizduokime dabar žmogų, kuris pasižymėtų visais 
keturiais ekonominiais socialiniais nusiteikimais, t. y. ir 


365 


produktyvumu materialinių gėrybių gamyboje, ir išlygina- 
muoju teisingumu mainomainyje, ir skirstomuoju teisingu- 
mu gėrybių paskirstyme, ir pagaliau asmeniniu taupumu 
suvartojime. Ar šitokis žmogus nebus geriausiai nusiteikęs 
ekonominio socialinio gyvenimo gerovei? Ar jame neras 
konkretinės išraiškos du pagrindiniu visuomeniniu nusi- 
teikimu: teisės sąmonė ir solidarumo jausmas? Produkty- 
vumas gamyboje ir taupumas suvartojime, visuomeniniu 
atžvilgiu reguliuojamu, suteikia konkretinės išraiškos soli- 
darumui. Tuo tarpu išlyginamasis ir skirstomasis teisingu- 
mas suteikia konkretinės išraiškos teisės sąmonei. 

Išeinant iš keturių nusakytųjų ekonominių socialinių nu- 
siteikimų, tektų nuosekliai įsigilinti į dar specialesnes šitos 
srities dorybes, kuriomis šitie pagrindiniai nusiteikimai pa- 
sireiškia gyvenime. Čia reikėtų kalbėti apie moralinį darbo 
vertinimą, apie socialinių instinktų pergalėjimą, apie go- 
dumo apvaldymą, apie asmeninės sąskaitybos reikšmę, apie 
socialinę labdarybės pareigą, apie gerai sutvarkytą dosnu- 
mą, atremtą į asmeninį taupumą, ir t. t. Bet čia ne vieta gi- 
lintis į visus šituos dalykus. 

Iš eilės reik nustatyti pagrindinis tikslas tautiniam auklėji- 
mui. Pigu atspėti, kad pagrindinis nusiteikimas, kuris turi bū- 
ti siekiamas tautiniu auklėjimu ir kuris sudaro jam artimesnį, 
arba tiesioginį, tikslą, yra gerai suprastas, arba tikras, patrio- 
tizmas. Patriotizmas, kaip man teko kur kitur įrodinėti, yra 
tautinės individualybės meilė. Savo tauta yra mylima ne dėl 
to, kad ji yra didelė, graži ir galinga, bet visų pirma dėl to, kad 
jinai yra mums sava. Šita tautybės meilė paprastai yra surišta 
su gimtojo savo krašto, arba tėvynės, meile ir dargi su suvere- 
ninės savo valstybės vertinimu, nors gali būti atsitikimų, kur 
tautybė, tėvynė ir valstybė nesutampa viename mylimame ob- 
jekte. Aišku savaime, kad patriotizmas turi daugiausia šansų 
normaliai reikštis tada, kai tauta turi gimtąjį savo kraštą ir gy- 
vena nepriklausomu valstybiniu gyvenimu. 


366 


Pedagoginiu atžvilgiu turi labai didelės svarbos klausi- 
mas, kas yra tikras patriotizmas, arba, kitaip tariant, koks 
yra gerai suprastas patriotizmas. Nuo šio klausimo išspren- 
dimo pareina geras supratimas to pagrindinio tautinio nu- 
siteikimo, kuris yra pavadintas patriotizmo vardu. Patrio- 
tizmas yra viena meilės rūšis, būtent, tautinės savo 
individualybės meilė. Tuo tarpu kiekviena meilė paprastai 
randa gyvenime karikatūrišką savo iškrypimą, ir reik net 
pasakyti, kad kiekviena meilė reiškiasi gyvenime dažniau- 
siai karikatūriška savo išvaizda. Tai įvyksta todėl, kad pa- 
prastai yra pamirštama, kad meilė, kaip ir kiekvienas kitas 
jausmas, tik tada tegali normaliai reikštis, kai ji yra kulti- 
vuojama racionalia pakraipa. Tuo tarpu dažniausiai meilė 
išsivysto savaimingu palinkimu į tą instinktą, kurs taip ar 
šiaip su ja yra surištas. Tokiu būdu dažniausiai pasirodo, 
kad tėvai karikatūriškai myli savo vaikus, kad vyras ir žmo- 
na karikatūriškai mylisi šeimoje ir kad panašiai karikatū- 
riškai žmonės myli savo tautą. Tikra patriotizmo karikatū- 
ra ir yra tasai šovinistiškas nacionalizmas, kuris yra labiau 
praplitęs tautų gyvenime, negu paprastai manoma. 

Gerai suprasta meilė turi būti pagrįsta sėkmingu pagei- 
davimu mylimajam savo objektui tobulumo. Meilė, kuri fa- 
talistiškai susiderina su mylimojo objekto netobulybėmis 
ir nestumia žmogaus į žygius, kuriais šitas objektas galėtų 
būti patobulintas, nėra: meilė tikra to žodžio prasme, žino- 
ma, jei kalbama apie netobulų daiktų meilę. Tobulo abso- 
liuto meilė verčia tik tobulintis, bet nereikalauja tobulinti 
mylimąjį objektą. 

Ir štai gerai suprastas patriotizmas, kaipo tautinės savo 
individualybės meilė, turi būti pagrįstas visai sėkmingu ir 
aktyviu nusistatymu pageidauti savo tautai tam tikros di- 
dybės ir dirbti savo tautos tobulinimo naudai. Tiesa, ne 
kiekviena tautos didybė gali būti siekiama patriotizmo žy- 
giais. Materialinė tautos didybė yra apribota faktinomis jos 


367 


teisėmis ir todėl negali peržengti teisėtų savo ribų. Pavyz- 
džiui, tauta turi teisėtas teritorines ribas, ir todėl patriotui 
neprivalu geisti savo tautai svetimos teritorijos. Bet užtat 
visai kitaip yra su moraline tautos didybe. Šituo atžvilgiu 
tikras patriotas neprivalo statyti jokių ribų savo pageidavi- 
mams ir atitinkamai turi padėti visas galimas pastangas sa- 
vo tautai tobulinti, jos didybei ugdyti. Tuo tarpu šovinistas 
nacionalistas paprastai eina priešinga pakraipa: jis pagei- 
dauja neteisėtos materialinės didybės savo tautai ir sykiu 
maža tededa pastangų savo tautai tobulinti dvasiniu atžvil- 
giu; iš tikrųjų jis ją demoralizuoja jau vienu tuo faktu, kad 
užbrėžia jai nepateisinamus materialinius apetitus, kurie ne- 
gali būti patenkinti be įžeidimo kitų tautų teisių. 

Tikra tautos didybė kyla iš visuotinojo žmonių dvasios 
turinio ir tik reiškiasi individualinėmis tautybės lytimis. To- 
dėl tikras patriotizmas privalo reikštis ypatingu aktyvumu, 
arba kūryba, tautinės kultūros srityje, kur turi sueiti krū- 
von tautinių lyčių individualumas su turinio universalu- 
mu. Turinio universalumas tautinėje kūryboje kaip tik pa- 
daro tai, kad kiekviena tauta yra lygiateisis neatstojamas 
narys tautų šeimynoje. 

Tokiu būdu pagrindinis tautinis nusiteikimas, kuris yra 
ne kas kita kaip tikras patriotizmas, gali būti pilnai aptartas 
kaipo tautinės savo individualybės meilė, pagrįsta pagei- 
davimu savo tautai moralinės didybės, kylančios iš visuo- 
tinojo žmonių dvasios turinio ir besireiškiančios individu- 
alinėmis tautybės lytimis. Taip suprastas patriotizmas ne 
tik nekliudo taikiai sugyventi su kitomis tautomis, kiek jos 
nėra, žinoma, agresyvios imperialistine savo politika, bet 
dargi principialiai reikalauja harmoningo tautų susiderini- 
mo visuotinojoje tautų sąjungoje. Šitam paskutiniam reika- 
lui privalo tarnauti tarpvalstybinis bei tarptautinis auklėji- 
mas, kuris turi sudaryti naujų kartų psichikoje atitinkamų 
nusiteikimų. 


368 


Tarpvalstybinis bei tarptautinis auklėjimas, kurį mūsų 
laikais uoliai kelia aikštėn Foersteris, vadindamas jį 
„weltbūrgerliche und weltpolitische Erziehung”, ir turi at- 
sižvelgti į deramą atskirų valstybių ir atskirų tautų sugyve- 
nimą vienoje pasaulinėje visų tautų organizacijoje. Foerste- 
ris su tinkamu sau užsimojimu visai teisingai reikalauja, 
kad pedagogikos mokslas atsilieptų į pasaulinę karo katast- 
rofą, statydamas tarpvalstybinio bei tarptautinio auklėjimo 
problemą. 

Šitoje visuomeninio auklėjimo srityje turi rasti tinkamos 
išraiškos tie patys visuomeniniai nusiteikimai kaip ir atski- 
ros valstybės ir tautos gyvenime, tik paimti pasaulinio uni- 
versalumo matu. Iš vienos pusės, visos žmonijos solidaru- 
mas, iš kitos pusės, prigimtosios tautų teisės sąmonė turi 
nustatyti pagrindinę pakraipą tautų drausmingumui ir to- 
lerantiškam laisvingumui tarpvalstybinių santykių srityje. 
Konkretizuojant dar labiau šituos bendrus nusiteikimus, 
imamus pasaulinio universalizmo matu, teks auklėti tarp- 
valstybinių bei tarptautinių santykių srityje tokios dorybės, 
kaip gerai suprastas pacifizmas, valstybinio bei tautinio 
egoizmo pergalėjimas, kitų tautų vertinimas bei gerbimas, 
principialus bei faktinas prievartos neigimas, kai ji nepa- 
teisinama jokiu būtinu reikalu, gyvas visos žmonijos soli- 
darumo jausmas ir t. t. 

Norintvienu posakiu apimti pagrindinį nusiteikimą, ku- 
. ris galėtų eiti artimesniu tikslu tarpvalstybiniam bei tarp- 
tautiniam auklėjimui, galima būtų pasakyti, kad toks nusi- 
teikimas yra universalus žmonių draugiškumas, kuris 
galėtų vesti visą žmoniją į visuotinąjį susidraugavimą lais- 
vės bei lygybės pagrindais. 


369 


I. Pagrindinės visuomeninio 
auklėjimo priemonės 


1. Teorinė priemonė - lavinimas visuomeninio susipratimo 


Nustačius visuomeninio auklėjimo tikslus, tuo pačiu bu- 
vo nustatytas tasai visuomenininko idealas, kuris turi būti 
siekiamas visuomeninio auklėjimo priemonėmis. Ogi einant 
idealą taip ar šiaip realizuoti, vienas iš klausimų, kurie da- 
bar gali kilti, liečia priemones. Tai yra, būtent, klausimas, 
kokių yra pagrindinių priemonių visuomeninio auklėjimo 
tikslams siekti. 

Sprendžiant šitą klausimą, pasirodo, kad tokios pagrin- 
dinės priemonės yra, iš vienos pusės, visuomeninio gyve- 
nimo teorija, O iš kitos pusės - visuomeninio veikimo prak- 
tika. Teorija, arba visuomeninė doktrina, turi sudaryti 
intelektualinį nusistatymą visuomeniniuose klausimuose, 
tuo tarpu visuomeninio veikimo praktika turi išdirbti ati- 
tinkamą valios veiklumą. Taigi, trumpai tariant, doktrina 
bei akcija, štai dvi pagrindinės visuomeninio auklėjimo 
priemonės. Doktrina suteikia visuomeninį susipratimą, ak- 
cija - visuomeninio veikimo įpročius. 


a. Teorinio visuomeninio susipratimo pirmenybė prieš 
visuomeninio veikimo praktiką. Suprantama savaime, kad 
tiek teorinė, tiek praktinė visuomeninio auklėjimo priemo- 
nė, t. y. tiek doktrina, tiek akcija, yra būtinai reikalingos 
gerai ir pilnai vedamame visuomeniniame auklėjime. Bet 
teigti šitas teorijos ir praktikos būtinumas visuomeniniame 
auklėjime dar toli gražu nereiškia išspręsti tasai gana pai- 
nus klausimas, kuris kaip tik čia kyla apie deramą teorinės 
ir praktinės priemonės santykiavimą visuomeniniame auk- 
lėjime. Katrai iš šitų dviejų priemonių ir kokiame laipsnyje 
privalu suteikti pirmenybę normalioje visuomeninio auk- 


370 


lėjimo eigoje? Kalbėti apie pusiausvyrą tarp teorinės ir prak- 
tinės visuomeninio auklėjimo pareigų būtų nesiskaityti, iš 
vienos pusės, su pradedamuoju visuomeninio nusistatymo 
punktu, o iš antros - su tuo faktu, kad auklėtiniai negali 
būti laikomi subrendusiais visuomenės veikėjais. Šituodu 
atžvilgiu, t. y. pradedamasis visuomeninio nusistatymo 
punktas ir nepilnas auklėtinio subrendimas, ir igalina da- 
ryti skirtumo tarp teorinės ir praktinės visuomeninio auk- 
lėjimo priemonės pirmenybės bei svarbos prasme. 

Kad ir gali išsyk pasirodyti keistas, vis dėlto yra teisin- 
gas psichologų teigimas, kad kiekviename veikime prade- 
damasis punktas yra teorinis momentas. Tai kaip tik jau 
pasako žinomas filosofinis aforizmas, skelbiąs, kad nihil vo- 
litum quin praecognitum, vadinasi, niekas nėra norima, kas 
pirma nebuvo pažinta. Šis bendras psichologinis dėsnis ne- 
nustoja savo reikšmės ir tada, kai tenka spręsti klausimas 
apie palyginamąją doktrinos ir akcijos reikšmę visuomeni- 
niame gyvenime ir todėl atitinkamai - visuomeniniame auk- 
lėjime. Ir čia, ir ten pradedamasis punktas turi būti visuo- 
meninė doktrina, suteikianti visuomeninio susipratimo, bet 
ne akcija, kuri be tinkamo teorinio susipratimo yra savai- 
mingas krutėjimas, nežinia dėl ko kilęs ir nežinia kur ve- 
dąs. Kitaip tariant, kad akcija būtų sąmoninga, protinga ir 
aiškiai tikslinga, ji turi būti pagrįsta doktrinaliniu susipra- 
timu, anksčiau įgytu ir tinkamai pritaikytu aplinkybėms. 
Šita tiesa gerai išreikšta prancūzų publicisto V. Carlhiano. 
„Veikti nepakanka, - sako jisai, ~ reikia mąstyti prieš vei- 
kiant - mąstyti tam, kad būtų veikiama, ir veikti mąstant“. 

Konstatuoti teorinės visuomeninio auklėjimo priemonės 
pirmenybė dar toli gražu nereiškia mažinti reikšmė prakti- 
nės jo priemonės, kuri yra auklėtinių pratinimas prie vi- 
suomeninės akcijos, t. y. ruošimas jų visuomeniniam veik- 
lumui, raginant juos dalyvauti taip ar šiaip visuomeniniame 
gyvenime bei veikime. Savaime aišku, kad niekas negali 


371 


būti tikras visuomenės veikėjas be tam tikro praktikos sta- 
žo, t. y. be faktiško nuoseklaus pratinimosi prie visuomeni- 
nio veikimo. Tai yra tiek aišku, kad mūsų laikais, linkusiais 
į neramų automatingą aktyvizmą, nėra reikalo įrodinėti pa- 
sauliui (gal tik ne Lietuvai) praktikos reikšmę veikimui. Už- 
tat kaip tik šiais laikais visai pravartu ypatingai pabrėžti 
sąmoningo teorinio, arba doktrinalinio, nusistatymo svar- 
ba visuomeniniam gyvenimui bei veikimui. Pasirodo, kad 
geras teorinis pasiruošimas visuomeniniam veikimui yra 
pirma sąlyga šito pastarojo sėkmingumui. Maža to: reik net 
tiesiog konstatuoti, kad visuomeninio veikimo užsimojimas, 
platumas, išdavumas ir patvarumas esti paprastai tiesiogi- 
nėje proporcijoje su teorinio visuomeninio pasiruošimo rim- 
tumu. 

Šituo atžvilgiu įdomus yra istorijos liudymas, kad di- 
dieji visuomenės reformatoriai, iš vienos pusės, ir nelemti 
jos griovėjai, iš antros, savo pasisekimą, tiek teigiamą, tiek 
neigiamą, žymia dalimi laimėjo aiškiu bei nuosekliu dok- 
trinaliniu nusistatymu. Geru tam pavyzdžiu gali tarnauti 
socialdemokratų partijos įsigalėjimas darbininkuose antro- 
joje XIX šimtmečio pusėje. Čia reikšminga yra tai, kad jų 
ideologas Karlas Marxas pasižymėjo aiškiai bei nuosekliai 
išvystyta ekonomine socialine doktrina, kurioje jis sugebė- 
jo ryškiai suimti kapitalistinės santvarkos silpnybės, o iš ki- 
tos pusės, principialiai atsiremti į egoistinius darbininkų 
masės interesus. Šituo atveju net ne objektyvus doktrinos 
tikrumas, bet tvirta bei ryški jos organizacija buvo viena iš 
žymiausių jos pasisekimo priežasčių. Ir tai buvo, reik žino- 
ti, doktrina žmogaus, kuris išėjo iš mokyklos Hegelio, inte- 
lektualistiška savo dialektika kompromitavusio vokiškąjį 
idealizmą. Bet šita Hegelio dialektika buvo gera intelektu- 
alinio darbo mokykla, ir tai sugebėjo tinkamai panaudoti 
Marxas socialinės savo doktrinos reikalui. Tuo tarpu šitos 
doktrinos ypatybės padarė, kad atsirėmę į jąją socialdemok- 


372 


ratai, bet ne kita kokia socialistų grupė, laimėjo didžiausią 
įtaką tarp darbininkų, geriausiai susiorganizavo ir tiksliau- 
siai nustatė savo taktikos metodus. Žodžiu tariant, social- 
demokratų istorija geriausiai parodo, ką pajėgia atsiekti ge- 
rai suorganizuota ir energingai platinama visuomeninė 
doktrina net tada, kai ji nėra iš esmės tikra. 

Bolševizmo genetinė priklausomybė nuo socialdemok- 
ratų išsivystymo tik dar labiau galėtų patvirtinti kalbamąją 
visuomeninės doktrinos reikšmę. Tuomet pasirodytų, jog 
kun. Schyrgensas turi daug tiesos, rašydamas savo straips- 
nyje „Tolstojaus įtaka“, kad „visa doktrinų istorija parodo, 
kad visuomenės žlunga pradedant nuo galvos“, nes „idė- 
jos yra sprogstamasis pradas įvykiuose“*. Tiesa, idėjų pasi- 
sekimas kurioje visuomenėje pareina nuo šitos visuome- 
nės gyvenimo aplinkybių. Bet vis dėlto šitos aplinkybės 
nepajėgia pačios per save, t. y. be idėjų tarpininkavimo, tu- 
rėti tokios reikšmės, kokios jos turi su doktrinaliai sufor- 
muluotų teorijų pagalba. 

Jei tokia, kaip kad buvo nusakyta, yra neigiamoji klai- 
dingų doktrinų reikšmė, tai lygiai didelė, nors jau teigia- 
ma, turi būti tikrų doktrinų svarba visuomeniniame gyve- 
nime bei veikime. O jei taip yra iš tikrųjų, tai visuomeninis 
auklėjimas privalo išdirbti naujose kartose aiškų teigiamąjį 
visuomeninį susipratimą, nes nuo jo paskui pareina ne tik 
visuomenės susipratimas, bet ir visuomeninio veikimo pa- 
kraipa bei sėkmingumas. 

Vis dėlto teorinio visuomeninio išsilavinimo reikalas ne 
visuomet yra teisingai suprantamas, kai klausimas liečia 
mokslą einantį jaunimą. Tokiu atveju visuomeniniam jau- 
nimo lavinimui daromi įvairūs priekaištai, kartais griežtai 
priešingi savo prasme. Vieni, būtent, instinktyviai bijodami 


* Cituojama pagal Honnay V. Les Cercles Sociaux de Doctrine Catho- 
lique. ~ Louvain - Paris, 1926. - P. 51. 


373 


bet kurio visuomeninio lavinimo, laiko jį nepageidaujamu 
mokslą einančiam jaunimui, kaipo galintį patraukti šį į po- 
litinį bei partinį gyvenimą. Kiti kaip tik yra suinteresuoti 
įtraukti jaunimą į partinį politikos veikimą, bet jie bijo už- 
tat teorinio visuomeninio lavinimo, kuris, jų supratimu, ati- 
traukia jaunimą nuo praktinio visuomeninio gyvenimo, ga- 
mina iš jo nepritaikytų prie praktinio gyvenimo teoretikų, 
ideologų, rezonuojančių protininkų, kurie nesugeba prieiti 
priejokio visuomeninio darbo paprastai, energingai, suma- 
niai, žodžiu tariant, praktiškai. 

Iš tikrųjų ir pirmieji, ir antrieji klysta savo neigiamu nu- 
sistatymu atžvilgiu į rimtą teorinį visuomeninį lavinimąsi. 
Pirmieji papastai yra konservatoriai, kurie bijo visuomeni- 
niu auklėjimu sužadinti jaunime revoliucines tendencijas; 
jie nenusimano, kad neišsilavinęs visuomeniniu atžvilgiu 
žmogus yra geriausia medžiaga, kuri gali būti lengvai pa- 
naudojama bet kurioms revoliucinėms pervartoms. Tuo tar- 
pu faktas yra tai, kad kiekvienas žmogus taip ar šiaip turi 
gyventi bei veikti visuomenėje, kurioje jis turi prievolių bei 
teisių, ir todėl jam yra būtino reikalo įsigyti bent minimali- 
nio visuomeninio išsilavinimo, kad jis galėtų būti susipra- 
tusiu visuomenės nariu. Tai ypač yra svarbu demokrati- 
nėms valstybėms, kuriose piliečiai aktyviai dalyvauja 
valdžios sudaryme ir jos veikimo vertinime. Tokiose vals- 
tybėse visuomeninis piliečių nesubrendimas yra visuome- 
nei didelių pavojų šaltinis, ir todėl jose naujos kartos turi 
būti visai sąmoningai bei sėkmingai auklėjamos bei lavina- 
mos visuomeniniu atžvilgiu. 

Kalbamieji konservatoriai, nusistatę prieš visuomeninį 
jaunimo auklėjimą, nesiskaito pakankamai su skirtumu, ku- 
rio yra tarp bendro visuomeninio auklėjimo bei lavinimo, 
iš vienos pusės, ir žmonių ruošimo specialiems politinės 
socialinės akcijos uždaviniams, iš antros. Pigu suprasti, kad 
visuomeninis jaunimo auklėjimas bei lavinimas privalo pa- 


374 


silikti bendroje visuomeninio gyvenimo plotmėje, kur ne- 
sireiškia aktualiu būdu politinė partijų kova, bet kur vis dėl- 
to gali reikštis tam tikra praktinės pasaulėžiūros pakraipa, 
kurios reikalauja bendra pasaulėžiūra, padėta į ugdymo sis- 
temos pagrindą. Todėl, pavyzdžiui, katalikiškas jaunimas 
bus auklėjamas bei lavinamas bendro visuomeninio gyve- 
nimo plotmėje pagal principus, kurių patiekia krikščioniš- 
koji pasaulėžiūra. Laisvamaniai atitinkamai ves savo jau- 
nimą laicizmo pakraipa, skiepydami jiems bendrus 
humanitarinius visuomeninio gyvenimo pagrindus. Bet nei 
vieni, nei antri, kiek jie nori pasilikti santaikoje su raciona- 
liai suprastos visuomeninės pedagogikos reikalavimais, 
neprivalo ugdyti jaunime jokio ekskliuzyvistiško partinio 
nusistatymo visuomeninio gyvenimo bei veikimo klausi- 
muose. Apskritai visuomeninio lavinimo nuosekliame iš- 
vystyme privalu eiti nuo bendrų mažiausiai abejotinų klau- 
simų prie specialesnių ir labiau abejotinų, kad tie klausimai, 
kurie labiau skiria žmones ir daugiausia antagonizmų tarp 
jų sukelia, būtų nagrinėjami bei svarstomi vyriausiame jau- 
nimo amžiuje, kai yra daugiausia šansų užtikti jame reikia- 
mą šitiems klausimams visuomeninį susipratimą ir pusiau- 
svyrą. 

Galų gale kalbamiesiems visuomeninio auklėjimo bei la- 
vinimo priešininkams galima atsakyti, kad, jei blogas vi- 
suomeninis lavinimas yra pavojingas, tai ne mažiau pavo- 
jingas yra ir joks visuomeninis lavinimas. Tokiu būdu 
. vienintelis pageidaujamas yra racionaliai sutvarkytas visuo- 
meninis lavinimas, kuris, kaipo racionalus, vengtų traukti 
jaunimą į aistringą politinių socialinių ginčų sūkurį ir bru- 
talią partijų kovą. 

Ne mažiau klysta ir tie radikalai iš kairės ar iš dešinės, 
kurie dažnai stengiasi įtraukti jaunimą į aktualią politiką ir 
kurie todėl priešinasi ilgesniam nuodugniam visuomeniniam 
jo lavinimui. Jų supratimu, ilgesnis teorinis visuomeninių 


375 


problemų studijavimas, einąs anksčiau veikimo, atitraukia 
jaunimą nuo visuomeninės akcijos ir ilgainiui daro net jį 
šitai akcijai apskritai netinkamą. Šitokiame nusistatyme, 
kaip jau galima spręsti iš nusakyto anksčiau racionalaus te- 
orijos ir praktikos santykiavimo, yra didelio nesusipratimo, 
kuris aiškėja dargi ir iš kitų klausimo atžvilgių nušvietimo. 

Visuomeninė akcija iš tikrųjų būtų pavojuje, jei visi, kas 
studijuoja visuomenines problemas tikslu įsigyti visuome- 
ninį susipratimą, liktų paskui akademiniais darbininkais, 
nes akademinis darbas, imamas specializacijos prasme, iš 
tikro mažai yra sutaikomas su gyvesne visuomenine akci- 
ja. Bet kai jaunimas, esąs tiek aukštesniojoje, tiek aukštojoje 
mokykloje, imasi rimtų visuomeninių studijų ir su užside- 
gimu kelis metus ir net iki savo mokslo galo studijuoja vi- 
suomeninio gyvenimo klausimus, tai vis dėlto tokio pavo- 
jaus nesusidaro, nes iš šito jaunimo tik palyginti nedideliam 
nuošimčiui teks atsidėti akademiniam pašaukimui. Tuo tar- 
pu galima su pilna tikrenybe iš anksto teigti, kad šitokios 
intensyvesnės visuomeninių problemų studijos išeis į nau- 
dą ne tik būsimųjų visuomenės veikėjų, bet ir pačios visuo- 
meninės akcijos. 

Visai teisingai yra sakoma, kad „studijos yra sutelktasis, 
arba telkiamasis, veikimas“, tarsi tuo norima pasakyti, kad 
veikimas tikra to žodžio prasme yra ekspansyvus išsidaliji- 
mo darbas. Iš tikrųjų taip ir yra: kiekvienas visuomeninis 
veikimas, atliekamas kiek platesniu užsimojimu, tam tikra 
prasme išsemia žmogų arba net tai, ką jis savyje sutelkia 
dvasinės rimties bei susikoncentravimo valandomis. Ne- 
nuostabu todėl, kad krikščioniškoji asketika tik tą aktyvų 
gyvenimą laiko tikrai normaliu bei sėkmingu, kuris tvirtai 
yra pagrįstas dvasiniu vidaus gyvenimu. Juk paprastas dės- 
nis mums sako, kad, norint kitam ką nors duoti, reik iš pra- 
džios pačiam laimėti. Tai lygu pasakyti, kad norint veikti, 
reik iš pradžios sudaryti savyje veikimo šaltinį, kuris gali 


376 


būti sąmoningai bei tikslingai naudojamas. Jei dvasinis vi- 
daus gyvenimas nėra praturtintas telkiamuoju darbu, jei ja- 
me nėra sudaryta pastovių šaltinių, veikimas negali būti 
nei pakankamai sėkmingas, nei patvarus, nei tikrai dosnus 
bei turtingas savo išvadomis. 

Panašiai yra ir su visuomeniniu veikimu, kai jis nėra at- 
remtas į pirm atliktą teorinį pasiruošimą, kuris sutelktų vi- 
suomenės veikėjuje ir reikiamą susipratimą, ir aktyviąją ini- 
ciatyvą, ir platesnį užsimojimą, ir toli siekiančias pastangas, 
trumpiau tariant, plačią perspektyvą, tvirtą pasiryžimą ir pa- 
tvarų išdavumą. Šita prasme kiekvieni rimtų visuomeninių 
studijų metai dešimteriopai apsimoka paskesniame visuo- 
meniniame veikime. Visų pirma, tik aiškus doktrinalinis įsi- 
tikrinimas, įsigytas visuomeniniu išsilavinimu, tegali paskui 
palaikyti pastoviai karštą užsidegimą visuomeninėms pro- 
blemoms ir visuomeninei akcijai. Tuo tarpu žmonės, nuėję į 
visuomeninį veikimą be teorinio pasiruošimo ir išsisėmę iš 
vidaus, anksčiau ar vėliau nusivilia visuomeninio veikimo 
sunkenybėmis bei nepasisekimais ir pasiduoda galų gale vi- 
suomeniniam abejingumui, konservatizmui, reakcijai. Nebe 
reikalo juk yra sakoma, kad šviesa - tai karštis. 

Iš kitos pusės, tik visuomeninio gyvenimo bei veikimo 
principų pažinimas tegali laiduoti nuoseklų, pažangų, me- 
todingą, sąmoningą ir apskritai tikrai sėkmingą visuome- 
ninį veikimą. Tuo tarpu visuomeninis veikimas, nepagrįs- 
tas rimtu teoriniu susipratimu visuomeninio gyvenimo 
klausimuose, turi visai pripuolamų išdavų, kartais teigia- 
mų, bet dažniausiai neigiamų. 

Pagaliau rimtas teorinis pasiruošimas visuomeniniam 
veikimui, apimąs irgi dorinius šito veikimo principus, gali 
labiau apsaugoti visuomenės veikėjus nuo tos demoraliza- 
cijos, kuria taip dažnai gresia politinis socialinis veikimas. 
Šitas pavojus ypač yra didelis mažai pasiruošusiems visuo- 
menės veikėjams, per anksti išėjusiems į visuomeninės 


377 


kovos areną, ir todėl] nesuskubusiems savo vidaus darbu 
sutelkti savyje tuos dorinius veikimo turtus, kurie beveik 
niekam dykai nėra duodami. Tokiu būdu rimtas visuome- 
ninis išsilavinimas yra viena iš svarbių sąlygų, kurios lai- 
duoja visuomeninių veikėjų dorumą. 

Iš to, kas pasakyta iki šiolei apie teorinio visuomeninio 
išsilavinimo reikšmę, galima padaryti išvadą, kad šitas iš- 
silavinimas turi pirmenybės teisę prieš praktinį visuome- 
ninį veikimą. Tai plaukia jau iš pačios dalykų eigos, nes 
visuomeninė akcija tik tada tegali būti tikrai tikslinga bei 
sąmoninga, kai ji jau pirm yra pagrįsta visuomeninės dok- 
trinos principais. Tiesa, visuomeninės doktrinos pirmeny- 
bė prieš visuomeninę akciją dar toli gražu nereiškia, kad 
šita doktrina gali būti atpalaiduota nuo tų patyrimų, kurių 
suteikia pats visuomeninis veikimas. Iš tikrųjų mažai reali 
yra ta teorija, kuri nesiskaito su gyvenimo praktika, nes ji 
remiasi niekuo nepagrįsta proto spekuliacija. Bet iš kitos 
pusės, liūdna yra ta visuomeninio gyvenimo praktika, kuri 
nėra nušviesta bei vedama racionalios teorijos tiesomis. Te- 
oretikas pirmąja prasme yra nerealus fantastas svajotojas, 
kuris geriausiu atveju yra visuomeniniame gyvenime ne- 
naudėlis, o praktikas antrąja prasme tegali būti vien atsi- 
tiktinai naudingas visuomeniniam gyvenimui. Bet vis dėl- 
to yra daugiau šansų, kad pirmasis, t. y. teoretikas, bus 
rečiau pavojingas visuomenei negu antrasis, t. y. praktikas, 
nes šis dažniau vadovausis savo veikime neprotingais prie- 
tarais, egoistiškais polinkiais, šabloniškais įpročiais, mate- 
riališkais išrokavimais ir panašiomis kitomis nevisuome- 
niškomis ypatybėmis. Ir kai dauguma visuomeninių veikėjų 
susidaro kaip tik iš tokių praktikų, tuomet pasirodo, kaip 
šita tikro visuomeninio susipratimo jiems stoka apsunkina 
bet kurią racionalią visuomeninę reformą, kaip visuomeni- 
nė pažanga yra fataliai stabdoma jų inercijos, siauro akira- 
čio ir kiekvienos drąsesnės iniciatyvos baimės. 


378 


Matant tokius gyvenimo pavyzdžius, negalima nesutik- 
ti su tėvu V. Honnay, S. J., kuris turtingame savo veikale 
„Visuomeniniai katalikiškosios doktrinos rateliai“ (Les 
Cercles Sociaux de Doctrine Catholique, Louvain - Paris, 
1926) skelbia obalsį: „Pirm doktrina, paskui akcija“ ir tuo 
pačiu sutaria su šventojo tėvo Pijaus XI pasakymu, kad „nie- 
kados doktrina neturi būti paaukota akcijai“. 


b. Priemonės visuomeniniam susipratimui lavinti nau- 
jose kartose. Nustačius teorinio visuomeninio susipratimo 
pirmenybę prieš visuomeninio veikimo praktiką, visai pra- 
vartu pasistatyti klausimas, kokiomis konkretinėmis prie- 
monėmis naujos kartos gali įsigyti šitą susipratimą tiek su 
pagalba suaugusios kartos, tiek nuosavomis savo pastan- 
gomis. 

Kai suaugusi karta rūpinasi visuomeniniu nesuaugusios 
kartos auklėjimu, priemonės yra šios pastarosios priima- 
mos mažiau ar daugiau pasyviu būdų; užtat kai tebebręs- 
tanti karta pati rūpinasi visuomeniniu savo auklėjimusi, 
priemonės yra jos jau aktyviai panaudojamos. Todėl pir- 
mosios priemonės gali būti pavadintos pasyvinėmis, ant- 
rosios — aktyvinėmis. Ir štai pasyvinės visuomeninio lavi- 
nimo priemonės yra atskiri visuomeniniai pamokymai, 
sistemingas visuomeninis mokslas ir vadovavimas visuo- 
meninei skaitybai (visuomeninio turinio knygų skaitymui). 
Aktyvinės visuomeninio lavinimosi priemonės bus skaity- 
ba ir šiaip jau visuomeninės studijos ir lavinimosi rateliai. 
Tokios bent yra svarbiausios visuomeninio lavinimo bei la- 
vinimosi priemonės. Apie kiekvieną iš jų šis tas tenka pa- 
sakyti skyrium. 

Visuomeniniai pamokymai privalu priešpastatyti siste- 
mingam visuomeniniam mokslui mokykloje, nes jie daro- 
mi atsitiktinai įvairių auklėtojų įvairiu laiku ir įvairiose ap- 
linkybėse. Reik net pasakyti, kad visi auklėtojai yra pašaukti 


379 


daryti naujai kartai visuomeninių pamokymų prie kiekvie- 
nos tinkamos progos. Pavyzdžiui, tėvai privalo aiškinti sa- 
vo vaikams elementarinius visuomeninio gyvenimo faktus 
bei principus, visuomeninių dorybių prasmę, visuomeni- 
nio veikimo svarbą ir t. t. Mokytojas panašiai turi pasinau- 
doti savo dėstomuoju dalyku visuomeniniam pamokymui, 
kai tas jo dalykas tokiam pamokymui teikia geros progos. 
Tokių atsitikimų, pavyzdžiui, galima turėti labai daug per 
istorijos pamokas, per kurias dažnai tenka aiškinti visuo- 
meninis žmonijos patyrimas. Turi progos daryti visuome- 
ninių pamokymų ir kunigas per pamokslus, kuriais gali būti 
sėkmingai keliamas visuomeninis krikščioniškosios pasau- 
lėžiūros atžvilgis. Kunigas, būtent, turi progos išaiškinti 
žmonėms, kad giliausias visuomeninio gyvenimo pagrin- 
das ir aukščiausia jo sankcija glūdi religijoje; tuo pačiu jis 
pajėgia sugestionuoti žmonėms rimtą nusistatymą visuo- 
meninio gyvenimo bei veikimo klausimuose. 

Nors jokia auklėtojų rūšis nėra atleista nuo visuomeni- 
nių pamokymų, kai jų reikalauja pačios auklėjimo aplinky- 
bės, ir nors šitie pamokymai gali turėti labai didelės reikš- 
mės, vis dėlto jie yra toli gražu nepakankami jaunosios 
kartos visuomeniniam susipratimui. Todėl būtinai yra rei- 
kalingas mokykliniame lavinime sistemingas visuomeni- 
nio mokslo dėstymas, kuriuo galėtų būti suteikti šito mokslo 
pradai tame dydrodyje, koks atitinka mokyklos tipą bei 
laipsnį. Pirmutiniai visuomeninio mokslo pradai, tiesa, la- 
bai bendri, gali būti jau suteikti mokiniams pradedamosio- 
se mokyklose. Bet apie rimtesnį visuomeninį mokslą tega- 
lima kalbėti vien aukštesniojoje mokykloje ir dargi dviejose 
vyriausiose jos klasėse. Todėl irgi pakankamą visuomeninį 
susipratimą tegali įsigyti vien žmonės, baigę aukštesnės mo- 
kyklas ir pasirinkę inteligentiškas profesijas. 

Dėstomas aukštesniojoje mokykloje visuomeninis moks- 
las gali suteikti mokiniams galimybės įsigyti aiškų suprati- 


380 


mą apie visuomeninio gyvenimo pagrindus ir principus. 
Tačiau jis negali čia gilintis į tas sudėtingas visuomeninės 
problemas, kurių statė ir tebestato žmonijos sąmonė, sten- 
giantis įžvelgti iki galo visuomeninio gyvenimo paslaptis. 
Šitos visuomeninės problemos tiek yra sunkios, kad nei vi- 
durinėje, nei aukštesniojoje mokykloje jos negali būti spren- 
džiamos bent kiek giliau. Kuo daugiausia čia jos gali būti 
minimos kaipo dalykai, reikalaują rimtesnio pasiruošimo 
ir specialesnių studijų. Vis dėlto aukštesniojoje mokykloje 
visuomeninis mokslas turėtų suimti pagrindinius visuome- 
ninio gyvenimo klausimus į tam tikrą sistemingą visumą, 
kuri galėtų suteikti sintetinės pažiūros į visą visuomeninio 
gyvenimo bei veikimo plotą. Dėstomas dabar pas mus Lie- 
tuvoje vadinamasis pilietmokslis aiškiai yra nepakankamas. 

Kitaip tariant, tinkamai pastatytas dviejose vyriausiose 
aukštesniosios mokyklos klasėse visuomeninis mokslas tu- 
rėtų suimti į save visus tuos pagrindinius ir mažiausiai abe- 
jotinus dalykus, kurie yra reikalingi pilnam susipratimui 
visame visuomeninio gyvenimo plote. Vadinasi, visi visuo- 
meninio auklėjimo uždaviniai turi rasti jame taip ar šiaip 
teorinį savo pagrindimą. Todėl dėstomas mokykloje visuo- 
meninis mokslas turėtų patiekti pradus iš sociologijos apie 
bendriausius visuomeninio gyvenimo dėsnius, iš politinės 
ekonomijos - apie ekonominio socialinio gyvenimo pagrin- 
dus, iš valstybinio mokslo ir konstitucinės teisės ~ apie vals- 
tybės pagrindus ir jos sutvarkymą, iš administratyvinės tei- 
sės — apie piliečių teises bei prievoles, iš tautotyros - apie 
piliečių tautybės bei patriotizmo esmę, pagaliau iš tarptau- 
tinės teisės — apie pagrindinius valstybių bei tautų santy- 
kiavimo principus. 

Žinoma, visuomeninis mokslas, apimdamas tokį platų 
visuomeninio gyvenimo ratą, negalės suimti į save daug 
smulkmenų ir pagilinti visuomeninių klausimų supratimą 
iki privalomo inteligentui laipsnio. Bet jis vis dėlto galės 


381 


suteikti būsimam inteligentui tą bendrą pastovų ir sistemin- 
gą pagrindą, kuris taip daug sveria kiekvieno žmogaus su- 
sipratime bei išsilavinime. 

Prie šios progos bus ne pro šalį pažymėjus, kad visuo- 
meninis mokslas, tinkamai pastatytas aukštesniojoje mo- 
kykloje kaipo dėstomasis dalykas, gali būti labai sėkmin- 
gas įrankis intelektualiniam lavinimui. Savo prigimtimi 
visuomeninis mokslas priklauso prie tos humanitarinių 
mokslų grupės, kuri yra vadinama didaktikoje idealijomis. 
Idealijos, kaip yra žinoma iš didaktikos, reikalauja tiek iš- 
vystomosios, tiek perteikiamosios pareigos, t. y. sykiu, ir 
maždaug lygiomis, ir perteikia pozityvių žinių, ir lavina pro- 
tinę galią. Visuomeninis mokslas perteikia Žinias apie vi- 
suomeninio gyvenimo faktus, santvarką ir konstatuotus 
principus; bet sykiu jis reikalauja tokio didelio įsigalvojimo 
į visuomeninius klausimus, be kurio labai sudėtingos vi- 
suomeninio gyvenimo apraiškos niekados negali būti kiek 
giliau suprastos. 

Taip pat bus čia savo vietoje pažymėjus, kad visuomeni- 
nis mokslas stovi artimoje priklausomybėje nuo pasaulė- 
žiūros ir ypač nuo visuomeninės filosofijos, kuri iš tikrųjų 
sudaro vieną kultūros filosofijos dalį. Visuomeninio moks- 
lo artimas santykiavimas su pasaulėžiūra padaro tai, kad jo 
dėstymas yra žymiai apsunkintas ten, kur stengiamasi iš- 
laikyti maksimalinis neutralumas, kas, kaip žinome, priva- 
lo turėti vietos viešojoje mokykloje, į kurią sueina įvairiai 
nusistačiusių tėvų vaikai. Juk kitaip žiūri į visuomeninio 
gyvenimo prasmę ir uždavinius individualistas, kitaip nu- 
sistato šitais klausimais socialistas ir dar kitaip sprendžia 
juos katalikas solidaristas. Iš čion matyti, kad visuomeni- 
nis mokslas gali būti pilnai bei nuosekliai pastatytas tik lais- 
vų mokyklų sistemoje, kur į visuomeninio auklėjimo pa- 
grindą dedama ta visuomeninė doktrina, kuri atsako 
mokyklų steigėjų pasaulėžiūros reikalavimams. 


382 


Bet ir tada, kai mokykloje visuomeninis auklėjimas bei 
lavinimas yra tikslingai pagrįstas viena pilnai išvystyta vi- 
suomenine doktrina, kaip kad yra katalikiškosiose mokyk- 
lose, vis dėlto nėra patariama gilintis į tas politines ir socia- 
lines problemas, apie kurias pasireiškia su visu savo 
žiaurumu kovos bei ginčų sąspyris. Tiek vidurinėje, tiek 
aukštesniojoje mokykloje turi viešpatauti mokslo atmosfe- 
roje tam tikra giedra, kurios neprivalo sudrumsti karingi 
viešosios aikštės obalsiai. Todėl minėtas jau tėvas V. Hon- 
nay pataria vengti aukštesniojoje mokykloje ne tik klausi- 
mų, kurie sukelia karštų ginčų, bet ir komplikuotų techni- 
nių problemų, kurios gali būti liečiamos nebent tam, kad 
galima būtų mokiniams demonstruoti nepaprastą visuome- 
ninių klausimų sunkumą ir gyvą reikalą eiti prie jų spren- 
dimo su labai rūpestingu pasiruošimu ir dargi su tuo inte- 
Įektualiniu kuklumu, kurio reikalauja kiekviena rimta 
gyvenimo problema. Tik taip pastatytas mokykloje visuo- 
meninis mokslas tegali, jo supratimu, realizuoti kardinolo 
Ratti pageidavimą paruošti tokių visuomenininkų, kurie bū- 
tų „kuklūs mąstytojai, bet ne tušti deklamatoriai“. 

Tačiau ir geriausiai pastatytas mokykloje visuomeninis 
mokslas negali dar aibaigti visuomeninio išsilavinimo žmo- 
nių, kuriems, kaipo būsimiems inteligentams, yra privalo- 
mas aukštesnis visuomeninis susipratimas, būtent tas, ku- 
riuo turi pasižymėti vadovaujančioji visuomenės dalis. Tuo 
tarpu asmuo, norįs tikti vadovaujamajai rolei visuomenėje, 
turi įsigyti visuomeninių klausimų srityje tam tikro inte- 
lektualinio savarankiškumo, kuris tegali būti atsiektas vien 
atitinkamo lavinimosi priemonėmis, pavyzdžiui, skaityba, 
šiaip jau savarankiškosiomis studijomis ir aktyviu dalyva- 
vimu lavinimosi rateliuose. Tai yra pagrindinės teorinio vi- 
suomeninio lavinimosi priemonės. 

Bet čia dera dar pažymėti, kad nuosekliai žengiant nuo 
visuomeninio lavinimo, kuris eina nuo auklėtojo į auklėtinį, 


383 


prie visuomeninio lavinimosi, kuris yra jau pačio auklėti- 
nio darbas, yra ir net turi būti tam tikras pereinamasis tarps- 
nis, kuris sujungtų lavinimą su lavinimusi. Čion patenka 
bent dvi priemonės, kuriomis gali ir privalo naudotis mo- 
kytojai dviejose vyriausiose aukštesniosios mokyklos kla- 
sėse. Tai yra, iš vienos pusės, vadovavimas mokinių lavini- 
mosi rateliui, kur turėtų būti kartojamas, svarstomas ir 
pagilinamas visuomeninis mokslas, suteikiamas mokyklo- 
je, o iš antros pusės - vadovavimas visuomeninei mokinių 
skaitybai. Tiesa, šitiedvi priemonės, būdamos taikomos am- 
žiui, kuris pasižymi ypatingu veržimusi į dorinę ir protinę 
emancipaciją, reikalauja iš auklėtojų pusės tam tikro diplo- 
matiško atsargumo, kuris dargi turi būti pagrįstas laimėtu 
auklėtinių pasitikėjimu ir artimesniu su jais bendravimu, 
kas vėl faktinai gali turėti vietos tik laisvoje privatinėje mo- 
kykloje, kur mokytojai ir mokiniai yra sujungti ideologiniu 
bendrumu. 

Vadovaujant mokinių lavinimosi rateliams ir visuome- 
ninei jų skaitybai, svarbu įteigiamaisiais patarimais laikyti 
mokinių interesai bendrų visuomeninių klausimų plotmė- 
je ir neleisti jiems paskęsti be reikiamo pasiruošimo painio- 
se politikos ir socialinio gyvenimo problemose. Šitoms pro- 
blemoms turi ateiti vėliau tinkamas laikas spręsti. Bet, kol 
pagrindiniai visuomeninių mokslų principai ir vedamosios 
pasaulėžiūros idėjos nėra dar jaunimo pasisavinti, per anksti 
jam spręsti tos problemos, kurios tegali būti išspręstos vien 
darant anų principų ir anų idėjų pritaikymą. Specialiosios 
visuomeninio gyvenimo problemos gali būti dažnai įdo- 
mesnės ir aktualesnės negu bendrieji visuomeninio gyve- 
nimo klausimai, bet tokia jau yra metodologinė jų spren- 
dimo ypatybė, kad jų negalima išspręsti be bendro 
visuomeninio išsilavinimo, ir su šita pačio dalyko logika 
negalima pedagogams nesiskaityti. Iš tikrųjų čia įvyksta tai, 
kas vyksta ir visose kitose intelektualinio lavinimo srityse: 


384 


visur bendrasis lavinimas eina anksčiau specialiojo. Negali 
būti kitaip ir visuomeninių mokslų srityje. Todėl paraginti 
jaunimas per anksti imtis spręsti specialinės visuomeninės 
problemos be atitinkamo bendro pasiruošimo reiškia suar- 
dyti metodologinė tvarka visuomeninio jo lavinimosi eigo- 
je ir tuo pačiu pakenkti tikro visuomeninio jo susipratimo 
reikalui. 

Į bendrojo lavinimo dalykus visai sąmoningai vengiama 

įvesti abejotinų ir šiaip jau ginčijamų klausimų todėl, kad 
šitas bendras lavinimas eina ne tiek kriticizmo, kiek dogma- 
tizmo pakraipa. Jaunimui savinantis žmonijos laimėtuosius 
turtus, ne laikas vadovautis ypatingu kriticizmu. Kas kita, 
kaijaunimas, pasisavinęs bendrojo išsilavinimo pradus, per- 
eina prie savarankiškųjų studijų aukštojoje mokykloje, kur 
jau tenka imti mokslas sąmoningai, kritingai, metodingai, nes 
čia tikslingai einama į moksliškąjį subrendimą. Čia jau nėra 
reikalo bijoti kad ir painiausių visuomeninių problemų ir dar- 
gi tų iš jų, kurios sužadina karščiausių ginčų bei kovų. Bet 
vėl reik tokiu atveju nusimanyti apie dvi restrikcijas, arba 
apie du apribojamuoju momentu, pirma, apie tai, kad spe- 
cialiosios visuomeninės problemos gali būti dabar sėkmin- 
gai studijuojamos bei sprendžiamos tik tada, jei bendras vi- 
suomeninis išsilavinimas iš tikro yra įsigytas aukštesniojoje 
mokykloje, ir, antra, apie tai, kad specialesnių visuomeninių 
problemų studijavimas bei sprendimas dar neduoda teisės 
praktiškai dalyvauti tokiame visuomeniniame veikime, ku- 
ris jau suponuoja, jog šitos problemos yra jau išstudijuotos 
bei išspręstos. Kitaip tariant, ir čia palaiko savo galią obalsis 
„pirm doktrina, paskui akcija“. 

Tiesa, reik daryti skirtumas tarp visuomenininko mėgė- 
jo ir visuomenininko specialisto. Visuomenininkas mėgė- 
jas, koks turi būti iš savo prigimties bet kuris inteligentas, 
dažniausiai pasitenkina savarankiškosiomis studijomis, t. y. 
skaityba ir atsitiktinėmis paskaitomis, ir dargi dalyvavimu 


385 


lavinimosi rateliuose. Visuomenininkas specialistas, kuris 
ruošiasi visuomenės veikėju, baigia specialiuosius visuo- 
meninius mokslus ir todėl turi progos papildyti savaran- 
kiškąsias studijas sistemingų kursų klausymu ir aktyviu da- 
lyvavimu pratybose. Dviejuose nurodytuose atvejuose 
pasiruošimas gaunamas įvairaus laipsnio; bet ir visuome- 
ninės pareigos yra atitinkamai įvairios. Vis dėlto visuome- 
ninio lavinimosi eiga, kad ir nevienodame dydrodyje, yra 
metodologiniu atžvilgiu ta pati: pirma, bendras pasiruoši- 
mas, antra, specialusis lavinimasis, trečia, specialiosios vi- 
suomeninės pareigos, arba pilnai atsakinga visuomeninė 
akcija. 

Jei ir pripažįstamas yra principas „pirm doktrina, pas-- 
kui akcija“, tai vis dėlto būtų klaidinga suprasti jis taip, tar- 
si iš pradžios reikėtų atbaigti visuomeninį išsilavinimą, ne- 
dirbant jokia prasme visuomeninio darbo, ir tik paskui imtis 
visuomeninio veikimo visoje jo platumoje. Iš tikrųjų visuo- 
meninė akcija, taip ar šiaip suprantama, turi nuo jaunų žmo- 
gaus dienų nuolat ir palaipsniui didėti, komplikuotis ir to- 
bulėti pagal tai, kaip išsivysto ir skaidrėja visuomeninis jo 
susipratimas. Apie pratinimą dirbti visuomeninį darbą, ar- 
ba apie praktinę visuomeninio auklėjimo priemonę, ir teks 
man toliau kalbėti. 


2. Praktinė priemonė — pratinimas dirbti visuomeninį darbą 


Beveik kiekvienas gali sutikti, kad tikru veikėju tega- 
lima tapti vien veikimu. Šitas faktas remiasi tuo papras- 
tu psichologiniu dėsniu, kad valios tvirtumas bei akty- 
vumas įgyjamas atkartotinomis tos pačios valios 
pastangomis. Iš čion lengva padaryti išvada, kad kiek- 
vienas veikėjas ir tuo pačiu tam tikrame laipsnyje kiek- 
vienas visuomenininkas turi pratintis prie visuomeninės 
akcijos nuo jaunų savo dienų. Tuo tarpu šitame pratini- 


386 


mesi yra charakteringa tai, kad jis, kaipo atremtas į va- 
lios pastangas, yra visų pirma pačio auklėtinio darbas. 
Intelektualiniame lavinime, kad ir visuomeninės doktri- 
nos srityje, mokytojas, kaipo žinių teikėjas ir vadovas, 
gali turėti labai didelės reikšmės mokslo eigai ir moki- 
nių išsilavinimui, o praktiniame visuomeniniame auklė- 
jime auklėtojo rolė yra žymiai mažesnė. Vis dėlto ir čia iš 
jo privalu reikalauti ir tam tikros iniciatyvos, ir tam tikro 
vadovavimo, ir tam tikros priežiūros bei kontrolės, ir tam 
tikrų paraginimų tiek žodžiu, tiek pavyzdžiu. 

Atžvilgiu į praktinį ruošimąsi prie visuomeninio vei- 
kimo auklėtojas turi dvejopą pareigą, neigiamąją ir teigia- 
mąją. Neigiamoji jo pareiga reikalauja iš jo budėjimo, kad 
auklėtinio veiklumas nenueitų netinkama vaga ir nepasi- 
reikštų neigiamomis išdavomis. Tokių išdavų neišvengia- 
mai turi pasireikšti, pavyzdžiui, tada, kai auklėtinio vei- 
kimas bus atpalaiduotas nuo veikimo teorijos. Kai 
visuomeninis veikimas nėra paremtas rimta teorija, kuri 
tarsi kodifikuoja daugelio žmonių patyrimą, ir kai šitas 
veikimas tesiremia pačio veikiančio asmens pastebėjimais 
bei patyrimais, labai lengva užsidaryti siaurame akiraty- 
je, išsidirbti pragmatiško aktyvizmo galvosena ir paskui 
pasiduoti puikybei bei nepagrįstam pasitikėjimui savimi, 
jei veikimas sėkmingai vyksta, arba patekti į pesimizmą, 
apsivylus veikimo sunkenybėmis bei išdavomis. Tuo tar- 
pu apsaugoti jaunas žmogus nuo ydingo bei nesėkmingo 
veikimo reiškia jis laimėti būsimam vaisingesniam veiki- 
mui. Šita prasme įdomus yra to pačio tėvo Honnay pa- 
reiškimas. „Jei išmintingi katalikai, - sako jisai, - laiko sa- 
vo prievole teleisti jaunimui dalyvauti viešuosiuose 
darbuose vien labai apribotu būdu, tai kaip tik pačio vei- 
kimo interesai jiems rūpi; toli gražu nelinkę paneigti nei 
veikimą, nei viešuosius darbus, jie daro iš šito veikimo ir 
šitų darbų patį tikslą tam pasiruošimui, kurio sunkumą 


387 


bei svarbumą jie kelia aikštėn: tokiu atveju vienintelis jų 
rūpesnis yra padaryti veikimas vaisingesniu“*. 

Šalia nurodyto visuomeninės akcijos nepatogumo, kai 
jai atsideda per anksti jaunimas, gali pasitaikyti ir tokios 
neigiamos apraiškos, kaip nereikalingas laiko bei energijos 
eikvojimas mažai tikslingiems viešiesiems darbams, per di- 
delis išsiblaškymas, atitraukiąs jaunimą nuo tiesioginių jo 
uždavinių, ir t. t. Į visa tai auklėtojas turi kreipti tinkamo 
dėmesio ir savo laiku griebtis reikiamų priemonių neigia- 
moms veikimo apraiškoms pašalinti. 

Tokia yra neigiamoji auklėtojo pareiga praktiniame jau- 
nimo auklėjime visuomeniniam veikimui, - pareiga, kuri pe- 
dagogikos teorijoje plačiau yra vadinama drausminimu. Ją 
papildo teigiamoji auklėtojo pareiga, kuri pedagogikos te- 
orijoje vadinama skatinimu. Jąja auklėtojas jau ne saugoja 
jaunimą nuo ydingo veikimo išdavų, bet paskatina prie tin- 
kamai suprasto ir gerai sutvarkyto veikimo tose lytyse bei 
ribose, kurios visai susiderina su visu ugdomuoju darbu. 

Vykdydamas skatinamąją savo pareigą jaunimo pratini- 
me prie visuomeninio gyvenimo bei veikimo, auklėtojas turi 
visų pirma sunaudoti tas priemones, kurių patiekia pačio ši- 
tojaunimo gyvenimo aplinkybės. Pasirodo, kad pratinti auk- 
lėtinis visuomeniškai elgtis bei veikti yra pakankamai gerų 
progų ir šeimynoje, ir mokykloje, ir šiaip jau toje platesnėje 
aplinkumoje, kurioje jam tenka augti bei auklėtis. Auklėjimo 
tikslingumas ir reikalauja visų pirma sunaudoti šitos geros 
progos visuomeninio auklėjimo tikslams. 

Jau šeimyninis gyvenimas duoda pakankamai gražios 
progos auklėti jauną kartą visuomeniniam gyvenimui bei 
veikimui. Jei vaikas nėra šeimynoje pratinamas solidaru- 
mo, taikumo, pasiaukojimo reikalui, tai ir išaugęs jis vargu 

aktyviai pasižymės šitomis visuomeninėmis dorybėmis, gy- 


* Op. cit. - P. 26. 


388 


vendamas bei veikdamas plačiojoje visuomenėje, tautoje, 
valstybėje. Tuo tarpu šeimyninis gyvenimas, gerai tvarko- 
mas, gali visai nejučiomis šitas dorybes skiepyti jaunajai 
kartai, paraginti pratintis atsidėjimo bei pasiaukojimo žy- 
giams, kurie visų pirma charakterizuoja tikrą visuomeni- 
ninką. Žodžiu tariant, šeimyna yra jaunajai kartai ta visuo- 
menė, kuri miniatiūroje atvaizduoja plačiąją visuomenę, kur 
jai ateityje teks gyventi bei veikti. Todėl tie elgimosi bei vei-. 
kimo įpročiai, kurie čia jaunosios kartos įgyjami visumos 
atžvilgiu, dažniausiai bus irgi sprendžiamuoju veiksniu 
tam, kaip jaunoji karta pasireikš plačiajame visuomeninia- 
me gyvenime. Dėl šitos irgi priežasties tėvai ne tik nepriva- 
lo skiepyti savo vaikams siauro šeimyninio egoizmo, bet 
turi nuolatos jiems sugestionuoti, kad šeimyninio gyveni- 
mo įpročiai turi didelės reikšmės visuomenės gyvenimui ir 
kad todėl jie turi pasižymėti plačiai suprasto visuomeniš- 
kumo ypatybėmis. 

Ne mažiau reikšmingas praktiniam pasiruošimui prie vi- 
suomeninio gyvenimo bei veikimo yra ir mokyklinis gyve- 
nimas, kiek mokykla sudaro irgi savo rūšies mažą visuome- 
nę, nors ir žymiai jau platesnę už šeimyną. Ir čia, kaip ir 
šeimynoje, yra tam tikras autoritetas, kuriam privalu paklusti; 
yra taip pat visa eilė mažiau ar daugiau lygiateisių narių, 
kurie sugyvena tarp savęs pagal draugiškumo principus. Vie- 
ni dalykai privalo būti čia klusniai pildomi pagal drausmės 
reikalavimus, kiti pareina nuo laisvo mokinių nusistatymo 
ir gali būti tvarkomi jų nuožiūra pagal visuomenišką jų susi- 
pratimą. Tai, kaip jaunimas įpranta elgtis bei veikti šitoje ma- 
žoje visuomenėje, yra labai reikšminga būsimam jo nusista- 
tymui bei veikimui plačioje visuomenėje. Žmogus, kuris savo 
jaunatvėje nėra įpratęs skaitytis su savo draugų interesais, 
taikiai su jais sugyventi ir reikštis su jais sykiu solidariais 
žygiais, maža teturi šansų būti tikru visuomeniniu veikėju, 
teigiamai nusiteikusiu visuomenės reikalų atžvilgiu. 


389 


Pagaliau tiek šeimyna, tiek mokykla tėra vien atskiri nar- 
veliai plačiojoje visuomenėje, su kuria vis dėlto jiedvi yra 
organingai surištos ir kurioje todėl jos ir sykiu su jomis nau- 
joji karta taip ar šiaip turi gyvuoti bei veikti. Ir iš tikro nei 
šeimyna, nei mokykla neišvengia santykių su platesnės vi- 
suomenės gyvenimu: jos džiaugiasi tautos ir valstybės lai- 
mėjimu iškilmėse, jos liūdi visuomeninių gedulų dienomis, 
jos taip ar šiaip reiškia savo norą gyvuoti sykiu su visuo- 
mene ir taip ar šiaip reaguoja prieš pavojus, kurie gresia 
visuomenės ir tuo pačiu šeimynos ir mokyklos pamatams. 
Ir visa tai turi tinkamu sau būdu pergyventi nauja karta, 
taip ar šiaip atsiliepdama į tai, kas įvyksta visuomeninėje 
jos aplinkumoje: Čia vėl atsiranda auklėtojui pakankamai 
progos padaryti savo auklėtiniams tokios įtaigos, kokios rei- 
kalauja visuomeninis auklėjimas. 

Taigi matome, kad šeimyna, mokykla ir platesnė visuo- 
meninė aplinkuma, kurioje jaunimui tenka gyventi, gali 
duoti sumaniam auklėtojui pakankamai gerų progų auklė- 
ti šitą jaunimą praktiniu būdu visuomeniniam gyvenimui 
bei veikimui, ypač jei sykiu tinkamu būdu yra aprūpintas 
teorinis visuomeninio lavinimo reikalas. Vadinasi, gaivinti 
jaunime šeimyninio solidarumo jausmai ir skatinti jis prie 
pasiaukojimo jų vardan, pratinti šitas jaunimas mokykloje 
prie gražaus sugyvenimo su savo draugais ir sykiu page- 
rinti mokyklinio gyvenimo drausmę, pagaliau raginti jis so- 
lidarizuotis su platesne visuomene viešosiose jos iškilmėse 
bei liūdėjimuose - daryti visa tai reiškia jau praktiškai auk- 
lėti jaunimas visuomeninio gyvenimo bei veikimo reika- 
lams. 

Tačiau nurodoma tokiu būdu praktinė visuomeninio 
auklėjimo priemonė neišsemia dar skatinamosios auklėto- 
jo pareigos, kuria jaunimas turi būti ruošiamas visuomeni- 
niam gyvenimui bei veikimui. Auklėtojas, būtent, neprivalo 
pamiršti, ypač praktinio auklėjimo srityje, kad atbaigiama- 


390 


sis auklėjimo uždavinys yra paruošti bei inspiruoti jauni- 
mas prie sėkmingo bei patvaraus auklėjimosi darbo, nes be 
auklėjimosi priemonių nieks negali būti tikrai išauklėtas, * 
ypač praktinio gyvenimo reikalams. Todėl, naudodamas 
šeimynos, mokyklos ir visuomeninės aplinkumos gyveni- 
mo aplinkybes praktinio visuomeninio auklėjimo reikalams, 
auklėtojas turi sykiu inspiruoti, reguliuoti, prižiūrėti ir va- 
dovauti praktiniam jaunimo auklėjimuisi visuomeniniam 
gyvenimui bei veikimui. Tiesa, tokiais atvejais reik gerai 
nusimanyti, kad jaunimo auklėjimesi auklėtojo rolė turi pa- 
sižymėti ypatinga diskrecija ir taktingumu, nes jos priemo- 
nėmis tegali būti vien tokie dalykai, kaip įkvėpimas, pata- 
rimas, pavyzdys, kurie reikalauja, galima sakyti, draugiško 
bendravimo atmosferos. Bet taip ar šiaip auklėtojas privalo 
turėti vedamosios įtakos ir praktiniam visuomeniniam jau- 
nimo auklėjimuisi. Taigi jam pravartu žinoti, kokiais prakti- 
niais veiksmais jaunimas gali ir net privalo ruoštis visuomeni- 
niam gyvenimui bei veikimui. Todėl bent svarbiausiuosius 
išjų bus čia ne pro šalį paminėjus. 

Visų pirma visuomeniniam jaunimo auklėjimuisi gali tu- 
rėti labai didelės reikšmės mažiau ar daugiau savarankiš- 
kas jo valdymasis visose tose gyvenimo aplinkybėse, kurios 
reikalauja mažiau ar daugiau drausmingo susitvarkymo. 
Tokiu, pavyzdžiui, turėtų būti mokinių valdymasis mokyk- 
loje. Mūsų mokyklose mokinių valdymasis iki šiolei nera- 
do sau vietos, nes šita palyginti nauja visuomeninio auklė- 
jimosi priemonė nesutiko dar pas mus reikiamo pripažinimo 
iš pedagogų ir valstybinių švietimo vadovų pusės. Tiesa, 
uždarytoje dabar realinėje Marijampolės mokykloje moky- 
tojų taryba buvo pripažinusi šalia savęs mokinių tarybą, 
kuri turėjo būti mokinių valdymosi organu. Vis dėlto mū- 
sų Švietimo ministerija pareikalavo mokinių tarybą likvi- 
duoti, matydama joje, sąryšyje su revoliucine mokyklos pa- 
kraipa, tos pervartingumo dvasios apraišką, kuri ėjo iš rusų 


391 


sovietų. Žodžiu tariant, į realinės Marijampolės mokyklos 
praktiką buvo pažiūrėta grynai politiniu atžvilgiu. Bet jei 
dabar tenka spręsti mokinių valdymosi klausimą principia- 
liu būdu ir pedagoginiu atžvilgiu, tai reik pasakyti, kad mo- 
kinių valdymosi idėja užsitarnauja pilno parėmimo, kaipo 
visuomeninio auklėjimosi priemonė, kuri dargi kaip tik ap- 
saugoja jaunimo dvasią nuo palinkimo į anarchiją, nedraus- 
mingumą, autokratizmą, diktatūrą ir bolševizmą. 

Mokinių valdymasis mokykloje, praktikuojamas Ame- 
rikoje gana plačiai ir išbandytas kai kuriuose Europos kraš- 
tuose, ne tik davė visai teigiamų vaisių, bet ir pasirodė tie- 
siog būtinas tada, jei norima savo laiku ir sėkmingai auklėti 
jaunime visuomeniniai nusiteikimai. Pasirodo, kad tvarkos 
apsauga, drausmės palaikymas ir viešojo autoriteto gerbi- 
mas niekados mokykloje nėra tiek dideli kaip tada, kai vi- 
sos šitos pareigos yra atremtos į savarankiškąjį mokinių 
valdymąsi ir pasitikėjimą jų atsakomybės jausmu. Autokra- 
tiškas mokytojo valdymas viso mokinių gyvenimo bei vei- 
kimo šituo atžvilgiu net geriausiu atveju negali pasirodyti 
pakankamas visuomeninio auklėjimo reikalui. Paprastai iš- 
auklėtas aristokratiškajame režime žmogus sugeba būti ar- 
ba klusniu vergu, arba nežinančiu jokio drausmingumo 
maištininku. Pasirodo, kad ir šituo atžvilgiu mokinių val- 
dymosi praktika geriausiai ruošia sykiu ir menui paklusti, 
ir menui vadovauti. Besivaldanti mokinių draugė yra ma- 
ža visuomenė, kuri turi taip ar šiaip realizuoti pas save vi- 
suomeninės tvarkos principus. Šitame realizavime mažiau 
ar daugiau dalyvauja visi mokiniai ir sykiu jie visi, kad ir 
įvairiais laikais ir įvairiose aplinkybėse, gauna pratintis ir 
klusnumo, ir vadovavimo reikalams. Tuo tarpu abu tuodu 
reikalu yra lygiai svarbiu gyvenime, nes, kaip sakoma, „su- 
gebėjimui vadovauti reik sugebėti paklusti, o iš kitos pu- 
sės, sugebėjimui paklusti reik sugebėti vadovauti“ bent pa- 
čiam sau. 


392 


Mokinių valdymasis turi apskritai didelės reikšmės vi- 
suomeniniam išsiauklėjimui, bet ypatingai jis yra reikšmin- 
gas valstybiniam bei pilietiniam išsiauklėjimui, kuris reiš- 
kiasi tokiais nusiteikimais, kaip teisės sąmonė, tvarkos 
meilė, drausmingumas, atsakingumo jausmas, taikumas ir 
t. t. Šiaip jau, teminėdamas čia vien visuomeninio auklėji- 
mosi priemones, negaliu šiuo laiku nei plačiau pamatuoti 
pedagoginiais sumetimais mokinių valdymosi idėjos, nei 
aprašinėti smulkiau šitos idėjos realizavimo būdą. Reika- 
lingiausios žinios apie šituos dalykus galima rasti kad ir 
visiems žinomajame Foersterio veikale „Schule und Cha- 
rakter“, Prie šios progos tenorėčiau vien priminti būsimiems 
mūsų pedagogams būtiną reikalą susirūpinti mokinių val- 
dymosi klausimu ir nuosekliai bei sąmoningai eiti prie tei- 
giamojo jo išsprendimo, nes to griežtai reikalauja visuome- 
ninis jaunimo auklėjimas. 

Mokinių valdymasis mokykloje stovi tampriame sąry- 
šyje su tiesioginiais pačios mokyklos reikalais. Faktinai yra 
tai tikslingas perkrovimas dalies mokytojų pareigų ant mo- 
kinių, kiek auklėjimas reikalauja sau atbaigimo auklėjime- 
si. Einant kiek toliau nuo tiesioginių mokyklos reikalų, ga- 
lima užtikti dax laisvesnį jaunimo reiškimąsi veikimu, kuris 
įvyksta įvairiose susidraugavimo organizacijose ir kuris gali 
būti labai sėkminga visuomeninio auklėjimosi priemonė. 
Jaunimo susidraugavimo organizacijos turi arba bent pri- 
valo turėti savo pagrindiniu tikslu atbaigti mokyklinio la- 
vinimo bei auklėjimo reikalą lavinimosi bei auklėjimosi prie- 
monėmis. Bet kadangi šitas jaunimo lavinimasis bei 
auklėjimasis yra vykdomas sutelktiniu būdu ir todėl reika- 
lauja ir tam tikros organizacijos, ir tam tikro draugiško su- 
gyvenimo, tai pasirodo, kad visi jaunimo susibūrimai, sta- 
tą savo tikslu tiek lavinimąsi, tiek auklėjimąsi, turi didelės 
reikšmės visuomeniniam išsiauklėjimui. Nekalbant jau apie 
tai, kadjaunimo susidraugavimo organizacijos šalia lavinimosi 


393 


bei auklėjimosi išdavų išvysto draugiškojo solidarumo jaus- 
mus, kurie turi grindžiamosios reikšmės visuomeniniam iš- 
siauklėjimui, šitos organizacijos pratina dargi jaunimą prie 
organizacinio administravimo ir sudaro jame sutelktinio 
darbo įpročius. Tuo tarpu organizacinis sugebėjimas ir su- 
telktinio darbo įpročiai turi dabartiniam visuomeniniam 
mūsų gyvenimui didelės svarbos. 

Reik čia pastebėti, kad jaunimo susidraugavimo organi- 
zacijos susidaro pagal tokios ar kitokios diferenciacijos prin- 
cipus. Kai į viešąją mokyklą, vedamą mažesnio ar didesnio 
neutralumo pakraipa, sueina įvairių pasaulėžiūrų mokiniai, 
tai pirmutinė susidraugavimo diferenciacija įvyksta dažniau- 
siai pagal ideologinius skirtumus, ir tik paskui kiekvienoje 
atskiroje srovėje eina susidraugavimo diferenciacija pagal at- 
skirus lavinimosi bei auklėjimo uždavinius. Užtat ten, kur 
pačios mokyklos yra diferencijuotos pagal pasaulėžiūras, jau- 
nimas turi galimybės išsyk diferencijuotis pagal lavinimosi 
bei auklėjimosi uždavinius. Negalima nepripažinti, kad ši- 
tuo pastaruoju atveju jaunimo susidraugavimo organizaci- 
jos eina tikresne vaga, nes tokiu būdu yra išvengiama ta per 
ankstyba ideologinė kova tarp atskirų jaunimo grupių, kuri 
turi neabejojant neigiamų ypatybių. Bet kol mokyklos yra 
viešos ir todėl nediferencijuotos pagal pasaulėžiūras, jauni- 
mo susidraugavimo diferenciacija pagal ideologinius skir- 
tumus yra neišvengiama, ir būtent todėl, kad ji savotišku bū- 
du atitaiso mokyklų organizacijos trūkumą. Pasirodo, kad 
tada, kai mokyklos nėra diferencijuotos pagal tėvų pasaulė- 
žiūras, diferenciacija turi neišvengiamai įvykti pačio jauni- 
mo tarpe. Tokiu būdu aiškios pasaulėžiūros stoka mokykli- 
nio lavinimo bei auklėjimo vykdyme yra atpildoma pačio 
jaunimo lavinimesi bei auklėjimesi. Ir tai yra ne kas kita kaip 
dar vienas įrodymas, kad jokia pedagoginė sistema negali 
apsieiti be pasaulėžiūros ir kad mokyklų organizacija turi 
būti sutvarkyta pagal pasaulėžiūras. 


394 


Todėl pedagogai, norį pašalinti iš jaunimo tarpo aštrią 
ideologinę įvairių srovių kovą, kuri, kaipo per ankstyba, 
jaunimui iš tikro tam tikrais atžvilgiais yra kenksminga, tu- 
rėtų naikinti ne išdavas, t. y. ideologinius jaunimo susibū- 
rimus, bet priežastį, t. y. subūrimą vienoje mokykloje įvairių 
pasaulėžiūrų mokinių. Bet kol mokyklos nėra atitinkamai 
sutvarkytos pagal pasaulėžiūras, ideologinė jaunimo dife- 
renciacija vienoje mokykloje ne tik yra neišvengiamai pa- 
kenčiama, bet ir pateisinama, kaipo priemonė bent dalinai 
atitaisyti vieną labai didelį mokyklų organizacijos trūku- 
mą. 

Sutvarkius mokyklų sistemą pagal pasaulėžiūras, jauni- 
mas ideologiniu atžvilgiu diferencijuojasi jau pagal mokyk- 
las, bet ne kiekvienoje atskiroje mokykloje pagal ideologi- 
nes sroves. Tuo pačiu ideologinė kova tarp įvairiai 
nusistačiusių jaunimo grupių eina iš didesnės atstumos ir 
neturi tiek aštraus aktualumo, kiek gali turėti vienos mo- 
kyklos ribose. Dėl šitos irgi priežasties normalioje mokyklų 
organizacijos sistemoje mokinių susidraugavimo diferen- 
ciacija gali išsyk vykti pagal atskirus lavinimosi bei auklėji- 
mosi uždavinius, vengdama ekskliuzyvistiško nusistatymo 
tarp atskirų jaunimo grupių. 

Jaunimo valdymasis ir jo susidraugavimo organizacijos 
yra dvi praktinės visuomeninio auklėjimosi priemonės, ku- 
rios tačiau tėra taikomos vien pačio jaunimo vidaus gyve- 
nime. Jomis dar nėra vedama visuomeninė akcija tikra to 
žodžio prasme. Ir štai einant dar arčiau prie tikro visuome- 
ninio veikimo, reik leisti jaunimui pratintis eiti tas visuo- 
meninės akcijos pareigas, kurios neprieštarautų bręstančiam 
jaunimo pobūdžiui ir todėl jokia prasme nebūtų pavojin- 
gos lavinimosi bei auklėjimosi tikslams. Kitaip tariant, jau- 
nimui tepritinka vien tos visuomeninio veikimo pareigos, 
kurios nėra per daug sudėtingos, nereikalauja todėl dar pil- 
no intelektualinio bei dorinio subrendimo ir nestato jaunimo į 


395 


pavojus, kurių jis negali pergalėti savo pajėgomis. Be to, 
kaip anksčiau jau sakyta, reik turėti galvoje, kad ir visai pri- 
tinką jaunimui visuomeniniai darbai gali tapti kenksmin- 
gi, kai jie atitraukia jaunimą nuo tiesioginių jo pareigų arba 
yra atliekami be reikiamų dorinių nusiteikimų. 

Visuomeniniai darbai, kurie gali tikti jaunimui, gali būti 
suskirstyti į tris pagrindines grupes, nuosekliai sekančias 
viena po kitos. Tai bus, pirma, labdarybės, gailestingumo 
ir viešosios dorovės saugojimo darbai; antra, liaudies švie- 
timas bei auklėjimas; trečia, platesnė visuomeninė akcija, 
kaipo paruošiamasis stažas būsimiems inteligentams visuo- 
menininkams. 

Labdarybės, gailestingumo ir viešosios dorovės saugoji- 
mo darbai yra anksčiausiai prieinami bręstančiam jauni- 
mui. Nuo 14 metų jaunimas gali jau dalyvauti labdarybinė- 
se rinkliavose, lankyti ligonius, vargšus ir senius, rinkdamas 
apie juos žinias ir perteikdamas visuomeninę pagalbą; gali 
principialiai kovoti prieš alkoholizmą ir pornografiją, tuo 
pačiu pats užsigrūdydamas prieš šituos pavojus, gali taip 
ar šiaip pasireikšti saugojimu augmenų bei gyvulių gyvy- 
bės ir t. t. 

Paskutinių dviejų aukštesniosios mokyklos klasių mo- 
kiniai gali jau taip ar šiaip pasireikšti liaudies švietimu bei 
auklėjimu. Platinimas gerų knygų ir tinkamos periodinės 
spaudos, kovojimas su klaidingomis skleidžiamomis tarp 
liaudies idėjomis, vadovavimas liaudies lavinimosi rate- 
liams, dayvavimas liaudies auklėjimosi darbuose gali jau 
būti leista jaunuoliams 17-18 metų, jei šitas darbas sykiu 
bus prižiūrimas ir vadovaujamas jų auklėtojų. Ten, kur dėl 
kokios nors priežasties liaudies švietimas bei auklėjimas ne- 
gali būti jaunimo praktikuojamas, yra naudinga skatinti vy- 
resnijį jaunimą lavinti bei auklėti ir šiaip jau globoti jaunes- 
nius savo draugus. Šita praktika ypatingai yra gera tam 
amžiui, kuriame jaunimas įgauna nepriklausomybės jaus- 


396 


mąirjaučia palinkimą į atsipalaidavimą nuo bet kurios auk- 
lėjamosios įtakos. Tokiu atveju panaudojimas šitų jaunat- 
vės apraiškų jaunesnių draugų globojimui įveda į tinkamas 
vėžes jaunimo jaučiamą reikalą jaustis ir reikštis savaran- 
kiškai. 

Pagaliau trečioji visuomeninių darbų grupė, skiriama ei- 
nančiam aukštąjį mokslą jaunimui, apima visus tuos dar- 
bus, kurie jau įeina į platesnę visuomeninę akciją. Tačiau, 
kaip buvo savo laiku išrodinėta, visuomeninė akcija turi būti 
jaunimo vedama labai apribotose ribose ir kiekybiniu, ir ko- 
kybiniu atžvilgiu, nes, būsimiems inteligentams ruošiantis 
prie visuomeninio veikimo, nuodugnus teorinis visuome- 
ninis išsilavinimas turi pirmenybės prieš praktinį veikimą. 
To, kaip sakyta, kaip tik reikalauja būsimo visuomeninio 
veikimo sėkmingumas. Normaliose visuomeninio gyveni- 
mo aplinkybėse ypatingai nepatariama jaunimui imtis at- 
sakingų visuomeninių pareigų, kurios reikalauja gilaus vi- 
suomeninio išsilavinimo, ir dalyvauti aštrioje visuomenės 
grupių kovoje, kuri per daug jaudina ir yra tuo pavojinga 
doriniam nusistatymui. Žinoma, yra visuomenės gyveni- 
me momentų, kurie, kaip ir išviršiniai karai, reikalauja mo- 
bilizuoti į visuomeninį darbą visas sveikas pajėgas, neiš- 
skiriant ir einančio mokslą jaunimo. Bet tokiais atvejais vis 
dėlto dera suprasti, kad tai, kas yra reikalaujama ypatingų 
gyvenimo aplinkybių, nėra dar normalu paprastose gyve- 
nimo aplinkybėse. 

Šiaip jau visuomeninė vyriausiojo jaunimo akcija netu- 
rėtų išeiti iš kultūrinio visuomeninio darbo ribų ir turi būti 
dargi gerokai apribota savo kiekybe, kad nenukentėtų kar- 
tais tiek bendrasis jo lavinimasis, tiek teorinis visuomeni- 
nis pasiruošimas, kuris turi pirmenybės prieš praktinį 
pasiruošimą ir kuris būsimiems inteligentams visuomeni- 
ninkams stato žymiai didesnių reikalavimų, negu papras- 
tai manoma. 


397 


Visuomeninio auklėjimo priemonių klausimas, kaip ma- 
tome, yra gana komplikuotas ir todėl reikalauja atsižvelgi- 
mo į įvairius jo aspektus. Visuomeninio aktyvumo laikais, 
kokiais kad mes gyvename, visuomeninis auklėjimas pri- 
valo turėti praktinio pobūdžio, nes kitaip jis neparuoš jau- 
nų kartų prie tų visuomeninio gyvenimo uždavinių, kurių 
stato mūsų laikai. Tuo tarpu praktinė visuomeninio jaunuo- 
menės auklėjimo linkmė dažnai yra laikoma nepageidau- 
jama todėl, kad esti atsitikimų, kai visuomeninis jaunuo- 
menės veikimas virsta paprastu politikavimu. Jei šio 
pastarojo iš tikro negalima pateisinti, tai lygiai taip pat ne- 
galima pateisinti ir tos siauros pažiūros į visuomeninį auk- 
lėjimą, kuri laiko politikavimo apraiškomis ideologinį jau- 
nuomenės apsisprendimą ir bet kurią visuomeninę akciją. 

Tarp politikavimo ir plačiai suprastos kultūrinės visuome- 
ninės akcijos, atremtos į ideologinį apsisprendimą pagal vie- 
ną kurią pasaulėžiūrą, yra labai didelis atstumas, ir kas šito 
atstumo nemato, arba yra aklas, arba sąmoningai pasiduoda 
tendencijai su kokiu nors ekskliuzyvistiniu sumetimu. 


III. Bendrieji visuomeninio 
auklėjimo uždaviniai 


1. Auklėjimas pasyvinių visuomeninių nusiteikimų 


Žinant visuomeninio auklėjimo tikslus bei priemones, 
reik iš eilės susidomėti klausimu, kokie yra visuomeninio 
auklėjimo uždaviniai ir kaip jie gali būti realizuojami. Jau 
vieną kartą turėjome progos suskirstyti visuomeninius auk- 
lėjimo uždavinius į bendruosius ir specialiuosius. Bendrie- 
ji visuomeninio auklėjimo uždaviniai yra tie, kurie nėra tai- 
komi vienai kuriai visuomeninio gyvenimo sričiai, bet kurie 
turi lygios reikšmės visoms jo sritims, kaipo tam tikras ben- 


398 


- dras pagrindas, kuriuo remiantis gali būti realizuojami spe- 
cialieji visuomeninio auklėjimo uždaviniai. Specialieji vi- 
suomeninio auklėjimo uždaviniai ruošia jau žmonės tam 
tikroms visuomeninio gyvenimo sritims: arba ekonominei, 
arba socialinei, arba politinei, arba kitai kokiai sričiai. To- 
kiu atveju žmogaus asmuo yra auklėjamas priklausomybė- 
ję nuo vieno kurio visuomeninio gyvenimo atžvilgio. Už- 
tat kai yra kalbama apie bendruosius visuomeninio 
auklėjimo uždavinius, yra imamas žmogiškojo asmens san- 
tykiavimas su visuomene bendriausiu atžvilgiu, vadinasi, 
šitas santykiavimas nėra tokiu atveju apribojamas jokia at- 
skira visuomeninio gyvenimo sritimi. 

Jei dabar paimsime gyvo asmens santykiavimą su visuo- 
mene, tai pamatysime, kad, iš vienos pusės, asmuo turi skai- 
tytis su visuomenės gyvavimo faktu, kaipo su tam tikra re- 
alybe, kuri yra ne tik neišvengiama žmogaus gyvenime, bet 
ir būtina šito gyvenimo pilnumui. Todėl jau atskiram as- 
meniui atsiranda visų pirma reikalas pripažinti visuome- 
nės buvimo faktą, prisitaikyti prie jos gyvavimo principų ir 
pagaliau jai paklusti, kiek tai yra reikalinga ir visuomenės 
gyvavimui, ir atskiro asmens gerovei. Tai yra, taip sakant, 
tasai pasyvinis asmens nusistatymas atžvilgiu į visuome- 
nę, be kurio negali būti suderinto visuomenės gyvenimo. 

Bet iš kitos pusės, asmuo yra visuomenėje tasai realus 
pradas, dėl kurio pati visuomenė yra reali ir be kurio ji ne- 
galėtų turėti jokios substancialinės atramos. Sykiu tik at- 
skirų asmenų veiklumu tegali aktyviai reikštis visuomenės 
aktyvumas. Jei visi asmens, sudarą visuomenę, užsilaikytų 
vien grynai pasyviniu būdu, negalima būtų kalbėti apie vi- 
suomenės gyvavimą. Tokiu būdu, iš vienos pusės, visuo- 
menės gyvavimas reikalauja iš atskirų asmenų tam tikro 
pasyvinio nusistatymo, o iš antros pusės, tas pats visuome- 
nės gyvavimas reikalauja, kad atskiri asmens pasireikštų 
jos atžvilgiu ir tam tikru aktyviniu nusistatymu. 


399 


Maksimumas pasyvinio nusistatymo reiškiasi tame, kas 
gali būti pavadinta menu paklusti. Tuo tarpu maksimumas 
aktyvinio nusistatymo reiškiasi tame, kas yra menas vado- 
vauti. Tokiu būdu menas paklusti ir menas vadovauti yra 
tarsi du poliu, tarp kurių telpa visas visuomeninis veiki- 
mas. Todėl irgi klusnumo dorybė nėra vienintelis nusitei- 
kimas, nuo kurio pareina pasyvinis nusistatymas visuome- 
nės atžvilgiu. O sugebėjimas vadovauti nėra vienintelis 
nusiteikimas, nuo kurio pareina aktyvinis nusistatymas vi- 
suomeniniame gyvenime. Šalia klusnumo galima statyti ir 
tokie visuomeniniai nusiteikimai, kaip visuomeninis draus- 
mingumas ir taikingumo dvasia. Iš kitos pusės, pirm, negu 
žmogus sugeba pasireikšti geru vadu, jis turi būti veiklus 
paprasta to žodžio prasme, nes žmogus, kuris nėra tikras 
veikėjas, juo mažiau gali būti geras vadas. “ 

Paprastai aktyvumas visuomeniniame veikime gali reikš- 
tis teorine ir praktine pakraipa. Teorinis veiklumas pasi- 
reiškia sugebėjimu vesti savo idėjų propagandą, o praktinis 
veiklumas - sugebėjimu sėkmingai dalyvauti organizuoto- 
je visuomeninėje akcijoje. Menas vadovauti, kaipo aukščiau- 
sia visuomeninio veiklumo rūšis, apima abidvi veiklumo 
rūšis, nes tikras vadas privalo sugebėti ir sugestionuoti sa- 
vo idėjas kitiems, ir administruoti organizuotąsias visuo- 
meninio gyvenimo lytis. 


a. Menas paklusti. Menas paklusti, kuris, kaip sakyta, 
yra pasyvinių visuomeninių nusiteikimų pagrindas, supo- 
nuoja visų pirma mokėjimą klausyti bei suprasti ne tik žmo- 
nes, bet ir tai, ką mums byloja pats visuomenės gyvenimas 
tiek savo santvarka, tiek savo reikšmingais įvykiais. Ne vel- 
tui todėl lietuvių kalboje, kaip ir daugelyje kitų kalbų, pa- 
klusti ir klausyti yra du žodžiu, artimai giminingu etimolo- 
gine savo kilme. Šitas giminingumas faktinai ir pateisinamas 
tuo, kad tikrai paklusti vien tas tesugeba, kas moka tikrai 


400 


išklausyti. Pasirodo net, kad menas išklausyti turi visuo- 
meniniam išsiauklėjimui žymiai didesnės reikšmės, negu 
galima spėti pirmu pažvelgimų. 

Foersteris, kuris taip gerai moka pastebėti regimai nedi- 
delius dalykus, turinčius tačiau didelės reikšmės gyveni- 
mui, labai gražiai kalba apie meno klausyti svarbą. „Viso 
visuomeninio auklėjimo pagrindas, - sako jisai, - turėtų būti 
regimai visai nežymus dalykas, būtent: menas išklausyti. Tuo 
tarpu šitą meną tesuvokia labai nedaug žmonių - kiekvie- 
nas nori pats kalbėti, pats veikti. Todėl, jei kas džiaugsmin- 
gai papasakoja apie savo reikalą, klausytojo akių išraiška 
parodo šaltą nekantrumą, kuris tarsi sako: „Skubėk gi su 
nuobodžiais savo pranešimais, kurie yra man neapsakomai 
abejingi; saulė anksčiau patekės, negu aš gausiu išsižioti“. 

„Iš tikrųjų visuomeninė kultūra prasideda sugebėjimu rim- 
tai bei palankiai išklausyti; tuomet žmogus išsiduoda vi- 
sas, kaip yra; tuomet įvyksta paskutinysis teismas sieloms; 
tuomet pagarsėjusieji nugrimzta į negarbę, o nepastebėtieji 
iškyla skaidrioje šviesoje. Palankus klausymas, kaip sako 
J. Stuartas, dažnai esti švelnių švelniausio išvidinio nusi- 
valymo aktas ir didelė pagalba palankiai kalbėti<...> Taip 
ar šiaip, - baigia kiek toliau Foersteris, - į tikrą visuomeni- 
nį išsilavinimą neįeinama pro jokius kitus vartus“*. Kitame 
veikale jis dar prideda, kad „tikrai išlavintas žmogus vi- 
suomet ateina į pagalbą kalbančiajam tuo, kad jis išviršiniu 
savo užsilaikymu liudija labiausiai sutelktą dėmesį“**. 

Visuomeninis klusnumas, kuris šiuo atveju turi mums 
ypatingai rūpėti, suponuoja taip pat meną atidžiai klausy- 
ti. Čia, būtent, svarbu atidžiai įsiklausyti į tai, ko reikalauja 
įstatymai ir valdžios organų įsakymai. Vergas, kuris auto- 


* Foerster F. W. Erziehung und Selbsterziehung. - Zürich, 1910. - 
S. 76-277. ži 
** Foerster F. W. Schule und Charakter. - Zürich, 1920. - S. 174. 


401 


matiškai pildo savo viešpaties užgaidas, toli gražu tokiu 
menu atidžiai klausyti nepasižymi: jis mechaniškai pildo 
duodamus jam įsakymus, neįsigyvendamas į išvidinę jų 
prasmę bei racionalų pagrindą. Užtat tikras klusnumas to- 
kio įsigyvenimo į statomąsias pareigas kaip tik reikalauja. 
Vergiškas klusnumas tuo ir skiriasi nuo tikro klusnumo, 
kad vergas, uždėtąsias pareigas beeidamas, išsižada ir sa- 
vo proto, ir savo sąžinės. 

Sykiu nors vergiškasis klusnumas ir atrodo pirmu pa- 
žvelgimu aukščiausiu klusnumo laipsniu, bet iš tikrųjų jis 
yra mažiausiai viltingas, nes neauklėja, bet demoralizuoja 
tą, kuris turi paklusti. Užtat tikras klusnumas, atremtas į 
išvidinį įsiklausymą į įsakymo prasmę, auklėja tuo, kad įsa- 
kymo arba įstatymo racionalumas tampa laisvo apsispren- 
dimo motyvu tam, kas privalo paklusti. Tik šitokis laisvas 
klusnumas, pagrįstas susiklausymu su tuo, kas turi teisės 
jo reikalauti, yra tikrai viltingas visose gyvenimo aplinky- 
bėse. 

Tiesa, toks klusnumas tegali susidaryti vien tada, kai tas, 
kas reikalauja paklusti, turi tam tikro pedagoginio suma- 
numo ir rūpinasi savo įsakymų racionalumu. Kitaip jis de- 
moralizuoja tą, iš kurio klusnumo reikalauja, ir tuo pačiu 
griauja pačio klusnumo pagrindą. Šiaip jau tikras klusnu- 
mas, pagrįstas sąmoningu bei laisvu apsisprendimu, yra vie- 
nas iš svarbiausių būdo auklėjimo veiksnių. . 

„Reikia, - sako F. A. Vuillermet, - kad žmogus noroms 
ar nenoroms būtų klusnus. Tas, kas nesugeba paklusti vai- 
rui, turės paklusti povandeninei uolai, sako bretonų jūrei- 
viai. Mes turime vien pasirinkimą - paklusti legaliai val- 
džiai ar nusilenkti prieš nelegalią prievartą“*. O jei 
klusnumas žmogui yra neišvengiamas, ir ypač visuomeni- 
niame gyvenime, tai telieka vien rūpintis, kad jis būtų pro- 


* Vuillermet F. A. Soyez des Hommes. — Paris, 1924. - P. 206. 


402 


tingas, kad tikrai auklėtų ir kad sudarytų žmonių sielose 
idealinės tvarkos pagrindą. Tai ir atsiekiama tada, kai 
klusnumas yra pagrįstas tuo susiklausymu, apie kurį bu- 
vo neseniai kalbėta. Tuomet atsiekiamas tasai aukščiausias 
susivaldymo laipsnis, kuris yra tvirčiausias tikro drausmin- 
gumo pagrindas. Minėtas ką tik autorius tai konstatuoja šiais 
gražiais žodžiais: „Vien protingas bei veiklus, sąmoningas 
bei paslankus, visiškas bei džiaugsmingas klusnumas ga- 
mina nepalenkiamus būdus, granitiškas sietas“*. 

Reik net pasakyti, kad klusnumas nėra taip priešingas 
žmogaus prigimčiai, kaip paprastai atrodo individualistiš- 
kai nusistačiusiems žmonėms. Marijos Montessori vaiko 
psichologijos analizė, Wilbois supratimu, prirodo, kad „vai- 
kas nėra iš savo prigimties neklusnus; priešingai, reikėtų 
padaryti išvadą, kad klusnumas yra vaikui lygiai prigim- 
tas, kaip ir mėgdžiojimas. Todėl svarbu ne ieškoti kažko- 
kios galingos valdžiavos arba ypatingos sugestijos paslap- 
ties, bet reikalauti iš vaiko vien to, kas yra galima išjo gauti. 
Tuo pačiu iš anksto taps mylimas autoritetas, kuris vėliau 
galbūt turės pareikalauti heroizmo. Tuo tarpu dauguma ne- 
klusnių auklėtinių yra auklėtojų nesugebėjimo padaras“**. 

Tai, ką Wilbois konstatuoja vaiko psichologijai, Foerste- 
ris teigia apie plačiąsias visuomenės mases. „Dar niekados, — 
sako jisai, - pasaulis nebuvo taip aistringai sukilęs prieš 
drausmės klusnumo principą, kaip mūsų gadynėje. Tačiau 
tiksliau susidomėjus dalyko padėtimi pastebima, kad maiš- 
tas yra kilęs ne prieš pačią drausmę, bet prieš vieną tam tik- 
rą ikišiolinės santvarkos metodą, būtent prieš vienašališką, 
represyvų bei policinį drausminimo būdą. Žmonės iš esmės 
mielu noru linksta paklusti; maža to, dar niekados tikros va- 
dovybės reikalas nebuvo taip didelis, kaip moderniajame 


* Ten pat. - P. 211. 
** Wilbois J. La nouvelle éducation française. - Paris, 1922. - P. 244. 


403 


atpalaiduotų gaivalų chaose; tačiau žmonės nori būti kłus- 
nūs kaip laisvieji piliečiai, bet ne kaip dresuotieji valdiniai; 
kaipo dorinės asmenybės, bet ne kaip tvojamieji šunes“*. 

Wilbois laiko neklusnius vaikus pačių auklėtojų pada- 
ru, o Foersteris plačiųjų visuomenės masių neklusnumą aiš- 
kina iš dalies vadovaujančių žmonių nesugebėjimu tikrai 
vadovauti pagal psichologinius tikro klusnumo reikalavi- 
mus. „Juo sudėtingesnė yra visų nesuskaitomų jėgų san- 
tvarka ir juo didesnis tuo pačiu tampa suirimo bei dezorga- 
nizacijos pavojus, juo labiau tampa būtinas tvirtas bei įtaigus 
drausmės, tvarkos ir vienybės principas. Bet tai, kas turi 
būti pašalinta iš drausmės, yra taip ar šiaip kapralo tonas; 
ogi tai, ko mes pasigendame, yra kaip tik psichologiškai 
sušvelnintas menas įsakinėti, kuris sugebėtų sujungti nepa- 
lenkiamą reikalavimo energiją su riterišku atsižvelgimu į asme- 
nybę to, kas tur paklusti. Nėra jokio kito kelio laimėti kultū- 
rai disciplinuotų jėgų patarnavimą. Nejaugi galima 
užginčyti, kad žymi moderniosios anarchijos dalis turi sa- 
vo pagrindą pedagoginėse ikišiolinio autoritetų susitvar- 
kymo paklaidose? Daugeliui žmonių mūsų laikais autori- 
tetas tapo tiesiog pasibjaurėtinas, nes jis dažnai yra visai be 
takto bei atodairos elgęsis su asmeninio gyvenimo teisėmis 
bei gėrybėmis. Pagydyti šitokis įsikyrėjimas ir kylą iš jo vie- 
našališkumas bei klajojimai ir yra svarbus artimiausios at- 
eities uždavinys“**. 

Iš to, kas pasakyta apie meną išklausyti ir paskui apie 
meną paklusti, galima jau padaryti pagrindinė išvada vi- 
suomeninio auklėjimo reikalui. Besirūpinant išvystyti jau- 
noje kartoje pasyviniai visuomeniniai nusiteikimai, negali- 
ma visų pirma pamiršti apie tokį regimai nežymų dalyką, 


* Foerster F. W. Politische Ethik und politische Pädagogik. - München, 
1918. - S. 32, 
* Ten pat. - P. 35-36. 


404 


koks yra sugebėjimas atidžiai išklausyti savo artimą. Šitas 
sugebėjimas yra jau auklėjamas tada, kai auklėtiniai yra pra- 
tinami savo laiku kalbėti ir savo laiku tylėti. Tai apskritai 
gyvenime nėra taip lengvas daykas, kaip gali rodytis neap- 
simąstant dėl šito dalyko. Bet jei vieną kartą kad ir abejin- 
guose doriniu atžvilgiu dalykuose taktas bylos ar tylos pa- 
sirinkime yra atsiektas, žmogus yra jau paruoštas tinkamai 
išklausyti kitą, kai atsiranda tam reikalas. Kaip jau galima 
buvo pastebėti iš padarytųjų ištraukų, kartais atidus žmo- 
gaus išklausymas yra jau tikra labdarybė, turinti visuome- 
ninės reikšmės. 

Menas išklausyti žymiai praplečiamas tada, kai jis virs- 
ta sugebėjimu įsigyventi į atoritetingai duodamus įsakymus, 
uždedamas pareigas, į visuomeninės santvarkos prasmę, į 
įstatymų reikalavimus, visuomeninės valdžios organų įsa- 
kymus ir t. t. Tai yra vis to susiklausymo atsitikimai, kurie 
turi sprendžiamosios reikšmės sąmoningam bei laisvam 
klusnumui išsidirbti. Sumanus auklėtojas gali rasti pakan- 
kamai gražių progų jaunimą pamokyti šitais klausimais ir 
jijį pratinti klusnumą praktikuoti laisvu bei sąmoningu sa- 
vo apsisprendimu. 

Šitaip suprantamas klusnumas, kaip jau pasakyta, yra 
ta dorybė, kurios veiksmais išsidirba drausmingas žmogaus 
būdas. Ir iš tikro klusnumas tėra tasai labiausiai pasyvus 
visuomeninis nusiteikimas, kuris tarnauja artimiausiu pa- 
grindu tam, kas yra vadinama drausmingumu. Drausmin- 
gumas yra jau platesnis bei sudėtingesnis visuomeninis nu- 
siteikimas, kuris užtinkamas einant nuo pasyviausio 
nusiteikimo į labiau aktyviuosius. Juoju ir tenka dabar kiek 
specialiau susidomėti. 


b. Visuomeninis drausmingumas. Visų pirma vartojant ša- 
lia vienas antro du žodžiu - drausmė ir drausmingumas -reik 
nusimanyti, kad drausmė yra imama labiau objektyviosios 


405 


tvarkos prasme, tuo tarpu drausmingumas reiškia labiau- 
siai subjektyvų nusiteikimą. Vis dėlto abu tuodu dalyku yra 
artimai surištu tarp savęs, nes drausmingas ir yra tasai, kas 
sugeba realizuoti savo nusistatyme racionalios tvarkos rei- 
kalavimus, kas, kitaip tariant, sugeba pildyti drausmės tai- 
sykles. Šitaip suprastas drausmingumas yra visuomeninis 
nusiteikimas, bet jis vis dėlto remiasi individualinio būdo 
savybėmis. Tasai, kas nesugeba apvaldyti savęs, arba pa- 
klusti savo proto bei sąžinės balsui, tasai neturi pagrindi- 
nės sąlygos reikiamai paklusti kitam ir tuo pačiu prisitai- 
kyti prie objektyvios tvarkos reikalavimų. Todėl teisingai 
yra sakoma, kad visuomeninė drausmė laikosi individuali- 
niu asmens drausmingumu. Tai yra vis viena, ką pasakyti 
sykiu su Foersteriu, kad visuomenės organizacija suponuoja 
žmonių sielos organizaciją. 

Tas faktas, kad visuomeninis žmogaus drausmingumas 
remiasi individualiniu susivaldymu, parodo jau, kad tikro 
drausmingumo, kaip ir tikro klusnumo, pagrinde glūdi lais- 
vas apsisprendimas. Šita prasme drausmė yra dalykas, 
griežtai priešingas dresūrai. Dresūra, taikoma paprastai gy- 
vulių miklinimui, nesistengia pratarti į protą ir atsiremti į 
laisvą apsisprendimą jau todėl, kad iš gyvulių būtų bepras- 
mė to reikalauti. Ji tesiremia todėl fizine prievarta ir jos įtei- 
giama baime. Kai dresūros metodai yra taikomi žmonėms, 
gaunami vergiško klusnumo atsitikimai, kurių negalima lai- 
kyti tikro drausmingumo apraiškomis. Palygindamas dre- 
sūrą su drausme, prof. S. Gessenas tarp kitko sako: „Draus- 
mė kreipiasi į nuosavą palenktųjų valią bei protą: ji 
reikalauja veiksmų, nenumatytų visame smulkmeningame 
jų vienodume, ir tuo pačiu palieka vietą laisvai palenktųjų 
iniciatyvai. Ji tesitenkina nurodymu spręstino uždavinio, 
palikdama priemonių bei kelių pasirinkimą laisvam discip- 
linuojamojo asmens sprendimui. Tuo pačiu ji suponuoja 
vykdytojų atsakingumą, ko nėra dresūroje, reikalaujančio- 


406 


je iš savo objekto visuomet vienodo ir iš anksto numatyto 
atsakymo į gautąjį įsakymą“*. Kitaip tariant, „drausmė ski- 
riasi nuo dresūros glūdinčia joje laisve. Ir iš tikro, kas, jei ne 
laisvės apraiškos, yra savarankiškas nusistatymas, atsakin- 
gumas, lygybė atžvilgiu į aukštesnį tikslą, tarnaujantį val- 
džios pagrindu, asmeninis palenktojo vertingumas?“**. 

Iš to, kad drausmė privalo turėti savo pagrinde laisvės 
pradą, daroma Marijos Montessori išvada, kad tikras draus- 
mingumas turi būti tam tikra prasme jau aktyvus nusiteiki- 
mas. Su šituo teigimu galima sutikti ta prasme, kad draus- 
mingumas yra nusiteikimas, kuris yra pašauktas vaidinti 
didelę rolę veikime. Bet tai dar nereiškia, kad drausmingu- 
mo pagrinde neglūdi tam tikras pasyvinis nusilenkimas 
prieš tai, kas yra dorinis dėsnis arba šiaip jau autoritetingas 
įsakymas. Vis dėlto drausmingumo reikšmė veikimui yra 
tiek didelė, kad lengva yra pats drausmingumas palaikyti 
aktyviu nusiteikimu. Drausmė, sako Vuillermet, yra ener- 
gijai tas, kas logika protui. Šitą mintį gražiai išvysto minė- 
tasis jau prof. Gessenas. „Drausmė, - sako jisai, - yra orga- 
nizuotas verčiamasis paraginimas, ir organizuotas ne tik ta 
prasme, kad ji yra tvarkomasis pradas, turįs savo tikslu or- 
ganizaciją. Tai yra, galima pasakyti, suderinimas pastangų 
tikslu atsiekti maksimalinę išdavą su faktinai turimomis 
priemonėmis. Drausmės tad sąvoka tampriai yra surišta su 
darbo bei triūso sąvokomis. Darbo produktyvumas neiš- 
vengiamai reikalauja drausmės: kad galėtume gyventi ir lai- 
mėti gyvenime kovą, mes esame priversti būti disciplinuo- 
ti. Tai lygiai turi reikšmės tiek atskiram žmogui, tiek visai 
visuomenei. Drausmingas yra žmogus, kuris sugeba sude- 
rinti kūno organų ir sielos galių pastangas taip, kad jo dar- 
bo išdavoje būtų gaunamas maksimalinis laimėjimas. 


* Gessen S. Osnovy pedagogiki. - Berlin, 1923. - P. 60. 
** Ten pat. i 


407 


Drausminga yra visuomenė, kurioje atskirų jos narių pa- 
stangos taip susiderina, kad, nežiūrint mažesnio gyvos jė- 
gos bei prigimtųjų dovanų ištekliaus, visuomeninio darbo 
išdavumas nepalyginamai praneša produktyvumą visuo- 
menės, žymiai turtingesnės prigimtosiomis dovanomis, bet 
mažiau drausmingos. Būdama pastangų suderinimu, draus- 
mė visai natūraliai suponuoja valdžią. Drausmingas žmo- 
gus valdo pats save. Drausminga visuomenė yra ta, kuri 
turi stiprią bei sutelktą valdžią“. 

Iš to, kas pasakyta apie drausmę, galima su visišku įsi- 
tikinimu padaryti išvada, kad drausmė visuomenės gyve- 
nime yra ne pavergimo, bet išlaisvinimo veiksnys. Ne- 
drausmingas asmuo neišvengiamai patenka į neprotingų 
savo užgaidų ir instinktų verguvę, o nedrausminga visuo- 
menė skęsta paprastai netvarkoje bei anarchijoje. Tuo tar- 
pu nei vergavimas akliems savo instinktams, nei pasken- 
dimas išsijuosusių gaivalų anarchijoje negali susiderinti 
su racionalios laisvės reikalavimais. Tai ypatingai svarbu 
gerai suprasti mūsų laikais, kai yra susidarę nemaža nesu- 
sipratimų dėl laisvės ir autoriteto konflikto, kaip galima 
jau buvo matyti iš pacituotų aukščiau Foersterio žodžių. 
Todėl visai ne be reikalo tas pats Foersteris yra rimtai su- 
sirūpinęs klausimu, kokia turėtų būti drausmė modernio- 
jo gyvenimo aplinkybėse (Disziplin unter modernen Lebens- 
bedingungen), ir reik pripažinti, kad šituo atžvilgiu jis 
užima visai ypatingą vietą tarp visuomeninio auklėjimo 
atstovų. Jo supratimu, drausmės problema tegali būti gi- 
liai pastatyta ir teisingai išspręsta vien tada, jei ji yra stato- 
ma sąryšyje su platesne kultūrine problema apie autoriteto 
bei laisvės, klusnumo bei žmogaus vertės, objektyvinės 
tvarkos bei subjektyvinio gyvenimo suderinimą. Pirma są- 
lyga šitai drausmės problemai spręsti turėtų būti suprati- 


* Gessen S. Op. cit. - P. 59. 


408 


mas to aukščiau jau nusakyto fakto, kad moderniojo žmo- 
gaus maištas prieš drausmę kompromituoja faktinai ne pa- 
tį klusnumą, bet ydingą įsakinėjimo ir šiaip jau vadovavi- 
mo pedagogiką. Ogi šito fakto šviesoje lengva jau bus 
nustatyti derama pakraipa naujajai drausmės pedagogi- 
kai. 

Pats Foersteris šitaip formuluoja vedamąsias idėjas nau- 
jai drausmei realizuoti. „Pirma, — sako jisai, - autoritetas 
privalo apriboti savo nuožiūrą vien būtinai reikalingais 
bei esminiais dalykais, o kituose dalykuose palikti kiek 
galima didesnį plotą asmeninei laisvei bei atsakomybei, 
ir dargi ne tik tam, kad būtų pagerbtas savarankiškumas 
ir parodytas pasitikėjimas, bet ir tam, kad galėtų teisėtai 
reikštis pratinimasis normuoti savo veikimą. Antra, pri- 
valu mokėti pačiu vedamojo bei kontroliuojamojo veiki- 
mo tonu taupyti auklėtinyje garbės bei savarankiškumo 
jausmas. Trečia, privalu padėti visos pastangos ne tam, kad 
tvarka būtų primesta tiesiog iš šalies, bet tam, kad pačio 
auklėtinio būde būtų laimėtos bendradarbiavimui tvarko- 
mosios jėgos, ir kad pageidaujamas klusnumo arba darbo 
išdavumas būtų interpretuojamas stipriausių jaunatvės in- 
teresų šviesoje“*. Pats Foersteris paaiškina, kad šitos ve- 
damosios idėjos turėtų padėti atsiekti drausmės bei lais- 
vės sintezę. 

Kitoje vietoje šitokios sintezės reikalas Foersterio stato- 
mas dar plačiau, būtent, sąryšyje su reikalu suvesti į sinte- 
zę demokratizmą ir aristokratizmą. „Carlyle'is, - sako ji- 
sai, - yra vieną kartą išsireiškęs, kad vienas iš svarbiausių 
artimiausios ateities uždavinių bus sujungti neišvengiamą de- 
mokratiją su lygiai neišvengiama aristokratija. Galima būtų taip 
pat pasakyti: suderinti neišvengiamą drausmę su lygiai neiš- 
vengiamu atsižvelgimu į individualinę sielą, arba net: 


* Foerster F. W. Schule und Character. - S. 190. 


409 


būtiną autoritetą, kuris yra organizuojamasis bei koncen- 
truojamasis vienybės principas, su ne mažiau reikalinga lais- 
ve“*. . 

Foersterio vedamosios idėjos naujajai drausmei reali- 
zuoti nurodo faktinai tą pakraipą, kuria turi būti vedamas 
praktinis jaunimo auklėjimas drausminimo priemonėmis. 
Iš čion matyti, kad, pavyzdžiui, tvarkos bei drausmės pa- 
laikymas mokyklos gyvenime turi dideliausios reikšmės 
jaunimo pasiruošimui gyventi bei veikti visuomenėje. Ne 
mažesnės svarbos turi visuomeninės drausmės reikalui ir 
tokios praktinės visuomeninio auklėjimosi priemonės, kaip 
jaunimo valdymasis, jo dalyvavimas susidraugavimo or- 
ganizacijose ir pratinimasis veikti kultūrinėse visuomenės 
draugijose. Tiesa, visos šitos tiek visuomeninio auklėjimo, 
tiek visuomeninio auklėjimosi priemonės tik tada gali bū- 
ti tikrai naudingos visuomeninės drausmės reikalui, kai 
sykiu jaunimas įgauna teisingą teorinį supratimą apie 
drausmės problemą, ir kai, be to, tariant Foersterio cituo- 
tais žodžiais, „klusnumo arba darbo išdavumas yra inter- 
pretuojamas stipriausių jaunatvės interesų šviesoje“, t. y. 
kai pats jaunimas tampa suinteresuotu palaikyti savo gy- 
venime bei veikime tvarkos bei drausmės reikalavimus, 
vadovaudamasis idealiniais motyvais ir atitinkamai lais- 
vai apsispręsdamas. Sumanesnių pedagogų patyrimas iš 
tikrųjų parodo, kad jaunimas ne tik gali būti suinteresuo- 
tas tvarkos bei drausmės reikalais, bet ir gali įgauti net 
prie šitų dalykų tam tikrą skonį, kuris paliuosuoja auklė- 
tojus beveik visiškai nuo nemalonių griežtos priežiūros ir 
baudžiamosios drausmės pareigų. 


c. Taikumo dvasia. Kaip galėjome pastebėti, drausmin- 
gumas, palygintas su vienu tik klusnumu, t. y. su esminiu 


* Ten pat. - P. 32. 


410 


savo pagrindu, yra jau labiau aktyvinis visuomeninis nusi- 
teikimas. Jei dabar eisime dar toliau, tai turėsime užtikti tą 
visuomeninį nusiteikimą, kuris gali būti pavadintas nuo- 
laidžiu taikumu. Žmonėms taip ar šiaip dažnai tenka prisi- 
derinti ir prie visuomeninės santvarkos, ir prie žmonių ap- 
linkumos, net tada, kai tai jiems dėl kokios nors priežasties 
ne visai patinka. Žmogus, kuris nėra linkęs jokiose aplin- 
kybėse nusileisti kitiems ir prie kitų prisiderinti, aukoda- 
mas savo pamėgimus, savo įpratimus, kartais net tam tikro- 
seribose principialų savo nusistatymą, yra nevisuomeniškas 
žmogus tikra to žodžio prasme, nors jis kitais atžvilgiais ir 
būtų visuomenei labai naudingas. Visuomeninio gyveni- 
mo taktas reikalauja iš kiekvieno žmogaus tam tikro kom- 
promiso, be kurio tiesiog negalima gyvenimo išgyventi. Jei, 
pavyzdžiui, žmogus norėtų kiekvienose aplinkybėse elgtis 
taip, kaip jam patinka, sakyti tai, kas jam ateina galvon, rei- 
kalauti iš visų kitų veikti taip, kaip jis laiko tikslinga, ne- 
duoti savęs palenkti į tai, kas jam nėra malonu, simpatinga 
ar naudinga, tai toks žmogus, kad ir visai tiesus bei atviras, 
iš tikrųjų pasidarytų visuomenėje nepakenčiamas indivi-- 
das. 

Šituo atveju dera prisiminti, kas savo laiku buvo pasa- 
kyta apie visuomeninio idealo absoliutizmą ir vykdomųjų 
priemonių reliatyvizmą. Ir čia kiekvieno atskiro žmogaus 
elgimesi galima skirti individualiai statomo tikslo absoliu- 
tizmas ir vykdomosios taktikos reliatyvizmas. Gyvenimo 
bei veikimo taktikoje dažnai tenka nusileisti nuo savo rei- 
kalavimų, ir reik net tai daryti tam, kad nebūtų pralošta 
visas veikimo reikalas. Maksimalistiškas obalsis „viskas ar- 
ba nieko“ pasirodo gyvenimo praktikoje labai nepraktiš- 
kas pagal mūsų patarlę „daug apžiosi, mažai nukąsi“. Ka- 
dangi „viskas“ realiame gyvenime beveik niekados nėra 
atsiekiama, tai pastačius šitaip klausimą, patenkama daž- 
niausiai į antrą alternatyvos galimybę - į „nieką“. Toks 


411 


liūdnas nesusipratimas su tokiu, rodos, gražiu obalsiu, kaip 
„Viskas arba nieko“, įvyksta todėl, kad jis nedaro skirtumo 
tarp tų reikalavimų, kurių reik statyti, iš vienos pusės, tiks- 
lui, o iš kitos pusės ~ vykdomajai taktikai, atsižiūrint į turi- 
mas faktinai priemones. 

Maksimalistiškas obalsis „viskas arba nieko“ labai gra- 
žiai yra iškeltas aikštėn genialioje Ibseno dramoje, pava- 
dintoje „Brandas“. Ten parodyta, kaip šitas obalsis, pritai- 
kytas prie veikimo žmonių aplinkumoje, su neišvengiamu 
būtinumu veda prie pražūties ne tik patį darbą, bet ir patį 
veikėją. 

Jei, iš vienos pusės, aiškiai yra pripažįstamas visuome- 
niniame gyvenime bei veikime individualinio nusileidimo 
ir taikumo reikalas, kuris kartais gali net reikalauti didelio 
atlaidumo žmonių netobulybėms ir net nusižengimams, tai, 
iš kitos pusės, toks pasyvinis nusistatymas dar toli gražu 
neprivalo būti principialiu oportunizmu, kuris pataikautų 
žmonių silpnybėms arba darytų nereikalingų kompromisų 
su blogąja žmonių valia. Visuomenės gyvenime, kaip ir ap- 
skritai mūsų pasaulyje, yra tiek teigiamųjų, tiek neigiamų- 
jų polinkių, tendencijų ir apraiškų. Todėl ir mūsų nusista- 
tymas į šitą gyvenimą atitinkamai turi būti nevienodas: 
būtent, iš vienos pusės, tenka savo nusilenkimu, nusileidi- 
mu ir taikumu didinti visuomeniškumo nuotaiką ir teigia- 
mąsias visuomenės gyvenimo tendencijas; bet, iš kitos pu- 
sės, lygiai privalu nusistatyti prieš neigiamąsias jo 
tendencijas ir ryžtis su jomis aktyviai kovoti visomis teisė- 
tomis priemonėmis. Tokiu būdu pats visuomeninio gyve- 
nimo pobūdis reikalauja iš tikro visuomenininko sykiu ir 
pasyvinių, ir aktyvinių visuomeninių nusiteikimų, iš kurių 
pirmieji taiko jį su tuo, kas visuomenės gyvenime yra tei- 
giamo, o antrieji spiria jį kovoti su tuo, kas šitame gyveni- 
me yra neigiamo. 

Tokiai esant visuomeninio gyvenimo prigimčiai, visuo- 


412 


meninė žmogaus akcija yra sykiu ir taikos, ir kovos reiškė- 
ja. Nors šita taika ir šita kova atitinkamai santykiuoja su 
įvairiais visuomeninio gyvenimo atžvilgiais, vis dėlto tai- 
ka yra daroma ir kova yra vedama su viena ir ta pačia vi- 
suomene. Todėl konkretinėse gyvenimo aplinkybėse ne- 
lengvas yra dalykas taktiškai ir su tikru saiko pajautimu 
suderinti savo nusistatyme pasyvinis taikumo nusiteikimas 
su aktyviniu pasiryžimu kovoti. Pagal tai, kiek yra atsie- 
kiamas šitokis suderinimas, galima net matuoti visuome- 
niškojo subrendimo laipsnis. 

Reik čia betgi pastebėti, kad išlaikyti pusiausvyra tarp 
taikumo nuotaikos ir paslankumo į kovą su neigiamosio- 
mis visuomenės tendencijomis yra ne tik sunkus visuome- 
ninio išsiauklėjimo uždavinys, bet ir dalykas, kurio princi- 
pialus sprendimas gali pareiti nuo tokios painios problemos, 
kokia kad yra problema apie būdus kovoti su visuomeni- 
niu blogiu. Žinomas yra, pavyzdžiui, tasai nesiryžimo aiš- 
kiai apsispręsti stovis, kuris susidarė rusuose prieš didžią- 
sias mūsų laikų katastrofas sąryšyje su svarstymu Tolstojaus 
teorijos apie „nesipriešinimą blogiui prievarta“. Dabar pati 
gyvenimo eiga yra parodžiusi, kiek vienašališka buvo šita 
didžiojo rusų rašytojo teorija. Bet sykiu paskučiausių laikų 
įvykiai yra jau pastūmėję aktyvesnio pobūdžio žmones į 
priešingą kraštenybę, kuri skelbia tiesiog inkvizitoriškąjį. 
„priešinimąsi blogiui jėga“. Nuo tokio priekaišto, pavyz- 
. džiui, negali būti laisvas gabus rusų juristas ir filosofas prof. 
Iljinas, parašęs prieš kelis metus atitinkamo pavadinimo 
knygą. 

Čia vis dėlto neturiu galimybės gilintis į šitą gerokai su- 
dėtingą problemą, nors stovinčią sąryšyje su reikiama pu- 
siausvyra tarp taikumo nuotaikos ir paslankumo į kovą su 
visuomeniniu blogiu. Man tenka tiesiog eiti prie aktyvinių 
visuomeninių nusiteikimų, kurių svarba galėjo paaiškėti iš 
to, kas jau yra anksčiau pasakyta. 


413 


2. Auklėjimas aktyvinių visuomeninių nusiteikimų 


a. Aktyvus atsparumas prieš neigiamąją visuomeninės 
aplinkumos įtaką. Mums jau yra žinoma, kad aktyviausias 
visuomeninis nusiteikimas reiškiasi mene vadovauti. To- 
dėl visi kiti aktyviniai visuomeniniai nusiteikimai turi taip 
ar šiaip tarnauti šitam menui vadovauti paruošiamaisiais 
laipsniais arba net sudedamaisiais pradais. Ir štai pirmas 
elementariausias nusiteikimas, kuris yra reikalingas einant 
šita linkme, pasirodo aktyvus atsparumas prieš neigiamąją 
visuomeninės aplinkumos įtaką. Yra juk aišku savaime, kad 
visuomenės vadui daug didesniame laipsnyje yra privalo- 
ma tai, kas yra būtina sąlyga laisvam bei sąmoningam bet 
kurios savarankiškosios asmenybės apsisprendimui. Tuo 
tarpu kalbėti apie tokį apsisprendimą negalima tada, jei ši- 
ta asmenybė neišsivaduoja iš vergavimo neracionaliai vi- 
suomenės aplinkumos įtakai. Kalbėti apie šito išsivadavi- 
mo reikalą itin savo vietoje mūsų laikais, kai neigiamoji 
masės įtaka individams yra tiek didelė, kad iš jos verguvės 
pasiseka išsivaduoti palyginti nedideliam žmonių skaičiui. 

„Visų stipriausi laisvo apsisprendimo suvaržymai, — sa- 
ko visai teisingai Foersteris, - glūdi ne išviršinėse sąvaržo- 
se, bet išvidiniame palinkime pasiduoti kolektyvinių gei- 
dulių, sprendimų ir prietarų įtaigai. Šita visuomeninio 
vergavimo rūšis, kuriai palinksta asmens valia, jausmai ir 
protas, turi nelyginant daugiau tvirkinamosios veikmės ne- 
gu visi išviršiniai globojamieji suvaržymai, kurie dar anaip- 
tol neįstengia panaikinti išvidinės laisvės. Mes retai kada 
aiškiai nusimanome, kaip nepaprastai stipriai esame visuo- 
meninių instinktų, puikybės, garbės geismo ir žmonių bai- 
mės verčiami nuolat derintis su mūsų visuomeninės aplin- 
kumos sprendimais“*. 


* Ten pat. - P. 74. 


414 


Šitas faktas verčia net Foersterį reikalauti jaunoms kar- 
toms tam tikro antivisuomeninio, jei taip galima išsireikšti, 
auklėjimo, kurį, žinoma, jis rašo tarp kabučių. „Žmogus, - 
sako jisai, — šalia visuomeninio auklėjimo mažiausiai tiek 
patjaučia „antivisuomeninio auklėjimo“ reikalą, būtent, ap- 
saugoti savo vidaus gyvenimą nuo visagalės įtakos iš pu- 
sės masės jausmų, kolektyvinių instinktų, korporatyvinių 
geidulių bei interesų ir, be to, apsaugoti individualinę savo 
sąžinę nuo masinimų bei reikalavimų vardan to argumen- 
to, kuris yra vadinamas valstybės racija“*. 

Kai Foersteris nurodytu būdu, iš vienos pusės, konsta- 
tuoja išvidinio vergavimo visuomeninei įtakai faktą, o iš 
kitos pusės, reikalauja net tam tikro, kad ir tarp kabučių 
rašomo, antivisuomeninio auklėjimo, kuris asmenį pasta- 
tytų prieš visuomeninę aplinkumą ir jį išvaduotų iš verga- 
vimo masei, reik pripažinti, kad jis nė kiek neperdeda ir tik 
visai savo laiku kelia aikštėn vieną visuomeninio gyveni- 
mo apraišką, kuri užsitarnauja iš mūsų pusės dideliausio 
susirūpinimo. Tokiu atveju, būtent, turima reikalo su tuo 
vergavimu žmonėms, arba šio pasaulio dvasiai, kuris rado 
tokio griežto pasmerkimo Evangelijoje. Ir iš tikro jokia iš- 
viršiniu būdu užmesta verguvė, joks baudžiavos jungas ne- 
gali turėti tiek demoralizuojančios veikmės, kiek jos turi 
dvasinė vidaus verguvė, nes ji randa dažniausiai pritarimo 
ir net pateisinimo iš pusės to, kas vergauja, pats to nejaus- 
damas. Tuo tarpu dvasinė žmogaus verguvė, įėjusi į įprotį 
ir laikoma todėl normalia padėtimi, yra pavojingiausia žmo- 
gaus dorai verguvės rūšis. 

Nemanykime, kad mūsų gyvenime šita verguvės rūšis 
yra retas atsitikimas. Tai, kas vadinama miesčioniškumo 
dvasia, kuri faktinai duoda toną vadinamajam pasauliui, 
dažniausiai yra ne kas kita, kaip dvasinio vergiškumo 


* Foerster F. W. Jugendlehre. - Berlin und Leipzig, 1922. - S. 397. 


415 


atmosfera, kuri susidaro visuomeninėje aplinkumoje, kur 
žmonės nesugeba išvaduoti savo asmenybės iš prietarų, 
įpročių, žemesnių polinkių, smulkių ambicijų prievartos. 
Tai yra iš dalies ta pilko gyvenimo inercija, kuri niveliuoja 
asmenų individualumą pagal vidutinį nereikšmingos di- 
dybės matą, kuri daro stabus iš to, kas yra įprastoje gyveni- 
mo eigoje, ir atima nusivokimą apie tai, kas iš tikro privalo 
būti. Jei, iš vienos pusės, šitoje nei šiltoje, nei šaltoje atmos- 
feroje ir pasibjaurima ryškiais nusižengimais, tai, iš kitos 
pusės, čia nesutinka jokio entuziazmo heroizmo žygiai. Jo- 
je, būtent, viešpatauja dorinis kompromisas, kuris stovi tarp 
aiškaus nusižengimo ir dorybės ir pasižymi todėl princi- 
pialiu oportunizmu. Miesčioniškasis pasaulis per maža tu- 
ri pilietinės drąsos, kad galėtų drįsti pasireikšti aiškiais nu- 
sižengimais; ogi iš kitos pusės, jis turi per maža doros, kad 
galėtų reikštis dorybėmis. Bet užtat jis su pamėgimu reali- 
zuoja viešajame gyvenime egoizmą, žiaurumą, neteisingu- 
mą, jei šitos nedorybės įgauna viešai pateisinamų, regimai 
abejingų, lyčių. Žodžiu tariant, pasaulio dvasia, kuriai žmo- 
nės taip dažnai vergauja savo vidumi, visados taip ar šiaip 
verčiasi nuodėmės periferijoje. 

Šitoje atmosferoje kiekviena teigiamoji būdo žymė, kiek- 
viena dorybė gali rasti savo karikatūrišką išvaizdą. Pakan- 
ka prisiminti, į ką išsigimė riteriškasis vyriškumas tose vi- 
suomenėse, kurios palaikė jo tradicijas duelio institute, bet 
paskendo miesčioniškumo atmosferoje. Šitas tariamasis ri- 
teriškumas čia pasidarė banalia tuščių ambicijų ir niekuo 
nepateisinamų įpročių išraiška. Ne mažiau reikšmingu pa- 
vyzdžiu gali eiti tai, į ką veda vyriškumo bravūra toje jau- 
nuomenėje, kuri neįgauna arba net atsipalaiduoja nuo do- 
rinių idealų ir sykiu taip anksti paskęsta despotiškoje 
miesčioniškų pažiūrų atmosferoje: tokiu atveju vardan klai- 
dingai suprasto vyriškumo yra pateisinama visa eilė nedo- 
rybių, kurios pačiose šaknyse pakerta dorinį jaunimo išsi- 


416 


vystymą. Reikšminga čia yra tai, kad šitokios dorinės de- 
gradacijos pradžia glūdi visuomeninės aplinkumos įtako- 
je, prieš kurią nesugeba atsilaikyti dar nesusipratusi ir tei- 
giamai neapsisprendusi jauna asmenybė. 

Ne mažesnės reikšmės turi visuomeninės aplinkumos 
įtaiga moterų pasaulyje. Vergavimas neprotingiems visuo- 
meninės aplinkumos įpročiams čia yra faktas, kuris privalo 
būti rūpestingai tyrinėjamas bei svarstomas gerai supras- 
tos ir todėl visai teisėtos moterų emancipacijos šviesoje. Ma- 
no giliu įsitikinimu, gerai suprasta moterų emancipacija te- 
gali ir todėl privalo prasidėti sąmoningu išsivadavimu iš 
tos išvidinės verguvės, į kurią patenka žymi moterų dalis, 
pasiduodama neprotingai visuomenės aplinkumos įtakai. 
Yra juk beprasmė kalbėti apie laisvę žmogaus, kuris pats 
yra išsižadėjęs savo vidaus laisvės banalių menkniekių kai- 
na. 

Šiuo atveju ypač reikšminga yra tai, kad kiekvienas išvi- 
dinis vergavimas visuomeninės aplinkumos įtakai, kaip jau 
galima buvo pastebėti, defigūruoja arba deformuoja, žodžiu 
tariant, falsifikuoja žmogiškąją asmenybę. Karikatūriška tei- 
giamųjų žymių bei dorybių, kad ir minėtojo vyriškumo, iš- 
vaizda yra ne kas kita kaip tokia ar kitokia žmogiškosios 
asmenybės falsifikacija. Šita falsifikacija itin yra pavojinga 
todėl, kad ji yra laikoma normaliu dalyku ir kad todėl ima- 
ma su ja nesislapstyti. Tai yra jau tasai išvidinės verguvės 
laipsnis, kuriame žmogus ima didžiuotis, žinoma, per nesu- 
sipratimą, savo verguvės apraiškomis. Prie tokių apraiškų, 
pavyzdžiui, reik priskaityti deformuotos azijiečių kojos ar- 
ba taip ištemptos kai kurių afrikiečių moterų lūpos, kad jos 
siekia krūtinės. Nereik tačiau manyti, kad šitokiomis ap- 
raiškomis teserga mažiau ar daugiau nekultūringos tautos. 
Dvasinis vergavimas nežino geografinių ribų, ir todėl ir pas 
vadinamąsias aukštai kultūringas tautas mes pastebime ne ma- 
žiau, nors ir modifikuotų, būtent, sušvelnintų žmogiškosios 


417 


asmenybės falsifikacijos lyčių. Taip ar šiaip reikia pripažinti, 
kad visi būdai, kuriais pasaulio moterys falsifikuoja žmo- 
giškąją savo asmenybę, yra išvidinės dvasinės verguvės ap- 
raiškos. Sita prasme paprasta nekalčiausia, rotlos, pudra, 
nekalbant jau apie kitus stambesnius dalykus, yra labiau- 
siai praplitęs dvasinės verguvės simbolis. 

Vergavimas visuomeninės aplinkumos užgaidoms ne tik 
falsifikuoja žmogaus asmenybę, bet ir apskritai nuasmeni- 
na žmogiškąjį individą, atimdamas iš jo tikros savo vertės 
pajautimą ir darydamas jį tokiu būdu negarbingą būtybę. 
Štai kokia yra tikra reikšmė tokių išvidinės verguvės ap- 
raiškų, kaip falsifikavimas savo asmenybės, manija puoš- 
tis, pasidavimas mados hipnozei, kurios miesčioniškajame 
mūsų pasaulyje įgavo jau net pilietybės teisių tųjų dorinių 
kompromisų šviesoje, apie kuriuos neseniai buvo kalbėta. 

Sąryšyje su tuo, kas yra pasakyta apie išvidinės vergu- 
vės tvirkinamąją veikmę, galėjo jau pakankamai paaiškėti, 
kokios didelės svarbos turi naujoms kartoms įsigijimas ak- 
tyvaus atsparumo prieš neigiamąją visuomeninės aplinku- 
mos įtaką. Čia ir gali kilti klausimas, kokiais metodais ir 
kokiomis priemonėmis šitas nusiteikimas gali būti auklėja- 
mas naujose kartose. Foersteris, kuris, kaip buvo sakyta, taip 
gerai nusimano apie šito nusiteikimo reikalą, numato jam 
auklėti du metodų; kurių vienas atsako individualinės, ant- 
ras visuomeninės pedagogikos principams. Pirmasis me- 
todas reikalauja stiprinti individualinį žmogaus nepriklau- 
somumą nuo bandiškų masės instinktų. Antrasis metodas 
reikalauja paversti visuomeninius jaunimo polinkius ug- 
domaisiais veiksniais, kurie sugebėtų sutelktinės įtakos ga- 
lybę pakreipti į gera. 

Kiekvienas iš šitų metodų randa realaus pagrindo žmo- 
gaus prigimtyje, nes joje greta glūdi, iš vienos pusės, sava- 
rankiškumo, o iš antros pusės - visuomeniško solidarumo 
reikalas. Svarbu tik šituodu reikalu suderinti pagal tai, kaip 


418 


privalo normaliai tarp savęs santykiuoti asmuo ir visuo- 
menė. Sumanus pedagogas sugebės paraginti savo auklėti- 
nį ir į savarankiškąjį pasistatymą prieš kolektyvą, kuriame 
šiam tenka verstis, ir į solidarų sutapimą su juoju. Pirmas 
reikalas atsiranda tada, kai kolektyvas, atskiro asmens su- 
pratimu, nusideda prieš gyvenimo bei veikimo principus. 
Antrasis reikalas iškyla aikštėn tada, kai kolektyvas, pozi- 
tyviai nusistatęs, gali laukti pritarimo bei pagalbos iš kiek- 
vieno atskiro asmens. Jei, pavyzdžiui, visai prigimtas jau- 
nimo palinkimas į draugiškąjį susibūrimą yra mokykloje 
ne tik legalizuojamas, bet dargi sykiu apkraunamas tvar- 
kos, drausmės, savitarpinės pagalbos ir apskritai valdymosi 
uždaviniais, tai tokiu atveju, Foersterio supratimu, savai- 
"mingi susibūrimai tampa aukštesnės rūšies organizacijomis, 
kuriose kiekvienas atskiras narys įgauna individualinės at- 
sakomybės pajautimo*. Tuo tarpu individualinė atsakomy- 
bė, reikalaujanti visados kritiško kontroliavimosi, nenuas- 
menina atskirų kolektyvo narių ir nepastato jų į išvidinės 
verguvės stovį. 

Ir šiaip jau prie šios progos tenka pastebėti, kad indivi- 
dualinė atsakomybė yra viena iš svarbiausių sąlygų susi- 
daryti aktyviam atsparumui prieš neigiamąją visuomenės 
aplinkumos įtaką. Šitokios, būtent, atsakomybės jausmas 
suteikia drąsos pasekti savo principus visose gyvenimo ap- 
linkybėse, paneigus tarp kitko svetimo sprendimo baimę. 
Tiesa, svetimo sprendimo baimė pateisinama yra tada, kai 
yra daroma kas nors blogo, bet jinai tėra vien toleruojama, 
kai yra daromas arba nedaromas regimai abejingas daly- 
kas. Bet taip ar šiaip ir tokiais atvejais individualinė atsako- 
mybė yra sprendžiamasis elgimosi veiksnys. Kitaip esti, kai 
svetimo sprendimo baimė tėra vien visuomeninės aplinku- 
mos sugestionuojama. 


* Plg. Foerster F. W. Schule und Character. - P. 77-78. 


419 


b. Sugebėjimas vesti visuomenėje savo idėjų propagan- 
dą. Kalbamasis aktyvus atsparumas prieš visuomeninę ap- 
linkumą, kaip jau buvo anksčiau pažymėta, tėra pirmas nu- 
siteikimas, nuo kurio eina visa eilė vis aktyvesnių 
visuomeninių nusiteikimų. Ir iš tikro, kai žmogus yra įgijęs 
tokio atsparumo atžvilgiu į visuomeninę aplinkumą, arba, 
kitaip tariant, yra iš vidaus išsivadavęs iš visuomeninės prie- 
vartos, jis vis labiau jaučia reikalą pačią visuomenę pavers- 
ti savo veikimo objektu. Aktyvus veikiamasis nusistatymas 
į visuomenę yra jau iš dalies geriausias apsigynimas nuo 
neigiamosios jos įtakos. Be to, kiekvienas žmogiškasis as- 
muo, kuris iškyla iš paprastos žmonių masės į inteligenti- 
jos eiles, normaliose aplinkybėse ne tik jaučia reikalą taip 
ar šiaip veikti savo gyvenamą aplinkumą, bet ir turi prie- 
volės vesti joje visuomeninę akciją, kaipo priklausąs visuo- 
menėje prie vadovaujančios jos dalies. 

Plačiai suprasta visuomeninė akcija visados taip ar šiaip 
realizuoja tam tikrą idėją suorganizuotais valios veiksmais. 
Todėl tikras visuomenininkas turi būti, iš vienos pusės, švie- 
sos, ir iš kitos pusės - tvirto būdo žmogus. Atitinkamai, iš 
vienos pusės, jis turi skleisti visuomenėje tikras idėjas ir tuo 
pačiu stengtis sudaryti joje tai, kas yra vadinama visuome- 
ninės opinijos vardu, o iš antros pusės, jis turi organizuoti 
pagal šitas idėjas visuomenės gyvenimą. Du aktyviu visuo- 
meniniu nusiteikimu, kuriuodu atsako nusakytiem dviem 
reikalam, ir yra, iš vienos pusės, sugebėjimas vesti visuo- 
menėje savo idėjų propagandą, o iš antros pusės - sugebė- 
jimas dirbti organizacinį darbą. 

Mūsų laikais, kai visuomeninis gyvenimas yra labai su- 
sikomplikavęs ir kai todėl ir visuomeninė propaganda, ir 
organizacinis darbas reikalauja ypatingo pasiruošimo, kiek- 
vienam visuomenininkui susidarė neišvengiamo reikalo rū- 
pintis įsigijimu atitinkamų nusiteikimų. Pasirodo, kad nau- 
jųjų laikų demokratijose, kurios ir toliau eis demokratiškąja 


420 


linkme, nežiūrint laikinų momento kliūčių, visuomeninis 
susipratimas ir visuomeninė santvarka pareina žymioje da- 
lyje nuo to, kokiame laipsnyje vadovaujantieji visuomenės 
elementai sugeba vesti teigiamųjų idėjų propagandą ir ener- 
gingai bei tikslingai dirbti organizacinį darbą. Bet šituodu 
aktyviniu visuomeniniu nusiteikimu tik tada yra tikrai pro- 
duktingu, arba išdaviu, jei jiedu yra lavintu naujose karto- 
se priklausomybėje nuo to, kokis yra būdas visuomenės, 
kurioje joms tenka gyventi. 

Demokratiškoje visuomenėje vadovaujantieji elementai 
turi būti taip paruošti visuomeninei propagandai, kad 
įstengtų realizuoti teigiamąjį visuomeninį susipratimą pla- 
čiose masėse, sėkmingai kovodami su klaidinančia bei de- 
moralizuojančia demagogiškų gaivalų propaganda. Čia ir 
kyla klausimas, kokiomis žymėmis turi pasižymėti mūsų 
laikais sugebėjimas vesti visuomeninę propagandą. 

Ir štai kai susidaro reikalas prieš demagogiškąją propa- 
gandą pastatyti teigiamųjų visuomeninių idėjų propagan- 
dą, reik visų pirma skaitytis su tuo realiu faktu, kad pirmoji 
yra žymiai lengvesnė negu antroji. Nėra juk abejonės, kad 
žymiai lengviau yra ardyti negu statyti - tvirkinti negu do- 
rinti. Iš čion maža pasiruošę ir dargi linkę į dorinius kom- 
promisus visuomenininkai praktiškai sprendžia dviejų pro- 
pagandų lenktyniavimo problemą ta prasme, kad savo 
metodais bei priemonėmis jie mažiau ar daugiau prisiarti- 
na prie demagogiškosios propagandos. Tuomet išeina, kad 
visa visuomeninė propaganda yra rikiuojama pagal dema- 
gogiškas tendencijas, kurios, žinoma, negali sudaryti ma- 
sėse tikro visuomeninio susipratimo. 

Labiau subrendę ir principialiau nusistatę visuomeninin- 
kai dviejų propagandų rivalizacijos problemą turėtų spręs- 
ti ta prasme, kad propagandos darbas reik palengvinti ne 
jo atpalaidavimu nuo dorinių principų, bet geresniu vi- 
suomeniniu pasiruošimu prie šito darbo. Į šito pasiruošimo 


421 


pagrindą turi būti padėtas visų pirma patiriamas iš gyveni- 
mo faktas, kad plačiosios masės pasiduoda ne tik tvirki- 
nančiai demagogiškai propagandai, bet taip pat gali būti 
sumanių bei atsidėjusių vadų pakreipiamos į gera ir palen- 
kiamos dorinių principų valdžiai. Bet kad šita pastaroji iš- 
dava galėtų būti atsiekta, reik prieš demagogiškąją propa- 
gandą pastatyti kitokios rūšies propaganda, kuri yra ne kas 
kita kaip visuomeninis apaštalavimas. 

Kad žmogus galėtų tikrai sėkmingai dirbti visuomeni- 
nio apaštalavimo darbą, jam privalu pasižymėti trimis da- 
lykais: pirma, geru doktrinaliniu susipratimu visuomeni- 
niuose klausimuose, antra, tiksliu nusimanymu apie 
visuomeninės propagandos metodus bei priemones, ir tre- 
čia, visa eile dorinių kokybių, kurios yra reikalingos tikram 
žmonių pasitikėjimui laimėti. Apie doktrinalinį pasiruoši- 
mą buvo jau kalbėta sąryšyje su apžvalga pagrindinių vi- 
suomeninio veikimo priemonių. Apie visuomeninės pro- 
pagandos metodus ir priemones čia tepadarysiu dvi 
trumpas pastabas. 

Pirma, svarbu Žinoti, kad propagandos metodai yra iš 
esmės pedagoginiai metodai ir kad todėl visų pirma didak- 
tikos principai turi būti padėti į metodologinį propagan- 
dos pagrindą. 

Antra vertus, propagandos priemonės pareina kiekvie- 
noje visuomenėje ir kiekvienu atskiru laikotarpiu nuo vi- 
suomeninės civilizacijos resursų, kurie, pavyzdžiui, mūsų 
laikais yra: individualinis ir sutelktinis pavyzdys (viešas as- 
mens nusistatymas, demonstracijos), gyvas žodis ir jo pertei- 
kimas per radiją (pasikalbėjimai, pranešimai, paskaitos, pra- 
kalbos, pamokslai, konferencijos, mitingai, kongresai), 
spausdintas žodis ir jo organizacija (neperiodiniai ir periodi- 
niai leidiniai, knyga, knygynas, skaitykla), vaizdavimo prie- 
monės (reklama, gyvieji paveikslai, kinematografas, teatras). 
Jokia iš šitų priemonių neprivalo likti nepanaudota išse- 


422 


miamai geriems visuomeninės propagandos tikslams, nes 
kitaip kiekviena iš jų, nepanaudota teigiamuoju būdu, be- 
veik neišvengiamai virs neigiamosios propagandos įrankiu. 

Teorinio susipratimo visuomeniniuose klausimuose ir 
techninio nusimanymo apie visuomeninės propagandos 
metodus bei priemones dar nepakanka, kad visuomeninė 
propaganda būtų tikrai sėkminga ir sykiu padori bei turin- 
ti dorinamosios įtakos plačiosioms masėms. Kaip sakyta, 
reikalinga dar visa eilė dorinių kokybių, kurios galėtų su- 
daryti tikrą žmonių pasitikėjimą atžvilgiu į tuos, kas yra 
visuomeninio apaštalavimo veikėjai. Pasirodo. kad tikras 
visuomenininkas propagandistas tam tikrame laipsnyje pri- 
valo pasižymėti apaštalo ypatybėmis. Kokios gi yra šitos 
ypatybės, užleidžiu nusakyti P. Didonui ir F. A. Vuiller- 
met. 

„Jei norėčiau keliais bruožais nuvaizduoti apaštalą, - pa- 
sakė vieną kartą tėvas Didonas, - tai apie jį tarčiau: tai išsyk 
pramatąs išminčius, kareivis ir kankinys; jis susidaro iš švie- 
sos, energijos ir pasiaukojimo; jis kalba kap pramatąs iš- 
minčius, kovoja kaip kareivis, miršta kaip kankinys<...> No- 
rėdamas skleisti tiesą, jis privalo ją suprasti ir įsigyti gilaus 
jos pajautimo. Jei jis nematytų jos visoje skaidroje, kaip ga- 
lėtų jąja susižavėti, ir kur sųliepsnotų tasai entuziazmas, 
kuris suteikia jam ugningos prigimties? Tiesa jį valdo visų 
pirma: ji tampa jame nepalenkiamu įsitikrinimu, kuris jį iš- 
moko meno žavėti, jaudinti, įtikinėti bei įtikrinėti. Jis yra 
sumanus doktrinos taktikas bei strategas. Kituose protuose 
ši doktrina yra tarsi kibirkštis po pelenais, apaštališkajame 
prote jis išsiveržia tarsi vulkanas“. 

„Pasekėjams laimėti, - sako dar tas pats tėvas Didonas, — 
reikalinga narsi siela, linkusi pakelti visus bandymus ir pa- 
slanki į didelę kovą; siela galinga, kuri nekapituliuoja; siela 
šauni, kuri sugeba drąsiai eiti į pavojų; žodžiu tariant, siela 
karinga, nes tiesa, ir ypač krikščioniškoji tiesa, turi priešų, ir 


423 


dargi priešų nepermaldaujamų. Sakysime, jūs jąja pasituri- 
te; labai gerai. Bet ar tikite, kad, norint ją paskleisti pasau- 
lyje, tereikia vien praverti lūpos ir eiti nuo vienų durų prie 
kitų, skelbiant išsiblaškiusioms sieloms Dievą, kurį jos yra 
pamiršusios? Dievo žodis yra sėkla, kuri, kad galėtų pra- 
dygti bei atnešti vaisių, reikalauja audros. Nes viskas suky- 
la prieš jąją: ir gamta, ir įvykiai, ir žmonės. Prieš apaštalo 
žingsnius gamta kelia savo užtvaras, krauna savo kalnus, 
ištiesia neištiriamas savo jūres, savo ledynus ir kaitringas 
savo dykumas. Žmogus pastato prieš jį dar baisesnes už- 
tvaras: savo geidulius bei prietarus, savo interesus bei ne- 
apykantas, cezarių kardą bei jų ministerių politiką, savo 
doktrinas bei neišmatuojamą ištvirkimą. Kas dar reikėtų pri- 
dėti? Žmogus juk tiek turi resursų prieš Dievą. Ir štai - kas 
nugalės šituos priešus? To aš nežinau, - atsako pats tėvas 
Didonas, - bet tai bus iš tikrųjų apaštalas, nes jis yra Dievo 
kareivis ir sugeba kariauti už tiesą“. 

Prie šitų P. Didono pastabų apie apaštalo tipą F. A. Vuil- 
lermet prideda keletą sistematizuojančių išvadų. „Apašta- 
lui tad, - sako jisai, - reikalinga geležinė valia, pajėgianti 
nugalėti visas kliūtis, nežinant nei nuovargio, nei nusimi- 
nimo, nes dažnai jis turės dirbti savo darbą, negalėdamas 
patirti jo išdavų. Apaštalas turi būti žmogus tvirtai užgrū- 
dyto būdo, priešas visų bailių svyravimų ir visų kompro- 
misų, sugebąs palikti savo antspaudą žmonėse bei daiktuo- 
se. Visų svarbiausia, kad savo gyvenime jis realizuotų 
teorijas, kurias jis skelbia kitiems. Pasitikima apaštalu, ku- 
ris pasiaukoja, prisiima kančias ir miršta už Tiesą, o netiki- 
ma tais gražbyliais, kurie savo gyvenimu suardo savo dok- 
trinos išvadas<...> Santykiuose su savo artimais apaštalas 
privalo būti teisingas bei taurus; viešumoje, kaip ir židinio 


* Cit, su sutrumpinimais pagal Vuiliermet F. A. La Mission de la jeu- 
nesse contemporaine. - P. 48—49. 


424 


prieglobstyje, jis privalo uoliai praktikuoti tą religiją, kurią 
jis gina savo žodžiais, ir naudotis neatlenkiamu argumen- 
tu pavyzdžio, kuris taip iškalbingai patvirtina veiksmą“*. 

Mūsų laikams itin yra svarbu prieiti prie plačiųjų visuo- 
menės masių su tikrai apaštališku nusiteikimu. Tik toks bū- 
das vesti kilnių idėjų propagandą tegali, kaip sakyta, lenk- 
tyniuoti su demagogiškąja propaganda, kuri yra žymiai 
lengvesnė negu pirmoji. Tačiau sykiu reik žinoti, kad kiek- 
viena minia pasiduoda ne tik žemųjų instinktų masini- 
mams, bet ir entuziastiškų žygių sugestijai. Reik tik tikrai 
degti entuziazmu tam, kas yra kilnu, gera ir gražu, kad ga- 
lima būtų sukelti užsidegimą ir plačiosiose masėse. Atsiek- 
ti šita išdava juo labiau bus lengva tada, kai prie to prisidės 
dar iš pusės tų, kas veda visuomeninę propagandą, minių 
psichologijos pažinimas, jų interėsų supratimas, atsidėjimas 
jų teisėtiems reikalams, kantrumas, tolerantingumas ir šiaip 
jau geradariškumas. Tik toks apaštališkas nusistatymas vi- 
suomeninės propagandos klausime tegali tikrai šviesti pla- 
čiąsias demokratines mases, jas dorinti, jose laimėti visiš- 
kąjį pasitikėjimą. 

Būsimiems visuomenininkams inteligentams tai suprasti 
yra labai svarbu jau ruošiantis prie visuomeninio veikimo, 
nes tik tokiu atveju galima gerai nusimanyti, kiek vidaus 
darbo turi atlikti žmogus pirm negu gali tapti tikru visuo- 
meninio susipratimo darbininku. Tik rimtos studijos tegali 
nio gyvenimo klausimuose. Ilgas intelektualinis lavinima- 
sis reikalingas tam menui rašyti ir kalbėti, be kurio visuo- 
meninė propaganda negali įgauti plataus užsimojimo. 
Ilgesnio patyrimo reikalaujama, norint taip pat įsigyti tą 
pedagoginį taktą, kuris leidžia sėkmingai pavartoti pa- 
dorios propagandos metodus bei priemones. Pagaliau 


* Ten pat. - P. 50. 


425 


entuziastiškas atsidėjimas tiesai ir nepalenkiamas pasiry- 
žimas jai tarnauti reikalauja ilgo bei patvaraus auklėjimosi, 
be kurio apskritai negalima susidaryti pastovių dorinių nu- 
siteikimų. Žodžiu tariant, kiekvienas išėjimas viešumon su 
visuomenine propaganda reikalauja, taip sakant, pasiruo- 
šimo dykumoje, nes pirm negu galima iš savęs dalyti ką 
kitiems, reik iš pradžios tai sukaupti savyje išvidiniu dar- 
bu. Ir tai yra dėsnis ne tik visuomeninei propagandai, bet ir 
visam visuomeniniam veikimui, 


c. Praktinis visuomeninis veiklumas. Prieš sugebėjimą 
vesti visuomeninę propagandą, kuris turi teorinio pobūdžio, 
reik tam tikra prasme pastatyti praktinis visuomeninis veik- 
lumas, kurs turi reikštis dalyvavimu įvairiose visuomeni- 
nėse organizacijose ir šiaip jau organizuotose draugijose, 
turinčiose taip ar šiaip visuomeninės reikšmės. Kai kalba- 
ma apie praktinį visuomeninį veikimą, turima galvoje tam 
tikra visuomeninė akcija, kuri reikalauja iš visuomenės vei- 
kėjo ir tam tikros iniciatyvos, ir tam tikro organizacinio su- 
gebėjimo, ir tam tikro dorinio atsakingumo. Vis dėlto pa- 
prastas praktinis visuomeninis veikimas nėra dar tuo pačiu 
visuomeninis vadovavimas. Visuomeninis vadovavimas tė- 
ra vien aukščiausias praktinio visuomeninio veikimo laips- 
nis. Kad visuomenės veikėjas galėtų būti tikras vadas, jis 
turi taip ar šiaip pasižymėti praktiniu visuomeniniu veik- 
lumu. Tokiu būdu paprastas visuomeninis veikimas tarsi 
stovi tarp mechaniško vykdymo visuomeninių pareigų be 
nuosavos iniciatyvos, iš vienos pusės, ir savarankiškojo vi- 
suomeninio vadovavimo, iš antros pusės. Paprastas visuo- 
menės veikėjas, koks kad mažiausiai turi būti kiekvienas 
inteligentas, yra tam tikra prasme tarpininkas tarp aukšto- 
sios visuomeninės vadovybės ir plačiųjų masių, kurių vi- 
suomeninis veiklumas pasireiškia paprastai gana primity- 
viomis lytimis. Čia ir gali kilti klausimas, kokių bendrų 


426 


reikalavimų stato praktinis visuomeninis veikimas ir ko- 
kiomis aktyviomis žymėmis atitinkamai turi reikštis visuo- 
meninis veiklumas. 

Paprastas praktinis visuomeninis veikimas, palygintas 
su visuomeniniu vadovavimu, turi labiau techninio bei vyk- 
domojo pobūdžio. Visai suprantama, kodėl taip yra: eilinis 
visuomenės veikėjas turi arčiau prieiti prie vykdomosios 
visuomeninio darbo technikos, tuo tarpu visuomenės va- 
das pasilieka bendro vadovavimo srityje ir realizuoja vi- 
suomeninės akcijos tikslus su eilinių visuomenės veikėjų 
pagalba. Tokiu būdu paprastas visuomenės veikėjas stovi 
tarp tikro visuomenės vado ir mažiau ar daugiau pasyvios 
visuomeniniu atžvilgiu žmonių masės. Čia įvyksta maž- 
daug tas pats, kas yra ir bet kurioje didesnėje prekybos ar 
pramonės įmonėje. Būtent, pasirodo, kad tokioje įmonėje 
tarp savininkų valdytojų, kurie laiko savo rankose admi- 
nistracijos vadžias, ir darbininkų proletarų, iš antros pu- 
sės, vis labiau įsispraudžia inteligentų technikų grupė, ku- 
ri atitinkamai vaidina tarputinę rolę. 

Panašią rolę turi vaidinti visuomeniniame veikime pa- 
prastieji eiliniai visuomenės veikėjai, nes jie, tarsi visuome- 
ninio darbo technikai, turi atlikti tarpininkavimo misiją tarp 
vyriausių visuomenės vadų ir plačiųjų visuomenės masių. 
Kaip greit turėsime įsitikrinti, šitų eilinių visuomenės vei- 
kėjų pareigos ir šiaip jau veiksena skiriasi nuo vadovavimo 
pareigų bei veiksenos, bet užtat labai primena vyresniųjų 
technikų darbą. Šioje vietoje svarbu dar pažymėti, kad vi- 
suomeniniame veikime lygiai reikalinga ir vyriausioji va- 
dovybė, ir mažiau ar daugiau gausūs paprastų visuomenės 
veikėjų kadrai. 

Teisingai yra sakoma, kad viskas taip ar šiaip ateina iš 
individualinės iniciatyvos, bet kad sykiu niekas negalima 

„visuomenėje realizuoti be suorganizuotų grupių pagalbos. 
Tuo pačiu yra konstatuojamas visuomeniniam veikimui 


427 


reikalingumas ir vado, ir eilinių veikėjų. Šitų dviejų visuo- 
meninio veikimo veiksnių santykiavimą tiksliai bei reikš- 
mingai nusako prancūzas V. Carlhianas trumpame straips- 
nyje „Le chef et l'équipe” („Vadas ir veikėjų kadrai“), iš 
kurio negaliu nepadaryti keleto ištraukų. „Panašiai, - sako 
jisai, - kaip siela palengvėl surengia organizmą, jį valdyda- 
ma bei tvarkydama, taip lygiai vadas pasirenka savo min- 
čiai patikimus asmenis ir savo projektams vykdytojus; jis 
perleidžia savo dvasią šiems pastariesiems, vadovauja jų 
veikimui ir galvanizuoja jų energijas. <...>Svarbiausia ne 
ieškoti vado, bet patarnauti vadui, kuris to užsitarnauja. Ogi 
tikrai užsitarnauja įsakinėti vien tasai, kurs yra sugebėjęs 
susidaryti ne šalininkų, bet bendradarbių, kurie jam pade- 
da ir jį pavaduoja. Vadas yra tasai, kas įžvelgia talentus, 
atspėja jų resursus, sudaro savo sumanymų reikalui gene- 
ralinį štabą, kur kiekvienas dalyvis yra naudingas pagal sa- 
vo palinkimus bei gabumus. Jei kas, geisdamas pats iškilti, 
tepakenčia aplink save vien nykias individualybes, tasai nė- 
ra vertas būti vadu, ir jis tegalės vien vadovauti judėjimams, 
kurie turės baigtis sunkiais nepasisekimais“. <...>„Tikras 
vadas ruošia aplink save kitus vadus; jo akcija ne tik neuž- 
stelbia svetimos iniciatyvos, bet ją žadina bei padrąsina, nes 
jis gerai žino, kad jo galybė nėra asmeninė, bet tik įgauna 
galios iš tų jėgų, kurias jis bus sugebėjęs sutelkti aplink save. 
Tikras vadas nesuveda nieko į save: jis sužadina atsidėji- 
mą, tačiau ne sau, bet idėjai. Jis apsisupa gabiais asmeni- 
mis ir paskatina juos augti, nes, ugdydamas savo bendra- 
darbius, jis iš tikro pats auga“. 

„Norint reformuoti pasaulį nepakanka paskleisti idėjų į 
intelektualinę mūsų krašto ir mūsų laiko atmosferą; reik or- 
ganizuoti gilus judėjimas ir drausminti sielos. Ogi šitas už- 
davinys pasiseks tokiame Jaipsnyje, kokiame tie, kas bus jo 
iniciatoriai, mokės sudaryti kadrus žmonių, sugebančių ši- 
tam uždaviniui tarnauti“. 


428 


„Todėl uždavinys, kuris yra sąlyga visiems kitiems už- 
daviniams, reikalauja sudaryti kadrus žmonių, kurie būtų 
pasiryžę dirbti sutartinai viena pakraipa, padėdami vieni 
kitiems. Idėjų skleidimas, kad jos ir būtų teisingiausios, tik 
tiek tepajėgia pakeisti nuomones, įpročius ir institutus, kiek 
joms yra aukojamos suinteresuotos materialia nauda pa- 
stangos, palenktos bendro veikimo drausmei. Šitoms pa- 
stangoms valdyti ir jų užsimojimui ritmiškai taikyti pasi- 
statytiems tikslams reik neabejojant vado, bet šitas vadas 
tik tada bus vertas sekimo, jei jis sugeba pamiršti save, ruoš- 
damas sau pavaduotojus bei įpėdinius“*. 

Iš čion galima jau matyti, kaip svarbu visuomeniniame 
veikime turėti ir tikrų vadų, ir gerai paruoštų eilinių visuo- 
menės veikėjų. Be reikiamų veikėjų kadrų vadas yra fakti- 
nai bejėgis, bet iš kitos pusės, be vado veikėjų kadrai tėra 
vien nesuderinta medžiaga, kuri nėra dar tikslingai bei pla- 
ningai panaudojama jėga. Bet, kad eilinių veikėjų kadrai 
būtų tikrai naudingi bei produktingi vado talkininkai, reik, 
kad jie pasižymėtų praktiniu visuomeniniu veiklumu, ku- 
ris galėtų reikštis visuomeniniame veikime visa eile parei- 
gų. Toliau ir teks pravesti skirtumas tarp pareigų bei veik- 
senos vado, iš vienos pusės, ir eilinių veikėjų, iš antros pusės. 

Kaip sakyta, tarp vado ir eilinių visuomenės veikėjų pa- 
reigų bei veiksenos yra maždaug tokio skirtumo, kokio kad 
yra tarp didelės įmonės savininko valdytojo ir technikų vyk- 
dytojų pareigų bei veiksenos. Šitą paprastąjį skirtumą gana 
tiksliai praveda prancūzų pedagogas Joseph Wilbois, pasi- 
žymėjęs savo akcija administratyvinio auklėjimo srityje. Jo 
supratimu, bet kuris konkretinis veikimas, daugingas savo 
pareigomis, gali būti suskirstytas atskirais momentais,-ar- 
ba pradais, kaip jie eina maždaug sukcesyvinėje laiko tvar- 
koje. Tokie veikimo momentai ir yra: pirma, pramatymas, 


* Carlhian V. Le chef et l'équipe // Le Van, 1925, Nr. 50, p. 38-40. 


429 


antra, tvarkymas, arba organizavimas, trečia, vykdomasis 
veikimas, ir ketvirta, kontroliavimas. 

Pavyzdžiui, veikėjui tenka paruošti kokia nors vieša iš- 
kilmė. Jis visų pirma turi pramatyti, arba apimti savo dva- 
siniu žvilgiu, užbrėžto jam veikimo visumą ir, taip sakant, 
atspėti iš anksto visas tas pareigas, kurių pastatytas jam tiks- 
las gali pareikalauti. Paskui tuoj turi prasidėti paruošiama- 
sis darbo tvarkymas, arba organizavimas. Dabar jau tenka 
skaitytis su vieta, laiku, materialinėmis lėšomis, padėjėjų 
pajėgomis ir kitomis realiomis veikimo aplinkybėmis. Čia 
svarbu nustatyti tvarka, išlaikyti lėšų bei jėgų ekonomija ir 
šiaip jau tinkamai nuteikti tiek žmonės, tiek gyvenimo ap- 
linkybės. 

Vėliau, t. y. trečioje vietoje, eis jau pats vykdomasis vei- 
kimas, kuris tiek yra sudėtinga pareiga, kad gali būti dar 
skirstoma smulkesniais psichologiniais momentais, arba 
pradais. Tokiais momentais, J. Wilbois supratimu, yra, pir- 
ma, pasiryžimas, antra, vykdymas tikra to žodžio prasme, 
ir trečia, patvarumas pastangose. Mūsų pavyzdyje iškilmės 
rengėjas, prisiartinus vykdomojo veikimo laikui, privalo 
ryžtis veikti su visa iniciatyva, atsakomybės jausmu ir veik- 
lumu, kad viskas eitų savo laiku ir įvykių eiga nesusigrūs- 
tų kur, netekusi tvarkomosios vadovybės. Iškilmei atėjus, 
numatytas veikimas turi būti vykdomas tiesiogiai bei pil- 
nai, kad nepramatyti įvykiai nesuardytų nustatytosios tvar- 
kos. Pagaliau vykdomasis veikimas reikalauja dar patva- 
rumo pastangose, kad iškilmės nuotaika būtų išlaikyta iki 
galo ir tuo pačiu atneštų pageidaujamų vaisių. 

Ketvirtoje vietoje eina kontroliavimas. Tiesa, kontrolia- 
vimas turi vietos ne tik tada, kai veikimas yra jau pasibai- 
gęs, bet ir tada, kai veikimas eina pilna savo vaga. Kiekvie- 
nu veikimo momentu juk yra reikalinga tam tikra kontrolė, 
kuri laiduotų, kad materialinės lėšos ir žmonių pajėgos bū- 
tų vartojamos tinkamu būdu ir kad užduotosios pareigos 


430 


būtų sąžiningai atliekamos. Štai kokia prasme kiekvienas 
sudėtingesnis konkretinis veikimas susideda iš pramaty- 
mo, tvarkymo, arba organizavimo, vykdomojo veikimo ir 
kontroliavimo. 

Tiek techniko vykdytojo, tiek vado veikimas yra pana- 
šūs nusakytais sudedamaisiais momentais. Kitaip tariant, 
nusakytieji keturi veikimo momentai įeina ir į techniko vyk- 
dytojo, ir į vado administratoriaus pareigas. Pavyzdžiui, 
įmonės savininkas administratorius ir technikas inžinierius 
turės pramatymo, tvarkymo, arba organizavimo, vykdomo- 
jo veikimo ir kontroliavimo pareigų. Bet šituose formali- 
niuose momentuose jų pareigų panašumas kaip ir išsibai- 
gia. Toliau pasirodo, kad vadas administratorius, iš vienos 
pusės, turi dar viršaus vieną kitą pareigą, kurių neturi tech- 
nikas vykdytojas, ir kad, iš kitos pusės, net bendros parei- 
gos savo turiniu ir objektais žymiai skiriasi pagal tai, ar jos 
sudaro sudedamuosius techninio veikimo, ar vadovavimo 
momentus. Vadas administratorius, palygintas su techni- 
ku vykdytoju, turi viršaus iš pat pradžios tai, kas yra vadi- 
nama tikslo pastatymu, ir pačiame gale tai, kas yra vadina- 
ma veikimo sankcionavimu, kuris seka po kontrolės. 
Technikas vykdytojas nestato įmonei vyriausių bei ben- 
driausių tikslų: jis juos, taip sakant, prisiima iš viršaus. Jis 
taip pat nesankcionuoja veikimo išdavų, nes tai pridera įmo- 
nės vadui administratoriui, kuris tam reikalui turi savinin- 
ko teisių arba atitinkamų įgaliojimų. 

Bet labiausiai techniko vykdytojo ir vado administrato- 
riaus pareigos skiriasi tarp savęs savo turiniu ir savo objek- 
tais. Techniko vykdytojo arba šiaip jau specialisto rolė reiš- 
kiasi žmogiškųjų veiksmų taikymu prie materialinių 
aplinkybių; pavyzdžiui, inžinerius chemikas panaudoja fab- 
rike žmonių pajėgas ir materialinius resursus dažams ga- 
minti. Užtat vado administratoriaus rolė reiškiasi žmogiš- 
kųjų galimybių realizavimu sutelktinėse socialinio darbo 


431 


lytyse, pavyzdžiui, dažų fabriko savininkas organizuoja sa- 
vo įmonę pagal socialinės hierarchijos reikalavimus. Tech- 
nikas skaitosi visų pirma su materialinėmis aplinkybėmis, 
administratorius skaitosi labiausiai su socialinio gyvenimo 
lytimis. Sakoma, kad technikas specialistas valdo daiktus, 
tuo tarpu vadas administratorius valdo žmones. Pirmas 
stengiasi visų pirma pergalėti materialines arba technines 
sunkenybes, tuo tarpu antrasis stengiasi pergalėti sunke- 
nybes, kurios susidaro vadovaujant laisviems žmonių veiks- 
mams. Pastaruoju atveju sunkenybės yra labiau psicholo- 
ginės arba socialinės prigimties, tuo tarpu pirmuoju atveju 
jos yra labiau techninės prigimties. Toks yra pagrindinis 
turinio skirtumas tarp techniko vykdytojo ir vado admi- 
nistratoriaus pareigų. 

Pasirodo, kad ne mažiau šitos pareigos skiriasi ir savo 
objektais. Technikai vykdytojai turi savo objektais dažniau- 
siai daiktus, į kuriuos jie stengiasi veikti mažiau ar daugiau 
tiesioginiu būdu. Tuo tarpu vadai administratoriai veikia 
taip ar šiaip į materialinius objektus vien per tarpininkavi- 
mą žmonių, kuriuos jie organizuoja hierarchinėje tvarkoje. 
Todėl pirmieji tvarko labiau daiktus, tuo tarpu antrieji tvar- 
ko žmonių veikimą, arba organizuoja taip ar šiaip sociali- 
nių veiksmų hierarchiją. Tik pastaruoju atveju galima kal- 
bėti apie organizacinį veikimą tikra to žodžio prasme. Todėl 
galima pasakyti, kad technikai tvarko gamybą, o administ- 
ratoriai organizuoja įmonę. 

Pats vykdomasis veikimas kiekvienu atveju ne mažiau 
skiriasi savo pareigomis. Tiesioginis techniko vykdytojo vei- 
kimas į materialinius objektus yra įvairus pagal tai, kokie 
yra šitie materialiniai objektai. Architektoriaus, technolo- 
go, komersanto vykdomosios pareigos yra labai įvairios, nes 
jų veikimo objektai yra įvairios prigimties. Kitaip yra su vyk- 
domuoju vado administratoriaus veikimu, kuris liečia ma- 
terialinius objektus netiesioginiu būdu, o tiesioginiu būdu 


432 


turi savo objektu Žmonių veikimą ir šito veikimo organiza- 
vimą. Jo vykdomosios pareigos tam tikra prasme yra vi- 
suomet vienodos, nes jis taip ar šiaip visuomet turi rinktis 
savo įmonei žmones, juos auklėti, juos valdyti ir juos derin- 
ti tam tikroje hierarchijoje. Taigi vykdomasis vado admi- 
nistratoriaus veikimas visados reiškiasi žmonių parinkimu, 
auklėjimu, valdymu ir derinimu. 

Turint galvoje skirtumą, kuris yra tarp techniko vykdy- 
tojo ir vado administratoriaus, galima kalbėti apie rinkti- 
nių technikų kadrus ir apie rinktinius administratorius. 
Rinktiniai technikai yra tam tikri virtuozai savo amate, 
moksle arba mene. Rinktiniai administratoriai yra tie, kas 
sugeba žmonėms vadovauti bei juos valdyti; kitaip tariant, 
jie yra vadai. Teisingai yra pastebima, kad dažnai daroma 
nelemta klaida, statant vadų vietoje ir, tarp kitko, valdžioje 
technikus specialistus. Iš tikrųjų geras technikas specialis- 

"tas dar toli gražu nėra tuo pačiu geras vadas arba administ- 
ratorius. 

Palyginimas technikų vykdytojų ir vadų administrato- 
rių pareigų bei veiksenos ypatybių davė mums galimybės 
suprasti tą skirtumą, kuris yra tarp paprastų visuomenės 
veikėjų, iš vienos pusės, ir visuomenės vadų, iš antros. Pa- 
reigų atžvilgiu tikras visuomenės veikėjas skiriasi nuo eili- 
nių visuomenės veikėjų visų pirma tuo, kad jis turi šalia 
bendrų su pastaraisiais pareigų, kurios yra pramatymas, 
tvarkymas arba organizavimas, vykdomasis veikimas ir 
kontroliavimas, ir dar dvi vyriausios vadovybės pareigas, 
būtent: tikslų statymą visuomeniniam veikimui ir tokį ar 
kitokį sankcionavimą atsiektų išdavų. Savo pareigų objek- 
tais tikras vadas skiriasi nuo eilinių visuomenės veikėjų tuo, 
kad jis vadovauja žmonėms, dirbantiems visuomeninį dar- 
bą, bet pats nepildo jokių konkretinių visuomeninio veiki- 
mo pareigų, kurios kaip tik lieka eiti eiliniams visuomenės 
veikėjams. Todėl, pavyzdžiui, šitie pastarieji organizuoja 


433 


bei platina spaudą, organizuoja darbininkus, veda politinę 
rinkimų agitaciją vietose, vykdo kultūrinę akciją visuome- 
niniame gyvenime, tuo tarpu tikrieji vadai labiausiai pasi- 
reiškia ta vadovybe, kurios jie teikia eiliniams visuomenės 
veikėjams. Pagaliau ir visuomeniniame veikime vadų už- 
daviniai savo turiniu yra bendresnio pobūdžio negu eili- 
nių veikėjų uždaviniai, kurie turi labiau specialaus pobū- 
džio. Būtent, eiliniai veikėjai vykdo įvairių įvairiausius 
konkretinius uždavinius, o į vadų bendrą vadovybę visa- 
dos taip ar šiaip įeina tokie uždaviniai, kaip žmonių parin- 
kimas, jų auklėjimas, valdymas ir derinimas. 

Tiesa, reik pripažinti, kad nurodytas skirtumas tarp eili- 
nių visuomenės veikėjų ir tikrų visuomenės vadų nėra tiek 
griežtas ir tiksliai atribotas, kaip kad tai turi vietos, pavyz- 
džiui, didžioje pramonės įmonėje tarp technikų specialistų 
ir vado administratoriaus. Vis dėlto yra pakankamai davi- 
nių realiai su juo skaitytis ir atitinkamai kvalifikuoti, iš vie- 
nos pusės, eilinius visuomenės veikėjus ir, iš antros pusės, 
tikrus visuomenės vadus. Pirmiesiems yra reikalingas pa- 
prastas praktinis visuomeninis veiklumas tam tikros srities 
ribose, tuo tarpu antriesiems yra privalomas sugebėjimas 
vadovauti tikra to žodžio prasme. Tiesa, ir paprasti visuo- 
menės veikėjai tam tikra prasme turi vadovauti žmonėms 
savo srities ribose; jie net iš dalies privalo turėti linkmės į 
tikrą visuomeninį vadovavimą, nes iš jų tarpo turi išsidirb- 
ti vyriausieji visuomenės vadai, kuriems yra būtinai reika- 
lingas tam tikras stažas paprastame visuomeniniame vei- 
kime. Iš čion matyti, kad tikras visuomenės vadas privalo 
turėti visus tuos aktyvinius visuomeninius nusiteikimus, 
kurie yra privalomi paprastiems visuomeniniams veikė- 
jams, ir, be to, pasižymėti dar specialiais aktyviniais nusi- 
teikimais, kurie yra privalomi visuomeninės vadovybės 
reikalui. Iš to paties aiškėja, kad nusiteikimai, kurie cha- 
rakterizuoja paprastą visuomeninį veiklumą, tėra vien pa- 


434 


ruošiamasis laipsnis, vedąs prie nusiteikimų, kurie charak- 
terizuoja sugebėjimą vadovauti. Pagaliau peršasi savaime 
dar ta išvada, kad tiek paprasto visuomeninio veiklumo, 
tiek sugebėjimo vadovauti auklėjimas yra žymioje dalyje ir 
ypač iš pradžios bendras ir kad tik aukštesnis meno vado- 
vauti laipsnis, privalomas žymesniems visuomenės vadams, 
reikalauja specialių auklėjimo bei auklėjimosi priemonių. 
Apie atitinkamus nusiteikimus ir auklėjamąsias priemones 
ir reik dar šis tas pasakyti. 

Taigi visų pirma, kokie yra pagrindiniai paprasto visuo- 
meninio veiklumo nusiteikimai? Nusiteikimas, kuris pri- 
valo būti pirmas čia paminėtas, yra tasai visuomeninės at- 
sakomybės jausmas, kuris neleidžia visuomenės nariui 
pasilikti pasyviu visuomeninio gyvenimo reikalų atžvilgiu. 
Visuomenės gyvenimas ir jo santvarka reikalauja, būtent, 
įvairių viešųjų patarnavimų, be kurių nei šis gyvenimas, 
nei šita santvarka negali eiti normalia kultūringa vaga. Tuo 
tarpu ne visa, kas yra visuomenei reikalinga, yra jai patie- 
kiama oficialiu keliu visuomeninės valdžios priemonėmis. 
Žymi visuomenės reikalų dalis gali būti patenkinta vien pri- 
vatinės iniciatyvos priemonėmis. Tai ir atsiekiama tada, kai 
visuomenės nariai turi pakankamai išvystytą visuomeni- 
nės atsakomybės jausmą, kuris juos spiria griebtis šitų prie- 
monių ir visuomeninio atsidėjimo žygiais tenkinti neaprū- 
pintus visuomeninio gyvenimo reikalus. Taip, pavyzdžiui, 
yra aprūpinami visuomenėje labdarybės reikalai. 

Kai visuomeninės atsakomybės jausmas yra iškėlęs į są- 
monę reikalą veikti visuomeniškuoju būdu, reikalingi dar 
yra kitokie nusiteikimai, kurie galėtų sužadinti tvirtą pasi- 
ryžimą bei patvarumą pastangose. Toks nusiteikimas yra, 
pavyzdžiui, viešųjų patarnavimų dvasia, kuri turėtų įkvėpti 
kiekvieną visuomenės veikėją visuomeninių reikalų aprū- 
pinime. Viešųjų patarnavimų dvasia yra veikime savo rū- 
šies aktyvus apetitas, kuris padaro tai, kad pats veikimas 


4 į 435 


tampa malonus, kadangi jame randama pamėgimo, įsisko- 
nėjimo. 

Ne mažiau yra svarbūs visuomėniniame veikime sutelk- 
tinio darbo įpročiai ir apskritai sugebėjimas dirbti visuo- 
menės darbą suderintomis bendromis pastangomis. Indi- 
vidualiniame darbe žmogus gali nesiskaityti su kitų žmonių 
darbais, nes jo darbo išdavumas tepareina nuo jo tik vieno. 
Kas kita visuomeniniame veikime. Čia kiekvienas veikėjas 
taip ar šiaip priklauso savo darbe nuo pastangų mažesnio 
ar didesnio skaičiaus kitų žmonių, ir todėl nuo jo sugebėji- 
mo suderinti savo pastangas su šitų žmonių pastangomis 
pareina jo darbo sėkmingumas. Pavyzdžiui, visuomeninis 
veikimas reikalauja labai dažnai bendros programos, kuri 
privalo būti realizuojama ištisos veikėjų eilės: jos tikslus pa- 
žinimas, vienodų priemonių parinkimas, susiskirstymas ro- 
lėmis, arba darbo padalinimas, - štai tik keli dalykai, kurie 
reikalauja sutarimo, prisiderinimo, drausmingumo. Jei kiek- 
vienas bendros akcijos veikėjas tenorėtų dirbti vien tai, kas 
jam patinka, ir taip, kaip jam tik vienam patogu, nesiskai- 
tydamas su bendro darbo drausme, tai toks nesolidarus dar- 
bas negalėtų atsakyti visuomeniškos akcijos reikalavimams. 
Tuo tarpu sutelktinio darbo įpročiai kaip tik turi laiduoti 
visuomeninei akcijai drausmingumą, akuratiškumą, solida- 
rumą ir kitas bendro darbo savybes. 

Tarp kitko viešųjų patarnavimų dvasia ir sutelktinio dar- 
bo įpročiai reikalauja iš veikėjo atsisakyti nuo tos tuščios 
ambicijos, kuri spiria jį reikalauti sau žymesnių pareigų, at- 
liekamų viešumoje, ir vengti nežymių bei nedėkingų pa- 
reigų. Kiekvienas visuomenės veikėjas, turįs net davinių bū- 
ti tikru vadu, privalo pereiti visuomeniniame veikime 
klusnumo mokyklą, nes, kaip teisingai yra sakoma, tik tas 
tesugeba gerai įsakinėti, kas moka taip pat paklusti. Aku- 
ratiškai bei tiksliai atliekamas klusnumo atmosferoje dar- 
bas yra kaip tik geriausia mokykla visuomenės veikėjui, ku- 


436 


ris yra pasiryžęs ne pigia protekcija arba žema demagogija, 
bet savo nuopelnais prasimušti prie tikros vadovybės vi- 
suomenėje. 

Šalia atsakomybės jausmo, viešųjų patarnavimo dvasios 
irsutelktinio darbo įpročių praktiniam visuomeniniam veik- 
lumui beveik visados yra privalomas tam tikras organiza- 
cinis sugebėjimas. Organizuoti darbas reiškia taip tvarkyti 
darbo objektai ir žmonių veiksmai, kad galima būtų atsiek- 
ti didžiausio sėkmingumo trumpiausiu laiku ir minimali- 
nėmis pastangomis. Ten, kur teįeina į sąskaitą vien daiktai, 
kalbama apie jų tvarkymą. Darbo organizavimas turi taip 
ar šiaip reikalo su Žmonių veiksmais, kurie privalo būti tvar- 
komi pagal darbo tikslus. Visuomeniniame veikime beveik 
visuomet tenka turėti reikalo su žmonių veiksmais, kurie 
privalu tvarkyti pagal šito veikimo tikslus. Iš čion ir kyla 
reikalas pasižymėti visuomeniniame veikime tam tikru or- 
ganizaciniu sugebėjimu. 

Organizacinis sugebėjimas remiasi visa eile aktyvių prie- 
monių, kuriomis darbas yra tvarkomas pagal veikimo tiks- 
lą. Organizuoti visų pirma reiškia metodingai bei tvarkin- 
gai veikti, tiksliai skiriant kiekvienam daiktui bei žmogui 
tinkamą jiems vietą, aiškiai numatant kiekvieną vykdymo 
smulkmeną, rūpestingai paruošiant bet kurį veiksmą, pa- 
laipsniui žengiant prie veikimo tikslo realizavimo. Visuo- 
meninis veikimas, kuris iš savo prigimties yra sudėtingas 
darbas, reikalauja daugiau organizacinio sugebėjimo negu 
daugelis nevisuomeninių darbų, kurie nereikalauja sutelk- 
tinių daugelio žmonių pastangų. Todėl kiekvienas visuo- 
menės veikėjas turi susirūpinti susipažinimu su organizuoto 

„veikimo principais ir išsidirbimu organizacinio sugebėjimo 
bent tam tikrame laipsnyje, kiek to reikalauja paprastas vi- 
suomeninis veikimas. 

Kalbamas organizacinis sugebėjimas tėra vienas iš nusitei- 
kimų, kurie yra reikalingi tam, kas yra vadinama platesniu 


437 


administravimo vardu. Administravimas iš tikrųjų sudaro 
vyriausią darbo vadovybę, kuri tenka laikyti savo rankose 
tam, kas yra vadinamas vadu administratorium. Eiliniam 
visuomeniniam veikėjui yra jau reikalo imtis elementari- 
nių administravimo pareigų, kadangi, kaip sakyta, beveik 
kiekvienas visuomeninis veikimas reikalauja organizacinių 
pareigų. Susipažinimas su administracijos principais ir tam 
tikras praktinis stažas administravimo darbe yra todėl pri- 
valomas kiekvienam visuomenės veikėjui, jei jis nori būti 
savo darbe sąmoningu bei produktingu darbininku“. 

Taigi atsakomybės jausmas, spiriąs į visuomenės darbą, 
viešųjų patarnavimų dvasia, sudaranti pamėgimą visuome- 
ninio darbo, sutelktinio darbo įpročiai, suteikią bendroms 
pastangoms drausmingumo bei sėkmingumo, ir organiza- 
cinis sugebėjimas, leidžiąs taip tvarkyti visuomeninio dar- 
bo dalykus bei žmonių veiksmus, kad būtų atsiektas di- 
džiausias išdavumas trumpiausiu laiku bei minimalinėmis 
pastangomis, - štai pagrindiniai paprasto visuomeninio 
veiklumo nusiteikimai. Visi šitie nusiteikimai juo labiau yra 
reikalingi tikram visuomenės vadui, kuriame jie sudaro tą 
bendrą visuomeninio veiklumo pagrindą, kuris neskiria jo 
nuo paprastų visuomenės veikėjų. Bet šalia šitų bendrų nu- 
siteikimų tikras visuomenės vadas privalo turėti dar visą 
eilę specialių nusiteikimų, kurie yra reikalingi vyriausiai 
visuomenės vadovybei. Kokie yra pagrindiniai iš šitų nusi- 
teikimų - štai klausimas, į kurį bus toliau ne pro šalį davus 
bent trumpą atsakymą. 


d. Menas vadovauti. J. Wilbois, kalbėdamas apie ekono- 
minių įmonių vadus administratorius, visai teisingai pa- 
stebi, kad vadovybės pareigos tiek yra įvairios bei sudėtin- 


* Šituo reikalu labai patartina yra dr. Pr. V. Raulinaičio knyga „Ad- 


ministracijos principai“ (Kaunas, 1926). - St. $. 


438 


gos, kad labai nedaug pasitaiko žmonių, kurie turi visas 
reikiamas kokybes joms atlikti. „Direktorius, — sako jisai, - 
dažnai yra priverstas susiskirstyti kuo mažiausia į tris žmo- 
nes: vienas yra kūrėjas, antras numato bei organizuoja, tre- 
čias auklėja, įsakinėja, derina; jie visi turi beveik nesutaria- 
mus pobūdžius: pirmasis įžvelgia tai, kas bus užporyt, 
antrasis — kas bus rytoj, ir trečiasis, - kas darosi šiandieną; 
pirmasis skrieja idėjų padangėse, antrasis svarsto planus 
savo kontoroje, trečiasis kovoja tarp žmonių; pirmasis va- 
dinasi pranašu, antrasis mokslininku, trečiasis akcijos žmo- 
gus“*. Nežiūrint to, kad visos reikiamos vadui savybės yra 
labai sunku surasti viename asmenyje, vis dėlto galima kal- 
bėti apie idealinį vado tipą, kuris turėtų visas jas sujungtas 
savo asmenyje. 

Ne mažiau kaip ekonominėse įmonėse yra komplikuo- 
tas visuomenės vado tipas, privaląs sujungti savyje visą 
eilę gana įvairių aktyvinių nusiteikimų, kurių reikalauja 
visuomeninė vadovybė. Bendras šitų nusiteikimų pobū- 
dis yra nustatomas tų pareigų turiniu, kurios sudaro bet 
kurios vadovybės esmę. Šitą pagrindinį vadovybės parei- 
gų turinį prancūzai gražiai išreiškia šitokiu pasakymu: „ne 
rien faire, ne rien laisser faire, tout faire faire“, vadinasi - 
„nieko nedaryti pačiam, nieko neleisti darytis savaime, vis- 
kas darydinti per kitus“. Kitaip tariant, menas vadovauti 
reikalauja visų pirma sugebėjimo dirbti darbas kitų žmo- 
nių pastangomis, t. y. nuteikti palenktieji žmonės pasiry- 
žimui dėti pastangas, paskatinti bei padrąsinti jų iniciaty- 
va, išvystyti juose atsakomybės jausmas ir apskritai 
sužadinti juose karštas noras bendradarbiauti su savo va- 
dovybe. Šitaip suprastam menui vadovauti reik kuo ma- 
žiausia trejopų davinių; intelektualinių, dorinių ir peda- 
goginių. 


* Wilbois J. La nouvelle éducation française. - P. 74-75. 


439 


Yra savaime aišku, kad tikras vadas negali būti žmogus, 
apribotas intelektualiniu atžvilgiu. Realizuodamas savo pa- 
statytąjį tikslą kitų žmonių pastangomis, vadas privalo pa- 
sižymėti nuodugniu tiek pačio darbo, tiek atsidėjusių jam 
žmonių pažinimu. Nepažindamas darbo, kuriam jis vado- 
vauja, jis yra nekompetentingas vykdomųjų priemonių at- 
žvilgiu; ogi nepažindamas palenktųjų jam Žmonių, jis ne- 
sugeba jiems vadovauti reikiamu būdu. Be to, žmogus, kuris 
turi vadovauti kitiems, tik tada tegali naudotis kitų pasiti- 
kėjimu, kai jis jų akyse yra nusimanąs ir išmintingas, nes 
kvailiems naiviems žmonėms nieks nelinksta paklusti. Žo- 

" džiu tariant, tikras vadas turi imponuoti savo protu tiems, 
kam jis vadovauja. 

Tačiau intelektualinis vado žymumas toli gražu nereiš- 
kia akademinio mokslingumo bei moksliškumo. Vadas pri- 
valo pasižymėti moksliškuoju subrendimu ir net dažnokai 
tyrinėti savo srities klausimus su moksliškuoju tikslumu, 
bet vis dėlto jo tiesioginis uždavinys yra ne tiesos pažini- 
mas, bet statymas tikslų, parinkimas vykdomųjų priemo- 
nių ir pastatytųjų tikslų realizavimas parinktomis priemo- 
nėmis. Visam tam yra reikalingas tam tikras kūrybinis 
nusistatymas, kuris reiškiasi ir naujų idėjų išradimu, ir gy- 
va intuicija, ir aiškiu pramatymu, ir realiniu tikrovės pajau- 
timu. Žmogus be kūrybinio nusistatymo gali būti geras vyk- 

"dytojas, bet negali būti tikras vadas. Tikras vadas, 
statydamas tikslus ir rinkdamas priemones, visados yra ma- 
žesniame ar didesniame laipsnyje idėjų išradėjas. Bet sykiu 
jis nėra kažkoks atitrūkęs nuo realybės svajotojas. Iš vienos 
pusės, gyvoji intuicija, o iš antros pusės, realybės pajauti- 
mas, pagrįstas moksliškuoju subrendimu, laiko jį realaus 
mąstymo bei veikimo ribose. l 

Intelektualinis vado išsilavinimas yra dar reikalingas 
tam, kad jis galėtų įtikrinėti platesnes žmonių mases. Tiesa, 
žmonių įtikrinėjimas įvyksta ne vienų tik protinių argumen- 


440 


tų galia, bet ir su pagalba tos įtakos, kurios turi žmonėms 
tvirtas valios pasiryžimas ir gilus emocionalinis įsijautimas. 
Vis dėlto pirmoje vietoje įtikrinėjimo mene stovi intelektu- 
alinis tvirtumas, kuris palenkia kitų žmonių protus suges- 
tyviniu argumentų parinkimu. Suprantama savaime, kad 
sąryšyje su intelektualiniu išsilavinimu tikram vadui yra 
privaloma bent minimalinė iškalba, kaipo priemonė šitam 
išsilavinimui pasireikšti įtaka į kitus žmones. 

Doriniu atžvilgiu tikras vadas turi visų pirma pasižy- 
mėti beveik visomis tvirto būdo savybėmis: ir tvirta valia, 
sugebančia reikalauti klusnumo iš palenktųjų žmonių, ir 
drąsa pasiryžimuose, ir atsidėjimu idėjos žygiui, ir patva- 
rumu pastangose, ir tvirtu principialiu nusistatymu, ir.rei- 
kiamu griežtumu teisinguose reikalavimuose, ir t. t. Yra net 
pastebima su tam tikru teisingumu, kad tikram vadui nę- 
pritinka per didelis būdo minkštumas ir lengvas pasidavi- 
mas emocionaliniams įspūdžiams, pavyzdžiui, per dideliam 
gailesčio jausmui atžvilgiu į tuos, kurie turi būti pastumti į 
žiaurią gyvenimo kovą. Jei per didelis emocionalinis jaut- 
rumas ir nėra vadui pageidaujamas, tai vis dėlto tikras va- 
das privalo pasižymėti teisingumu ir protingu gerumu, kad 
palenkti jam žmonės jaustų jame ne sausą despotą, bet žmo- 
gų, kuriame tvirtumas bei griežtumas visai neišskiria tam 
tikro gerai suprasto širdingumo. 

Iš suminėtųjų tvirto būdo savybių ypatingai svarbi yra 
drąsa pasiryžimuose, kuri leidžia pakelti stoiškai atsako- 
mybę už riziką, beveik visados esančią savarankesniame 
visuomeniniame veikime. Tvirtai pasitikįs savo žygio svar-. 
bumu vadas privalo turėti drąsos nukreipti kartais į rizi- 
kingą kelią save ir savo Žmones, nes visuomeniniame vei- 
kime pramatymas yra dažnai sunkesnis negu kituose 
praktiškuose darbuose. Nesiryžtąs tokiais atvejais į aiškią 
veikimo liniją žmogus negali būti vadu, kadangi niekas 
taip neardo pasitikėjimo žmogumi, kaip jo svyravimas 


441 


momentuose, reikalaujančiuose aiškios orientacijos ir drą- 
saus užsimojimo. 

Labai yra svarbus vadovybės atžvilgiu vado tiesumas, 
arba tikras jo įsitikinimas savo žygio teisingumu bei svar- 
bumu. Žmogus, kuris abejoja dėl savo vadovaujamojo vei- 
kimo teisingumo ir tik stengiasi daryti įspūdį įsitikinusio 
žmogaus, retai kada sugebės užmaskuoti tikrą savo sielos 
stovį ir dažniausiai nustos pasitikėjimo savo buvusiuose ša- 
lininkuose. Iš čion aiškėja svarba, kurios turi įsitikinimo su- 
tarimas su vedamąja visuomenine akcija. Šitas sutarimas 
ypač privalo išeiti aikštėn vado paslankume tarnauti pa- 
vyzdžiu tiems, kam vadovauja. Sakoma net, kad pavyzdys 
yra savo rūšies vado tiesumo išrodymas. 

Ne mažiau svarbus už intelektualinius ir dorinius nu- 
steikimus yra padagoginis nusiteikimas, be kurio jokia tik- 
ra vadovybė faktinai nėra galima. Kiekvienas vadas, kaipo 
žmogus, veikiąs su pagalba kitų žmonių, turi rinktis sau 
žmonių, juos auklėti, jiems įsakinėti, juos taikyti bei derin- 
ti. Visos šitos pareigos reikalauja pedagoginio apsiėjimo su 
palenktaisiais žmonėmis, kurie, iš vienos pusės, yra vadui 
padėjėjai, o iš kitos - net galimi būsimieji pavaduotojai. To- 
dėl Foersteris yra net parašęs, kad „vadovauti reiškia ruoš- 
tis pavaduotojų, darytis nebereikalingu, kitus auklėti va- 
dais“*. 

Ypatingas pedagoginis gabumas yra reikalingas menui 
įsakinėti, kuriam Foersteris nemaža skiria vietos savo kny- 
goje „Politische Ethik und politische Pädagogik”. Foerste- 
ris laiko labai svarbiu dalyku atremti menas įsakinėti į pe- 
dagoginį veikimo būdą, kuris nustatytų organingą sąryšį 
tarp įsakymo ir sielos to asmens, kuris turi paklusti. „Pa- 
grindinė klaida tų, kurie įsakinėja, dažniausiai yra tai, kad 


* Foerster F. W. Politische Ethik und politische Pädagogik. - München, 
1918. - S. 51. 


442 


jie nesugeba suderinti sielos ir įsakymo, kuriuodu vis la- 
biau pasidaro vienas antram svetimais, ir siela pagaliau pa- 
miršta, koks turtingas pagalbos simbolis jos vidaus tvarkai 
ir kokia mokykla geriausioms jos jėgoms yra kaip tik išvir- 
šinė tvarka, tikslumas, įstatymas ir klusnumas“*. Foerste- 
ris gana smulkmeningai tyrinėja intelektualinius, dorinius 
ir šiaip psichologinius įsakinėjimo veiksnius, laikydamas 
meną įsakinėti pagrindine dalimi meno vadovauti. Todėl 
jis daro net išvadą, kad „vadų ruošimas yra taip ar šiaip 
uždavinys, kurio griežti reikalavimai verčia mus giliau su- 
prasti mokyklų gyvenime taip pat meną įsakinėti“**. 

Tokie yra svarbiausieji intelektualiniai, doriniai ir peda- 
goginiai nusiteikimai, reikalingi menui vadovauti. Negaliu 
čia jų giliau bei plačiau tyrinėti, nes tai mus nuvestų toliau, 
negu leidžia aplinkybės. Pridėsiu dar, kad šalia šitų trejopų 
nusiteikimų reik dar turėti galvoje techninė vadovavimo pu- 
sė, kuri šiuo atveju nebuvo judinama, kadangi jinai yra, kaip 
turėjome progos anksčiau matyti, bendra su paprastu visuo- 
meniniu veikimu. Todėl savaime yra suponuojama, kad va- 
das turi pasižymėti tam tikru techniniu kompetentingumu 
ir, tarp kitko, organizaciniu sugebėjimu, kuris jam leistų pa- 
ruošti ir sutvarkyti visuomeninę akciją pagal visus techninio 
vykdymo reikalavimus. Todėl irgi administravimo principų 
supratimas ir administravimo technikos pasisavinimas yra 
kiekvienam tikram vadui aukščiausiame laipsnyje privalo- 
mu. Apie tuodu dalyku teks dar žemiau šis tas pasakyti są- 
ryšyje su Wilbois pažiūromis į vado tipą. 

Buvo nurodytos keturios reikiamų vadui nusiteikimų 
grupės, kurias, būtent, sudaro protiniai, doriniai, pedago- 
giniai ir techniniai administraciniai nusiteikimai. Kad ge- 
riau paaiškėtų tikro vado tipas, tikiuos, bus ne pro šalį jį 


* Foerster F. W. Politische Ethik und politische Pädagogik. - S. 47. 
** Ten pat. - P. 53. 


443 


trumpai nusakius pagal išvadžiojimus tokio kompetentin- 
go šituo klausimu asmens, kokiu yra Joseph Wilbois, išlei- 
dęs 1926 m. knygą, pavadintą „Le Chef d'entreprise. Sa fonc- 
tion et sa personne“. Nors J. Wilbois kalba šitoje savo 
knygoje labiausiai apie įmonės vadą, jo pareigas ir asme- 
nybę, vis dėlto bendri jo nurodymai turi tiek pat reikšmės 
ir visuomenės vadui, nors vado sugebėjimų pritaikymas vi- 
suomeninei vadovybei ir turi būti kiek savotiškas. 

Tikras vadas, sako Wilbois, gali būti aptartas kaipo or- 
ganizatorius, išradėjas ir valdytojas plačiausia šitų žodžių 
prasme*. Organizuoti, Wilbois supratimu, yra nustatinėti 
ryšiai** tiek tarp daiktų, tiek tarp žmonių. Ogi ryšiai yra 
nustatinėjami tiek tada, kai tenka organizuoti naujas daly- 
kas, tiek tada, kai reik rūpintis darbo išdavumo įrankiais, 
tiek tada, kai privalu daryti darbo išdavų kontrolė. Atitin- 
kamai vadui, kaipo organizatoriui, yra pageidaujama visų 
pirma kombinacijų dovana, nes tasai, kas nesugeba derinti 
bei rišti taip ar šiaip daiktus ir žmones, negali būti organi- 
zatoriumi. Šalia kombinacijų dovanos, organizatorius pri- 
valo dar pasižymėti mokėjimu ekonomiškai eikvoti savo 
pastangas ir taupyti savo laiką. Juk organizatorius atlieka 
vykdomąjį darbą kitų žmonių pastangomis, nes kitaip jis 
turėtų paskęsti smulkmenose ir netektų jėgų bei laiko tai 
visumai, kurią jis organizuoja. 

Kaipo išradėjas, vadas pildo visą eilę pareigų, kurios rei- 
kalauja kūrybinių nusiteikimų. Tokios pareigos yra veikimo 
tikslo nustatymas, susekimas reikiamų veikimui priemonių 
ir išdirbimas programos mažiau ar daugiau ilgam laikui. Ši- 
toms pareigoms vykdyti vadas privalo pasižymėti moksliš- 
ka bei realistiška pasidokumentavimo dvasia sykiu su ta in- 


* Žr. Wilbois J. Le Chef d'entreprise. Sa fonction et sa personne. - 
Paris, 1926. — P. 103. 
** Zr. ten pat. - P. 84. 


444 


tuicijos dovana, kuri leidžia lengvai įžvelgti gyvenimo mo- 
mentą, jo aktualius reikalus ir evoliucijos tendencijas. 

Kaipo valdytojas, vadas yra sykiu ir veikėjas, ir įsakymų 
davėjas. Vadas pats nevykdo, bet tik daro sprendžiamųjų pa- 
siryžimų, kuriuos jis paskui įsako kitiems pildyti. Sprendžia- 
mųjų pasiryžimų lengvai daro tasai, kas pasižymi fiziniu at- 
žvilgiu jaunumu, intelektualiniu atžvilgiu - veikiu bei aiškiu 
susivokimu padėtyje ir doriniu atžvilgiu - veikimo meile ir 
drąsiu užsimojimu, nebijančiu net rizikos. Taigi fizinis jau- 
numas, arba tamprumas, greitas orientavimasis padėtyje ir 
drąsus užsimojimas yra trys tikro vado žymės, kiek jam, kai- 
po veikėjui, tenka daryti sprendžiamųyjų pasiryžimų. 

Vadas daro sprendžiamųjų pasiryžimų tam, kad turėtų 
ką įsakinėti palenktiesiems savo žmonėms, arba kad galėtų 
būti įsakymų davėjas. Savaime juk aišku, kad žmogus, ku- 
ris lengvai nedaro aiškių bei veikių sprendimų ir nesiryžta 
paskui jų taip ar šiaip vykdyti, negali būti autoritetingas 
įsakymų davėjas. Užtat kai sprendžiamieji pasiryžimai yra 
jau padaryti, vadas privalo pasižymėti tuo autoritetingu- 
mu, kuris yra reikalingas kiekvienam valdytojui, turinčiam 
savo rankose įsakinėjimo pareigą. Valdytojo autoritetingu- 
mas, Wilbois supratimu, pareina nuo visos eilės sąlygų. 

„Valdomasis įsakinėjimas (commandement), — sako jisai, - 
tėra vien tada sėkmingas, kai sueina krūvon keturios sąly- 
gos: a) tam tikra vado asmenybė, b) įsijautimas į palenktųjų 
žmonių sielas, kad galima būtų panaudoti tiek jų silpnybės, 
tiek teigiamos kokybės; c) savitarpinis asmeniškas vado ir jo 
palenktųjų susipažinimas, kuris vienas tegali sudaryti sąmo- 
ningą pasitikėjimą; d) gerų techninių arba administratyvi- 
nių įrankių buvimas, t. y. geras darbo aprūpinimas įrankiais 
arba gera organizacija, be kurių duotasis įsakymas tegali bū- 
ti arba tik pageidavimu, arba tik pasigailėjimu““. 


* Ten pat. - P. 93-94, 


445 


Vado administratoriaus asmenybė, Wilbois supratimu, 
turi pasižymėti ypatybėmis, kurios valdžioje didina jo au- 
toritetingumą, Fiziniu atžvilgiu tokios ypatybės yra žymus 
ūgis, gesto tikrumas, balso įtaigumas, žvilgio elektriškumas 
ir t. t. Intelektualiniu atžvilgiu svarbu yra vadui gerai nusi- 
manyti tame darbe, kuriam jis vadovauja. Ir šiaip jau vado 
inteligentiškumas turi didelės reikšmės jo autoritetui pa- 
laikyti tarp jam palenktų žmonių ir net žymioje dalyje gali 
atstoti trūkumą fizinių ypatybių, reikalingų menui vado- 
vauti. Moraliniu atžvilgiu vadas privalo pasižymėti rizikos 
meile, lojaliu griežtumu ir išsižadėjimo dvasia. 

Reikiamas vadui įsijautimas į savo palenktųjų sielas ran- 
da vietos tada, kai vadas sugeba intuityviai įžvelgti jų ten- 
dencijas, sugestionuoti centrinę akcijos idėją ryškiais sim- 
boliais, sukelti įteigiamuosius vaizdus, darančius iš idėjų 
jėgas, sužadinti jausmus ir suprasti kitų reikalus. į 

Savitarpinis vado ir jo palenktųjų susipažinimas turi su- 
daryti pasitikėjimo atmosferą. Ogi šita pasitikėjimo atmos- 
fera susidaro tada, kai vadas duoda save pažinti kaip tik 
vadovaujamoje rolėje. Iš vienos pusės, nenuilstamas pajė- 
gumas darbe, o iš kitos pusės, sugebėjimas paraginti bei 
derinti palenktųjų žmonių energiją yra čia teigiamosios va- 
do savybės. 

Veikimo sėkmingumas pareina toliau nuo deramo dar- 
bo aprūpinimo materialinėmis priemonėmis ir geros darbo 
sąlygų organizacijos. Todėl vadas administratorius privalo 
turėti, iš vienos pusės, tam tikro komforto pajautimą, o iš 
antros pusės - organizacijos dovaną. Pagaliau organizaci- 
jos dovana yra lygiai reikalinga vadui kontrolės atžvilgiu. 

"Tikras vadas paprastai neturi nei laiko, nei pamėgimo nuo- 
lat vykdyti smulkmeningą palenktųjų savo žmonių kon- 
trolę. Tenka tad tiesioginė kartkartėmis vykdoma kontrolė 
papildinėti įvairiais būdais, ar tai kitų žmonių pagalba, ar 
tai automatiškomis priemonėmis, kad palenktieji jaustųsi 


446 


negalį išsilenkti iš kontrolės aparato. Tuo tarpu šitam rei- 
kalui būtinas yra vadui organizacinis sugebėjimas. 

Štai pagrindinės savybės, kuriomis, Wilbois supratimu, 
privalo pasižymėti vadas, kaipo organizatorius, išradėjas 
ir valdytojas. Žinant, koks yra idealinis vado tipas, visai pra- 
vartu pasistatyti klausimas, kokiose aplinkybėse geriausiai 
gali pasiruošti būsimieji inteligentai prie visuomeninio va- 
dovavimo. 

Reik visų pirma pastebėti, kad būsimas visuomenės va- 
das tik tada gali normaliai pasiruošti prie vadovavimo pa- 
reigų, jei įgauna tinkamą išsilavinimą ir turi progos pereiti 
savo gyvenime reikiamą pratinimosi darbą. Tada pats Wil- 
bois kitame savo veikale, būtent „La nouvelle éducation 
française”, duoda labai reikšmingų nurodymų, kaip būsi- 
mieji vadai turi būti lavinami bei auklėjami. Jo supratimu, 
būsimieji vadai turi būti nuosekliai atrinkti iš visos naujo- 
sios kartos, išskiriant juos bandomaisiais kvotimais, iš pra- 
džios sykiu su būsimais technikais vykdytojais, iš bendros 
būsimųjų darbininkų masės, o vėliau perskiriant juos nuo 
būsimųjų technikų, kurie anksčiau baigia savo išsilavini- 
mą ir todėl anksčiau eina į praktinį veikimą. 

Iki 12 metų amžiaus Wilbois numato bendrą programą 
būsimiems darbininkams, būsimiems technikams ir būsi- 
miems vadams. 12 metų amžiuje jaunimui daromas ban- 
domasis kvotimas ir pagal jo išdavas yra atrenkama gabes- 
nioji jo dalis tam lavinimui, kurį nuo 12 iki 16 metų turi 
bendrai eiti būsimieji technikai ir vadai. Tuo tarpu nuo 12 
metų amžiaus būsimieji darbininkai turi eiti įvairias spe- 
cialiąsias mokyklas, duodančias taip pat nemaža bendrojo 
lavinimo. Laikotarpyje nuo 12 iki 16 metų būsimieji techni- 
kai ir būsimieji vadai eina bendrojo lavinimo mokyklas, ku- 
rios turėtų suteikti daugiau humanitarinės kultūros negu 
specialiųjų žinių. Net grynai techniškoms profesijoms galų 
gale yra naudingiau, kad šitame laikotarpyje besiruošiąs 


447 


prie jų jaunimas įgautų daugiau psichologinių ir sociologi- 
nių Žinių negu grynai praktinių sugebėjimų. 

16 metų amžiuje tam tikru bandomuoju kvotimu yra ski- 
riami būsimieji technikai nuo būsimųjų vadų, į kuriuos tu- 
ri toliau ruoštis vien gabiausieji žmonės. Laikotarpyje nuo 
16 iki 19 metų, tuo tarpu kai būsimieji technikai privalo eiti 
specialiąsias mokyklas, skiriančias nemaža laiko bendrajai 
dvasios kultūrai, būsimieji vadai turi dar eiti humanistinės 
bendrojo lavinimo mokyklas, kur individualinis bei visuo— 
meninis žmogus turi būti koncentracijos tikslu. 

Nuo 19 metų gabesnieii technikai turi eiti specialiąsias 
aukštąsias mokyklas, tuo tarpu būsimieji vadai, atlikę trum- 
pą praktinį stažą kurioje nors technikos mokykloje, privalo 
eiti į vadų mokyklą, kurią turėtų sudaryti aukščiausias uni- 
versiteto fakultetas. Tarp 30 ir 40 metų, būdami jau prakti- 
niame veikime patyrę žmonės, jie turėtų dar grįžti trum- 
pam laikui į specialiąsias vadų mokyklas, kurios galėtų 
pagilinti pažinimą vyriausios vadovybės principų ir prak- 
tiškų patyrimų supratimą. 

Šitokia bendra Wilbois programa būsimiems vadams la- 
vinti yra įdomi tuo atžvilgiu, kad ji reikalauja jiems labai rū- 
pestingo ir ilgo bendro lavinimosi su aiškia linkme į huma- 
nitarinę kultūrą. Statydamas šitokį griežtą reikalavimą 
būsimųjų vadų lavinimui, Wilbois, rodosi, nė kiek neklysta. 
Ne mažiau vykusi yra taip pat jo programa būsimiems va- 
dams auklėti praktiniu doriniu atžvilgiu. Šitame klausime 
Wilbois, matyti, išeina iš to pagrindo, kad pirm negu imama 
organizuoti visuomenė, privalu sutvarkyti savo gyvenimas, 
nes mes didiname visuomeninę netvarką, jei patys nesusi- 
tvarkome. Todėl Wilbois reikalauja, kad rinktinis jaunimas 
tvarkytų savo gyvenimą pagal griežtus organizavimo bei ad- 
ministravimo principus. O kad į šitą gyvenimą įeitų sykiu ir 
vadovavimo pareigos, jis reikalauja, kad žymesnieji jauni- 
mo asmens rūpintųsi jaunesnių savo draugų auklėjimu. 


448 


Einant šitokią auklėjimosi programą, atrinktasis jauni- 
mas turės pats statytis savo veikimui tikslus, numatomai 
sustatinėti realizuotinus planus, tvarkyti materialinius vei- 
kimo objektus, organizuoti savo draugus tam tikroje hie- 
rarchijoje, auklėti bei valdyti tam tikra prasme pavestus jo 
globai jaunesnius savo draugus, juos taikyti bei derinti, kon- 
troliuoti bei drausminti. 

Šitokia programa būsimiems vadams auklėti iš tikrųjų 
nesiskiria pagal savo esmę nuo to visuomeninio vadovau- 
jančių jaunimui asmenų auklėjimo, apie kurį kalba Foers- 
teris savo knygoje „Schule und Charakter”. Foersteris, bū- 
tent, mato šituo atžvilgiu didelę auklėjamąją mokinių 
valdymosi reikšmę. Paprastai autokratiškame mokyklos re- 
žime gabesni nerimstančios iniciatyvos jaunuoliai atsiver- 
čia prieš mokyklos vyresnybę ir dažnai tarnauja tvirkinan- 
čiu veiksniu bendrai savo draugų masei, jei neranda savo 
iniciatyvai bei energijai legalios išeities. Užtat kai mokinių 
masė yra tvarkoma legalizuoto demokratinio valdymosi pa- 
grindais, šitie žymesnieji jaunuoliai visai natūraliu būdu 
tampa atsakingais vadais, kurie visuomeninius tikslus bei 
uždavinius po to turi laikyti savo garbės dalykais. 

„Sykiu demokratiškosios mokinių valdymosi kontrolės 
priemonėmis, - sako Foersteris, - yra apvaldoma neribota 
vadovaujančių asmenų galybė, ir tai bene bus svarbiausias 
visuomeninis pačio instituto laimėjimas: iš uzurpatorių ši- 
tie asmenys virsta pasitikėjimo žmonėmis ir randa demok- 
ratiškojoje mokinių draugės santvarkoje atsvarą savo neri- 
botos valdžios geidimui. Tuo pačiu jie patys įgauna 
visuomeninės kultūros, o jų tironiški palinkimai švelnėja; 
jie pramoksta aukštesnio meno įsakinėti ir patiria susitvar- 
kymo džiaugsmą, tuo tarpu anksčiau jie tebuvo žinoję pa- 
linkusį į prievartą išdidumą ir urzgintį nusilenkimą“*. 


* Foerster F. W. Schule und Charakter. - S. 84. 


449 


Savaime aišku, kad dalyvavimas įvairiose jaunimo drau- 
gijose gali duoti geros progos pasireikšti jaunuoliams, lin- 
kusiems į vadovavimą, ir sykiu tam tikro patyrimo. Nuo- 
sekliai eidami nuo jaunimo susidraugavimo prie kultūrinių 
bei visuomeninių organizacijų, jie gali įgyti vadovavimo 
įpročių ir net neblogai apvaldyti meną vadovauti, jei bus 
sykiu tinkamai išsilavinę tiek bendru humanitariniu, tiek 
specialiu vadovavimo principų atžvilgiu. Tarp kitko, jie ne- 
privalo pamiršti, kad tikrų visuomenės vadu tik tas tegali 
tapti, kas yra anksčiau tapęs tikru visuomenės veikėju, ir 

. kad iš visuomenės veikėjų tik tie teturi šansų tapti vadais, 
kas pasižymi plačiu sintetiniu akiračiu, nes vadovavimas 
iš esmės turi sintetinį pobūdį. 

Pagaliau tenka pasakyti keletas žodžių apie tą didelę 
svarbą, kurios turi mūsų laikams vadų ruošimo klausimas. 
Jokia visuomenės santvarka negali apsieiti be tokios ar ki- 
tokios vadovybės, kuri patenka į didesnio ar mažesnio žmo- 
nių skaičiaus rankas. Ar tai bus griežta autokratija, ar griežta 
liaudies valdžia, visados tarp individo ir valdžios stovi ma- 
žesnė ar didesnė eilė vadovaujančių asmenų, pastatytų 
visuomenės priešakyje tokiu ar kitokiu būdu. Šita prasme 
individualistinė Italija, vadovaujama Mussolini'o, ir komu- 
nistinė Rusija, valdoma tarybų, lygiai neapsieina be atrink- 
tosios tokiu ar kitokiu būdu vadovybės. Pasirodo dargi, kad 
šalia visuomeninės santvarkos ne mažesnės reikšmės vi- 
suomenės gerovei turi tai, kiek visuomenės vadai yra pasi- 
ruošę ir tinka eiti visuomeninės vadovybės pareigas. Šiais 
laikais, kai ištisoje valstybių eilėje visuomeninė vadovybė 
pereina iš vienų rankų į kitas, visuomenės vadų ruošimo 
klausimas ir tampa ypatingai aktualus. Šitas vadų klausi- 
mo aktualumas didėja dabar dar todėl, kad jis yra statomas 
sąryšyje su demokratizmo problema, to demokratizmo, ku- 
ris mūsų laikais, kaip sakoma, pergyvena krizę. 

Iš vienos pusės, yra aišku, kad kiekviena atrinktoji va- 


450 


dovybė yra aristokratinis veiksnys visuomenės gyvenime. 
Iš kitos pusės, sulig visuomeninės kultūros kilimu ir indi- 
vidualinių teisių pripažinimu žmogiškajam asmeniui pla- 
čiosios demokratinės masės vis daugiau reikalauja sau įta- 
kos visuomenės tvarkyme bei valdyme. Šita tendencija 
demokratinių masių gyvenime yra tiek reali ir galinga, kad 
yra naivus nesusipratimas kalbėti apie demokratinio judė- 
jimo krizę. Iš tikrųjų pergyvena krizę tas būdas organizuoti 
visuomeninę vadovybę, kuris įsigalėjo po Didžiosios pran- 
cūzų revoliucijos sąryšyje su tam tikra, vadinama demok- 
ratine, valstybės santvarka. Tokiu būdu pasilieka priešais 
viens antrą du lygiai svarbiu faktu, būtent, pirma, tai, kad 
neišvengiama atrinktoji visuomenės vadovybė yra tam tik- 
ras aristokratinis veiksnys, ir, antra, tai, kad nenutildomos 
demokratinės plačiųjų masių tendencijos yra lygiai realus, 
bet jau demokratinis veiksnys visuomenės gyvenime. Aki- 
vaizdoje šitų dviejų faktų ir kyla problema, kokiu būdu at- 
rinktosios vadovybės reikalas gali būti suderintas su de- 
mokratinėmis plačiųjų masių tendencijomis. 

Į šitaip pastatytąjį klausimą Foersteris, taip gerai visa- 
dos pagaunąs realias gyvenimo tendencijas, atsako sinte- 
zės koncepcija. „Demokratiškosios pažangos priešai, - sa- 
ko jisai, - pamiršta, kad pati šita pažanga turi neginčijamą 
tendenciją iškišti į priekį naują aristokratiją ir kad prieš mus 
stoja alternatyva, kuri vadinasi ne aristokratija arba demok- 
ratija, bet aristokratija, gyvuojanti prievarta bei pavergimu, 
ar aristokratija, besiremianti pasitikėjimu“*. Foersterio su- 
pratimu, giliausia demokratiškos idėjos prasmė yra ta, kad 
vadovaujančių elementų parinkimas turėtų būti pastatytas 
ant visai naujų pagrindų. Tuomet pasirodytų, kad demok- 
ratija tėra vien naujas metodas laiduoti visuomenės vado- 
vybę tokiai aristokratijai, kuri nebūtų liaudžiai užmesta 


* Foerster F. W. Politische Ethik und politische Pädagogik. - S. 132-139. 


451 


kaipo gryna kasta su paveldėtomis privilegijomis, be rei- 
kiamų vadams kokybių, be aiškiai nustatytos atsakomybės, 
bet susidarytų išbandyto masių pasitikėjimo atmosferoje, 
kad galėtų būti realizuotas harmoningas visuomeninės va- 
dovybės susiderinimas su kolektyviniu sąmoningos liau- 
dies gyvenimu“. 

Tiesa, kad šitokis susiderinimas galėtų faktinai įvyk- 
ti, reikalingas yra tam tikras visuomeninis tiek demok- 
ratinių, tiek aristokratinių elementų auklėjimas. „Demok- 
ratija, - sako Foersteris, - privalo išsižadėti pavydo, 
schematizmo, terorizmo, klasės ekskliuzyvizmo ir sykiu 
išsiaiškinti, kad apsisprendimas bei laisvė iš tikro tėra 
viena iš lemto gyvenimo sąlygų; bet pagaliau viskas par- 
eina nuo to, kam bus panaudoti šitie laimėjimai. Visas 
išlaisvintas gyvenimas, jei jis nėra palenktas naujai bei 
aukštesnei klusnumo rūšiai, yra nieko vertas <...> Iš ki- 
tos pusės, visa aristokratijos ateitis pareina nuo to, ar pa- 
siseks atgaivinti tos senos kriščioniškosios kilnumo tra- 
dicijos, kurių esmę sudarydavo savimeilės pergalėjimas 
aukštu patarnavimo supratimu ir toli siekiančiu bei iš- 
mintingu svetimų teisių bei interesų vertinimu. Tik ta- 
sai, kas laimi autoritetą patarnavimu, tegali juoju džiaug- 
tis vadovavime bei valdyme. Pastangose pagerbti 
žmogiškąją vertę turi sueiti ir demokratiškasis reikalavi- 
mas, ir aristokratiškoji sąžinė. Čia ir glūdi, - baigia savo 
išvadžiojimą Foersteris, - krikščioniškasis pagrindas de- 
mokratijos ir aristokratijos susivienijimui" **. 

Ir iš tikro demokratizmo bei aristokratizmo principų sin- 
tezė krikščioniškosios etikos pagrindu yra geriausia linkmė 
tai visuomenės vadovybei, kuri turi būti auklėjama mūsų 
laikais. 


* Žr. op. cit. - P. 114. : 
** Ten pat. — P. 166. 


452 


IV. Specialieji visuomeninio 
auklėjimo uždaviniai 


1. Politinis auklėjimas 


a. Tariamasis apolitinio jaunuomenės auklėjimo gali- 
mumas ir politinio auklėjimo faktinas neišvengiamumas 
bei principialus privalomumas. Kalbant apie specialiuosius 
visuomeninio auklėjimo uždavinius, turima galvoje naujų 
kartų ruošimas specialiosioms visuomeninio gyvenimo sri- 
tims. Tarp tokių sričių žymesnės reikšmės turi politinė, eko- 
nominė, socialinė, tautinė ir tarptautinė, ir todėl atitinka- 
mai galima kalbėti apie politinį, ekonominį, socialinį, tautinį 
ir tarptautinį auklėjimą. Kiekviena iš šitų visuomeninio auk- 
lėjimo rūšių reikalauja specialesnio atsižvelgimo dėl tos pa- 
prastos priežasties, kad su kiekviena iš jų yra surištos savo- 
tiškos ypatybės bei sunkenybės. Tarp kitko politinio 
auklėjimo klausimas užtinka ypatingai daug sunkenybių, 
surištų su politinio gyvenimo bei veikimo savotiškumu. Iš 
šitų sunkenybių vienos yra teorinio, kitos praktinio pobū- 
džio. Būtent, iš vienos pusės, nėra lengvas dalykas išsidirb- 
ti visai racionali pažiūra į politinį gyvenimą ir į politinį auk- 
lėjimą, o iš antros pusės, nėra lengva išvystyti naujose 
kartose tie visuomeniniai nusiteikimai, kuriais privalo pa- 
sižymėti kiekvienas susipratęs pilietis, aktyviai nusistatęs 
politikos atžvilgiu. 

Pirmas klausimas, kuris gali rūpėti pedagogui ir kuris 
iš tikrųjų yra įvairiai ir labai nesąmoningai sprendžiamas, 
liečia patį politinio auklėjimo reikalingumą. Čia galima 
konstatuoti du kraštutiniu nusistatymu, tarp kurių gali 
dar būti mažiau ar daugiau moderuotų klausimo išspren- 
dimų. Vieni kraštutinio nusistatymo žmonės visai nei- 
gia reikalą auklėti jaunuomenę politiniam gyvenimui bei 


453 


veikimui ir todėl irgi stengiasi pašalinti iš mokyklinio jos 
auklėjimo bei lavinimo visa tai, kas turi sąryšio su politi- 
kos reikalais. Tai yra apolitinio jaunuomenės auklėjimo 
šalininkai. Kiti, ekstremistai, atvirkščiai, ne tik nevengia 
politinio jaunuomenės auklėjimo, bet dargi randa reikalą 
konkretizuoti politinį auklėjimą pagal tam tikrą politinę 
programą, kitaip tariant, auklėti jaunuomenę tam, kad ji 
realizuotų visuomenės gyvenime konkretinę politinę pro- 
gramą. O kadangi jokia konkretinė politinė programa fak- 
tinai negali patenkinti visų visuomenės narių, tai kiekvie- 
nas politinis auklėjimas pagal konkretinę politinę 
programą yra partinis auklėjimas, kaipo ruošiąs jaunuo- 
menę politikai, patenkinančiai tik vieną visuomenės dalį 
(lot. pars). 

Apolitinis jaunuomenės auklėjimas EEEN bent 
nominaliai, vykdyti biurokratinio absoliutizmo valstybėse, kur 
bendrai piliečių masei nėra pripažįstama politinio veiklumo 
teisé. Šita nominaline prasme apolitinis buvo mokyklinis jau- 
nuomenės auklėjimas autokratiškoje Rusijoje, kur paprastiems 
piliečiams buvo draudžiama bet kuri politinė iniciatyva. Iš tik- 
rųjų kalbamas jaunuomenės auklėjimas nebuvo visai apoliti- 
nis jau todėl, kad vis dėlto jaunuomenei šiaip ar taip buvo 
skiepijama, šalia politinio pasyvumo, carizmo tvarkos meilė 
ir rusiškas politinis patriotizmas, kas faktinai darydavo jau- 
nuomenės auklėjimą politinį ir net partinį tam tikra prasme. 

Dėl to aiškiai partinis yra politinis jaunuomenės auklėji- 
mas dabartinėje bolševikiškoje Rusijoje. Su visu atvirumu 
bei nuoseklumu sovietų vyriausybė skiepija jaunuomenei 
komunistinę bolševikų ideologiją ir programą ir net sąmo- 
ningai koncentruoja mokyklinį lavinimą aplink politinę pro- 
gramą. Su mažesniu atvirumu bei nuoseklumu, bet vis dėl- 
to ta pačia linkme eina itališkas fašizmas, kuris muša savo 
priešus ir visų pirma patį komunizmą ginklu, išmėgintu 
bolševikų praktikoje. 


454 


Kad politinis auklėjimas gali būti partinis, nieks negali 
net abejoti. Kitas yra dalykas, ar jaunuomenės auklėjimas 
apskritai gali būti apolitinis, kaip kad yra pretenduojama 
tose valstybėse, kur biurokratiškam absoliutizmui svarbu 
neleisti valdiniams įsigyti politinio veiklumo. Autokratiš- 
kosios Rusijos pavyzdys kaip tik parodo, kad tariamai apo- 
litinis jaunuomenės auklėjimas faktinai turėjo savyje užmas- 
kuotą politinį pradą, kuris buvo reikalingas autokratiškai 
carizmo politikai. Apskritai gyvenimo praktika parodo, kad 
ten, kur mokyklos yra valstybės steigiamos, išlaikomos ir 
administruojamos, mokyklinis auklėjimas bei lavinimas nie- 
kados nėra visiškai laisvas nuo vyriausybės vedamos poli- 
tikos, kuri tokiais atvejais šiaip ar taip, atvirai ar slepiamai, 
gauna pasireikšti jaunuomenės auklėjime. 

Tačiau tas faktas, kad valstybinės mokyklos faktinai ne- 
gali atsipalaiduoti nuo tam tikro politikos spaudimo, kuris 
turi visados tendencijos pasireikšti atitinkamu politiniu auk- 
lėjimu bei lavinimu, dar neįrodo, kad apskritai jaunuome- 
nės auklėjimas negali būti apolitinis tikra to žodžio pras- 
me. Iš tikrųjų jaunuomenės auklėjimas būtų visiškai 
apolitinis tuo atveju, jei visi politiniai valstybinio bei pilie- 
tinio gyvenimo klausimai būtų pašalinti iš mokomosios me- 
džiagos, jei jaunuomenėje nebūtų ugdomi jokie valstybi- 
niai pilietiniai nusiteikimai, jei ji nebūtų ruošiama. jokia 
prasme. valstybinei tvarkai palaikyti, ir t. t. Toks apolitinis 
jaunuomenės auklėjimas galima mažiau ar daugiau aiškiai įsi- 
vaizduoti, nors jis pilnumoje niekados nėra ir negali būti praves- 
tas pedagoginėje praktikoje. Bet būtų sykiu klaidinga manyti, 
kad čia turima reikalo su idealu, kuris taip pat mažiau ar 
daugiau aiškiai gali būti įsivaizduotas, nors niekados ne- 
gali būti pilnai realizuotas netobuloje tikrovėje. 

Politinis auklėjimas faktinai yra neišvengiamas jaunuo- 
menės ugdymo sistemoje ne neigiamąja prasme, kokia kad 
yra neišvengiamas žmogaus gyvenime netobulumas, bet 


455 


teigiamąja prasme, būtent kaipo tai, kas yra pozityviai ir 
būtinai reikalinga ugdymo sistemai. Ir kad pedagoginėje 
praktikoje būtų išvengtos nėsąmoningumo klaidos, priva- 
lu gerai nusimanyti, kad politinis auklėjimas sudaro sudeda- 
mają visuomeninio ugdymo dalį, be kurios ugdymas negali būti 
pilnutinis, t. y. integralinis, ir negali paruošti žmogaus vi- 
soms gyvenimo sritims, kuriose žmogui noroms ar neno- 
roms tenka reikštis. Žmogus yra visuomeniška būtybė iš 
savo prigimties, ir todėl jam yra privalomas visuomeninis 
auklėjimas. Visuomeniniame gyvenime vaidina labai svar- 
bią rolę politinis veikimas, kuriuo remiasi formalinė visuo- 
menės santvarka, ir todėl žmogus turi būti ruošiamas poli- 
tiniam gyvenimui bei veikimui, arba kitaip tariant, jam yra 
privalomas politinis auklėjimas. Tačiau būtų naivu many- 
ti, kad visuomenės nariai gali savaime įsigyti politinio išsi- 
auklėjimo jau tada, kai jiems tenka subrendusiems susidurti 
su politikos reikalais. Politikos menas, kuriam yra reikalin- 
gi ir politinis susipratimas, ir pastovūs įpročiai, ir atitinka- 
mas dorinis išsidirbimas, o iš kitos pusės, tos didelės sun- 
kenybės, kurios visados lydi politikos darbą, reikalauja, kad 
naujos kartos būtų savo laiku ruošiamos ir paskui pačios 
ruoštųsi tinkamam politiniam veikimui. Pasitikėti, kad po- 
litinis išsiauklėjimas gali ateiti savaime, ypač sunku kultū- 
ringesnėje visuomenėje todėl, kad juo aukštesnė yra visuo- 
menės kultūra ir tobulesnė jos santvarka, juo sunkesnis ir ilgesnis 
yra politinis auklėjimas. Taip pat, norint pakelti visuomeni- 
nę kultūrą ir visuomeninės santvarkos funkcionavimą, ten- 
ka labiau susirūpinti politiniu auklėjimu ir dėti daugiau pa- 
stangų jam patobulinti. 

Tokiu būdu pasirodo, kad politinis auklėjimas, iš vienos 
pusės, yra faktinai neišvengiamas bent tam tikrame laipsnyje jau- 
nuomenės auklėjime bei lavinime, o iš kitos pusės, jis yra princi- 
pialiai privalomas pilnutinio ugdymo sumetimais. Principialus 
politinio auklėjimo privalomumas ypač aiškėja mūsų lai- 


456 


kais, kai palinkusių į ardomąją akciją ekstremistų aktyvu- 
mas yra labai didelis ir gresia bet kuriai politinei tvarkai 
nuolatiniu pervartingumu. Bet jei politinis auklėjimas sy- 
kiu yra ir faktinai neišvengiamas, ir principialiai privalo- 
mas jaunuomenės gyvenirne, tai jo reikalingumo arba net 
jo, kaipo fakto, neigimas gali būti arba nesusipratimas, ar- 
ba politinė spekuliacija, atkreipta prieš savo politinius prie- 
šus. Sąmoningas ir džentelmeniškas nusistatymas politinio 
auklėjimo klausime reikalauja pripažinti, kad politinis auk- 
lėjimas turi rasti sau tinkamą vietą pilnutinio ugdymo sis- 
temoje ir kad juoju privalu sąmoningai ir atvirai rūpintis 
taip, kaip to reikalauja suderinti asmens ir visuomenės in- 
teresai. Čia ir kyla klausimai, kaip toli turi siekti politinis 
auklėjimas ir kaip jis privalo reikštis. 


b. Nelygstamai neutralus politinis auklėjimas, griežtai 
partinis politinis auklėjimas ir lygstamai neutralus poli- 
tinis auklėjimas: pirmojo neįvykdomumas, antrojo netiks- 
lingumas ir trečiojo privalomumas. Dažnam galėtų pasi- 
rodyti, kad politinis auklėjimas privalo būti neutralus 
atžvilgiu į visas visuomenės grupes, t. y. privalo apsiriboti 
tik tais dalykais, kurie yra vienodai suprantami ir vienodai 
vertinami visų šitų grupių. Iš tikrųjų reikalavimas tokio ne- 
lygstamai neutralaus politinio auklėjimo padarytų patį šitą 
auklėjimą faktinai negalimą. 

Šituo labai lengva įsitikrinti paėmus kokį nors pavyzdį. 
Sakysime, politinis auklėjimas gali būti vedamas trejopa pa- 
kraipa pagal tai, ar pirmenybė yra pripažįstama asmeniui 
prieš visuomenę, ar visuomenei yra pripažįstama princi- 
piali pirmenybė prieš asmenį, ar pagaliau stengiamasi har- 
moningai suderinti asmens ir visuomenės reikalus, neįžei- 
džiant nei visuomenės interesų, nei iš prigimties priderančių 
atskiriems asmenims teisių. Pirmuoju atveju politinis auk- 
lėjimas, pritaikytas piliečių ir valstybės santykiavimui, bus 


457 


individualistiškas, antruoju atveju - socialistiškas, trečiuo- 
ju atveju - solidaristiškas. Kiekvieną kartą politinis auklėji- 
mas patenkins tik vieną visuomenės dalį arba grupę ir su- 
kels nepasitenkinimo kitose. Norint tad išlaikyti visišką 
neutralumą politiniame auklėjime, tenka iš jo pašalinti pi- 
liečių ir valstybės derinimo klausimą ir neiti politinio auklė- 
jimo praktikoje jokia nurodyta pakraipa. Bet jei iš politinio 
auklėjimo tenka pašalinti toks kardinalinis ir grindžiama- 
sis pilietinio valstybinio gyvenimo klausimas, tai aišku sa- 
vaime, kad antraeiliai klausimai turės irgi atpulti, kadangi 
ir dėl jų negalima atsiekti atskirų visuomenės dalių arba 
grupių sutarimo, nekalbant jau apie asmenines atskirų žmo- 
nių nuomones. Žodžiu tariant, politinis auklėjimas, faktinai 
neišvengiamas ir principialiai privalomas, negali būti nelygsta- 
mai neutralus atžvilgiu į visas visuomenės grupes. 

Politinis auklėjimas, kuris nėra nelygstamai neutralus, 
visados teatsako vienai tik visuomenės daliai ir todėl, ne- 
būdamas visiems priimtinas, yra šiaip ar taip partikuliari- 
nis. Šitas konstatavimas toli gražu dar nereiškia, kad tuo 
pačiu yra pateisinamas tasai partinis politinis bolševikų ir 
fašistų auklėjimas, apie kurį buvo kalbėta aukščiau. Iš tik- 
rųjų tarp nelygstamai neutralaus ir griežtai partinio politinio 
auklėjimo stovi lygstamai neutralus politinis auklėjimas, kuris, 
nebūdamas neutralus apskritai politinės ideologijos atžvil- 
giu, yra vis dėlto neutralus atžvilgiu į visus politinius susi- 
grupavimus. Toks politinis auklėjimas yra vedamas nepri- 
klausomai nuo visų politinių partijų ir netarnauja tiesioginiu 
būdu jokiai politinei partijai, arba net jokiai suorganizuotai 
politiniais tikslais žmonių grupei, dalyvaujančiai valdžioje 
arba tik besistengiančiai laimėti valdžią ir realizuoti tam 
tikrą politinę programą. 

Tokiu būdu lygstamai neutralus politinis auklėjimas nėra 
neutralus visuomeninės pasaulėžiūros atžvilgiu, bet yra neutra- 
lus partinių organizacijų atžvilgiu. Tai dar anaiptol nereiškia, 


458 


kad toks lygstamai neutralus politinis auklėjimas yra lygiai 
naudingas arba lygiai nenaudingas visoms politinėms par- 
tijoms arba analoginėms joms politinio pobūdžio organi- 
zacijoms. Jei politinis auklėjimas faktinai negali būti lais- 
vas nuo visuomeninės pasaulėžiūros ir kiekvienu atskirų 
atveju kokia nors praktine pasaulėžiūra remiasi, tai, aišku 
savaime, kiekvienas politinis auklėjimas bus be jokios net 
premeditacijos labiausiai palankus tai politinei organizaci- 
jai, kuri išeina iš tos pačios pasaulėžiūros pagrindų. Saky- 
sime, politinis auklėjimas yra vedamas solidaristinės kon- 
cepcijos linkme. Tokiu atveju ar politinio auklėjimo 
vykdytojai to nori, ar nenori, jie teigiamai patarnaus politi- 
nėms organizacijoms, kurios remiasi solidarizmo pagrin- 
dais, ir sykiu kliudys individualistinėms ir socialistinėms 
politinėms organizacijoms plėtotis susipratusių solidaristų 
tarpe. 

Galų gale pasirodo, pirma, kad apolitinis jaunuomenės auk- 
lėjimas yra fikcija, kuria gali operuoti nesusipratėliai ar politi- 
niai aferistai, nes apolitinis auklėjimas yra ne tik faktinai neįuyk- 
domas, bet ir principialiai nepageidaujamas; antra, kad politinis 
auklėjimas negali būti neutralus visuomeninės pasaulėžiūros at- 
žvilgiu, nors gali būti neutralus politinių organizacijų atžvilgiu; 
trečia, kad principialus politinio auklėjimo neutralumas politi- 
nių organizacijų atžvilgiu vis dėlto faktinai nuteikia auklėtinius 
mažiau ar daugiau palankiai atžvilgiu į tas politines organizaci- 
jas, kurios remiasi ta pačia pasaulėžiūra, ką ir pats politinis auk- 
lėjimas; ir ketvirta, kad pedagogikos sistemai telieka rinktis tarp 
lygstamai neutralaus ir griežtai partinio politinio auklėjimo. 

Reik būti dešinės ar kairės ekstremistu, kad galima būtų 
su tikru įsitikinimu teigti reikalą realizuoti ugdymo siste- 
moje griežtai partinį jaunuomenės auklėjimą, nes visi sveiko 
proto ir pedagoginio takto sumetimai kalba už lygstamai 
neutralų politinį auklėjimą. Sąmoningai bei sistemingai trauk- 
ti jaunuomenė į aktualią politiką ir į smarkiai jaudinančią 


459 


partijų ir šiaip jau politinių grupių kovą yra iš tikrųjų kenks- 
minga tiek normaliam pačios jaunuomenės pasiruošimui 
prie visuomeninio gyvenimo bei veikimo, tiek politinei vi- 
suomenės santvarkai bei pažangai. Organizuotas politinis 
veikimas, kaipo labai komplikuotas ir reikalaująs maksima- 
linio intelektualinio ir dorinio pasiruošimo, tetinka vien vi- 
sai subrendusiems žmonėms, tuo tarpu per anksti įėję į po- 
litiką žmonės sustoja savo išsivystyme, dažnai patvirksta ir 
pasidaro bergždi visuomeninio gyvenimo atžvilgiu. Tai, kas 
iš tikro yra pageidaujama iš naujų kartų, nėra nei politinis indi- 
ferentizmas, nei politinis įsikarščiavimas. Apolitinis auklėjimas 
arba net nelygstamai neutralus politinis auklėjimas, jei tik 
juodu būtų faktinai įvykdomu pedagoginėje praktikoje, su- 
darytų palankias sąlygas politiniam indiferentizmui, tuo tar- 
pu griežtai partinis politinis auklėjimas faktinai sudaro la- 
bai palankias sąlygas politiniam įsikarščiavimui. Dėl to 
lygstamai neutralus politinis auklėjimas turi daugiausia da- 
vinių išvengti ir polius page ir partinio įsikarš- 
čiavimo. 

Lygstamasis politinio auklėjimo veikon reik skirti 
nuo ugdymo sistemos ir tuo pačiu mokyklos neutralumo. 
Man teko savo laiku įrodinėti („Racionali mokyklų organi- 
začijos sistema“, Kaunas, 1927), kad ugdymo sistema ir tuo 
pačiu mokykla, kur ji yra realizuojama, faktinai negali būti 
visiškai atpalaiduota nuo bet kurios pasaulėžiūros ir kad 
todėl nelygstamas mokyklos neutralumas yra iš esmės ap- 
gaulinga sąvoka. Buvo sykiu nurodinėta principiali prie- 
volė stengtis pagrįsti mokyklinį auklėjimą bei lavinimą ra- 
cionalia pasaulėžiūra ir ją nuosekliai pravesti ugdomajame 
veikime. Tik kaipo toleruotinas pereinamasis stovis buvo 
„pripažintas lygstamasis viešų mokyklų neutralumas, kuris 
reikalauja pagrįsti mokyklinį auklėjimą bei lavinimą ben- 
dra įvairių, nors nelabai priešingų pasaulėžiūrų plotme. To- 
kiu būdu lygstamuoju mokyklos neutralumu vengiama re- 


460 


alizuoti ugdymo sistemoje dalykai, nepriimtini kelioms pa- 
lyginant gretimoms pasaulėžiūroms, tuo tarpu lygstamai 
neutraliu politiniu auklėjimu vengiama ugdymo priklau- 
somybės nuo bet kurios politinės organizacijos ir tiesiogi- 
nio, sąmoningai siekiamo, patarnavimo kokiai nors politi- 
nei organizacijai politinio auklėjimo priemonėmis. 
Skirtumas tarp bendro lygstamojo mokyklos neutralumo ir 
lygstamojo politinio auklėjimo neutralumo duoda galimy- 
bės su visišku nuoseklumu laikyti pirmąjį netobulumo ap- 
raiška ir sykiu ginti antrojo privalomumą bei tikslingumą, 
nes faktinas neutralumas partijų ir šiaip jau politinių orga- 
nizacijų atžvilgiu dar nereikalauja principialaus neutralu- 
mo pasaulėžiūros atžvilgiu, ir tarp kitko visuomeninės pa- 
saulėžiūros su įvystyta į ją politine doktrina. 


c. Reciprociteto principas politiniame jaunuomenės auk- 
lėjime kaipo jo reguliatyvinis kriterijus ir saugumo laidas. 
Labai yra reikšminga tai, kad valstybinės mokyklos nieka- 
dos negali būti visiškai atpalaiduotos nuo faktinos vyriau- 
sybės politikos ir tuo pačiu mažiau ar daugiau yra verčia- 
mos eiti partinio politinio auklėjimo pakraipa jau dėl tos 
paprastos priežasties, kad kiekviena vyriausybė remiasi tam 
tikromis visuomenės grupėmis, mažiau ar daugiau suor- 
ganizuotomis politiniu būdu. Neatimta faktinai ir iš priva- 
tinių mokyklų galimybė eiti partinio politinio auklėjimo pa- 
kraipa, bet jos iš tikrųjų turi daugiau davinių išvengti ir 
faktinai dažniau išvengia partinio politinio auklėjimo, nors 
lygstamai neutralus politinis auklėjimas turi jose pakanka- 
mai sąlygų nuosekliai pasireikšti sąryšyje su ta pasaulėžiū- 
ra, kuri yra sąmoningai padėta į ugdymo sistemos pagrin- 
dą. Todėl kai stovinčios prie valdžios vairo ir realizuojančios 
per vyriausybę tam tikrą politinį auklėjimą mokyklose po- 
litinės grupės prikaišioja privatinėms mokykloms partinę 
politiką, labai dažnai turima reikalo su ta dvilinka turinčių 


461 


jėgą Žmonių etika, kuri visados smerkia silpnesnę pusę ir 
pateisina stipresnių prievartą pagal garsius posakius: Vae 
victis! Beati posidentesP 

Lojaliai statant politinio auklėjimo klausimą tenka vadovau- 
tis reciprociteto principu, t. y. kiekvienai konfesinei, tautinei arba 
šiaip jau ideologinei grupei pripažinti principialiai bei faktinai 
tiek teisių į politinį savo jaunuomenės auklėjimą, kiek jų reika- 
laujama sau. Todėl nedera reikalauti iš ko nors apolitinio 
auklėjimo, kai sau pripažįstama teisė į politinį jaunuome- 
nės auklėjimą. Nepridera irgi drausti kitiems lygstamai 
neutralus politinis auklėjimas. kai toks auklėjimas sau pri- 
pažįstamas tinkamu bei principialiai privalomu. Bet užtat 
galima kovoti ir drausti griežtai partinis politinis auklėji- 
mas, kai jis yra laikomas kenksmingu ir iš tikro vengiamas 
praktikoje. Taip pat galima kovoti ir drausti bet kurį kad ir 
teoriškai revoliucinį politinį auklėjimą, jei jis yra laikomas 
neleistinu sau, nors galima lygstamojo neutralumo ribose 
ruošti jaunuomenė prie politinių socialinių reformų ir vi- 
suomeninio pažangumo, realizuojamų teisėtu keliu. Recip- 
rociteto principas yra, žodžiu tariant, praktinis kriterijus, kuris 
leidžia objektyviai ir bešališkai spręsti, kas yra vengtina ir kas yra 
pageidaujama politiniame auklėjime. 

Lojaliai realizuojamas visuomenės švietimo darbe recip- 
rociteto principas yra sykiu savo rūšies laidas, kad politinis 
auklėjimas būtų apsaugotas nuo partinių ekscesų ir išlai- 
komas lygstamojo neutralumo ribose. Jei politinis auklėji- 
mas yra sykiu ir faktinai neišvengiamas, ir principialiai pri- 
valomas, tai nepalieka nieko kito, kaip rimtai susirūpinti 
normaliomis jo realizavimo sąlygomis ir jo suderinimu su 
visuomeninio gyvenimo ir pedagoginio veikimo principais. 


d. Kova su partiškumo dvasia ir reikiamas nusistaty- 
mas partijos atžvilgiu: nei partijos paneigimas, nei parti- 
jos idealizavimas, tik jos tobulinimas pagal visuomeninės 


462 


kultiros reikalavimus. Apsisprendus už lygstamai neutra- 
lų politinį jaunuomenės auklėjimą prieš griežtai partinį 
auklėjimą, yra neišvengiama kova su partiškumo dvasia 
jaunuomenėje. Partiškumo dvasia, kaipo solidarumo prie- 
šingybė, laikoma neigiama apraiška subrendusioje kartoje, 
bet ji dar labiau yra nepageidaujama jaunoje tebebręstan- 
čioje kartoje. Bet vėl, smerkiant partiškumo dvasią ir su ja 
kovojant, reik tinkamai susiprasti, kas iš tikrųjų jinai yra ir 
kaip ji santykiuoja su politika ir partija apskritai. Nesupran- 
tant arba nenorint suprasti tinkamai šito dalyko, galima la- 
bai lengvai peikti partiškumo dvasia kituose ir jinai tole- 
ruoti bei ugdyti savyje, kas mūsų laikais nėra visai retas 
dalykas. Todėl ir šituo klausimu privalu vėl nustatyti toks 
pats tikslumas, koks pasirodė reikalingas politinio auklėji- 
mo neišvengiamumo ir pobūdžio klausimais. 

Kai yra kalbama apie partiškumo dvasią ir kai sykiu šita 
partiškumo dvasia yra smerkiama, turima galvoje tas nei- 
giamas nusiteikimas, kuris charakterizuoja partijos narius, 
ekskliuzyvistiškai suprantančius partijos uždavinius ir ati- 
tinkamai išvystančius partijos veikimą vienašališkumo, gru- 
pinio egoizmo, neapykantos, nesutariamumo ir valstybės 
bei partijos reikalų identifikavimo pakraipa. Nereik turėti 
daug sveiko proto ir visuomeniškos nuovokos, kad galima 
būtų pasmerkti partiškumo dvasia, kuri, kaip sakyta, yra 
ne kas kita kaip visuomeninio solidarumo priešingybė. Bet 
nors yra lengva visai teisingai nusistatyti partiškumo dva- 
sios atžvilgiu, jau kiek sunkiau išvengti painiavos nusista- 
tyme atžvilgiu į partiją apskritai. Todėl nestebėtina, kad mū- 
sų laikais yra jau gerokai žmonių, kurie su naiviu įsitikinimu 
samprotauja šitokiu būdu: jei partijoms visai realiai gresia 
pagunda pasiduoti partiškumo dvasiai ir jei tai, kaip žino- 
ma iš patyrimo, dažnai atsitinka, tai nelieka nieko kito, kaip 
pasmerkti partijos ir pradėti su jomis eksterminacijos kovą. 
Iš tikrųjų toks samprotavimas yra tiek pat vertas, ką ir 


463 


samprotavimas, kuris stengtųsi įrodyti bet kurios vyriau- 
sybės nereikalingumą tik todėl, kad vyriausybei gresia pa- 
vojus išnaudoti valdžią savo privatiniams reikalams, kas 
yra visados labai realus pavojus, ir kad iš tikrųjų labai nere- 
tai vyriausybės piktnaudžiauja savo valdžia, kas yra paty- 
rimo faktas. 

Faktinas ir principialus partijos nereikalingumas galima 
būtų teigti vien tada, jei kam pasisektų įrodyti, kad realaus 
mūsų žemiško gyvenimo sąlygose visuomenėje gali susi- 
daryti vyriausybė ir realizuoti valstybinę valdžią, nesirem- 
dama jokios atskiros grupės arba kelių grupių parama jau 
todėl, kad ji naudojasi sutartiniu pritarimu visų be išimties 
narių ir visais jais betarpiškai remiasi. Iš tikrųjų kiekviena 
vyriausybė remiasi mažesne ar didesne visuomenės dali- 
mi, susidarančia iš vienos ar kelių grupių. Ar šitos grupės 
bus vadinamos vienu atveju kastomis, kitu atveju - luomais, 
trečiu atveju — klasėmis, ketvirtu atveju partijomis, ar jos 
net bus užmaskuotos po kokiu nors nepolitiniu ir nesocia- 
liniu vardu, niekados nėra išvengiami žmonių susigrupa- 
vimai, turį mažiau ar daugiau politinių organizacijų pobū- 
džio. Iš tokių susigrupavimų pastebima, kad turinčios 
politinės reikšmės grupės laiko eigoje turi tendencijos atsi- 
palaiduoti nuo nepolitinių pareigų, specializuotis pagal po- 
litinius uždavinius, susiorganizuoti viešosios organizacijos 
pagrindais ir veikti idėjiniais motyvais pagal doktrinalinį 
nusistatymą. Tendencija nereiškia tobulo realizavimo, bet 
šiaip ar taip tenka konstatuoti, kad kastai turi sprendžia- 
mosios reikšmės prietaringai įsigalėjusios tradicijos, luomui — 
kilmė ir privilegijos, klasei - socialinė padėtis ir ekonomi- 
niai interesai, pagaliau partijai - ideologinis apsisprendi- 
mas. 

Būtų nieku npateisinamas optimizmas idealizuoti žino- 
mas iš patyrimo partijas; bet vis dėlto iš visų paminėtųjų 
susigrupavimų, turinčių taip pat politinės funkcijos, parla- 


464 


metariai veikianti partija turi daugiausiai davinių atsakyti 
aukštesnio kultūringumo reikalavimams: ji gali specializuo- 
tis pagal politinius uždavinius, turi galimybės padėti į sa- 
vo pagrindą labiausiai atpalaiduotą nuo įvairių iracionalių 
gyvenimo motyvų visuomeninę doktriną ir apsispręsti idė- 
jiniais sumetimais. Nei kasta, nei luomas, nei klasė, kad ir 
buvo pašaukti vaidinti politikoje mažesnę ar didesnę rolę, 
šitomis tendencijomis tokiame pat laipsnyje nepasižymėjo, 
kadangi jų nusistatymas buvo neišvengiamai komplikuo- 
jamas įvairiais iracionaliais momentais, kurių pirmoje eilė- 
je buvo atitinkamai prietaringai įsigalėjusios tradicijos, kil- 
mė bei privilegijos, socialinė padėtis bei ekonominiai 
interesai. Tuo tarpu kultūros istorija pakankamai suteikia 
įrodymų tam, kad kultūringumo augimas priežastingai yra 
surištas su atpalaiduotu nuo iracionalinių gyvenimo moty- 
vų idėjingumu. 

Kai iš visos eilės susigrupavimų, turinčių politinės reikš- 
mės, vienas, būtent parlamentarinė partija, yra pripažįsta- 
mas geresniu už kitus, tai dar toli gražu nereiškia, kad šita 
politinio pobūdžio organizacija yra tobula ir todėl neturi 
savo pavojų bei silpnybių. Silpnybių bei pavojų partijos gy- 
venime bei veikime visados pakanka: be paminėto jau eks- 
liuzyvizmo pavojaus, galima, sakysime, kalbėti apie parti- 
jų nepastovumą, apie pavojų palinkti į doktrinalinį arba net 
faktiną pervartingumą ir apie kitus panašius dalykus. Bet, 
kaip sakyta, šitos partinio veikimo silpnybės bei pavojai dar 
nekompromituoja pačios partijos, kaip kad labai realūs val- 
džios pavojai dar nekompromituoja vyriausybės reikalin- 
gumo. Jei kokia nors vyriausybė šių laikų valstybėje galėtų 
susidaryti ir laikytis sutartine visų piliečių parama ir nebū- 
tų jai neišvengiamo reikalo remtis bent viena mažesne ar 
didesne visuomenės dalimi, susiorganizavusia grupiniais 
pagrindais, tada galima būtų kalbėti apie faktiną ir net 
principialų nereikalingumą tokio netobulo dalyko, koks 


465 


yra politinė partija. Bet dabar tenka skaitytis su partija, kai- 
po neišvengiama politinio gyvenimo priemone, kuri gali 
būti geriau ar blogiau sutvarkyta ir kuri sykiu gali būti ge- 
rai ar blogai naudojama. 

Tuo tarpu jei lygstamojo gerumo, bet neišvengiama prie- 
monė yra paneigiama vardan nelygstamojo pageidaujamojo 
tobulumo, įvyksta dažniausiai ne pažanga, bet atžanga, pa- 
gal genialų Pascalio posakį: „Qui veut faire l'ange, fait la 
bėte““. Kas iš tikro atsitinka mūsų laikais, kai, iš vienos pu- 
sės, partija yra griežtai paneigiama ir gujama, o iš kitos pu- 
sės, neįstengiama realizuoti politinė visos visuomenės vie- 
nybė? Tuomet arba einama sąžiningos atžangos keliu ir 
partija įvystoma į tokius socialinius susigrupavimus, kokie 
anksčiau buvo kasta, luomas ar klasė, arba net su nesąži- 
ningu ciniškumu einama prie tokių neparlamentarinio par- 
tinio gyvenimo apraiškų, kokios kad yra oligarchų klikos, 
maištininkų gaujos ar politinių aferistų sėbrijos. Nei vienu, 
nei antru atveju neišvengiama partikuliarinių politinių su- 
sigrupavimų, ir sykiu nei vienu, nei antru atveju politiniai 
susigrupavimai nepasižymi drauge ir atvirumu, ir viešu- 
mu, ir sąmoningumu, ir sąžiningumu. Žodžiu tariant, par- 
tijos paneigimas mūsų laikais gali reikšti arba nesusiprati- 
mą, po kuriuo slepiasi politinis naivumas, arba nesąžiningą 
manevrą, kuriuo norima pasinaudoti partinio veikimo prie- 
monėmis, neigiant panašią teisę savo priešininkams. Aiš- 
ku savaime, kad pastaruoju atveju yra gaunama Žemiausia 
partiškumo apraiška.. 

Tokiu būdu nei partijos paneigimas bei gujimas, nei partijos 
idealizavimas bei toleravimas jos neigiamų apraiškų néra rei- 
kiamas nusistatymas partijos atžvilgiu. Vienintelis tinkamas 
nusistatymas tėra jos tobulinimas, kaipo neišvengiamos politi- 
nio gyvenimo priemonės, pagal visuomenės kultūros reikalavi- 
mus. Tik šita pakraipa einant, galima realizuoti palaipsniui po- 
litinio gyvenimo pažanga. Tai ypatingai tenka įsisąmoninti, 


466 


žiūrint į politinį gyvenimą pedagoginiu atžvilgiu. Tuo tar- 
pu, žiūrint šituo atžvilgiu, reik labai rimtai skaitytis su pa- 
minėtuoju Pascalio pasakymu, kuris gali būti gražiai pa- 
aiškintas šiais teisingais Henri Guittono žodžiais: „En 
toutes choses le mieux est l'ennemi du bien, lorsqu'on ou- 
bie que le bien est le seul moyen de parvenir au mieux” 
(„Kiekviename dalyke tai, kas yra geriausia, yra priešinga 
tam, kas yra gera, kai pamirštama, kad tai, kas yra gera, 
yra vienintelė priemonė atsiekti tai, kas yra geriausia“; „Le 
Van”, 1928, Nr. 86, p. 40). Paskutinių laikų patyrimas la- 
bai įtikinamai parodo, kad šita tiesa galioja ir politinės par- 
tijos klausimui. 

Taigi vedant politinį auklėjimą priešinga partiškumo 
dvasiai pakraipa, reik rimtai skaitytis su tuo, kad nau- 
joms kartoms noroms ar nenoroms teks šiaip ar taip da- 
lyvauti politiniame gyvenime ir tuo pačiu daugiau ar ma- 
žiau organizuotu būdu dėtis į partinius susigrupavimus, 
pasiekus pilno subrendimo amžiaus. Norint tad naujas 
kartas ir šiuo atžvilgiu tinkamai paruošti politinio gyve- 
nimo bei veikimo uždaviniams, o tai daryti ne tik pagei- 
daujama, bet ir privalu, nelieka nieko geresnio, kaip taip 
vesti politinis auklėjimas, kad būsimieji partijos nariai 
būtų maksimaliai apdrausti prieš partiškumo dvasią ir 
kitus partinio veikimo pavojus. Vesti politinis auklėjimas 
su mintimi, kad auklėtiniai niekados neturės dalyvauti 
partiniame gyvenime reiškia iš tikrųjų sąmoningai ar ne- 
sąmoningai save apgaudinėti ir padaryti visuomenei blo- 
gas patarnavimas. Toks politinis naujos kartos auklėji- 
mas, kuris turėtų ją ateityje apsaugoti nuo partiškumo 
dvasios ir kitų partinio veikimo pavojų, anaiptol dar ne- 
reiškia partinio auklėjimo ir nė kiek neprieštarauja tam 
lygstamai neutraliam politiniam auklėjimui, kurio pri- 
valomumas aukščiau buvo įrodinėjamas. Jis yra ne vie- 
nos kurios partijos arba net visų partijų reikalaujamas, 


467 


bet tos aukštesnės politinės kultūros, kuri tik viena tega- 
lėtų įvesti partijų kovą į visuomeninio sąžiningumo ir 
parlamentarinio padorumo ribas. 


Iki šiolei buvo sprendžiamas formalinis klausimas, koks 
privalo būti politinis auklėjimas bendra savo pakraipa. Yra 
paaiškėję, kad politinis auklėjimas, faktinai neišvengiamas 
ir principialiai privalomas, negali ir neprivalo būti neutra- 
lus visuomeninės pasaulėžiūros atžvilgiu, bet gali ir priva- 
lo būti neutralus aktualių partijų atžvilgiu ir kad toks lygs- 
tamai neutralus politinis auklėjimas turi apsaugoti naujas 
kartas nuo partiškumo dvasios ir kitų partinio gyvenimo 
pavojų, visai realiai skaitydamasis su neišvengiamu joms 
reikalu dalyvauti politiniame gyvenime, telkiantis į šiokias 
ar tokias politines grupes. Toliau teks bendriausiais bruo- 
žais nusakyti, koks privalo būti šitokis lygstamai neutralus 
politinis auklėjimas savo turiniu, kad jis pajėgtų apsaugoti 
naujas kartas nuo partinio ekskliuzyvizmo ir nuo surištų 
su juo kitų pavojų. 


e. Vedamosios valstybinio auklėjimo idėjos. Kai kalba- 
ma apie valstybinį auklėjimą, turima galvoje piliečių auk- 
lėjimas, kuriuo jie yra ruošiami geriausiai atsakyti teisin- 
giems bei tikslingiems valstybės reikalavimams. Iš tikrųjų 
politiniu auklėjimu yra siekiama politinė kultūra, kuri būtų vil- 
tinga atrama politinei santvarkai. 

Politinio auklėjimo vykdytojams yra labai svarbu tinka- 
mai nusimanyti, kaip santykiuoja tarp savęs politinė san- 
tvarka su politine kultūra. Šitas santykiavimas tėra viena 
tik sritis to platesnio santykiavimo, kurio yra tarp visuo- 
menės santvarkos ir visuomeninės kultūros. Politinio gy- 
venimo srityje galima daugiau svarbos teikti arba politinių 
institucijų santvarkai, arba politinei piliečių kultūrai. Tie, 
kurie visą svarbą mato politinėje piliečių kultūroje, išreiš- 


468 


kia, sykiu su Horacijumi, savo įsitikinimą retorišku klausi- 
mu: „Quid leges sine moribus?’ Užtat tie, kurie visą arba 
bent pagrindinę svarbą mato politinių institucijų sutvarky- 
me, prieš šitą klausimą pastato jo parafrazę: „Quid mores 
sine legibus?“* Pilna tiesa glūdi ne viename katrame iš šių 
kontrastuojančių teigimų, bet sintetiniame jų dviejų sude- 
rinime. Neabejotinos reikšmės politinei tvarkai turi politi- 
nė piliečių kultūra, o iš antros pusės, ir politinės santvar- 
kos institucijos turi taip pat didelės reikšmės politiniam 
piliečių gyvenimui. Neteisinga, beprasmė, paremta prievar- 
ta ir subjektyvine nuožiūra vyriausybės politika ir atitinka- 
mos politinės reformos gali sudemoralizuoti piliečius ir tuo 
pačiu apardyti politinę jų kultūrą. Bet iš kitos pusės, racio- 
nali vyriausybės politika ir atitinkamos reformos reikalau- 
ja iš piliečių pusės reikiamo politinio išsiauklėjimo, kitaip 
tariant, tam tikros politinės kultūros. 

Politinis auklėjimas, kaipo pedagoginis veikimas, nega- 
li turėti tiesioginės veikmės į politinių institucijų santvar- 
ką, bet jis gali ir privalo ugdyti politinę piliečių kultūrą, ir 
dar ta prasme, kad šita kultūra būtų politinei santvarkai ne 
tik viltinga atrama, bet ir tobulėjimo veiksnys. Foersteris į 
savo politinės pedagogikos pagrindą ir yra padėjęs tą Pla- 
tono idėją, kad valstybinė santvarka turi remtis reikiama sielos 
organizacija. „Valstybė, kaipo organizuotas gyvenimas, - sa- 
ko jisai, - tegali būti tvirtai pagrįsta vien tam tikro organi- 
zatorinio principo įdiegimu į sielos gyvenimą“*. „Organi- 
zuojamoji aukščiausios visumos idėja, kuriai privalo 
tarnauti visi atskiri tikslai, sutelkia valstybinį susipratimą 
ir pakelia jį prie vyriausio tikslo įsąmoninimo“**. „Šita pa- 
grindinė Platono idėja apie valstybinio gyvenimo regene- 
raciją reikiamos gyvenimo pareigų santvarkos pastatymu 


* Foerster F. W. Politische Ethik und Politische Pädagogik. - S. 391. 
** Ten pat. - P. 390. 


469 


ra 


individualinėje sieloje negali būti pakankamai aukštai ver- 
tinama visoje politinėje pedagogikoje“'*. Ir iš tikro politinė 
visuomenės kultūra tegali būti atsiekta vien piliečių sielos orga- 
nizacija, kuri įstengtų palenkti teisėto reikalo ribose privatinius 
jų interesus politinės visumos tikslams. 

Ne visi privatiniai interesai ir ne pilnai gali ir privalo 
būti palenkti politinės visumos tikslams. Visuomenė ne tik 
tėra gyva asmenyse, bet tam tikra prasme yra pašaukta net 
jiems patarnauti, besirūpindama bendra jų gerove. Pavyz- 
džiui, prigimtosios asmenų teisės negali būti panaikintos 
net teisėtai, formaliu atžvilgiu, išreikšta valstybės valia. Pri- 
vatinių interesų hierarchija ir jų palenkimas galutinėje są- 
skaitoje vyriausiam politinės visumos tikslui tegali įvykti 
vien tada, jei žmonių sielose yra gyva aiški teisės sąmonė. 
Teisės sąmonė iš Hkrųjų tvarko atskirą žmogaus sielą taip, kaip 
to reikalauja politinė visuomenės santvarka. Štai kodėl teisės 
sąmonė buvo savo laiku pripažinta pagrindiniu politiniu 
nusiteikimu, kuris privalo būti išvystomas naujose karto- 
se. 

Normali teisės sąmonė, orientuojama, iš vienos pusės, pagal 
pozityviąją teisę, o iš antros pusės, pagal prigimtąją teisę, yra 
sykiu ir valstybinės tvarkos, ir valstybinės pažangos veiksnys. 
Kiek teisės sąmonėje randa atspindžio faktinoji valstybės 
santvarka, tiek jinai yra pastovios tvarkos veiksnys. Kiek 
teisės sąmonėje yra gyva prigimtosios teisės koncepcija, ar- 
ba, kitaip tariant, tai, kas privalo būti, jinai yra politinės pa- 
žangos veiksnys. Abidvi šitos linkmės yra reikalingos jau- 
nuomenės auklėjime, nes tik tokiu būdu galima išauklėti 
visai sąmoninga politiniu atžvilgiu nauja piliečių karta, kuri 
sykiu ir gerbtų tvirtas teisines tradicijas, ir būtų linkusi į 
reikiamą politinės santvarkos tobulinimą. 

Valstybinės tvarkos atžvilgiu teisės sąmonė visų pirma 


* Ten pat. - P. 390-391. 


470 


reikalauja vadinamojo legalinio teisingumo, kuris įparei- 
goja kiekvieną pilietį dalyvauti pagal savo išgales bendros 
gerovės sudaryme ir tokių valstybinių sunkenybių kiloji- 
me, kokios yra karo tarnyba, mokesčiai, socialinių reikalų 
ir naudingų įstaigų aprūpinimas, administratyvinių bei po- 
litinių pareigų ir tame skaičiuje prievolės dalyvauti rinki- 
muose prisiėmimas ir t. t. Čia, kaip ir šiaip jau politinės 
tvarkos palaikyme, reikalingas yra didelis piliečių draus- 
mingumas, kuris leistų jiems ne tik apsaugoti tvarkos tra- 
dicijas, bet ir ištikimai eiti savo pareigas. 

Bet tvarkos saugojimas ir ištikimas savo pareigų ėjimas 
neprivalo dar būti aklas vergavimas bet kuriai tvarkai. Tiek 
susidariusi tvarka, tiek projektuojama tvarka gali būti toli- 
mos nuo racionalios tvarkos. Todėl, kad tvarkos patobuli- 
nimas galėtų įvykti, reikalinga yra iš piliečių pusės tam tik- 
ra reformų dvasia. Reikiama reformų dvasia gaunama yra 
tada, kai jiems yra gyvas visuomeninis idealas, kaipo galu- 
tinis visuomeninių aspiracijų tikslas, kai piliečiai turi pri- 
gimtosios teisės, kaipo teisinės normos, supratimą ir kai jie 
sykiu sugeba daryti ir racionalinių išvadžiojimų apie tai, 
kas privalo būti, ir praktiškų pritaikymų, skaitydamiesi su 
realiomis gyvenimo tendencijomis. 

Suprantama savaime, koks yra reikalingas piliečių draus- 
mingumas, kad jie sugebėtų ir gerbti teisėtą tvarką, ir pa- 
geidauti racionalios pažangos. Šitas drausmingumas dera 
pavadinti parlamentariniu ta prasme, kad jis sugeba derin- 
ti tvirtas tradicijas su reformų dvasia, legaliai pasireiškian- 
čia piliečių iniciatyvos tvarkoje. Todėl šalia parlamentari- 
nio drausmingumo reikalinga yra dar piliečiams tam tikra 
laisvės meilė, kurios prieglobstyje gali išaugti pajautimas 
atsakomybės už tai, kas darosi viešame gyvenime, iniciaty- 
vos dvasia ir išmintimi pagrįstas politinis taktas. Ten, kur 
piliečiai nepasižymi laisvės meile, negali būti jokios politi- 
nės kultūros, jei, žinoma, paprastos dresūros nevadinsime 


471 


kultūros vardu, nes tikra politinė kultūra remiasi piliečių 
drausmingumu, pagrįstu laisvu apsisprendimu. Kitaip ta- 
riant, tikra politinė kultūra reikalauja drausmės ir laisvės 
sintezės. 

Šita sintezė ypač yra svarbi dabartinėse demokratijose, 
kur piliečių drausmingumas ir susipratimas turi būti tvirta 
užtvara demagogijos sugestijoms. 

Taigi reikalinga valstybės gyvavimui politinė piliečių 
kultūra turi jungti jų sieloje aiškią teisės sąmonę su visa ei- 
le antraeilių, bet vis dėlto labai svarbių nusiteikimų, kurie 
yra legalinis teisingumas, reikalaująs suderinti privatinius 
interesus su politinės visumos tikslais ir prisiimti valstybi- 
nių sunkenybių bei pareigų naštą pagal išgales, o iš antros 
pusės, drausminga įstatymų, valdžios ir tvarkos pagarba, 
reikiama reformų dvasia, sutelktinės atsakomybės jausmas, 
legaliai reiškiama iniciatyva ir laisvės meilė. 


f. Vedamosios pilietinio auklėjimo idėjos. Pilietinis auk- 
lėjimas turi savo uždaviniu paruošti tinkamą piliečių sugy- 
venimą tarp savęs. Jei kurios valstybės piliečiai nėra išauk- 
lėti šituo atžvilgiu, negalima tikėtis, kad jie sugebėtų 
taikingai sugyventi, vaisingai bendradarbiauti ir sėkmin- 
gai ginti bendrus valstybinės visumos reikalus. Visa tai rei- 
kalauja iš piliečių tam tikro solidarumo, arba vienybės jaus- 
mo, kuris būtų padėtas į visuomeninio drausmingumo 
pagrindą. Kitaip tariant yra reikalingas tam tikras piliečių 
susidraugavimas siauresniu ar platesniu vienybės pagrin- 
du. 

Visuomeninio idealo kaipo visuotinio susidraugavimo 
laisvės bei lygybės pagrindais įsisąmoninimas turi jau tam 
tikros reikšmės pilietiniam auklėjimui. Jis nurodo, kuria lin- 
kme turi eiti piliečių auklėjimas. Bet idealo supratimas ir jo 
įsisąmoninimas dar toli gražu yra nepakankamas, kad ga- 
lėtų būti realizuotas nors kiek žymesnėje dalyje. Reik šalia 


472 


to dar nusimanyti, kokiais keliais arba priemonėmis dera 
eiti prie jo realizavimo. Nenusimanymas apie pastarąjį da- 
lyką kartais gali piliečius labiau tolinti nuo gero sugyveni- 
mo, užuot juos auklėjus pilietiniu atžvilgiu ir artinus prie 
susidraugavimo. Tai ypatingai svarbu suprasti mūsų lai- 
kais, kai vienybės įgyvendinimo visuomenėje klausimas 
dažnai statomas visai netinkamu būdu. 

Norint realizuoti visuomenėje siauresnę ar platesnę vie- 
nybę, maža pasistatyti šitas tikslas ir paskelbti jis visuome- 
nei siektinu, bet reik dar sudaryti tam tinkamos sąlygos. 
Vienybė, arba šiaip jau visuomeninis solidarumas, nėra da- 
lykas, kuris galėtų būti realizuotas diktatorišku būdu prie- 
vartos ir netolerancijos priemonėmis. Visuomenės solida- 
rumas ir apskritai bet kuri piliečių vienybė priklauso prie 
dorinių apraiškų, kurios, kaip ir tikyba, negali būti reali- 
zuotos visuomenės gyvenime išviršinėmis priemonėmis. 
Realiai žiūrint į dalykus čia tenka skaitytis ir su žmonių 
netobulumu, ir su įvairiu jų susipratimu, ir su įvairiais jų 
interesais, ir ypatingai su tuo, kad kiekvienas dorinis nusi- 
statymas yra laisvo apsisprendimo išdava. 

Tokiu būdu, kalbant apie pilietinės taikos, vienybės ar- 
ba solidarumo realizavimą visuomenėje ir atitinkamą pi- 
liečių auklėjimą, reik, iš vienos pusės, tinkamai suprasti, 
kokia vienybė gali būti realizuota tam tikrose visuomeni- 
nio gyvenimo aplinkybėse, o iš kitos pusės, gerai nusimany- 
ti, kokios sąlygos turi būti sudarytos, kad pageidaujamoji 
vienybė iš tikro galėtų būti realizuota šitose aplinkybėse. 

Žmonių vienybė gali būti ekstensyvinė ir intensyvinė. Ji 
yra ekstensyvinė, kai remiasi formaliniu principu, t. y. kai 
žmones jungia sugyvenimo forma, neturinti savyje ideolo- 
ginio turinio, arba mažiau ar daugiau plačios pasaulėžiū- 
ros. Ji yra intensyvinė, kada remiasi ne tik formaliniu sugy- 
venimo principu, bet ir ideologiniu pasaulėžiūros principu, 
kuris, palygintas su pirmuoju, yra materialinis principas. 


473 


Valstybinė piliečių vienybė yra grynai ekstensyvinė, nes 
juos jungia vien valstybinio gyvenimo forma, suprasta dar 
labai plačiai, būtent, nekonkretizuota net tokiame ar kito- 
kiame valdymo režime. Bažnytinė tikinčiųjų, sakysime, ka- 
talikų vienybė yra intensyvinė, nes juos jungia ne tik for- 
malinis bažnytinės priklausomybės principas, bet ir 
materialinis labai turtingos religinės pasaulėžiūros princi- 
pas. Tautinė žmonių vienybė, kad ir pagrįsta tautinės indi- 
vidualybės ir tautiškos kultūros bendrumu, vis dėlto pri- 
klauso prie ekstensyvinės vienybės, nes ši tautinė 
individualybė ir tautiška kultūra pasižymi formaliniu po- 
būdžiu ir labai maža teturi bendro ideologinio turinio, nors 
ir pastarojo negalima būtų visai užginčyti susipratusioms 
tautybėms. Šalia valstybinės, bažnytinės ir tautinės žmo- 
nių vienybės yra dar visa eilė siauresnių ar platesnių vie- 
nybių, iš kurių vienos pasižymi labiau ekstensyviniu, kitos — 
labiau intensyviniu pobūdžiu. Pavyzdžiui, profesinė sąjun- 
ga gali pasižymėti grynai ekstensyviniu, tuo tarpu partija 
labiau intensyviniu pobūdžiu, nors gali būt ir atvirkščių at- 
sitikimų. 

Kalbant apie privalomą vienos valstybės piliečiams so- 
lidarumą arba vienybę, tegalima reikalauti vien eksten- 
syvinės vienybės, nes įvairių piliečių grupių buvimas ne- 
duoda jokios galimybės reikalauti intensyvinės vienybės. 
Sakysime, buvimas Lietuvoje įvairių konfesinių, tautinių 
ir ideologinių grupių neleidžia tikėtis, kad čia galima bū- 
tų sudaryti intensyvinę piliečių vienybę. Tai, ko čia gali- 
ma būtų reikalauti iš visų piliečių, yra lojalus solidariza- 
vimasis su bendrais viso krašto ir visos valstybės 
interesais, neidentifikuojant jų nei su daugumos gyven- 
tojų tautybe, nei su valstybine valdymo forma. Iš lietu- 
vių piliečių galima dar reikalauti, kad jie, šalia paminė- 
tosios prievolės, lojaliai solidarizuotųsi su bendrais visos 
lietuvių tautos interesais, neidentifikuojant jų su jokia 


474 


ideologine ar kita kokia lietuvių tautos grupe. Iš katali- 
kų lietuvių piliečių galima reikalauti dar daugiau, bū- 
tent, kad jie solidarizuotųsi su bendrais visos katalikų 
Bažnyčios interesais, neidentifikuojant šitų interesų su 
kokia nors, sakysime, tautine katalikų grupe. Kaip ma- 
tome, ta vienybė arba tasai solidarumas, kurio visai tei- 
sėtai galima reikalauti iš visų vieno krašto arba vienos 
valstybės piliečių, yra gana neturtinga savo turiniu, o kas 
svarbiausia, ji neleidžia identifikuoti vienybės su bet ku- 
rios atskiros grupės interesais. 

Tik ekstensyvinė vienybė tokios priverstinės organiza- 
cijos, kokia yra valstybė, gali būti privaloma visiems pilie- 
čiams. Taip pat siauresnės teritorinės organizacijos, kaip, 
pavyzdžiui, autonominė provincija arba šiaip jau savival- 
dybė, gali pretenduoti prie tam tikros gyvenančių atitinka- 
mose teritorijose žmonių vienybės. Bet visados vienybės su- 
pratimas tegali būti labai platus, grynai formalinis, arba 
ekstensyvinis, ir, be to, pati vienybė tegali turėti labai apri- 
botas sankcijas, o, kas svarbiausia, jokios teritorinės orga- 
nizacijos, turinčios priverčiamosios galios, negali preten- 
duoti prie intensyvinės vienybės gyvenančių jų žinioje 
žmonių. . 

Pagaliau svarbu suprasti, kad visais atvejais vienybės or- 
ganizacija negali būti įvykdyta išviršinėmis kokios nors or- 
ganizacijos priemonėmis, nes vienybės organizacija yra iš 
tikrųjų, kaip tai gerai nurodo Foersteris, žmonių sielos or- 
ganizacija. Todėl sumaniai ir realiai siekiant siauresnės ar 
platesnės vienybės tenka rūpintis, kad šitaip suprantamos 
vienybės organizavimui būtų vartojami tinkami būdai ir 
priemonės. Šituo tikslu reikalinga įdiegti žmonėms vieny- 
bės reikalo supratimas, reik juose išauklėti solidarumo nu- 
siteikimas, bet dar svarbiau sudaryti tokios sugyvenimo bei 
bendradarbiavimo sąlygos, kurios ugdytų solidarumo bei 
vienybės nuotaiką. 


475 


Vienybė savaime susidaro ten, kur atsiranda bendrų in- 
teresų arba kur žmonės džiaugiasi bendros gerovės padėti- 
mi. Žmogaus valiai yra įgimta pageidauti gėrio, ir šitas prin- 
cipas privalu padėti į pagrindą, norint sudaryti tinkamas 
sąlygas vienybei tarpti. Nors dėl įvairių gėrybių žmonių 
nusistatymas gali būti įvairus, vis dėlto svarbu yra reali- 
zuoti visuomenėje tokios gyvenimo ir bendradarbiavimo 
sąlygos, kurios paprastai yra laikomos žmonių tam tikro- 
mis visuomeninėmis gėrybėmis. Tokios gėrybės yra laisvė 
apsispręsti, lygybė pasireikšti ir galimybė patenkinti savo 
reikalus su pagalba tinkamiausių organizacijų. Žmogus nėra 
linkęs jaustis tikru nariu ir solidarizuotis su tokia organiza- 
cija, kuriai jis verčiamas vergauti. Tiek visuomenė, tiek so- 
lidari organizacija tegali susidaryti iš laisvų asmenų, nes 
ten, kur yra vergų, nėra tikros vienybės. Taip pat ten, kur 
nėra pasireiškimo lygybės, paremtos moraline ir juridine 
žmonių lygybe, negali būti vienybės nuotaikos ir solidaru- 
mo jausmo. Žmonių yra įvairių įvairiausių savo gabumais, 
savo individualiniais nusiteikimais ir kuriamaisiais suge- 
bėjimais, bet vis dėlto visiems turi būti užleista lygi teisė 
pasireikšti savo gyvenimu bei veikimu. Ten, kur Žmogus 
neranda tinkamų aplinkybių savo pasireiškimui, negali būti 
kalbos apie solidarų jo nusijautimą su kitais visuomenės 
nariais. Pagaliau teisė organizuotis pagal įvairius savo rei- 
kalus į įvairias organizacijas ir naudotis šitų organizacijų 
pagalba yra visados vertinama kaipo tam tikra visuomeni- 
nė gėrybė, kuri iš tikrųjų ne skiria, bet jungia šitos visuo- 
menės narius, kad ir labai įvairiai besiorganizuojančius. 

Žmonės, turį naivų supratimą apie visuomenės vieny- 
bę, dažnai mano, kad laisvė organizuotis į atskiras organi- 
zacijas pagal savo įsitikinimus skaldo žmones į atskiras gru- 
pes, nesugebančias sugyventi tarp savęs. Iš tikrųjų skiria ir 
skaldo žmones ne laisvė organizuotis įvairiais ekonominiais, 
socialiniais, kultūriniais, tautiniais ir konfesiniais pagrin- 


476 


dais, bet nelygus įvairių vienos rūšies organizacijų trakta- 
vimas iš pusės visuomeninės valdžios. Tuomet pati valdžia 
ardo vienybės nuotaiką visuomenėje ir nesudaro sąlygos, 
kuriai esant galima sėkmingai auklėti piliečių solidarumą. 

Apskritai sunku yra auklėti piliečiai solidarumo ir vieny- 
bės linkme, kai vieni iš jų jaučiasi privilegijuotais nariais, o 
kiti yra posūnių padėtyje. Kokis iš tikro gali būti solidaru- 
mas tarp vienų ir antrų, kai pirmieji neatsisako nuo privile- 
gijų, tuo tarpu antrieji turi ginti savo prigimtąsias teises? 

Žodžiu tariant, pilietinis žmonių auklėjimas gali būti tik- 
rai sėkmingas tik tada, kai visuomenės gyvenime yra suda- 
rytos atitinkamos sąlygos. Kai šitų sąlygų nėra ir kai vy- 
riausybė veda politiką, kuria nelygiai yra traktuojamos 
įvairios visuomeninės grupės, ir sykiu privilegijuotos gru- 
pės panaudoja savo padėtį partikuliariniams savo tikslams, 
kad ir prisidengdamos visos visuomenės arba visos tautos 
interesais, negalima tikėtis normalaus piliečių auklėjimo tai- 
kingumo, solidarumo ir vienybės atžvilgiu. Šituo atžvilgiu 
kiekvienas absoliutizmas, kiekviena diktatūra iš kairės ar 
iš dešinės yra nepalanki aplinkybė pilietiškam žmonių auk- 
lėjimui. 

Kai tokiu būdu piliečiai yra demoralizuojami vyriausy- 
bės politika, yra labai svarbus dalykas pastatyti bent jau- 
nuomenės pilietinį auklėjimą ant tinkamų pagrindų. Tiesa, 
jaunuomenė niekados nepasilieka visai izoliuota nuo pla- 
čiosios visuomenės, ir joje visados randa atbalsio tai, kas 
darosi šioje pastarojoje. Bet kaip tik todėl netinkamose vi- 
suomeninio gyvenimo sąlygose pilietinis jaunuomenės auk- 
lėjimas įgauna dar didesnės reikšmės, nes tinkamu jaunuo- 
menės išauklėjimu galima tikėtis bent iš dalies ateityje 
atitaisyti tas blogybes, kurių pridaro netinkama visuome- 
ninė vyriausybės politika. Kokie tad nusiteikimai svarbu 
sudaryti jaunuomenėje, kad ji būtų paruošta lemtam pilie- 
čių sugyvenimui ir reikiamam jų bendradarbiavimui? 


477 


Jei geras piliečių sugyvenimas pareina nuo tokių sąly- 
gų, kokios yra laisvė apsispręsti, lygybė pasireikšti ir teisė 
organizuotis, tai atitinkamai prideramas pilietinis jaunuo- 
menės auklėjimas bus tas, kuris sudarys daugiausia laidų 
šitoms sąlygoms realizuoti visuomenės gyvenime. Būtent, 
laisvė apsispręsti reikalauja tolerancijos iš kitaip manančių žmo- 
nių, lygybė pasireikšti - objektyvaus vertinimo kiekvieno asmens 
pasireiškimo ir teisė organizuotis — reciprociteto dvasios. Ten, 
kur nėra tolerancijos, objektyvaus vertinimo kitų žmonių 
pasireiškimų ir reciprociteto dvasios, negali būti nei taikaus 
piliečių sugyvenimo, nei naudingo jų bendradarbiavimo. 

Kai kalbama apie toleranciją, reik gerai nusimanyti, kad 
ji, gerai suprasta, anaiptol nereiškia principialaus abejin- 
gumo. Būtų nedovanotina pedagogams klaida paskandinti 
naujos kartos įdeologiniame bei praktiniame indiferentiz- 
me, t. y. padaryti jos abejingos pasaulėžiūros ir praktinio 
pasireiškimo atžvilgiu. Žmogus, kuris neturi jokių pažiūrų 
į pasaulį ir gyvenimą ir kuris vienodai abejingomis akimis 
žiūri į gerus ir blogus pasielgimus, ne tik nėra geras pilie- 
tis, bet dar yra labai pavojingas, nes toks žmogus labai leng- 
vai tampa visai neabejingu įrankiu ardomųjų visuomenės 
veiksnių rankose. Tikra tolerancija turi ne principialaus, bet 
praktinio pobūdžio ir, kaip visai teisingai pastebi Foerste- 
ris, gali ir privalo sutarti su pilnu ištikimumų tvirtiems 
savo įsitikinimams. „Tikra tolerancija, - sako šitas didelis 
pedagogas, - privalo būti jungtina su stipriausiu nepalen- 
kiamu tikėjimų savo vidumi patirta tiesa; ji turi net kaip tik 
ten save pareikšti, kur yra visiško įsitikinimo, kad kitas žmo- 
gus stovi ant klaidingo kelio“*. 

Žmogus, neturįs įsitikinimų, negali net pasižymėti tole- 
rancija, nes apie tikrą toleranciją tegalima kalbėti šalia tvir- 
tų įsitikinimų. Toks žmogus yra tiesiog abejingas, kas visai 


* Foerster F. W. Politische Ethik und Politische Pädagogik. -S. 448—449. 


478 


nesudaro jokios dorybės. Šiais laikais, kai oficialiose mūsų 
sferose yra pasireiškusi baimė ideologinių srovių jaunuo- 
menėje ir atitinkama abejingumo auklėjimo politika, yra da- 
roma viena pagrindinė klaida: baimė nekultūriškos netoleran- 
cijos bei neapykantos neprivalo būti baimė ideologinio 
jaunuomenės susipratimo. Galima ir privalu kovoti su neto- 
lerancijos bei neapykantos apraiškomis tiek visuomenės, 
tiek jaunuomenės gyvenime, bet nevalia stelbti ideologinis su- 
sipratimas ir propaguoti principialus abejingumas. Jei manoma 
atsiekti piliečių taikos tvirtų įsitikinimų sąskaita ir pagrįsti 
visuomeninės santvarkos pastovumas abejingumu, tai iš tik- 
rųjų tikimasi pagrįsti visuomenės gyvenimas liokajišku 
oportunizmu, kuris yra labai mažai patikimas pastovios 
tvarkos ramstis. 

Tiesa, labai dažnai kovojama su ideologinėmis jaunuo- 
menės srovėmis tiek, kiek šitos srovės nesutaria su oficia- 
liu valstybinės valdžios nusistatymu, ir sykiu pataikauja- 
ma pageidaujamai srovei. Bet toks nelygus traktavimas 
įvairių jaunuomenės grupių ne tik neauklėja tolerancijos 
visuomenėje, bet ardo jos pagrindus tiek visuomenėje, tiek 
jaunuomenėje. 

Šalia tolerancijos ne mažesnės reikšmės pilietiniam jau- 
nuomenės auklėjimui turi objektyvumo dvasia, kuri yra rei- 
kalinga tam, kad jaunuomenė galėtų išvengti siaurų spren- 
dimų ir partinio žvelgimo į dalykus. „Šita linkme, - sako 
Foersteris,- privalo ypatingai stengtis veikti auklėjimas ob- 
jektyvumui, kaipo tikras riteriškosios dvasios veikdymas. 

Visų pirma mūsų aukštesniųjų mokyklų jaunuomenė pri- 
valo būti stropiai lenkiama į tai, kas vadinasi, kaip tik tarp 
viso modernaus sulaukėjimo, reikštis tikrais aukštesnio dva- 
sinio išsilavinimo nešėjais, ir iš kur eina principas noblesse 
oblige užsilaikymui atžvilgiu į dienos geidulius. Kiekviena 
moksliškos dvasios vieta turi būti objektyvumo prieglauda vi- 
sai neišvengiamoje nuomonių bei interesų kovoje; tai betgi 


479 


tik tada tegali įvykti, jei šita objektyvumo, teisingumo ir 
griežtai daiktiško sprendimo dvasia bus drausmingai prak- 
tikuojama kasdienėje mūsų kalboje apie tai, kas prieštarauja 
mūsų tradicijoms, pažiūroms ir simpatijoms. Toks auklėji- 
mas objektyvumui yra neabejotinai svarbiausias pagrindas 
tautai sukultūrinti vidaus politikoje“*. 

Tik esant tokiam objektyvumui visuomenėje tėra teisin- 
gai vertinami žmonių pasireiškimai ir kiekvienam visuo- 
menės nariui yra užleidžiama laisvai reikštis savo galimy- 
bių ribose. 

Pagaliau jaunuomenė privalo būti pratinama laisvai, 
bet drausmingai organizuotis pagal reciprociteto princi- 
pą. Jaunuomenė, nesugebanti organizuotis ir dirbti organiza- 
cinį darbą, yra nevisuomeniška iš savo pagrindo ir neduoda 
vilties iš jos tikėtis ateityje ko nors teigiamo visuomeniniam 
gyvenimui. Organizaciniame veikime jaunuomenė įgau- 
na tų nusiteikimų, kurie yra neišvengiami būsimame pla- 
čiajame visuomeniniame veikime, ar tai bus politinis, ar 
socialinis, ar šiaip jau korporatyvinis veikimas. Uždraus- 
ti jaunuomenei organizuotis ir sykiu federuotis į plačias są- 
jungas iš tikrųjų reiškia slopinti joje visuomeniniai jausmai ir 
tuo pačiu ardyti ta visuomenė, kurioje jai ateityje teks gyventi 
ir veikti. 

Jaunuomenė ne tik privalo laisvai ir drausmingai orga- 
nizuotis, žinoma, plačiai supantamo nepartinio valstybiš- 
kumo ribose, bet ir gerbti organizaciniame gyvenime ly- 
gybės principą ta prasme, kad ji respektuotų kitų grupių 
teises organizuotis ir veikti, jei ir šios taip pat neišeina iš 
plačiai suprantamo nepartinio valstybiškumo ribų. Nie- 
kas taip nedemoralizuoja atskirų jaunuomenės grupių san- 
tykių ir nesukiršina vienas iš jų prieš kitas, kaip protega- 
vimas vienų ir engimas kitų. Tuo pačiu į jaunuomenės 


* Ten pat. - P. 436. 


480 


gyvenimą yra įnešami nesutikimo ir nesugyvenimo nuo- 
dai, kurie nenustos veikę ir tada, kai jaunuomenė bus jau 
išėjusi į platų visuomeninį gyvenimą. Kiekviena visuome- 
nė visados šiaip ar taip diferencijuojasi pagal įvairius prin- 
cipus, pažiūras ir interesus, o iš kitos pusės - šiaip ar taip 
sueina į vienybę, kad ir labai ekstensyvioje lytyje. Tai yra 
gyvenimo faktas, su kuriuo negalima nesiskaityti spren- 
džiant visuomeninio auklėjimo klausimus. Visuomeninis 
auklėjimas turi ruošti jaunuomenę realiam visuomeniniam gy- 
venimui, kuris vienu atžvilgiu yra diferencijuotas, kitu atžvil- 
giu federuotas; todėl ir jaunuomenėje tenka išvystyti atitinka- 
mi nusiteikimai, kurie leistų jai ateityje eiti diferencijuoto 
federalizmo keliais. 

Šito diferencijuoto federalizmo reikalui yra labai svar- 
bu išauklėti naujose kartose reciprociteto dvasia, kad kiek- 
viena jaunuomenės grupė būtų savaime linkusi pripažin- 
ti kiekvienai kitai grupei tiek pat viešų organizavimosi ir 
veikimo teisių, kiek jų ji pati sau reikalauja. Reciprociteto 
dvasia yra priešginybė tai hotentotų etikai, kuri taip yra įsigalė- 
jusi mūsų visuomenėje paskutiniais laikais ir kuri taip yra toli- 
ma krikščioniškai etikai, įsakančiai mylėti kitą kaip save ir 
draudžiančiai daryti kitam tai, kas nepageidaujama sau. 
Tik hotentotų etikos nugalėjimas jaunuomenės tarpe gali 
žadėti mūsų visuomenės gyvenimui daugiau produktin- 
gumo ir vienybės, nes reciprociteto dvasia, saugodama vi- 
suomenės diferenciaciją, tuo pačiu saugoja produktingą 
specializaciją, o aplengvindama federavimąsi, auklėja vi- 
suomenės vienybę. 

Taigi tinkamai suprantama tolerancija, objektyvus spren- 
dimas apie žmones ir jų veikimą ir reciprociteto dvasia yra 
trys moraliniai nusiteikimai, kurie turi labai didelės reikš- 
mės pilietiniam išsiauklėjimui ir kurie sykiu taip retai pasi- 
taiko mūsų visuomenėje, ypač tose jos grupėse, kurios lai- 
mi viešpataujamą joje padėtį. 


481 


g. Politinis solidarizmas kaipo politinio auklėjimo ben- 
dras vedamasis pradas. Pagaliau tenka padaryti bendra iš- 
vada apie pagrindinį vedamąjį politinio auklėjimo principą, 
kuris peršasi mūsų laikais kaipo tikrai aktualus dabartinėse 
politinio gyvenimo aplinkybėse. 

Nėra abejonės, kad mūsų laikais valstybės ir visuome- 
nės gyvenimas sutinka rimtų pavojų iš pusės įvairių ardo- 
mųjų veiksnių, kurių pirmoje eilėje stovi amoralinis, nekul- 
tūringas ir destruktyvinis bolševizmas. Chaosą nešanti 
bolševizmo banga nėra atsitiktinė ir todėl nereikšminga vi- 
suomeninio gyvenimo apraiška. Ji turi savo šaltinį visuo- 
meninės mūsų santvarkos trūkumuose ir gali būti pergalė- 
ta esant dviem sąlygom, būtent: pirma, reformuojant mūsų 
visuomeninį gyvenimą ir, antra, stiprinant visuomeninę 
tvarką tvirtos valdžios priemonėmis. 

Inercingos reakcijos nuotaikoje, kuri susidarė po karo ne 
be įtakos atsitiktinių demokratinės tvarkos ekscesų, daug 
kur imta manyti, kad šitos dvi sąlygos greičiausiai gali būti 
sudarytos diktatoriško režimo ribose. Iš tikrųjų tai yra di- 
delė ir tikrai nelemta klaida, kuri ateityje turės būti labai 
brangiai apmokėta, nes nei giliai siekiančios visuomeninės 
reformos, nei tvirta visuomeninė valdžia negali būti įvyk- 
dytos be dviejų dalykų, būtent, be savarankiško piliečių 
veiklumo ir plataus pačios visuomenės solidarumo. Tuo tar- 
pu diktatoriškas režimas neauklėja visuomenėje nei veik- 
lumo, nei solidarumo: jis užmuša visuomenėje iniciatyvą, 
atsakomybės jausmą, savaimingą akciją ir sykiu suardo jo- 
je bendrą solidarumo pajautimą su pagalba tos paprastai 
negausingos favorizuojamos žmonių grupės, arba partijos, 
be kurios neapsieina jokia diktatūra. 

Diktatoriškas režimas iš tikrųjų eina kraštutinio eta- 
tizmo linkme, kuri praktikoje ne stiprina, bet susilpnina 
valstybinę valdžią, ne auklėja, bet ardo piliečių solida- 
rumą, ne žadina, bet migdo jų veiklumą. Šituo atžvilgiu 


482 


įdomios yra idėjos, kurias yra pareiškęs Lucienas Romier 
savo knygoje „Idėes trės simples pour les Frangais“. „Pri- 
dera gerai suprasti, - sako jisai, - kad juo labiau valstybė pre- 
tenduoja išplėsti savo viešpatavimą individų gyvenime, juo la- 
biau ji nusilpsta dėl nedisciplinuotos tų pačių individų 
reakcijos“*. Iš čia jis daro labai reikšmingą išvadą: „Tėra 
viena priemonė sustiprinti valstybę, tai yra jos funkcijos 
apribojimas. Tą dieną, kai būsite apriboję centrinės val- 
džios funkciją iki to, kas yra tikrai būtina, būtent, saugo- 
jimu vien visos tautos interesų, jūs ne tik būsite suteikę 
jos akcijai maksimumą vaisingumo, bet galėsite padidinti 
jos teisėtą autoritetą be to, kad piliečiai, ramūs dė! savo 
prigimtųjų teisių, reaguotų prieš valstybę. Valstybės re- 
formavimas ir sustiprinimas neišvengiamai reikalauja regio- 
nalinių, municipalinių ir korporatyvinių laisvių organizaci- 
jos“**. („Le Van“, 1928, Nr. 86, p. 125-126). 

Nukrauti nuo valstybinės valdžios funkcijos, kurios jai 
iš valstybės prigimties nepriklauso, ir apsaugoti ją nuo tos 
reakcijos, kuri iššaukiama iš piliečių pusės, kai yra varžo- 
mas laisvas piliečių pasireiškimas, reiškia stiprinti valsty- 
bę ir tuo pačiu valstybinę valdžią. Tokiu atveju žmonių ener- 
gija absorbuojama laisvoje iniciatyvoje ir savaimingame 
veiklume ir netikslingai neeikvojama pasipriešinimo emo- 
cijoms ir žygiams. 

Iš vieno tik šito pavyzdžio galima įsitikrinti, kad vy- 
riausybės politika gali turėti didelės auklėjamosios reikš- 
mės visuomenės gyvenime. Ji gali būti piliečių veiklumo 
ir solidarumo veiksnys, bet ji taip pat gali suardyti ele- 
mentarinį pagrindą, reikalingą normaliam piliečių visuo- 
meniniam susipratimui ir visuomeniškiems nusiteiki- 
mams. Valstybės vyriausybė neprivalo pamiršti, kad atžvilgiu 


* Mano pabraukta. - St. Š. 
** Mano pabraukta. - St. Š. 


483 


į plačią visuomenę ji visados šiaip ar taip vaidina visuomenės 
auklėtojos rolę ir kad todėl vadovavimasis savo veikime 
vien savo partinės politikos sumetimais su skriauda vi- 
suomeniniam piliečių auklėjimui yra nusižengimas, ku- 
ris ne tik nebus istorijos dovanotas, bet dar anksčiau ar 
vėliau atkeršys pačiai tokiai vyriausybei. Šis memento yra 
ne pro šalį priminti tuo laiku, kai politinio solidarizmo 
principas yra pamintas po kojų vieno tik politinio reži- 
mo ypatybėmis ir kai turintieji valdžią nėra susirūpinę 
tikru visuomeniniu piliečių auklėjimu savo politikos ak- 
tais. 

Kai piliečiai demoralizuojami moraline prievarta ir 

materialiniu papirkinėjimu, kai jų akyse kompromituo- 
jama prigimtųjų teisių ir nepajudinamų visuomenės pa- 
grindų koncepcija, kai juose yra suvaržoma laisva inicia- 
tyva ir savaimingas veiklumas, kai jie yra terorizuojami 
dėl savo principialių įsitikinimų, kai jie yra skaldomi ne- 
lygiu jų traktavimu, kai ideologinis piliečių susipratimas 
ir atitinkamas politinis nusistatymas yra laikomas nusi- 
žengimu, negali būti kalbos apie sveiką ir normalų vi- 
suomeninį piliečių auklėjimą. Išaugęs tokioje atmosfero- 
je pilietis negali būti viltinga atrama visuomeninei 
santvarkai, jis negali sykiu su kitais tokiais piliečiais or- 
ganizuoti solidarią vienybę produktyviai diferencijuotoje 
ir laisvai sufederuotoje visuomenėje. Tokie piliečiai kri- 
tišku momentu nesugebės atsilaikyti chaotiškam bolše- 
vizmo varžtui ir pirmi paskęs demoralizuojančiame jo po- 
tvynyje... 

Vyriausybė, tikrai norinti piliečių solidarumo ir vieny- 
bės ir suprantanti reikšmingą piliečių atsparumą destruk- 
tyvinėms jėgoms, privalo auklėti juos visuomeniniam gy- 
venimui kitokios politikos priemonėmis, nes kitaip anksčiau 
ar vėliau ateis ne tik jos žlugimas, bet ir visiškas visuome- 
nės suirimas. ` 


484 


2. Ekonominis auklėjimas 
1. Racionalus nusistatymas į materialinį turtą 


Ekonominis ir socialinis auklėjimas tiek yra susiję tarp 
savęs, kad jų dviejų griežtas perskyrimas tiesiog nėra gali- 
mas, nes kiekviena ekonominė apraiška turi reikšmės so- 
cialiniams santykiams ir, atvirkščiai, kiekviena socialinė ap- 
raiška šiaip ar taip atsiliepia ekonominiame gyvenime. 
Tačiau toks artimas ekonominės ir socialinės srities susilie- 
timas nekliudo vienose apraiškose matyti didesnę ekono- 
minio, kitose — socialinio pobūdžio persvarą. Atitinkamai 
galima kalbėti apie ekonominį arba socialinį auklėjimą pa- 
gal tai, katras momentas ugdomajame veikime vyrauja, eko- 
nominis ar socialinis. 

Ekonominė apraiška randa vietos ten, kur dalykas liečia 
pirmiausiai materialinį turtą bei jo ūkio tvarkymą ir tik pas- 
kui kylantį iš čion žmonių santykiavimą. Socialinė apraiš- 
ka randa vietos tuo atveju, kai dalykas liečia pirmoje eilėje 
žmonių santykiavimą, kylantį iš materialinio ekonomikos 
pagrindo. Remiantis šituo skirtumu, galima pasakyti, kad 
ekonominis auklėjimas turi savo uždaviniu sudaryti žmonėse ra- 
cionalų nusistatymą į materialinį turtą, jo gamybą ir suvartoji- 
mą, tuo tarpu socialinis auklėjimas turi savo uždaviniu išvystyti 
žmonėse nusiteikimus, kurie yra privalomi žmonių santykiams, 
kylantiems iš ekonominio pagrindo. 


a. Ekonomikos priklausomumas nuo dorinio momento, 
Ekonominiame auklėjime svarbiausia yra išdirbti žmonėse supra- 
timą bei pasiryžimą normuoti, tvarkyti ekonominį savo gyveni- 
mą doriniu principu. Ekonominės krizės ir socialiniai vargai 
galėtų būti labai sušvelninti, jei žmonės vadovautųsi eko- 
nominiame savo gyvenime ne gaivališku turto godumu, bet 
visuomenine dora. Tarp kitko materialinių gėrybių gamyba 


485 


ir suvartojimas pareina žymioje dalyje nuo to dorinio nusi- 
statymo, kurį apreiškia visuomenės nariai materialinio turto 
atžvilgiu. Kam gali būti, pavyzdžiui, abejotina, kad uolumas 
ir sąžiningumas darbe ir saikingumas suvartojime turi eko- 
nominiam gyvenimui labai toli siekiančios reikšmės? 

Foersteris, kuris sugebėjo su dideliu akylumu pažiūrėti 
į ekonominį socialinį gyvenimą iš etikos atžvilgio, visai tei- 
singai teigia, kad „priderama sielos santvarka kuo mažiau- 
siai tiek svarbi ekonominei santvarkai, kiek tvarka materia- 
liuose daiktuose — idealiam veikimui“*. Kitaip tariant, 
reikalas rūpintis materialiniais dalykais neatpalaiduoja 
žmonių nuo pareigos įsigyti prideramų ekonominiam gy- 
venimui dorybių, t. y. tinkamų ekonominių nusiteikimų. 

Šitie nusiteikimai sunkiai yra įgyjami, kai žmonės nėra ga- 
vę savo laiku ekonominio išauklėjimo, atitinkančio gyve- 
namo laiko reikalavimus. 

Kiekvieno laiko ekonomika stato žmonėms tam tikrų 
ekonominių uždavinių, kurie gali būti reikiamai atlikti tik 
su tam tikru ekonominiu pasiruošimu. Bet sykiu ekonomi- 
niame auklėjime yra ir pastovių pradų, kurie pareina nuo 
dorinių principų pastovumo, principų, kad ir taikomų skir- 
tingiems ekonominio momento reikalams. Pavyzdžiui, 
krikščioniškoji etika reikalauja tam tikro dorinio nusistaty- 
mo į materialinį turtą, į darbą, į gėrybių suvartojimą ir t. t. 
Šitie krikščioniškosios etikos principai pasilieka amžių bė- 
gyje pastovūs, nežiūrint to, kad įvairiose santvarkose jie gali 
rasti skirtingą pritaikymą. 

Ekonominis naujųjų kartų auklėjimas ir privalo atsižvelg- 
ti tiek į pastovius ekonominius etikos principus, tiek į aktu- 
alius ekonominio gyvenimo reikalus. Atsipalaidavus nuo 
pirmųjų, ekonominiam auklėjimui atimama siela, nepaisant 
antrųjų - jam įžeidžiamas gyvas kūnas. 


* Foerster F. W. Lebensführung. - München - Leipzig, 1924. - S. 115. 


486 


b. Išvidinė laisvė nuo pinigo diktatūros. Žmogaus nu- 
sistatymas į turtą ir apskritai į visa tai, kas liečia ekonomi- 
nį gyvenimą, susikoncentruoja tarsi fokuse jo santykiavi- 
me su pinigais. „Pinigas, - sako Foersteris, - yra simbolis 
materialinio gaivalo galingumui bei reikšmingumui gy- 
venime; mūsų nusistatyme į pinigą išeina aikštėn mūsų 
giliausias,
Internet Archive Audio

Featured

Top

Images

Featured

Top

Software

Featured

Top

Books

Featured

Top

Video

Featured

Top

Mobile Apps

Browser Extensions

Archive-It Subscription

Save Page Now

Full text of "Stasys Šalkauskis. Rinktinė"

See other formats
